2017 m. gruodžio 16 d.
FANTASTIŠKAS MENIU, ARBA SIGITO POŠKAUS SKAITINIAI VAIKAMS, TĖVAMS IR SENELIAMS

Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė (LNB)
 

Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė. Asmeninio archyvo nuotr.
Sigitas Poškus – įvairiašakio talento rašytojas, apie dvidešimties knygų vaikams autorius. Rašo jis prozos kūrinius, kuriuos pats apibendrintai įvardija istorijomis, eiliuotus, draminius ir net, kas mūsų rašytojų ceche itin reta, muzikinius. Ne kartą jo knygos yra pelniusios Vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus premijų: Trumpos pasakaitės – už geriausią debiutą (1995), Nebaigta pasaka – už originalumą ir novatoriškumą (1998), Vieną kartą – už geriausią poeziją (2003), Amalgama – taip pat už geriausią poeziją (2007). Literatūros kritikai Poškų traktuoja kaip išradingą komiškosios vaikų literatūros kūrėją1, tautosaka ir kalba žaidžiantį eksperimentuotoją2.

2014–2017 m. Poškus išleido devynias panašaus formato, apipavidalinimo ir struktūros knygas, kurias sąlygiškai galima įvardyti valgymo skaitinių serija: Pusryčių skaitiniai (2014), Pietų skaitiniai (2014), Vakarienės skaitiniai (2015), Priešpiečių skaitiniai (2015), Pavakarių skaitiniai (2015), Naktipiečių skaitiniai (2015), Popiečio arbatėlės skaitiniai (2016), Varškėčių skaitiniai (2017), Uogienės skaitiniai (2017). Nei su itin išpopuliarėjusiais kulinarijos leidiniais, nei su pavadinimuose minimu valgymo laiku ar valgiais jos neturi nieko bendra. Sakytum, pusryčiai, pietūs, varškėčiai – tai kodiniai serijos žodžiai, kuriuos iššifruoti gali kaip tinkamas. Skaitinių sąvoka tarsi siūlo leidinius laikyti mokymo priemonėmis, be to, ir išvaizda jie primena A4 formato pratybų sąsiuvinius.

Viršelio dail. Vilhelmas GiedraitisKam skaitiniai skirti? Pirmuosiuose leidiniuose parašyta: „Ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams, jų tėvams“. Ilgainiui formuluotės truputį keičiamos – nebedetalizuojamas vaikų amžius, o skaitytojų laukas išplečiamas dar viena karta: „Vaikams, tėvams ir seneliams“. Taigi rašytojas geidauja itin plataus skaitytojų rato, bet knygų pavidalas verčia abejoti, ar tokį subūrė. Ikimokyklinukai, taip pat ir nemaža dalis pradinukų knygas visų pirma renkasi akimis – knyga be paveikslėlių jiems apskritai nėra knyga vaikams. Poškaus skaitinių puslapiuose monotoniškai atkartojamas viršelio piešinys, ir tiek. Skaitiniai, kuriuos parsinešiau iš Kauno viešosios bibliotekos Vaikų knygų skyriaus, atrodo naujut naujutėliai, tarsi ką tik išleisti, – matyt, aš pirmoji jų skaitytoja, vaikų jie nepatraukė. Abejoti skaitytojų rato dydžiu verčia ir skaitinių skaičius – kiekvienos knygos išleista vos po 90 egzempliorių. Vadinas, knygynuose gal tik viena kita atsidūrė, tad Poškaus talento gerbėjai tėvai ir seneliai turėjo mažai galimybių skaitinius įsigyti. Kita vertus, interneto knygynai ir šiandien siūlo pirkti įvairiausių metų Poškaus skaitinių – tad jei jų dar užsilikę, rašytojo gerbėjų, ko gero, ne tiek jau daug. Jei nei vaikai, nei tėvai, nei seneliai Poškaus skaitinių neskaito, tai gal bent kritikai jiems skyrė dėmesio? Ir taip, ir ne. 2015 m. už pirmąsias šios serijos knygas Pusryčių skaitiniai ir Pietų skaitiniai Poškui skirtas „Poezijos pavasario“ prizas vaikų poetui. Bet „Rubinaičio“ žurnale skelbiamuose tyrinėjimų sąrašuose aptariamos serijos leidiniai nefigūruoja.

Šio straipsnio tikslas – surikiavus skaitinių tekstus į keturias grupes, aptarti kiekvienai jų priskiriamų kūrinių įvairovę ir specifiką, atskleisti vyraujančių stilistinių tendencijų raišką.

Paraštės

Jų paskirtį rašytojas apibrėžia pirmojoje knygoje: „Pagrindinis knygos paraščių požymis yra pačios paraštės. Jose gali užrašyti bet ką, bet kokius savo pagalvojimus, pasikalbėti su savimi ir knyga“ (Pus 3). Kairiosios skaitinių paraštės tuščios, jos, kaip suprantame iš pasikartojančios antraštės „Piešk ir Rašyk“, paliktos pildyti skaitytojui. O dešiniosiose randame vertikaliai surašytų paties rašytojo pagalvojimų ar jo dėmesį patraukusių kažkieno kito pasakymų.

Pusryčių skaitiniuose ir Pietų skaitiniuose (beje, Pietų skaitinių paraštės perkeltos į Popiečio arbatėlės skaitinius) dešiniosiose paraštėse vyrauja mintijimai apie literatūrą apskritai, vaikų literatūrą, vaikus ir bendravimą su jais. Nekyla abejonės, kad šios paraštės – tėvams ir seneliams. Kai kurie mintijimai Pusryčių skaitiniuose ir Pietų skaitiniuose kartojasi, bet cituodama pateiksiu tik pirmesnės citatos nuorodas. Dalis rašytojo mintijimų – persakytos senos tiesos, pavyzdžiui: „Siužetas ne itin svarbu, juolab, kad jų pasaulyje tik keliasdešimt. Visi siužetai milijonus kartų nurašyti. Tad gero teksto esmė yra detalės ir tiksli, taupi kalba“ (Pus  23), „Geras tekstas vaikui neprivalo pateikti atsakymus. Geras tekstas turi užduoti klausimus“ (Pus 19), „Kalbant su vaikais švepluoti – prastas skonis“ (Pus 43). Ypač akcentuojama, įvairių puslapių paraštėse rutuliojama mintis – bendravimo su vaiku svarba, ji iškeliama ir kaip esminė skaitinių paskirtis: „Knygos tikslas – priminti didelę vaiko ir suaugusio bendravimo svarbą. Ypač bendravimą šeimoje, namuose“ (Pus 15). Atskirais paraščių teiginiais autorius išreiškia savo kertines estetines nuostatas: „Tekste svarbiausia – linksmauti. Jokio skirtumo, koks to linksmavimo inspirantas“ (Pus 35), „Žodžių tekste turi būti kuo mažiau, kad netrukdytų skaitančiojo vaizduotei“ (Pus 21), „<...> Vaikas žaidžia kalba, kuria kalbą taip pat natūraliai, kaip kvėpuoja“ (Pie 21). Skaitydamas skaitinius netrunki patvirtinti: taip, iš tiesų, smagumas, vaizduotės erdvė ir kalbiniai žaidimai – Poškaus kūrinių dominantės. Tačiau skaitinių savitumą formuoja ne tik jos, į akis krinta žanrų margumynas, kuriame susigaudyti turėtų padėti paraštėse paties autoriaus pateiktas sąrašas: „Šitos knygos tekstų žanrai: labanakt, žaidinimai, žaidimai, dialogai, rėkalonės, vaizdeliai, tirados, formuliniai tekstai, dainelės, reportažai, būtai nebūtos istorijos, nuotaikos, šiaip pliurpalai“ (Pus 13). Dalis įvardijamų žanrų įprasti literatūros ir tautosakos moksluose, tačiau esama ir originalių – keistų, ganėtinai šmaikščių, bet, reikia pripažinti, taiklių.

Minėtuose skaitiniuose vienur kitur, o kituose – beveik visose dešiniosiose paraštėse randame pabarstytų smulkiajai tautosakai artimų trumpų pasakymų. Vieni jų labiau orientuoti į tėvus ir senelius, kiti – į vaikus, o dauguma – prieinami visiems. Pasitaiko viena kita tradicinė patarlė: „Jei durys neatsidaro, lipk per langą“ (Vak 27), „Žemės vidurys ten, kur aš“ (Pav 35), bet gausiau yra tradicinių patarlių perdirbinių: „Jei ožka užsinorės lipti į medį, įlips ir į palmę“ (Vak 37), „Kur mūsų nėra, ten tikrai nieko gero“ (Vak 47), „Nesvarbu, ką sakai, svarbu, ką išgirsta“ (Var 47). Vyrauja originalieji pasakymai. Vieni jų – aforistiški teiginiai, ištarti suaugusiojo lūpomis: „Tikras žmogus būdvardžių nebijo“ (Pav 17), „Kad ir ką berašytum, visuomet užrašysi save“ (Vak 29), „Neturi problemų? Tą nesunku pataisyti“ (Pav 43). Kiti perteikia vaikų mąstyseną ir kalbėseną: „Kur ausys, ten galva“ (Uog 25), „Pienas – karvių sultys“ (Var 41), „Balkonas – prie namo sienos prikabintas žodis“ (Pav 25), „Urvas urvena ar urvina?“ (Var 37). Atrodo, kad pasakymus, ypač vaikiškus, Poškus kaupia kaip potencialių kūrinių idėjas ar pradmenis, jie lyg grūdeliai, iš kurių ilgainiui gali išaugti istorijos ir eilėraščiai.

Jonelio ir Onelės istorijos

Jonelis ir Onelė – brolis ir sesuo, auginami mylinčių, supratingų tėvų. Jonelis, vadinamas taip pat ir Jonuku, pasak vienos istorijos, yra septynerių metų, Onelė – kiek jaunesnė. Nemaža dalis Jonelio ir Onelės istorijų, daugiausia dialoginio pobūdžio, daro ryškų autentiškumo įspūdį, tarsi jos būtų užfiksuotos stebint vaikus. Miniatiūrinius tekstus, vadinamuosius vaikų pamintijimus, specializuotuose žurnaluose ir interneto portaluose mėgsta skelbti mažus vaikus auginančios mamos, bet neatrodo, kad Poškus jais būtų naudojęsis. Greičiausiai rašytojas pats turėjo gyvą stebėjimo šaltinį.

Viršelio dail. Vilhelmas GiedraitisGausu istorijų, atspindinčių vaikų pastangas perprasti kalbos pasaulį. Savitu mažųjų mąstymui būdingu kalbinio ir empirinio pasaulio interpretavimu paremti tekstai suaugusiuosius vers šypsotis, komiški jie atrodys ir kalbos dėsnius jau perpratusiems vaikams. Kaip visi mažamečiai, Jonelis ir Onelė ne visada suvokia perkeltinę žodžių ar posakių prasmę. Jonelį trikdo nuolatinis tėčio klausinėjimas: „Iš kur dygsta kojos?“, ir jis bando išsiaiškinti: kiloja kojas, žiūri į grindis ir stebisi – viskas dygsta iš žemės, bet kojos tikrai iš žemės nedygsta (Pie 9). Išgirdęs patarlę „<...> jei žinotum, kur krisi, pagalvę pasidėtum“, Jonelis tikrina jos teisingumą – pasideda ant žemės pagalvę ir griuvinėja ant jos (Vak 44). Žaisdami vaikai iš žodinio į empirinį pasaulį perkelia posakį „mušti dinderį“. Įasmenintas „dinderis“ tampa esybe Dinderiu, kurį Onelė vytele kapoja per kinkas, žabu – per kuprą, Jonukas kumščiuoja, kol pargriauna, tada piktai spardo, galiausiai apspjauna (Pie 20). Vis dėlto abejotina, ar šis kalbinio žaidimo inspiruotas tekstas turėjo patekti į skaitinius  – per daug jame agresijos ir brutalumo, visiškai nederančio Jonelio ir Onelės paveikslams. Kartais ir suaugusieji įsitraukia į žaidimus, nutrinančius kalbinio ir realiojo pasaulio ribas. Kai tėtis Jonukui pasako, kad neturi laiko, vaikas liepia gerai paieškoti, ir tėtis „apsičiupinėja kišenes, pakilnoja ant stalo popierius“ (Pie 21).

Vaikai ne tik stengiasi pažinti jau egzistuojantį kalbinį pasaulį, bet ir patys jį kuria. Kad žodis ir juo įvardijamas objektas turi turėti tiesioginį ryšį, matyti istorijose apie vaikų išgalvotus Edį ir Šiurpį. Onelės bičiulis Edis ėda viską, ką pamato: prarijo televizoriaus pultelį, nugraužė durų rankeną, lauke ėda akmenukus, pagalius, kelio ženklus, kėsinosi net į Onelės lėlę Barbę (Pie 24). O štai Jonelio sutiktas Šiurpis, kuris sakosi viską mokantis, papiktina berniuką tuo, kad nemoka šiurpinti (Pus 17). Išgalvodami daiktams vardus, vaikai daugeliu atvejų siekia, kad jie atspindėtų kokias nors tų daiktų savybes, pavyzdžiui: katė – Gaudė, popieriaus lapas – Baltys, laikrodis  – Eitenis, košė – Manė, kojinė – Dinga, televizorius – Mąstautas (Pop 5).

Bendrauti spontaniškai gimstančiais naujadariškais žodžiais ir posakiais vaikams visai nesunku, Jonukas ir Onelė vienas kitą kuo puikiausiai supranta. Kartą Jonukas pasakė Onelei: „Išeinu į ledainę dantų mazgoti“, kai grįžo, abu pasišnekėjo: „– Parėjai? / – Parėjau. / – Išmazgojai? / – Išmazgojau. / – Prisiledaininai? / – Prisiledaininau“ (Pie 17). Bet istorijose vaizduojami suaugusieji, o su jais drauge ir skaitytojas kartais gali ir nesusigaudyti, apie ką kalbama, kaip tai nutiko tėčiui istorijoje, kurioje, Onelės žodžiais, „mama Jonuką taurina“ (Vak 4).

Istorijose, kurių stuburas – kalbiniai žaidimai, Jonelis ir Onelė atstovauja tiesiog ikimokyklinio amžiaus vaikams ir nė vienas individualumu neišsiskiria. Jų savitumas ima skleistis istorijose, kuriose matyti, kuo jie remiasi formuodami savo tapatybę. Daugelyje istorijų Jonelis kur nors išeina – kartais paprasčiausiai į lauką, bet dažniau persikelia į fantazijų erdvę ir joje leidžiasi į nuotykingas keliones. Kūrinių siužetas neretai konstruojamas orientuojantis į liaudies pasakas, o paties keliauninko elgesys modeliuojamas pasisavinant pasakų veikėjų, dažniausiai vyriškosios lyties, bruožus. Istorijoje „O jis nebijo“ Jonukas, sakytum, sau pritaiko pasaką apie baimės ieškotoją: nei laukuose, nei giriose, nei jūrose baimės neranda, priešingai – tai jo visi bijo, išsigandę sprunka šalin (Pus 7). Istorijoje „Pažintinė kelionė“ jis tapatinasi su pasakų herojumi, kurio privalumai išryškėja gretinant jį su bendrininkais: Jonukas su bendrakeleivio vaidmenį atliekančia lazda, kuri jam atstoja žirgą, sutaria nieko nevalgyti ir negerti, kol grįš namo, ir Jonukas žodžio sąžiningai laikosi, o lazda – ne (Pus 32). Istorijoje „Pašiurpino“ Jonukas prisiima kitų pastangas vertinančio asmens vaidmenį: tris kartus eina patikrinti Šiurpio, kaip jam sekėsi išmokti šiurpinti (Pie 8). Ne visose kelionėse berniukui sekasi kaip „šauniam jaunikaičiui“ – taip, ko gero, apeliuodami į pasakas, girdami jį vadina namiškiai. Kai Jonuką „gamtos šauksmas pašaukė“, išėjęs iš namų, susitiko tris pelkinius, ir šie pareiškė, kad dabar jis bus „ne šiaip, o Balos Jonukas“, ir Jonuką išpylė šaltas prakaitas: „Nebus jis Balos! Jis – Onelės, mamos ir tėčio Jonukas!“, tad teko gelbėtis parbėgant namo (Pie 37). Ši istorija, be tapatybę formuojančios, turi ir didaktinę paskirtį – perspėja mažamečius nenuklysti pernelyg toli nuo namų.

Viršelio dail. Vilhelmas GiedraitisKitaip negu brolis, Onelė ne keliauninkė, ją dažniausiai regime namų aplinkoje – čia mergaitė saugi, o svetimoje erdvėje paprastai vaizduojama kieno nors prižiūrima. Kaip ir Joneliui, jai rūpi baimė. Onelė nori baisios pasakos ir labai paprastai paaiškina kodėl: „Kad bijočiau“, ir kai tėtis tokią paseka, noras išsipildo: „Paskui Onelė tris dienas bijojo, niekur iš namų nėjo. / Net su Jonuku!“ (Pie 33). Ji taip pat ieško baimės, tik visai kitur – po lova, ir daro tai ne viena, o apdairiai pasirūpinusi apsauga – sunku susilaikyti nepacitavus šią anekdotišką situaciją vaizduojančio dialogo: „– Onele, kur tu? / – Čia. / – Kur čia? / – Po lova.  / – Ką veiki? / – Bijau. / – Ko? /  – Baubo. / – O kur Jonukas? / – Irgi čia.  / – O jis ką ten veikia? / – Mane saugo. / – Ateikit.  /  – Negalim.  / – Kodėl? / – Dar nebaigiau bijoti“ (Prie 32). Onelė geba pasirūpinti ne tik apsauga, bet ir meile. Tėvų švelniai vadinama iš tautosakinės leksikos paimtais žodžiais „daili jauna mergelė“, Onelė su mažam vaikui būdingu naivumu teigia, kad yra graži, gražesnė už Jonuką, ir todėl ją reikia mylėti labiau (Pus 35). Taigi folklorinis pasaulėvaizdis veikia ir Onelės sąmonę, bet savo tapatybę mergaitė formuoja kitaip – suvokdama savo moteriškumą ir intuityviai leisdama jam skleistis.

Atkreipiant dėmesį į Onelės ir Jonelio istorijų pateikimo specifiką, norisi stabtelėti prie tekstų, kuriuose prie meninio efekto prisideda nutylėjimai. Štai koks talpus miniatiūrinis kūrinys, kuriame sąmoningai atsisakyta priešistorės: „Po viso to Onelė atėjo, treptelėjo koja ir subarė: / – Jonuk! / Jonukas pasižadėjo daugiau taip nedaryti“ (Pie 32). Situacija stulbinamai gyvenimiška, galinti turėti begalę kontekstų, o priešistorė jų galimybę eliminuotų.

Kitas pavyzdys – iš dialoginio kūrinio „Namuose“. Tėtis prašo Onelės papasakoti, kaip ji myli brolį, ta kurį laiką spyriojasi, galiausiai sutinka, tačiau paties pasakojimo nėra, baigiama trumpai, bet su aiškia potekste: „Jonukas pastatė ausis. / Ilgam“ (Pav 17).

Poškus – lakoniškų tekstų meistras. Kaip matyti iš įvairių pateiktų citatų, mažažodžiais dialogais kuriamas šnekėsenos autentiškumo įspūdis. Kai nedaugžodžiaujant perteikiama vidinė vaiko kalba, prozinis tekstas kartais priartėja prie poetinio, kaip tai regime istorijoje „Graži diena“: „Jonelis galvojo: „Saulė. / Pieva. / Pienė. / Nupūsiu. / Nupūčiau. / Dabar. / Esu geras. / Šilta. / Žiogas. / Sugausiu. / Pabėgo. / Tegu. / Debesys. / Nedideli. / Debesėliai. / Plaukia. / Ir aš.“ Bet grįžus namo vaiko būsena pasikeičia, ir tai išreiškiama kitokia, nebe lakoniška, kalba: „Manų košės tokią gražią dieną nenoriu!“ (Pie 3).

Priešingame nei lakoniškieji poliuje yra aiškinamieji tekstai, tipiški jų pavyzdžiai – „Jonukas apie dėsnius“ (Vak 16) ir „Onelė apie daržo žemės ūkį“ (Vak 34). Jie ištęsti, nuobodūs, ir nors Jonelio aiškinimui netrūksta šmaikštavimo, – migdantys: užsnūsta ne tik vienas kito klausantys brolis ir sesuo, snaudulys apima ir skaitytoją.

Onelės ir Jonelio istorijų daugiausia pirmosiose trijose skaitinių knygose, vėliau jų mąžta – kai kuriose paskesnėse berandam vos vieną dvi. Matyt, Onelė ir Jonelis užaugo, o vyresni vaikai rašytojo kūrybinės fantazijos nežadina.

Kitos istorijos

Jų žanrinė ir stilistinė įvairovė sunkiai aprėpiama. Vis dėlto pagrindiniai šaltiniai, maitinantys rašytojo vaizduotę, tie patys kaip ir Jonelio ir Onelės istorijose – folkloras ir kalba.

Viršelio dail. Vilhelmas GiedraitisIš kitų istorijų ryškiai išsiskiria pasakos. Kelias jų galima traktuoti kaip klasikinių pasakų stilizacijas, pasektas žodingo, pagarbiai į tradiciją žvelgiančio, pasakinį palikimą puikiai išmanančio ir pasakų motyvais laisvai improvizuojančio pasakotojo. Antai „Senoje pasakoje“ (Pop 10) nesunkiai atpažįstame stebuklinių pasakų apie podukrą ir pamotę siužetinę schemą ir vertybines nuostatas, „Meškos trobelė“ (Var 16–17) sukurta pagal pasakų apie gyvūnus, susitelkiančius dėl tariamo pavojaus, modelį, „Ka-ka-rie-kū – put-put-put“ (Uog 10–11) primena formulinę pasaką apie sudaužytą vištelės kiaušinėlį. Pasakų stilius panėši į specialiai vaikams suredaguotų liaudies pasakų rinkinių stilių. Vis dėlto dailus pasakų stilizavimas nėra didysis Poškaus pašaukimas, jo kūrybinei prigimčiai kur kas artimesnis kitoks santykis su tautosaka – dekonstruojantis ir padaužiškai žaidybiškas.

Gianni Rodari Fantazijos gramatikoje rašė, su kokiu entuziazmu ūgtelėję vaikai leidžiasi į žaidimą parodijuoti pasakas3. Žaidžia ir Poškus, pasakos apie septynis ožiukus ir vilką veiksmą atkeldamas į dabartį, o veikėjams leisdamas prabilti šiurkščia, žargoniška kalba (Pop 19) arba pusiau dalykiniu stiliumi pasakodamas apie trijų paršiukų, tapusių statybininkais, veiklos pasekmes mūsų gyvenamojoje erdvėje (Pie 19). Vaikai nesunkiai atpažins pirminį šių parodijų šaltinį, ir to greičiausiai pakaks, kad pasismagintų. Bet tėvams ir seneliams šios parodijos gali pasirodyti perdėm elementarios, palyginti su tęsiamu per kelias knygas istorijų apie laumę Zosę, kauką Gnomoną ir Lipnykėlį ciklu. Jo istorijos kuriamos supinant įvairių mitologinių sakmių ir stebuklinės pasakos apie raganos nelaisvėje iškepti penimą berniuką siužetus. Poškaus mėgstamam parodijavimo būdui pavadinti bene labiausiai tiktų travesti terminas, mat rašytojas, išlaikydamas pagrindinius imituojamų kūrinių elementus, keičia stilių. Mitologinės sakmės ir stebuklinės pasakos – toli gražu ne humoristiniai tautosakos žanrai, o Poškus minėtame cikle į visus veikėjus žvelgia su pašaipa, tradicinius jų paveikslus individualizuoja komiškai deformuodamas, o tradicines siužeto situacijas perdirba apversdamas aukštyn kojomis, sukarikatūrindamas ar ironiškai sumodernindamas. Laumė Zosė, Poškaus cikle veikianti kaip ragana, kai vienai pasidaro per liūdna gyventi, išsiperina kauką, sudėjusi į viena gnomo ir kaimyno pelkinio Simono vardus, pavadina Gnomonu, bet sutarti jiems ne iš karto pavyksta, mat abu baisūs bambekliai, tad Zosė sugalvoja Gnomonui darbą – stovėti kieme ir rodyti valandas su minutėmis. Į jos namus pasibeldusį miške pasiklydusį Lipnykėlį ragana tuoj pat uždaro sandėliuke ir kaip šių dienų gurmanė renkasi receptus: „Lipnykėlis tešloje?.. / marinuotas?.. / įdarytas grybais?.. / keptas ant grotelių?.. / Lipnykėlis paniruotas?.. / troškintas su topinambais?..“ (Prie 20). Virtuvėje neradusi padažui šafrano, išskrenda į Šatrijos parduotuvę, o Lipnykėlis tuo metu, kitaip nei liaudies pasakoje, laimingas gyvena Zosės trobelėje: uogauja, grybauja, bites kopinėja, vėžius gaudo, kartais į Šauklių miestelį nueina, o vakarais pypkę papsi. Nerimauja tik Zosės nesulaukiantis Gnomonas ir, per radiją išgirdęs, kad kamuolinis žaibas Šatrijos apylinkėse sudegino laumę, liko „tik apskrudusi šluota su užrašu „Zoselei Laumių universiteto baigimo proga“ (Pav 24), apalpsta. Bet vienoje skaitinių knygoje numarinta Zoselė kitoje pasirodo esanti gyva ir netgi suintriguoja pasakotoją, kuris vienoje iš istorijų tampa veikėju (Uog 32–33).

Viršelio dail. Vilhelmas GiedraitisDidžioji kitų istorijų dalis – originaliosios Poškaus pasakos. Priskirtinos animalistinių pasakų kategorijai pasižymi žanro ir stiliaus atmainų įvairove: esama tarp jų tradiciškų, pasaulio vaizdavimo principais artimų liaudies pasakoms apie gyvūnus, pasitaiko panėšinčių į pasakėčias, viena kita gali pretenduoti vadintis filosofine pasaka, netrūksta ir nonsensiškųjų, o neretai viename Poškaus kūrinyje sumišę kelių atmainų bruožai. Atskirai paminėti norisi tas animalistines pasakas, kurios primena pačių vaikų improvizacijas sekant tautosakos tradicija. Jos trumpos, neišplėtoto siužeto, su pasiskolintais iš liaudies pasakų personažais. Štai visa tokia pasaka: „Vakar kažkas atėjo ir pasibeldė į mūsų trobelę. / Mes klausiam: / – Kas ten? / Tas „kažkas“ atsako: / – Aš – gaidelis auksaskiauterėlis. / Mes sakom: / – O gal tu meluoji? Parodyk skiauterę! / Jis ir parodė“ (Pie 34).

Pasakas, kuriose vaizduojami žmonės, Poškus linkęs telkti į tų pačių veikėjų siejamus ciklus. Plačiausias, daugiausia kūrinių apimantis ciklas – apie karaliaus Paraliaus valdomą karalystę ir paties Paraliaus, senutės Šniukštės, Tilindėlio, Nežiniuko (Dailydėno) ir kt. nutikimus joje. Atrodo, kad vis naujas istorijas į ciklus Poškus jungia be išankstinio plano, atsiduodamas fantazijos šuorams, tad tuo pačiu vardu vadinamas veikėjas atskirose pasakose kartais veikia kaip skirtingi asmenys. Pavyzdžiui, istorijoje „Niekada nemeluok“ Nežiniukas vaizduojamas kaip tradicinių anekdotų gudruolis: sakosi niekada nemeluojantis, o kai viename pokalbyje prasitaria galintis atsakyti į visus žemėje esančius klausimus ir kai draugai prigalvoja vienas už kitą sunkesnių, Nežiniukas į visus juos atsako teisingai ir nemeluodamas: „Nežinau“ (Vak 45). Paskesnėse istorijose Nežiniukas pristatomas formule „Nežiniukas... tpfu!.. ponas Dailydėnas“ ir jo traktuotė pakinta. Istorijoje „Laipsniavimai“ jis – satyriškai pajuokiamas mokslininkas, Paraliaus mokslų akademijos narys, rašantis knygą apie daiktavardžių laipsniavimą (Prie 6). Vieni ciklo apie Paraliaus karalystę kūriniai prieinami bet kokio amžiaus skaitytojams, kitų problematika ir realijos suprantamos tik suaugusiesiems. O feljetoniškas ciklas apie miesto prie jūros valdžią (klaipėdiečiams nesunku atspėti, su kuo sietinas personažas Eugenijus I) ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems ne klaipėdiečiams per painus, skaitiniuose, manyčiau, jam ne vieta.

Į ciklus nesunku surikiuoti ir kitokio pobūdžio kūrinius: humoreskas apie dieduką ir bobutę, aforistinius pasakymus – tariamą išminčiaus Jung Fu palikimą, lyrines miniatiūras, kurių dauguma gamtinės, ir kt. Nemažas pluoštas istorijų sukurtos parodijuojant mokslinius tekstus. Poveikio siekiama sumaišant stilius ir iškraipant mokslinę informaciją – mokslinius faktus supinant su pramanytais dalykais, kurie kartais atrodo išgalvoti naivaus, lakios vaizduotės vaiko, kartais – drastiškai šokiruojančio suaugusiojo.

Į nedidelę, bet vertą paminėti grupę galima surinkti istorijas, grįstas kalbiniais žaidimais. „Šeimos medyje“ žaidžiama naujadarais, sudarytais iš žodžių, reiškiančių kūno dalis: „Ausekasė ištekėjo už Delnagalvio. Gimė du sūnūs – Galvakojis ir Pirštapėdis. Galvakojis vedė Nosiaakę“ (Vak 13). „Įvykyje“ pasakojama apie Dusliaus ir Skardžiaus konfliktą, o perteikiamas jis priebalsine kalba. Vienas sako: „Ptksš, cč!“, kitas nesutinka: „Bdgzž!“ (Var 41).

Prie kitų istorijų priskirtini ir besiužečiai, išvardijimais ar į grandinę sukabintomis replikomis paremti tekstai. Dauguma jų – folklorinių šmaikštavimų virtinės, kaip antai: „– Į ką žiūri? / – Kažkas rodosi, rodosi... / – Ir tu rodyk. / – Bijau.  /  – Jei bijai, lįsk į maišą. / – Kad oras geras, vėjas pučia...  / – Pūsk prieš jį“ (Nak 6).

Eilėraščiai

Prieš dešimtį metų atsakinėdamas į Rymanto Černiausko klausimus, Poškus neišmanėliais ir avigalviais išvadino kritikus, teigiančius, kad jo kūryba eksperimentinė, ir paaiškino: „Savo kūryboje jokių eksperimentų ir pan. nematau. Aš iki ausų sėdžiu tradicijoje. Ir manau, jog vienas kitas geresnis mano tekstas tik prisideda prie šimtamečių tradicijų adaptavimo šios dienos vaikui, žmogui.“4 Taip, adaptuoti tradicijas – programinė Poškaus kūrybos linkmė, bet adaptuojama neretai eksperimentuojant. Tai pastebima istorijose, o eilėraščiuose – tiesiog rėžia akį.

Daugeliui skaitinių eilėraščių tiktų sudurtinis epitetas žaidybiniai-konstruktyvieji. Poetas žaidžia demonstruodamas vis kitokias eiliuotų tekstų kūrimo taisykles. Eilėraštis gali būti visas sudėliotas iš liaudies kūrinių citatų, pavyzdžiui, „Birbutė“ sulipdyta iš įvairiausių lopšinių nuotrupų: „mik pelele žūžu lėliu / ūčia lėlę šitą / bir birbute bar Barbute / žumik žumik ooo“ (Pus 10). Kartais pradedama citatų rinkiniu, o paskui, išlaikant citatų modelį, leidžiamasi į savas improvizacijas: „Darbštus kaip arklys. / Stiprus kaip dramblys. // Gudrus kaip lapinas. / Puikus kaip gulbinas. // <...> // Susišiaušęs kaip kriaušė. / Susiglostęs kaip rožė“ (Pie 47). Vienas iš dažnesnių modelių sukonstruotas supinant kelis žanrus: iš vieno paimami formalieji elementai, itin dažnai – refreninės dainos struktūra, o turinys formuojamas atitinkamai sudėliojant iš kito ar kelių kitų žanrų atsirinktas citatas, nesibaiminant kai kurias jų šiek tiek perdirbti, o baigti mėgstama stilistiškai išskirtu akcentu ar apibendrinimu: „Gaili rasa, / o aš basa, – / kas dabar bus? // Šonas šyla, / šonas dyla, – / kas dabar bus? // <...> // Gal aš plukė, / gal aš rožė, – / kas dabar bus? // Rožė per laukus / išdrožė, – / kas dabar bus? // Penkios eilės / aplink pečių, – / kas dabar bus? // <...> // O jo joj vaje vaje, / prirypavom / kubilą“ (Pie 42–43). Kai kurios žanrų pynės, tarkim, šmaikštavimų ir sutartinių, trikdo, bet žaidimų erdvėje juk valia ir pakvailioti: „– Ką šiandien virsi pietums? Dobile tatato! / – Katę su pupom. Verpeto. // – Užsuk kada į svečius. Dobile. / – Jei pelė galvos nenukąs, užsuksiu. Totata. // – Eini namo? Tatato. / – Stačia galva. Verpeto“ (Vak 32).

Kita žaidybinių-konstruktyviųjų eiliuotų tekstų grupė – sukurti manipuliuojant kalbine medžiaga. Šioje srityje išradingumu Poškui neprilygsta joks vaikų poetas. Be to, kai kuriuos poeto pademonstruotus būdus žaisti kalba vaikams nesunku pamėgdžioti. Tarp šių eilėraščių pasitaiko panašių į gramatikos pratybų sąsiuvinių pavyzdžius, tiesa, pateiktus su vienu kitu pašmaikštavimu: „Lauke gyvena laukiniai. / Name gyvena naminiai. // Kaime gyvena kaimiečiai. / Pilyje gyvena piliečiai. / Pilve – pilviečiai“ (Pus 43). Gramatinę nuovoką ugdo ir kalbos klaidų žaidimai, pavyzdžiui, nesuderintas įvardžio ir daiktavardžio junginys: „Tas žąsis, / tas avis, / tas antis. // <...> // Ta zuikis, / ta briedis, / ta kukutis“ (Var 42) ar veiksmažodžio linksniavimas: „Vardininkas kas eina / Kilmininkas ko eino / Naudininkas kam einui / Galininkas ką einą <...>“ (Pop 42).

Kai kurie kalbiniais žaidimais paremti eilėraščiai primena improvizuojamus pačių vaikų, sakytum tuos eilėraščius Poškus ne pats sukūrė, o spėjo užrašyti ekspromtu išdainuojamus vaiko. Asociatyvūs vaizdų ryšiai, greita jų kaita, chorėjinis metras, eilutės pabaigos pakartojimai ir visa apimantis pasaulėvaizdžio vaikiškumas – būdingi tokių eilėraščių bruožai, pastebimi kad ir „Užbalio dainoje“: „kas ten vaikšto be galvos / be galvos vos vos / oro jam pilvan prilįs / jam prilįs lįs lįs // eina varlius kaip vėžys / atbulom lom lom / o varlienė iš paskos / pastriuokom kom kom // vasaros diena graži / oi graži ži ži, / ką pintinėje neši / ką neši ši ši“ (Var 13). Bet gausiau tokių kūrinių, kurių vienas kitas elementas (nevaikiška metafora, ištobulinta ar kažkiek padailinta kūrinio forma, kryptingai plėtojama mintis ir kita) išduoda, kad prieš akis – vaikiško ekspromto imitacija. Beje, imituoti Poškus geba ne tik vaikų eiliavimus. Skaitiniuose jis stilizuoja retesnių žanrinių atmainų liaudies dainas, atskiri kūriniai atrodo lyg perkelti iš Sigito Gedos, Leonardo Gutausko poezijos knygų vaikams, mėgdžiojamas Marcelijaus Martinaičio Kukučio baladžių poetinis kalbėjimas, esama net Antano Šmulkščio-Paparonio stilistikos atgarsių.

Kalbinių žaidimų paskirtis Poškaus eilėraščiuose įvairi: vienur jie savitiksliai, kitur – padeda pažinti kalbos reiškinius, trečiur – pamėgdžioja vaiko manipuliavimą kalbos elementais, dar kitur – perteikia poetinį, o kartais drauge ir mažumėlę filosofinį pasaulio suvokimą. Antai eilėraštyje „Didelis darbas“ lakoniškai, paprastais, mažamečiui suprantamais žodžiais kalbama apie vaikui artimo pasaulio (gamtinio, miestiško ir šeimos) patyrimą girdint: „girdėti pievą / girdėti mišką / girdėti ežerą / jis labai tviska // girdėti kelią / girdėti miestą / girdėti upę / miestu prabėgančią // girdėti brolį / girdėti sesę / tėvus girdėti / kaipgi be jų“. Poetinį pasaulį į vienumą sujungia nuolat kartojamas veiksmažodis girdėti, kuris, atsižvelgiant į tai, kas girdima, įgyja ir prasminių niuansų – juk girdėti upę ir girdėti brolį ne tas pats. Galiausiai pateikiamas vaiką pamaloninantis ir kartu filosofiškai talpus girdėjimo įvertinimas: „o viską girdėti / ausin įsidėti / didelis didelis darbas!“ (Pie 10).

Mažesnė skaitinių poezijos dalis – eilėraščiai, kurių lyrinis subjektas dvilypuojasi. Minčių pradmenys – tarsi iš vaiko galvos, bet poetinė jų plėtotė – labiau suaugusiojo, nors vienoj kitoj eilutėj gali pasigirsti ir vaiko balsas: „noriu būti rašyklė / rašyti viską o puslapio / viduryje save // noriu būti automobilis // burgzti pypsėti / save važinėti // <...> // noriu būti kuprinė / kurioje sutilptų / viskas kuo noriu // telpa!“ (Uog 25). Tapatintis su dvilypiu subjektu gali bet kokio amžiaus skaitytojas.

Kadangi skaitiniai skirti ne tik vaikams, bet ir tėvams, seneliams, randame eilėraščių, orientuotų ir į pastaruosius. Jų tonacija ne optimistinė, kaip ką tik aptartuosiuose, o melancholiška, su egzistencinio dramatizmo gaidomis, vyraujanti tema – laiko apmąstymai. Esama ir ramių, skaidrių gamtos meditacijų, panašių į ankstesniame skyrelyje minėtas miniatiūras.

Jei atsižvelgdami į skaitinių antraštes Poškaus kūrinius pavadinsim patiekalais, reikės pripažinti, kad meniu yra fantastiškas – tiks visokio amžiaus ir visokių skonių valgytojams. Gaminama iš gėrybių, saugomų tautosakos ir kalbos podėliuose, trečiąją ingredientų dalį tiekia mažamečiai vaikai. Patiekalai ruošiami eksperimentuojant, žaidžiant ir didžiumą jų gardinant linksmumo prieskoniu. Žinoma, tarp daugybės valgių pasitaiko ir prėskų ar persūdytų, bet kokiam virėjui taip nenutinka? Deja, užeigos, turiu galvoje – knygos, kur šių patiekalų siūloma, tokios neišvaizdžios, kad retas susigundo į jas užsukti. Tad būtų smagu, jei šis straipsnis atliktų ir reklamos vaidmenį.

 

Sutrumpinimai

Nak – Sigitas Poškus, Naktipiečių skaitiniai, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2015.

Pav – Sigitas Poškus, Pavakarių skaitiniai, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2015.

Pie – Sigitas Poškus, Pietų skaitiniai, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2014.

Pop – Sigitas Poškus, Popiečio arbatėlės skaitiniai, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2016.

Prie – Sigitas Poškus, Priešpiečių skaitiniai, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2015.

Pus – Sigitas Poškus, Pusryčių skaitiniai, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2014.

Uog – Sigitas Poškus, Uogienės skaitiniai, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2017.

Vak – Sigitas Poškus, Vakarienės skaitiniai, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2015.

Var – Sigitas Poškus, Varškėčių skaitiniai, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2017.

___________________

1 Kęstutis Urba, „Literatūra vaikams ir paaugliams“, Naujausioji lietuvių literatūra (1988–2002), Vilnius: Alma littera, 2003, p. 286.

2 Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė, „Vaikų poezijos pusvaizdis“, Rubinaitis, 2008, Nr. 1 (45), p 14–15.

3 Džanis Rodaris, Fantazijos gramatika, iš italų kalbos vertė Danutė Dapšauskaitė, Kaunas: Šviesa, 2001, p. 60–61.

4 „Pakeliui. Rašytojas Sigitas Poškus atsako į Rymanto Černiausko klausimus“, Rubinaitis, 2007, Nr. 3 (43), p. 27.
 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2017 Nr. 3 (83)

 

Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
27282930010203
04050607080910
11121314151617
18192021222324
25262728293031
Gruodis
    2017     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2017 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: informacijos apie vaikų literatūrą skaitmeninimas ir sklaida

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2017 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.