2018 m. sausio 20 d.
ŠEŠTADIENIO ISTORIJOS
Giedrė Narbutaitė






Šeštadienį, šeštąją savaitės dieną, prasidėjo mažųjų skaitytojų draugystė su išties ypatinga knyga. Šiemet pasirodė pirmas lietuviškas vokiečių rašytojo Paulo Maaro kūrinys - apysaka Savaitėje tik šeštadieniai*. Lietuvių skaitytojams šis rašytojas dar mažai pažįstamas, bet mūsų šalies bibliotekose galima rasti bent aštuonias šio autoriaus knygas vokiečių kalba. Dvi iš jų - Apie didžiąją meškų šeimos Kalėdų kelionę (Familie Bar auf grosser Weihnachtsfahrt, 1997) ir Lizos kelionė (Lisas Reise, 1996) - yra bendras vokiečių autoriaus ir mūsiškio Kęstučio Kasparavičiaus kūrybos vaisius, siejantis šiuos du, mano galva, fiziškai panašius, be galo mylimus vaikų ir gebančius ne tik iliustruoti, bet ir rašyti kūrėjus.

Paties P. Maaro gyvenimo pradžios istorija, kaip sužinome iš jo interneto svetainės ir Lydios Kokolos straipsnio žurnale „Bookbird" (2012, Nr. 2), gana liūdna. Būsimas kūrėjas gimė 1937 m. gruodžio 13 d., taigi pačiose Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, mažame Vokietijos mieste Švainfurte. Augo apsuptas artimų giminaičių ir auklių, mat mama mirė, kai dar buvo visai mažas, o tėvą pašaukė į karo frontą. Vedęs antrą kartą, P. Maaro tėvas parsivedė į namus moterį, kuri apgaubė berniuką taip trūkstama motiniška šiluma. Žinoma, ankstyvosios vaikystės patirtis negalėjo nepalikti pėdsakų. Kaip rašoma knygų apžvalgose, nelengvą vaikystę P. Maaras įamžino savo ankstyvuosiuose darbuose. Pavyzdžiui, Kolorado mūšio dienose (Kartoffelkaferzeiten, 1990) vaizduojamas mažo miestelio gyvenimas iškart po karo. Dėl amžinų nepriteklių ir per didelių lūkesčių čia nuolat įsiliepsnoja įvairūs konfliktai. Na, o pirmoji P. Maaro knyga - apsakymas Tatuiruotas šuo (Der tatowierte Hund) - pasirodė dar 1968 m. Tai nedidelis paties autoriaus iliustruotas kūrinėlis, nuo kurio prasidėjo ilga bičiulystė su Friedricho Oetingerio leidykla, padėjusia P. Maarui išleisti daugelį knygų bei pelnyti pripažinimą savo šalyje ir užsienyje.

Peržiūrėjus iš tiesų produktyvaus rašytojo kūrinių sąrašą (daugiau kaip 70 knygų), galima sakyti, kad jį sudaro pačių mažiausių ir dar tik pradedančių savarankiškai skaityti vaikų knygelės. Tai patvirtina ir P. Maaro kūrinių analizė.

Aptariant teksto struktūrą atkreiptinas dėmesys į pedagoginius rašytojo gebėjimus. Ne vienoje jo knygelėje žaidinimu ar melodinga kalba vaikas skatinamas nejučia kartoti sudėtingesnius garsus ir skiemenis. Kūrybos galia dažnai sutelkiama žodžių konstrukcijose, semantikoje ir sintaksėje. Visa tai teikia be galo daug džiaugsmo mažiesiems vokiečiams ir daug galvos skausmo užsienio šalių vertėjams. Mat čia, panašiai kaip Astridos Lindgren kūryboje, neretai šaipomasi iš suaugusiųjų daromų loginių kalbos klaidų, tekste yra nemažai sunkiai išverčiamų frazeologizmų ir t. t. Galbūt kaip tik dėl to pirmo į lietuvių kalbą išversto šio rašytojo kūrinio - Savaitėje tik šeštadieniai - sulaukta tik dabar, nors į septyniolika pasaulio kalbų išversta knyga jau surado vietą įvairių šalių skaitytojų bibliotekėlėse, o pačioje Vokietijoje ši apysaka sulaukė šešių tęsinių, pagal ją buvo pastatytas ilgametražis filmas ir spektaklis vaikams. Kūrinio sėkmę šiandien galima lyginti su čekų Kurmiuko, suomių trolių Mumių, švedų Karlsono ar anglų Pūkuotuko sėkmės istorija. Šių herojų autoriai pelnė pasaulinę šlovę, buvo sukurta ištisa žaislų, kitų firminių daiktų pramonė. Bet apie viską nuo pradžių...

1973 m. dienos šviesą išvydusi knyga Savaitėje tik šeštadieniai (Eine Woche voller Samstage) -tai istorija apie vienišą poną Miežinį, kuris vieną šeštadienį sutinka nepaprastą padariūkštį, panašų į nedidelį berniuką: „Galva buvo: dvi įžūlios smilios akutės, didžiulė burna, tokio didumo, kad drąsiai galėjai vadinti nasrais, o vietoj nosies - judrus trumpas šnipas. Platus veidas visas margas nuo stambių mėlynų dėmių. Iš ryškiai rudų plaukų, styrančių aukštyn kaip ežio dygliai, kyšojo dvi stačios ausys. Rankos ir plaštakos kaip vaiko, tuo tarpu kojos panėšėjo į padidintas varlės letenas" (p. 17). Vaikiūkštis, vėliau pavadintas Šeškiu, poną Miežinį įsitėvina. Taip prasideda įdomi nuobodaus pono, dirbančio kontoroje, draugystė su padūkusiu, poetiškos prigimties Šeškiu: „Nežino niekas, / Kas aš per diegas. / Stypso kvailiai / Kaip batų aulai. / Nežino niekas, / Kas aš per diegas" (p. 19). Pasitelkę šią Šeškio išmintį, pamėginkime susprogdinti kūrinio nepažinumo burbulą.

Pažintį pradėkime nuo paties pono Miežinio, gyvenančio nuomojamame ponios Raudongūžės buto kambaryje. Užguitas piktos ir visur nosį kišančios namų šeimininkės, vargšas ponas dirba eilinės kontoros tarnautoju. Nelabai ir įdomu, kur jis kasdien praleidžia po aštuonias valandas. Dar nuobodžiau klausytis pasakojimo apie poną, kuris neturi vaikų ir visas savaitės dienas leidžia vienodai: „Antrą savaitės dieną, antradienį, ponas Miežinis dirbo. Kaip paprastai. Trečiadienį į darbą jis važiavo trečiu tramvajumi. Ir šitas dalykas kol kas nesutrikdė pono Miežinio. Tiktai kai ketvirtadienį kino teatre netikėtai parodė filmą „Fantastiškas ketvertas", jis pažvalėjo. Atėjo penktadienis. Ir žiū: jau penktą kartą iš eilės ponas Miežinis gavo laisvą dieną" (p. 10). Taigi šis nuobodus, bet geras dėdulė, kurio kambaryje kabo paveiksliukas „Visada būk ištikimas ir doras" (p. 9), vieną šeštadienį sutinka padarą, nuspalvinantį jo pilką gyvenimą.

Šeškis, arba kaip jis vėliau save įvardija, Robinzonas, - stambaus sudėjimo padaras. Jis mėgsta krėsti išdaigas ir kemša į save viską, pradedant batais ir baigiant kėgliais. Be to, jis imasi auklėti įsitėvintą poną Miežinį (p. 26), kad šis taptų geru tėčiu, moko jį mandagumo:
„- Bet, tėti, - sušuko Šeškis, - tu man tikrai pasiūlei būti ramiam. Turi pasakyti kitoniškai.
- Aš noriu, kad pabūtumei ramiai, - tarė ponas Miežinis, trupučiuką atlyžęs.
- Dar ne šitaip! - pasakė Šeškis ir papurtė galvą.
- Tai kaipgi? - sutriko ponas Miežinis.
- Aš prašau... - pamokė Šeškis.
- Ką gi: aš prašau, kad ramiai pasėdėtumei, kol grįšiu. Supratai?
Šeškis linktelėjo galvą ir nebepratarė nė žodžio."

Tokių pamokymų sulaukia ne tik tėtis, bet ir ponia Raudongūžė, autobuso vairuotojas, pardavėjas, parduotuvės direktorius. Štai kaip jis auklėja namų šeimininkę: „Ir nerūkykit šitiek cigarų, ponia Raudongūže, genda užuolaidos" (p. 76). Įsitikinę, kad Šeškis yra ne tik puikus suaugusiųjų auklėtojas, eibininkas ir pokštininkas, skaitydami sužinome ir dar apie kelis jo gabumus. Apsilankęs mokykloje, jis tampa vaikų mokytoju, ir tai jam puikiai sekasi. Šeš-kis išmoko vaikus kurti eiles ir pasakas. Nuskamba labai svarbi frazė: „Mokykla man patinka kur kas labiau negu prekybos centras. Reikia tiktai susirasti tinkamą mokytoją" (p. 111). Vėliau išryškėja matematiniai Šeškio gabumai: vieną kartą užklydęs pas tėtį į darbą, padeda jam suskaičiuoti didelius skaičius. Galiausiai atsiskleidžia svarbiausia Šeškio savybė - jis gali išpildyti norus.

Taigi tokių savybių turėtojas leidžia vaikui pasąmonėje konstruoti nepaprastą herojų, kokiu ir jis pats norėtų tapti. Savotiška knygos kulminacija galima laikyti epizodą, kai Šeškis įsigyja naro kostiumą: „Juk dabar jau esu berniukas. Aš esu su kostiumu" (p. 76). Vadinasi, visi tikri berniukai turi turėti kostiumą, kad taptų tokie kaip Šeškis: šmaikštūs, juokingi, išdaigininkai, nebijantys suaugusiųjų ir turintys stebuklingų galių.

Herojaus antipodė - ponia Raudongūžė, nuomojanti ponui Miežiniui kambarį. Ji skrupulingai rūpinasi namų švara ir tvarka, kišasi į svetimus reikalus ir visada jaučiasi teisi. Įsižeidusi mėgsta pravardžiuotis ir poną Miežinį vadina ponu Buteliniu. Namuose apsigyvenus Šeškiui, jos ramus gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis. Padariūkštis skatina poną Miežinį nepaklusti namų šeimininkės valiai, negana to, sujaukia visus namus: tėčio kambaryje sukelia pūgą (jai siaučiant pasirodo net lokys), o vėliau namuose kyla tvanas. Visas negandas vainikuoja Šeškio burtas - ponia Raudongūžė pradeda kalbėti atvirkščiai. Tai reiškia, kad baigiantis istorijai ji tampa labai malonia ir paslaugia ponia, sako ir elgiasi atvirkščiai, nei galvoja.

Galiausiai norėtųsi atkreipti dėmesį į teksto tinkamumą vaikams ir knygos vertimą. Užsienyje ši knyga populiari, bet dar neaišku, ar ši šlovės banga atplauks ir į Lietuvą. Gali būti, kad pedagogai ir bibliotekininkai ateityje įtrauks šią knygą į privalomųjų ar rekomenduotinų knygų sąrašą, mat tai paprastas, skambus, mokantis pastabumo ir humaniškas kūrinys. Kita vertus, pasakojama istorija tokia paprasta, kad net ir vaikas gali lengvai nuspėti jos siužeto vingius, tad vargu ar ji žadins skaitytojo smalsumą. Mokantis skaityti, t. y. pirmaisiais ar antraisiais mokyklos metais, vaikams tinka lengvo turinio, nesunkiai atpasakojami kūrinėliai, bet šios knygutės apimtis didesnė, nei galėtų įveikti dažnas pirmokėlis. Dėl to sunku nustatyti, kokio amžiaus skaitytojams ji skirta.

Bet labiausiai užkliuvo vertimas. Apžvelgus P. Maaro tekstų specifiką, aišku, kodėl knygoje pasitaiko tokių frazeologizmų kaip vaikštinėtis dienos aky arba tokios leksikos kaip išvykausime, pėsčiavo, - taip siekiama išlaikyti autoriaus kalbos stilių, - bet šios įmantrybės apsunkina suvokimą ir smarkiai iškrinta iš konteksto. Mano nuomone, šiuos stiliaus niuansus reikėjo aptarti su redaktoriais - gal jie būtų pasiūlę tinkamesnių pakaitalų.

Kad ir kaip ten būtų, reikia tikėtis, kad Lietuvos skaitytojai pamils Šeškį ir poną Miežinį, o naujoji knyga atsidurs kitų metų populiariausių knygų penketuke. Taip pat slapčia norisi viltis, kad artimiausioje knygų mugėje pavyks susitikti su pačiu Paulu Maaru. Juk šeštadieniais nutinka daug įdomių dalykų.


* MAAR, Paul. Savaitėje tik šeštadieniai / iš vok. k. vertė Laima Bareišienė. - Vilnius: Garnelis, 2012. -168 p.: iliustr.
 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2012 Nr. 2 (62)

 

Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
01020304050607
08091011121314
15161718192021
22232425262728
29303101020304
Sausis
    2018     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2017 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: informacijos apie vaikų literatūrą skaitmeninimas ir sklaida

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2017 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.