2017 m. rugsėjo 25 d.
APIE TYLIUOSIUS ĮVYKIUS (Pasisakymas priėmus 2016 m. Prano Mašioto premiją)

Ilona Ežerinytė

 


2004-ųjų Vilniaus knygų mugėje per susitikimą su skaitytojais kažkas paklausė italų rašytojo Alessandro Baricco, kas tai yra kūryba, ir jis papasakojo tokią istoriją. Kartą nusivežė sūnų į vieną Romos baziliką, kad parodytų jos didybę ir grožį, puikius vitražus ir grindų mozaikas, bet vaikas, užuot dairęsis po visas tas grožybes, vis tampė tėtį už rankovės – maždaug, pažiūrėk, pažiūrėk čia, – ir tėvas galiausiai pažvelgė, kur rodė vaikas... Ant grindų, puikiųjų mozaikinių grindų, menančių praeitus šimtmečius, ropojo mažas žalias vabaliukas. „Tai ir yra kūryba, – atsakė tada rašytojas. – Pastebėti tai, ko nemato kiti.“

Manau, kad mūsų triukšmingame pernelyg didelių įvykių pasaulyje mažas žalias vabaliukas jau beveik nebematomas. Jis čia, jis tebėra ant grindų, tik mūsų vaikų akys jo nebepastebi. Jų žvilgsnis nukreiptas į ekraną, jų sielos kitame gyvenime – sustiprinto ryškumo. Ir knygos vejasi vaikus, iš kailio neriasi norėdamos įtikti, keičia blyškius savo rūbelius blizgiais viršeliais, negailestingai nustumia tekstą į paraštę, užleisdamos vietą spalvingiems paveikslėliams. Knygos sutinka su viskuo, jos net nebereikalauja, kad būtų skaitomos, – tegul tik varto, nieko tokio, vaikai yra vaikai...

Bet pasvajokime apie knygas, kurios grąžintų vaiko ar paauglio dėmesį pasauliui, parodytų, kad gyvenimas – tai ne ryškus katastrofų, fejerverkų, skandalų kaleidoskopas ir kad žmonės jame paprasti, ne nemirtingi. Ir netiesa, kad kasdieniame gyvenime nieko nevyksta. Jis pilnas TYLIŲJŲ ĮVYKIŲ.

Prieš kelias dienas viena mažo miestelio pradinių klasių mokytoja man papasakojo štai ką: visą rudenį į mokyklą ji vaikščiojo juoda, ir vaikai ėmė klausinėti, kodėl ji taip rengiasi. Teko paaiškinti, kad neseniai mirė jos mama ir dabar ji gedi. Kitą dieną viena mergaitė į pamokas atėjo apsirengusi juodai. Mokytoja klausia: „Ievute, ar atsitiko kas, kodėl tu visa juoda?“ O mergaitė atsako: „Aš padėsiu jums gedėti.“

Štai įvykis, nušviečiantis kasdienybę pačia gražiausia šviesa.

Aplink nuolat vyksta tylieji įvykiai, tereikia juos pastebėti.

Tau einant prie lentos, draugas patraukė iš po kojų savo kuprinę, kad neužkliūtum, – įvykis.

Senukas kas rytą veda pasivaikščioti raumeningą dobermaną – jį paliko emigravęs ir neketinantis grįžti sūnus. Ir energingas šuo taiko žingsnį prie vos kretančio vedlio, ir tas jų susiklausymas toks gražus, tiesiog... įvykis.

Gerti arbatą ne iš pakelio, priimti į savo kišenę šąlančio draugo ranką (jūs abu vaikinai, ką pagalvos?), bet... įvykis.

Išsėdėti kino salėje iki paskutinės titrų eilutės, kur žilas režisierius rašo: „...ir labiausiai ačiū mamai, be jos nebūtų šio filmo“, – įvykis.

Susidraugauti su pačia aukščiausia klasės mergaite, net jei esi tik septintokas metro penkiasdešimties, – įvykis.

Išsirinkti bibliotekoje knygą iš paskutinės apdulkėjusios lentynos, niekieno nepastebėtą, dar vietomis sulipusiais lapais, ir rasti joje save – sutrikusį penkiolikmetį... Perskaityti – ir sustiprėti. Nes knyga turi kviesti paauglį gyventi. Tiesiog GYVENTI. Tai svarbiausia jos misija.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2017 Nr. 2 (82)




Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
28293031010203
04050607080910
11121314151617
18192021222324
25262728293001
Rugsėjis
    2017     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2017 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: informacijos apie vaikų literatūrą skaitmeninimas ir sklaida

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2017 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.