2017 m. spalio 21 d.
2017-09-19  

KĄ JIE SKAITO? RŪTA ELIJOŠAITYTE-KAIKARĖ




Apie padėjusias augti ir atrastas jau suaugus knygas pasakoja VšĮ „Laikas skaityti“ direktorė Rūta Elijošaityte-Kaikarė.


Kiekvieną sykį, klausiama penkių ar dešimties knygų sąrašų, tuojau pat suglumstu. Man svarbių knygų yra ne penkios, ne dešimt. Turbūt net ir ne dvidešimt. Išskirti penkias savo vaikystės (o net ir vaikų apskritai) knygas yra lygiai taip pat sunku. Tad pabandžiau man padėjusias augti knygas sudėlioti etapais ir iš tų etapų pasirinkti ilgiausiai galvoje likusią.

Buvau laimingas vaikas – mačiau nuolat skaitančius tėvus, o ir pati nuo mažumės turėjau net keturias savo knygų lentynas – jose buvo ir visiškai naujų, kurias pirkdavome kartu su tėčiu ar mama, ir senų, likusių po abiejų brolių skaitymų, dažnai gerokai suskaitytų (kaip kad Astridos Lindgren „Broliai Liūtaširdžiai“ ar Pilkosios Pelėdos „Girių piligrimai“). Tų lentynų mano kambaryje vis daugėjo, tačiau ilgiausia lentyna visada taip ir liko skirta pasakoms. Tuo metu buvo leidžiama knygų serija „Pasaulio pasakos“, turėjau jų labai daug – latvių, indų, rusų, anglų, čekų, vokiečių liaudies pasakas, Hanso Christiano Anderseno pasakų knygą „Laukinės gulbės“, skaitydavau pasakas po keliskart. Vėliau vis atsirasdavo naujų – Haufo, Hoffmanno, Milašiaus pasakos. Vis tik iš visos tos lentynos pati gražiausia ir dažniausiai mano skaitoma buvo „Tūkstantis ir viena naktis“ (1977 m. leidimo). Ir dabar atsimenu ne tik pasakas, bet ir kiek apdilusį violetiniais fonais knygos viršelį, o ir nuotaiką, kurią ši knyga kūrė.

Paveikslėlių knygas pažinau būtent iš paveikslėlių ir pasakojimų, o ne iš tekstų, nes pačios pirmosios mano paveikslėlių knygos buvo kokia nors užsienio kalba. Vieną pirmųjų mama atvežė Richardo Scarry‘io knygą „What do people do all day“. Buvo labai juokinga, nes mes su mama pačios išsivertėme miestelio pavadinimą į „Darbėnus“ – gal todėl, kad netoli mano gimtojo miestelio buvo tikri Darbėnai. Ir tik gerokai vėliau į lietuvių kalbą išverstoje knygoje „Ką žmonės dirba visą dieną“ pamačiau, kad viską supratome teisingai. Buvo knygų vokiečių, prancūzų kalbomis, tačiau iš jų visų labiausiai įsiminė plona knygelė suomių kalba apie peliuką, kuris patyrė miško audrą, liūtį ir galiausiai jį išgelbėjo berniukas su šuniu – knygoje buvo daugiau paveikslų nei teksto. Ši knyga ypač įsiminė, nes mama istoriją man kūrė žiūrėdama į paveiksliukus ir jos pasakojimas kiekvienąsyk būdavo skirtingas – natūralu, nes mama suomių kalbos nemokėjo. Gaila, šią knygutę padovanojau vienam iš giminės vaikų, o google paieška nepadėjo jos rasti.

Keista, bet vaikystėje nebuvau didžioji Astridos Lindgren gerbėja. Skaičiau jos knygas – ir „Pepė Ilgakojinė“, ir „Ronja plėšiko duktė“, bet be didelio užsidegimo, Tačiau „Mes Varnų saloje“ pakeitė viską – ji labiausiai atitiko mano kaip skaitytojos poreikius – gal dėl to, kad pakliuvo į rankas pačiu laiku – labai gerai prisimenu, jog skaičiau ją per atostogas, lietuvišką vasarą, kai ir lydavo, ir būdavo šiltų dienų, kurias praleisdavome prie ežero. Gal tapatinau save su Tjorvene arba norėjau būti į ją panaši, gal dėl to, kad norėjau tokio draugo kaip Bocmanas, o gal ir dėl to, kad ta knyga tiesiog visada pralinksmindavo. Dar ir dabar (tebeturiu pirmąjį knygos leidimą, 1987 m.) kartais atsiverčiu ją nuotaikai pasikelti.

Dar buvo – kaip čia geriau įvardyti – gal gyvenimiškų knygų etapas? Tada skaičiau Hanso Fallados „Anuomet mūsų namuose“, Edmondo De Amicio „Širdis“, Hectoro Malot „Be šeimos“, Harrietos Beecher Stowe „Dėdės Tomo trobelę“, Ericho Kästnerio „Dvynukes“, vis tik jo „Kenigsbruko gatvė ir aš“ – maža knygelė su berniuku ant viršelio – buvo mano mylimiausia. Nepasakyčiau dabar, kas mane ten taip užbūrė, bet labai gerai atsimenu skaitymo įspūdį – atsisėdu balkone į savo skaitymo kampelį ir skaitau tą mažulytę knygutę su didžiuliu pasimėgavimu.

Ir galiausiai – knygos, kurias galėčiau išskaidyti į kelias grupes, bet paliksiu vienoje – nuotykiai, kelionės, pažintinės knygos, enciklopedijos. Šiose lentynose buvo daugiausia brolių palikimas ir visas jas skaičiau – Jules Verne knygos, Karlo May‘aus „Vinetu“, J.R.R. Tolkieno „Hobitas“, Jacko Londono „Baltoji iltis“, žinoma, Thomo Mayne Reido „Raitelis be galvos“, Lewiso Carrollio „Alisa stebuklų šalyje“, Aloyzo Každailio „Laivai ir jūrininkai“, Gražinos Sviderskienės „Žvaigždynai“, kuri turėjo priedą – dangaus žemėlapį – jį nagrinėdavome kartu su tėčiu arba broliu. Tuo metu apie žvaigždes žinojau gerokai daugiau negu dabar. Tačiau šio etapo knygų knyga man buvo Arthuro Conano Doyle‘io „Paslaptinga šalis“ (1957 m. leidimas), Tuo metu norėjau būti keliautoja (labiausiai – jūrininke) ir pažinti pasaulį. Mūsų keliavimo galimybės tada buvo labai ribotos, tad knygos įkvėpdavo svajoti.

Vis dėl to išskirsiu ir šeštąją grupę, į kurią sudėčiau knygas vaikams, kurias atradau jau suaugusi – kai kurios ir parašytos jau tada, kai nebebuvau vaikas, kitos senos, bet dėl nežinia kokių priežasčių mano praleistos, dar kitos – tos, kurias atrandu užsienio kalba, nes į lietuvių niekada nebuvo išverstos, taip pat ir knygos kurias skaičiau savo vaikui nuo mažų dienų. Šioje grupėje knygų būtų daugiausiai. Ir nors joje rikiuojasi puikiausios knygos vaikams – Kates DiCamillo „Jei ne Vinis Diksis“, Johno Boyne'o „Baisus dalykas, nutikęs Barnabiui Broketui“, Natalie Babbitt „Amžinieji Takiai“, Marko Twaino „Tomo Sojerio nuotykiai“, Janoscho „Panama labai graži“, Maurice'o Sendako „Kur gyvena pabaisos“, Rogerio Hargreaveso Mr. Men and Little Miss serija,  Shelo Silversteino poezija vaikams (galima tęsti ir tęsti), labiausiai čia išskirsiu tą, su kuria ne tik skaityti išmoko, bet ir skaitytojo geną įgavo mano vaikas – tai, be jokios abejonės, mano ir jo gyvenime pati svarbiausia knyga – Julios Donaldson ir Axelio Schefflerio „Grufas“.

Ką jie skaito?
 


Rubriką „Ką jie skaito?“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.





 

 

 
Atgal   Spausdinti  

 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
25262728293001
02030405060708
09101112131415
16171819202122
23242526272829
30310102030405
Spalis
    2017     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2017 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: informacijos apie vaikų literatūrą skaitmeninimas ir sklaida

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2017 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.