2018 m. gegužės 24 d.
2018-05-03  

KĄ JIE SKAITO? KĘSTUTIS KASPARAVIČIUS




Rubrikoje „Ką jie skaito?“ mintimis apie savo mėgstamiausias knygas vaikams dalijasi knygų iliustruotojas ir rašytojas Kęstutis Kasparavičius.




Paprašytas parašyti apie mano mėgstamiausių vaikų knygų penketuką, truputį sutrikau, nes tų mano pačių mėgstamiausių yra gana daug.

Todėl penketuką sudariau labai spontaniškai. Tiesiog šios knygos pirmiausiai man šovė į galvą. Lygiai taip pat galėtų atsirasti dar bent 5 penketukai, ne mažiau mėgstamų knygų nei šios.

Taigi pirmiausiai pagalvojau apie Carlo Collodi „Pinokį“. Ši knyga mane lydi visą gyvenimą, nuo pat vaikystės iki dabar.

Be kita ko, tai vienintelė knyga, kurią esu iliustravęs du kartus. Pirmą kartą 1993 m., o ją išleido vokiečių leidykla „Coppenrath Verlag“. Nuo tada ši knyga yra be pertraukos leidžiama iki šiol. Ką tik buvo išleistas ketvirtas atnaujintas knygos leidimas. O antrą kartą „Pinokį“ iliustravau (nupiešiau naujas nespalvotas iliustracijas) leidyklai „Tyto alba“ 2002 m.

Tai istorija apie vingiuotą ir klaidų kelią, kurį nueina kiekvienas iš vaiko tapdamas atsakingu (suaugusiu) žmogumi. Ir tas kelias tikrai nenutrūksta sulig vaikystės pabaiga, o tęsiasi kur kas ilgiau. Dažniausiai iki pat gyvenimo pabaigos. Kiekviename iš mūsų turbūt tūno tas nenaudėlis medinukas. Kartais labai giliai, o kartais plika akimi matomas. Aš irgi labai dažnai, galvodamas apie savo poelgius, turiu sau prisipažinti, kad tas Pinokis manyje niekur nedingo.

Pinokis buvo pats mėgstamiausias garsiojo italų režisieriaus Federico Fellini literatūrinis personažas. Kartais draugai jį patį vadindavo tiesiog Pinokiu, o ir pats Fellini dažnai savo interviu jį minėdavo. „Pinokį“ jis laikė ne tik nuostabia knyga, bet viena geriausių knygų istorijoje, kaip Homero „Odisėja“ ar Kafkos „Procesas“.

Carlo Collodi gyveno devynioliktame amžiuje ir todėl istoriją apie medinuką jis tiesiog privalėjo baigti moralizuojančiu būdu: nepaklusnios lėlės transformacija į klusnų berniuką. Tačiau, pasak  Fellinio, tai yra mažiausiai įdomi ir netgi liūdniausia knygos dalis. Ir tikrai, bėgant metams, mes prarandam vaikystės magiją ir Pinokį kaip dalį mūsų asmenybės. O tuo pačiu ir ryšį su gyvenimu, koks jis turėtų būti. Ir su šiuo praradimu mes tampame gerais studentais, gerais sutuoktiniais, gerais piliečiais ir net gerais nuobodomis.

„Pinokis“ yra nuostabi knyga, nes galite ją skaityti amžinai – kai esate vaikas, kai esate jaunas ir kai esate senas.

Pirmąjį knygos leidimą iliustravo dailininkas E. Mazzanti, bet tos iliustracijos Pinokiui „neprilipo“. Nuo tada iki pat šių dienų išleista daugybė skirtingų nuostabiomis iliustracijomis papuoštų knygos leidimų. Įskaitant ir, mano nuomone, pačias gražiausias, kurias nupiešė Roberto Innocenti.
 


O štai antrajai mano labai mėgstamai knygai pirmosios iliustracijos taip „prilipo“, kad be jų šią knygą tiesiog sunku įsivaizduoti. Tai žinoma, „Mikė Pūkuotukas“, kurį parašė Alan Alexander Milne, o iliustracijas nupiešė dailininkas Ernest H. Shepard. Keli vėlesni bandymai sukurti kitas iliustracijas baigėsi visiška nesėkme ir dabar nelabai kas ir bedrįstų dar kartą tai daryti. Bent jau man tokia mintis atrodo tikrai kvaila. Labai jau tie piešiniai meistriškai ir šmaikščiai atlikti, ir taip suaugę su knygos herojais, kad galų gale tapo viena nedaloma visuma.
 


E. H. Shepardas tuo metu, kai buvo pakviestas kurti iliustracijas „Mikei Pūkuotukui“, jau buvo pagarsėjęs tapytojas ir iliustruotojas, ilgą laiką dirbęs iliustruotoju žurnale „Punch“. Vėliau pats dailininkas stebėjosi ir net šiek tiek pyko, kad jo „Mikės Pūkuotuko“ iliustracijos užgožė visą kitą, ką jis buvo sukūręs. Jis manė, kad kiti jo kūriniai nepalyginamai geresni ir vertingesni, negu šie juodu tušu ir plunksna atlikti piešiniai.

O štai A. A.Milne iliustracijos labai patiko ir jis į vieną „Mikės Pūkuotuko“ knygą net įrašė tokį eilėraštuką:

When I am gone,
Let Shepard decorate my tomb,
And put (if there is room)
Two pictures on the stone:
Piglet from page a hundred and eleven,
And Pooh and Piglet walking (157)...
And Peter, thinking that they are my own,
Will welcome me to Heaven.

(Apgailestauju, kad neturiu sugebėjimų gražiai išversti šias eiles į lietuvių kalbą).

Man pačiam tiek piešiniai, tiek ir pati knyga tokia puiki, kad galiu ją skaityti bei vartyti be galo, kaskart vis atrasdamas kažką naujo, ko iki tol nepastebėdavau. Ten tiek daug humoro ir išminties, kad tiek vaikas, tiek suaugęs visada atras tai, ko labiausiai jam reikia kaip tik tą dieną ar valandą.

Pernai rudenį teko dalyvauti vaikų knygų festivalyje mažame Kroatijos miestuke Pazine. Pazino viešosios bibliotekos darbuotoja, pas kurią buvau apsistojęs, atsisveikinant nusprendė man kažką padovanoti. Ir tai buvo „Mikės Pūkuotuko“ knygelė , išleista anglų kalba Niujorke 1954 metais. Kaip tik tais metais, kai aš gimiau. Tikrai keistas sutapimas.

Su klasika tuo tarpu baigiu ir dar paminėsiu tris naujesnių laikų knygas. Taigi trečioji mano knyga (eiliškumas šiuo atveju nieko nereiškia) yra „Grufas“, kurią sukūrė turbūt vienas garsiausių ir sėkmingiausių šiuolaikinių paveikslėlių knygų autorių duetas: Julia Donaldson ir iliustruotojas Axel Schefler.

Knygelė „Grufas“ yra išleista 13 milijonų kopijų tiražu 39 kalbomis ir laimėjusi daug garbingų apdovanojimų. Esu girdėjęs sakant, kad „Grufas“ galėtų būti laikomas paveikslėlių knygos etalonu. Tiek formos atžvilgiu (32 psl., 700 žodžių, teksto-iliustracijų santykiu), tiek dėl puikaus eiliuoto teksto ir iliustracijų. Tikrai nedrįsčiau dėl to ginčytis.

Labai malonu pastebėti, kad vertimas į lietuvių kalbą (vertė Violeta Palčinskaitė) skamba taip pat puikiai kaip ir originalus angliškas tekstas. O tai, kaip mes visi gerai žinome, nėra jau taip paprasta padaryti.

Ir apskritai, ši paveikslėlių knyga paneigia smarkiai paplitusį mitą, kad eiliuotas tekstas negali būti labai populiarus, kad bus prastai perkamas ir sunkiai išverčiamas į kitas kalbas.

Dar reikėtų pridurti, kad yra išleista knyga „Grufo vaikelis“, o taip pat daugybė papildomų (skirtų įvairiai veiklai) Grufo knygelių, o tai lydi kiekvieną vaikų knygų bestselerį.
 


Man pačiam ypač patinka Axel Schefler iliustracijos, o jis pats yra vienas mano pačių mėgstamiausių iliustruotojų. Gimė Hamburge, bet vėliau persikėlė į Angliją, kur gyvena jau 30 metų. Jeigu nežinotum jo kilmės, nė neįtartum, kad jis nėra anglas. Man jo iliustracijos be galo angliškos ir net kažkuo primena jau anksčiau paminėtą „Mikės Pūkuotuko“ iliustruotoją. Toks šiuolaikinis Shepardas.

Ketvirtoji knygelė, tai „Erikas“ (angl. „Eric“). Istoriją parašė ir iliustracijas nupiešė Shaun Tan. Shaun Tan 2011 m. apdovanotas Astrid Lindgren premija ir yra puikus pavyzdys tų vaikų knygų autorių, kurie rašo tekstus ir patys kuria jiems iliustracijas. „Erikas“ – be galo šilta istorija apie mainų studentą Eriką, trumpam apsistojusį vienoje šeimoje. Lietuviškai ji išleista rinkinyje „Atokaus priemiesčio istorijos“ (išleido „Nieko Rimto“, 2013). Bet angliškai ši nuostabi istorija yra išleista ir kaip atskira nedidelė knygelė. Kaip tik tokią knygelę prieš penketą metų ir aš įsigijau.


Net nežinau kiek kartų aš ją perskaičiau. Nieko nuostabaus, nes net ir neskubant ją galima lengvai perskaityti per 10 minučių. Kiekvieną kartą ją perskaičius, apima jausmas, kad nieko gražiau neįmanoma nei parašyti, nei nupiešti. Mano supratimu, ši istorija tiesiog tobula: ir liūdna, ir šviesi tuo pat metu, paslaptinga, netikėta ir paliekanti daug neatsakytų klausimų. Užvertęs paskutinį puslapį, tiesiog suspaudi ją delne ir nenori paleisti. Tokia ji šiltutėlė.

O pabaigai visai kitokia knygelė. Tai „Skylė“ (angl. „The Hole“), kurią sukūrė norvegų autorius ir iliustruotojas Øyvind Torseter (knyga nėra leista Lietuvoje). Knygelėje teksto labai mažai, o pagrindinė knygos veikėja yra skylė.

Knyga atspausta ant tvirto storo popieriaus ir jos centre yra iškirsta nedidelė skylė, kurią galima atrasti kiekviename puslapyje. Skylė netikėtai atsiranda į Muminuką šiek tiek panašaus hipsterio bute ir sukelia šiam nemažai rūpesčių. Kiekviename knygos atvertime skylė sukuria vis kitą situaciją ir pasakoja istoriją, sukeldama begalę netikėtų ir juokingų epizodų.

Iliustracijos minimalistinės, nupieštos plona juoda linija, jau nekalbant apie pačią skylę, kuri yra tiesiog tuščia vieta, kitaip tariant – niekas. Kita vertus, ji yra centras, aplink kurį ir sukasi ši intriguojanti istorija.
 




Ką jie skaito?

Rubriką „Ką jie skaito?“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

 

 
Atgal   Spausdinti  

 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
30010203040506
07080910111213
14151617181920
21222324252627
28293031010203
Gegužė
    2018     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2017 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.