2017 m. gruodžio 16 d.
NEBŪKIME TOBULI, BŪKIME PAŽEIDŽIAMI

(Pasisakymas priėmus 2015 m. Prano Mašioto premiją)
Rebeka Una


Garsus prancūzų lakūnas Antoine’as de Saint-Exupéry kažkada pasakė: „Svarbiausia – žmogaus ryšys su žmogumi.“ Keista, kad jis ištarė tai laikais, kai žmonės dar bendravo ir žiūrėdavo vienas kitam į akis. Mes irgi bendraujame, intensyviai bendraujame, bet jau kitaip. Taip ištobulėjome, kad, perkurdami pasaulį, perkūrėme save. Todėl tapome kitokie. Du trečdalius laiko praleidžiame delninėse užrašų knygutėse.

O dabar pasiklausykime dviejų Richardo Bacho žuvėdrų pokalbio. „Flečeri, – kreipiasi viena iš jų. – Ar nori išmokt skraidyti?“ Keistas klausimas žuvėdrai, sakysite. Juk žuvėdros skraido visą gyvenimą, nardo virš vandenų ieškodamos maisto. Apie kokį skrydį kalba Bacho žuvėdros?

Pakalbėkime apie kūrėją, pažeidžiamumą ir virtualybę. Žmogus sukūrė virtualybę ir pasislėpė už ekrano. Ar žinote, kokį stebuklą sukūrė žmogus, pakišdamas save už ekrano? Ogi tai, kad gali būti nepažeidžiamas, tobulas, geras, geresnis, sterilus. Bendraudamas per ekraną jis nei kitą žmogų sužeis, nei pats bus jo sužeistas. Kiek konfliktų išnyksta, kiek neigiamų emocijų… Nejučia kyla klausimas: ar išvis verta susitikti ir paliest vienam kitą?

Įvardykime sau didžiausią buvimo gyvam trūkumą. Tai gebėjimas jausti viską, taip pat ir kančią. Tai nuolatinis pažeidžiamumo ir nuogumo pojūtis. Kai žvelgi į technologiją, matai, kokia ji tobula, ir jautiesi šalia jos toks netobulas. Norisi įkišti save į ją, virsti technologija ir tapti tobulam, nepažeidžiamam. Tada nesinori bėgioti su vaikais po mišką, o veikiau norisi pasivaikyti kareivius internete.

Mes vis dar manome, kad esame gyvi, užtektinai gyvi. Mes, kaip tos Bacho žuvėdros, manome, kad mokame skraidyti ir esame gyvi, bet apsirinkame. Esame kūrėjai ir negalime nekurti, nes mums nuolat teigiama, kad nekurdamas žmogus sunyks.

Mes mirsim bet kokiu atveju – kursim ar ne. Nes mūsų gyvenamajame mete kūrybos vaisiai ir šalutiniai jų padariniai tokie keisti, kad, atsisukę prieš mūsų prigimtį, perkeis mus iš esmės. Mes niekados nebesukursime degtuko ir pieštuko, nes jų nebereikia, mes sukursime virtualybę, kuri nuslopins žmogiškus pojūčius ir jausmus.

Galime teisintis: na ir gerai, gyvensime kaip ir Lois Lowry Siuntėjo visuomenėje – ramiau ir normaliau, nejausdami nei skausmo, nei džiaugsmo. Juk negera būti pažeidžiamam – pažeidžiami buvome milijonus metų.

Ar mano kalba nederama? Juk kalbos, sakomos priimant premijas, būna pakilios ir teigiamos. Labai gerai, jei jums ir man dabar nejauku, šis nejaukumas kaip niekad džiaugsmingas. Nes garantuoju, kad po penkiasdešimties metų taip nebemąstysime, nebemąstysime pasitelkę gyvumo ir pažeidžiamumo kriterijus kaip vertybes.

Todėl noriu paraginti: būkime netobuli, būkime pažeidžiami, kad ir kaip baisiai tai skambėtų. Skaitykime ilgas ir storas knygas: tegu jos liūdina mus, džiugina mus, nusineša mus, kaitina mūsų vaizduotę. Susitikime, ir nesvarbu, kad mūsų vakarėlis ar susitikimas bus nelabai vykęs, kad galbūt jausimės ne visai gerai ar sutrikę. Juk, kaip sako Oscaras Wilde’as savo De profundis, meilė skirta netobuliems žmonėms. „Meilės vertas kiekvienas, išskyrus tą, kuris mano esąs jos vertas.“

Žurnalas „Rubinaitis“, 2016 Nr. 2 (78)



 

Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
27282930010203
04050607080910
11121314151617
18192021222324
25262728293031
Gruodis
    2017     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2017 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: informacijos apie vaikų literatūrą skaitmeninimas ir sklaida

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2017 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.