Į pradžią

2014 m. balandžio 24 d.
PIRKIT DŽIAUGSMO. SU NUOLAIDA!

Kęstutis Urba

 

Kas skaitė Gendručio Morkūno Grįžimo istoriją, prisimena, kad Vilija grįžta į gimtąjį kaimą dvylika metų praleidusi Vaikų šalyje. Galbūt ne vienam skaitytojui (kaip ir man) buvo įsižiebusi mintis, kad toliau knygoje ir bus pasakojama kaip tik apie tą šalį. Deja. Ničnieko apie ją nesužinojome, o taip knietėjo. Ir tebeknieti autoriaus paklausti, kaip jis tą šalį įsivaizduoja, kokia ji galėjo būti.

Vos tik atsiverčiau knygą Mėlynosios planetos istorija*, toptelėjo į galvą, kad Vilija tuos dvylika metų praleido būtent tokioje šalyje, kokia čia pavaizduota. Tiesa, čia vaizduojama vaikų apgyvendinta planeta, bet joje yra atskirų teritorijų, salų, šalių. Paskui ilgai ilgai nepaliko jausmas, kad ir knygą apie Mėlynąją planetą parašė Morkūnas, – net sunku paaiškinti kodėl. Gal panaši pasakojimo intonacija? („Dabar kas nors galėtų paklausti: iš kur tie vaikai atsiranda? Kaip jų daugėja? Ar jie niekada netampa suaugusiaisiais? Kaip jie atsiranda, jeigu visoje planetoje nėra suaugusiųjų? Atsakymas paprastas: niekas nežino. Kaip jau minėta anksčiau, mokslininkai nelabai domisi Mėlynąja planeta ir nėra jos iki galo ištyrę“, p. 6) Gal artimas komizmo pobūdis – pašaipa, santūri, draugiška ironija? („Vaikų buvo daug, daugiau nei šimtas, todėl sakysim, kad jų buvo nesuskaičiuojama daugybė“, p. 5) Bet, ko gera, labiausiai šiuos du autorius sieja apibendrinantis, sąlygiškas, be buities smulkmenų ir nuolat prasmes generuojantis kuriamo pasaulio vaizdas.

Tačiau knygą apie Mėlynąją planetą, kaip jau galėjote suprasti, parašė ne lietuvių autorius, o islandų rašytojas Andri Snæris Magnasonas, gimęs 1973 m. liepos 14 d. Reikjavike, augęs to miesto priemiesčiuose. Ir dabar ten gyvena ir augina keturis vaikus. Islandijos universitete Magnaso-nas studijavo savo tautos literatūrą, 1997 m. gavo bakalauro diplomą, kurį laiką tyrė liaudies poeziją, tuo pat metu jau ir kūrė. Šis autorius yra parašęs ir išleidęs romanų, apsakymų, pjesių, poezijos knygų. Šiuomet dažniausiai minima jo dokumentinė knyga Svajonių žemė (Drømmeland) ir jos pagrindu sukurtas flmas. Autorius yra aistringas aplinkotyrininkas ir gamtos gynėjas. Tai, beje, truputį padeda suprasti ir kai kuriuos recenzuojamos knygos motyvus ar užuominas.

Mėlynosios planetos istorija pasirodė 1999 m. Knyga išversta į daugiau kaip 20 kalbų. Keletą metų Anglijos, Kanados ir kitų šalių teatruose buvo vaidinamas spektaklis pagal šią knygą. Tai buvo pirmoji vaikų knyga, pelniusi prestižinę Islandijos literatūrinę premiją. Apdovanota ji ir Šiaurės šalių vaikų literatūros prizu, ir Januszo Korczako garbės premija, ir dar kitaip įvertinta, pagerbta.

Knygos pradžioje suskamba tradicinė pasakų pradžios formulė: „Seniai seniai toli toli galaktikoje buvo tokia Mėlynoji planeta.“ Tai ir yra pasaka, literatūrinė pasaka, ir vargu ar verta šiai knygai ieškoti kitokios žanrinės apibrėžties. Iškart galiu pasakyti, jog savojoje pasakų tipologijos sistemoje aš ją įrašysiu į flosofnių alegorinių pasakų skirtį. Mėlynosios planetos istorija priklauso prie tokių knygų, kurių vos ne kiekvienas siužeto posūkis, dažnas įvaizdis, dialogo nuotrupa atveria vienokią ar kitokią prasmių erdvę, provokuoja asociacijas su dabartimi, skatina apibendrinti. Tai viena tokių knygų, kur vos ne kiekviename puslapyje norisi pieštuku ką nors pasibraukti, pasižymėti šauktuku, o paskui sugrįžti, darsyk gilintis ir apmąstyti.

Pirmajam skyriui autorius, akivaizdu, numatė klasikinio prologo vaidmenį, jis pagrįstas vien aprašymu, tačiau visa, kas čia pasakyta apie planetą, nepaprastai svarbu. Taigi Mėlynoji planeta – laukinių vaikų planeta, laimingų vaikų planeta. Jie laimingi, nes laisvi, „žaisdavo niekieno netruk-domi“ (p. 5). Toje planetoje nėra suaugusiųjų, mat joje dedasi „nesuskaičiuojama gausybė keistenybių ir nuotykių“, tyko pavojai – „joks suaugęs žmogus nebūtų galėjęs joje gyventi nežildamas ir nedžiūda-mas iš streso ir rūpesčių“ (p. 5). Vienąsyk per metus būdavo stebuklo ir džiaugsmo diena – į kalno olą įslydęs saulės spindulys pažadindavo drugelius, jie „pakildavo vienas po kito į orą, išskrisdavo iš olos lauk ir visą dieną vaikydavosi saulę, plasnodami ratais aplink planetą, virš šalių ir jūrų, kalnų ir slė-nių“ (p. 7). Ir to džiaugsmo vaikams visiškai pakako, nes jie buvo „maži vaikai“ ir matė „dalykus tokius, kokie jie yra“. Tokią repliką jau kone baigiantis knygai ištaria neigiamas veikėjas suaugėlis, arba „peraugęs vaikas“, anot autoriaus.

Taigi į vaikų planetą nusileidžia „kosmoso pabaisa“ (taip iš pradžių pasirodo vaikams) su kosmoso dulkių siurbliu ir kitokia modernia įranga – Linksmuolis Džiaugsminguolis, kuris siūlosi išpildyti pačias keisčiausias vaikų svajones „už ypatingopasiūlymo-rinktinękainą su išpardavimo nuolaida!“ (p. 18). O juk turbūt nuo akmens amžiaus didžiausia vaikų svajonė – paskraidyti. Kosmoso siurbliu nuo miegančių drugelių nusiurbiamos dulkės, jomis apibarstomi vaikai, ir jie, saulės nušviesti, gali pakilti į orą. Taip nejučia prasideda džiaugsmo šventė, kurią taip ir norisi pavadinti psichoze. Iš pradžių tas džiaugsmas nemokamas (na, tik pamėginti), o paskui jau reikia pirkti. Žinoma, su nuolaida – tik už kokį 1% jaunystės...

Štai šioje vietoje trumpam sustabdysiu interpretacijų ir įžvalgų tėkmę ir žvilgtelsiu į knygos vertimą, kuris, mano galva, iš esmės yra geras. Tik tas vienas labai svarbus žodis ir trikdė. Nežinau, ar autorius vartojo vieną vienintelį labai aiškios reikšmės žodį jaunystė, ar vertėja tikrai negalėjo pasirinkti lankstesnių sinonimų. Bet kai visą laiką kalbama apie mažus vaikus (taigi apie vaikystę), o paskui jie ima pardavinėti jaunystę, kažkas nedera. Gal galėjo būti bent jau jaunuma, jaunumas, jaunatvė ar dar kas nors įspūdingiau?

Bet grįžkime prie kūrinio vaizdų. Kadangi skraidyti galima tik šviečiant saulei, netrukus Džiaugs-minguolis per patį vidurdienį prikala saulę prie dangaus, ir dabar ji švies tik virš tos vaikų planetos šalies – „ir visada bus šviesu, ir jūs galėsit skraidyti be galo ir be krašto, kaip norit, ir niekada nereikės miegoti“ (p. 25).

Vaikai, kurie neužauga, stebuklingos dulkelės, kuriomis pasibarsčius galima skraidyti, – ne vienas mintyse jau būsite susiejęs šį kūrinį su Jameso Barrie’o Piteriu Penu ir Vende, tiesa? Jeigu analizuotume šį kūrinį intertekstualumo aspektu, turėtume prisiminti ir Wilhelmo Haufo „Šaltąją širdį“ (paskutinėse scenose Džiaugsminguolis už pagalbą įkalbinėja vaikus išmainyti savo širdis į akmenines, plienines), ir garsųjį

Antoine’o de Saint-Exupéry Mažąjį princą (pabaigoje Džiaugsminguolis išsiduoda svajojąs tapti karaliumi: „kad galėčiau dairytis po savo karalystę ir davinėt pavaldiniams įsakymus“, p. 87), ir gal Kornejaus Čiukovskio Pagrobtą saulę. Būtų tikrai įdomu. Tačiau įdomiausia, kad iš tų sąmoningai ar nesąmoningai primenamų vaizdinių, situacijų kuriamos visai naujos, kitokios prasmės, neleidžiančios pamiršti, jog knyga parašyta pačioje XX a. pabaigoje.

Tegul nepasirodys per daug tiesmuka, bet tas pirmasis pasakojimo, siužeto etapas man sukėlė asociacijų su šiuolaikiniu popso, šou, pramogų, banalaus džiūgavimo pasauliu, kuris įsiurbia žmogų kaip liūnas. O visai arti to – ir rėksmingos, apsukrios, klastingos reklamos, besaikio pirkimo, vartojimo pasaulis. Juk atsidūrę populiariajame Vilniaus „Akropolyje“, užlieti džiugių garsų, šūksnių, spalvų, kone išgirstame, kaip paties pastato sienos tarsi alsuodamos švokščia it plaučiai: „Pir-ki-te, pir-ki-te, pir-ki-te. Nuo-lai-dos, nuo-lai-dos!!!“

Džiaugsminguolis vaikams parduoda ir stebuklingą purškalą TEFLONĄ®. Tai skystis, padarytas „iš šniokštimo, purslų ir vaivorykštės“ (p. 33), o jo paskirtis nuostabi: nebereikia praustis, nes juo pasipurkštęs pasidarai toks slidus, kad jokie nešvarumai nebelimpa. Ir smarvės jokios nebelieka. Tačiau... vaikai nebegali apsikabinti, nes tampa per daug slidūs. O plėšriesiems žvėrims jie, bekvapiai, – „neėdamos šlykštynės“. Užtat galima tų plėšrūnų nebebijoti ir juos valdyti, priversti sau tarnauti.

Taigi Magnasonas aiškiai teigia, kad džiaugsmą teikiantys daiktai labai greitai parodo ir kitą savo pusę. Rašytojo vaizduojama planeta irgi turi kitą pusę, kitą pusrutulį, kuriame per skraidymo varžybas netyčia atsiduria pagrindiniai knygos herojai – artimi draugai Brimis ir Hulda. Ten ir dedasi kai kurie ką tik paminėti įvykiai. Toje kitoje planetos pusėje nebepateka saulė (juk Džiaugsminguolis ją prikalė virš vienos konkrečios salos, kad šviestų tik ten, kad vaikai bet kada galėtų apie nieką negalvodami džiaugsmingai pakilti į orą), tos kitos planetos pusės vaikai dreba iš šalčio, miršta iš bado. Tačiau nepraranda jautrumo. Brimis su Hulda, pamelavę, kad jų pusėje dar tamsiau, dar blogiau, iš tų skurstančių vaikų gauna skraidymo balioną, pasisiūtą sau: „Norėjom skristi juo ieškoti saulės, bet dabar žinom, kad ir kitoje planetos pusėje tamsu. Balionu jūs galėsite grįžt namo“ (p. 57). Jie, mirštantys iš bado, padovanoja apsimelavusiems paklydėliams du džiūvėsėlius ir penkias džiovintas žuvytes... Visa, ką galėjo padovanoti.

Rašytojas aiškiai teigia, kad begalinis džiaugsmas griauna pasaulio ir gyvenimo darną, pusiausvyrą. Džiūgaujantys vaikai praranda jautrumą, jie visai nepasigenda dingusių Brimio ir Huldos. (O juodu tikėjosi, kad bus sutikti taip pat džiaugsmingai, kaip aname pusrutulyje buvo sutiktas Orvaras...) Autorius stebėtinai paprastai pereina prie globalių socialinių ir politinių klausimų. „Brimis ir Hulda papasakojo savo draugams apie laukinių žvėrių siuntinių į namus pristatymo tarnybą, kaip žvėrys nešė jiems maistą į olą, papasakojo ir apie Orvarą hienos nasruose ir kitus vargšus išblyškusius vaikus, mirštančius iš bado ir šalčio, sėdinčius tamsoje ir laukiančius nesulaukiančius saulės. / – Kaip gerai, kad jūs grįžot, – vos beištarė juokdamiesi vaikai, – na, skrendam, cha cha cha cha cha cha. / Brimis sumosavo rankomis ir sustabdė juos. / – Vaikai, jūs ką – negirdėjot, ką mes pasakojom? / – Taip, girdėjom, mums patiko, cha cha cha cha cha“ (p. 66). Vis dėlto pavykus sukelti šiokią tokią sumaištį, išjudinti džiaugsmo nuslopintas mintis, šiek tiek išgąsdintas Džiaugsminguolis pasiūlo: „Jeigu visi susitelksim ir nusiųsim tiems vaikams maisto, antklodžių, batų ir išgelbėsim juos, bet vinies iš saulės neištrauksim, visiems bus gerai, visi liks patenkinti!“ (p. 72). Netrukus prasideda aukų rinkimas, rengiama statinė, kuri bus plukdoma skurstantiesiems: „– Man nebereikia batų, nes juk visą laiką skraidau, – pasakė Riokvis ir įmetė savo senuosius batus į statinę“ (p. 75). Jeigu kas nors iš pateiktų citatų nesuprato autoriaus idėjos ir įspūdingo įvaizdžio (o gal diskusinio klausimo?) – „ar ištraukti iš saulės vinį“, – tegul atsiverčia 66–67 puslapius, kur visai tiesiogiai, kone publicistiškai, nors ir dialogo forma, išsakoma problemos esmė.

Rizikuodamas visai išeikvoti žurnalo vyriausiojo redaktoriaus man skirtą ženklų skaičių, dar atkreipsiu dėmesį į tai, kaip autorius suproblemina demokratijos idėją. Kilus diskusijai, ką daryti su ana planetos puse, organizuojamas balsavimas, arba, anot autoriaus, rinkimai (nors mums turbūt labiau tiktų terminas „referendumas“), nes „dauguma visada teisi ir turės nuspręsti, kaip gyvensim toliau – įdomiai ar nuobodžiai“ (p. 70). Ir neiškęsiu nepacitavęs priešrinkiminės Džiaugsminguolio kalbos: „Mano vaikučiai, prieš jums balsuojant, dar kartą ir visiems laikams noriu pasakyti tiesą: nors saulė visada šviečia mūsų pusrutulyje, vis tiek vidutiniškai saulė šviečia pakankamai daug visoje planetoje remiantis nustatytais rodikliais vidutiniškai per metus lyginant su ataskaita apie naujausius duomenis gamybinės trajektorijos atžvilgiu ir tai yra mažiau nei 2% šaltinio plykst plekšt 45 kartus atsižvelgiant į skylę tarlailai bum plekšt kainųvieno-dinimonuostatų reglamentavimotvarką... / – Cha cha, aš nieko nesuprantu, – sukrykštė maža mergytė. / – Ak, mano mažutėle, labai jau tu pai ka, – pasakė

Linksmuolis Džiaugsminguolis ir paglostė mergytei galvą. – Tau ir nereikia suprasti, užteks, kad manim tikėtum ir pasitikėtum“ (p. 71).

Gal šioje vietoje jau ir tiktų keliais sakiniais pasamprotauti apie šios recenzijos skaitytojo nerimą: ar tai vaikams ne per sudėtinga? Ar vaikui bus įdomu? Ar jis ką nors suvoks? Suvoks, jeigu yra bent kiek vokiantis. Ši Magnasono knyga, mano galva, priklauso prie pačių talentingiausių vaikų literatūros tekstų, kuriuos galima skaityti tiesiog kaip įdomią, gana egzotišką ir intriguojančią istoriją. Bet galima ir įžvelgti dažno vaizdo paraboliškumą, alegoriškumą. Na, tarkim, ką tik cituota agitacinė kalba vaikui greičiausiai nuskambės kaip kalambūras, ir tiek. Bet gal ir dar kažkas bus suvokta? Aš netikiu, kad vaiko širdies visai nepalies Brimio pasiryžimas atiduoti savo širdį ir paskutinį jaunystės lašą, kad tik būtų iš saulės ištraukta vinis (žr. p. 84). Galų gale tiems, kuriems menkai teatsivers gilesnės kūrinio prasmės, užuominos (tikrai dar ne visos jos aptartos šioje recenzijoje), turi patikti vaikų literatūrai svarbi laiminga pabaiga – tikrai puikiai autoriaus surasta išeitis iš padėties, puikiai surištos siūlų gijos. Viskas šioje knygoje tinkamai supinta, susieta, motyvuota. Paaiškėja, jog Linksmuolis Džiaugsmin-guolis jaunystės gviešiasi tam, kad, prisipildęs jos visą baką, panaudotų kaip energiją, o dar geriau ir svarbiau – jei iš kokio nors nusenusio karaliaus išsimainytų kelis jos lašus į sostą ir įgyvendintų savo svajonę.

Pabaigoje – šiek tiek saviplakos ir savigraužos. Visaip stengiausi suvokti, kodėl šios išskirtinai geros ir reikšmingos vaikų knygos, kurią pastebėjau metų pradžios Vilniaus knygų mugėje, taip ilgai neskaičiau, neatradau. Gėda, gėda! Kodėl, net ir parsinešęs ją iš bibliotekos, dar ilgai laikiau prie galvūgalio? Keletą priežasčių apčiuopiu.

Pirma, visiškai neįdomus, šabloniškas, neintriguojantis knygos pavadinimas. Antra, nepatrauklus, niūrus viršelis. Trečia, „ne mano“ iliustracijos. Dabar jau matau, kad knygos dizainas, maketas labai profesionalūs. Įspūdingai žaidžiama šriftais. (Jaučiu, kad lietuviškojo leidimo maketuotojas turėjo smarkiai paplušėti. Bet susidorojo puikiai.) Iliustracijos nepaprastai sukibusios su tekstu, ko gera, jomis siekiama stilizuoti pirmykščių žmonių piešinius. (Juk planetoje gyvena laukiniai vaikai...) Tačiau spalvos man per daug aštrios, per kontrastingos. Taigi, atrodo, čia bus skonio, o ne profesionalumo reikalas. Knygos dailininkė už šias iliustracijas įrašyta į IBBY Garbės knygą. Gal esu sugadintas džiaugsmingų, šviesių lietuviškų iliustracijų? O ketvirtokui, penktokui ar šeštokui jos gal atrodys visai kitaip, nes juk vaikai mato „dalykus tokius, kokie jie yra“ (p. 68).


 


* MAGNASON, Andri Snær. Mėlynosios planetos istorija / iš islandų k. vertė Jurgita Marija Abraitytė; iliustravo Áslaug Jónsdóttir. – Vilnius: Žara, 2009. – 95 p.: iliustr. ISBN 978-9986-34-203-8

Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
 010203040506
07080910111213
14151617181920
21222324252627
282930    
Balandis
    2014     
 
Iš viso apsilankė: 2251183
Šiandien apsilankė: 784
Dabar naršo: 15

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

   © 2004-2014 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.