2017 m. rugsėjo 25 d.
LĖTOJI EIGA, ARBA 2016 M. VAIKŲ KNYGŲ ILIUSTRACIJOS

Jolita Liškevičienė
 

 


2016 m. vaikų knygų iliustracijų apžvalgą nusprendžiau pateikti kiek kitaip – neaptardama visų iliustruotų knygų ir nedejuodama, kad tiek daug išleista, o tarp jų – tiek mažai meniškų. Aptarsiu tik pačias meniškiausias ir rašysiu apie jas netaupydama vietos, paaiškindama iliustracijų privalumus, siekdama atskleisti jų grožį. Tarsi kviesdama atsiduoti gyvenimo neskubant judėjimui, kad galima būtų išgyventi ir pajusti gyvenimo skonį ir grožį, lėtai versdama aptariamų knygų puslapius, grožėsiuos jų menine darna. Pats apžvalgos žanras kreipia į greitą knygos apibūdinimą, bet šiuo atžvilgiu būsiu principinga: verčiau aptarti mažiau vaikų knygų, bet užtat pačias geriausias.

Pradėsiu nuo IBBY vertinimo komisijos išrinktos gražiausios spalvotomis iliustracijomis puoštos knygos. Tai Evelinos Daciūtės ir Aušros Kiudulaitės kurtos knygos Laimė yra lapė iliustracijos („Tikra knyga“). Galima sakyti, kad ši knyga – tikras sėkmės debiutas, o jos iliustruotoja Kiudulaitė – Bolonijos augintinė, kitaip tariant, meninį skonį ir pagrindinį įkvėpimą gavusi Bolonijos vaikų knygų mugėje. Šių pamokų rezultatas – daugiau nei pusmetį kurta paveikslėlių knyga. Per tą laiką atsiradusios daugybė atskirų eskizinių iliustracijų koliažo būdu sugulė į vientisą audinį ir įgavo ryškų popierinį kūną. Knygos iliustracijos nuotaikingos, kontrastingos, žavios ir stilingos, nestokojančios sveiko humoro. Šiemet jos buvo atrinktos ir į kasmetę Bolonijos iliustracijų parodą (joje dalyvavo vienintelė Lietuvos atstovė). Iliustracijos kalba atvartais, t. y. suvokiamos ne viename atskirame lape, bet abiejuose kartu – kaip viena kompozicija. Ši ypatybė nėra nauja (nors dauguma Lietuvos dailininkų kuria ne atvartus, o atskiras iliustracijas), jaučiamas glaudus dailininkės darbas su tekstu. Ypač išsiskiria ir graži yra teksto ir vaizdo dermė, puikiai parinktas šriftas – jis tiesiog sulimpa su iliustracijomis. Iliustracijose dailininkė nebijo kontrastingų spalvų derinių, o spalvų kaita perteikia teksto nuotaikas – džiaugsmą ir liūdesį: ten, kur vyksta judėjimas, jaučiamas gyvenimo tempas, vyrauja geltona ir juoda spalvos, ten, kur liūdesys, puslapiai atšąla mėlynomis ir violetinėmis spalvomis, o kur tiesiog gera – žiba oranžinė laimės ir sveikatos spalva.

Laimė yra lapė. Aušros Kiudulaitės iliustr.

Tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje baigusi dailininkė atsiskleidė kaip gerai jaučianti spalvų derinius ir jomis išreiškė veikėjų nuotaikas. Pavyzdžiui, štai kaip tekstu perteikiama bloga nuotaika: „Neturiu nei gramo nuotaikos“, – sakydavo ji. – Arba kaip mano mama – gudri lapė – sako: „Nuotaika – žemiau nulio.“ O žemiau nulio, šaldai, ne šildai.“ Taigi šis knygos atvartas mėlynas, o pavaizduoti personažai – pikti, susirūpinę, susigūžę. Dailininkės sukurti charakteringi personažai suteikia knygai humoristinio žavesio. Dar vienas iliustracijų naujoviškumas – dailininkė iliustracijomis papildomai sukūrė vadinamąjį intertekstą, praplečiantį kūrinio suvokimo ribas. Į daugelį atvartų ji įdėjo savų pasakojimų, pasodrinančių teksto nuotaiką. Pavyzdžiui, knygos puslapis, kuriame yra toks tekstas: „Mano senelis – protingas lapinas – sakydavo, kad viskas priklauso nuo to, iš kur pažiūrėsi – iš viršaus ar apačios, iš kairės ar dešinės.“ Dailininkė iliustraciją ne tik nupiešė, bet dar ir papildė užrašais: „Pats viršus“, „Iš viršaus dažnai lyja“, „Dešinė“, „Kairė“ ir „Pati apačia“ – taigi turime vizualinį žaidimą ir intertekstus, edukacinį knygos aspektą, kai vaikui paaiškinama, parodoma, pavaizduojama, jis pamokomas, kaip suprasti erdvės ribas. Panašiai konstruojama dauguma šios knygos atvartų, pavyzdžiui, puslapis, kuriame vaizduojama kasdienybė su daugybe skubančių mašinų. Dailininkė mašinoms suteikia pavadinimus ir įdeda tekstus. Pavyzdžiui, paštas – su prierašu „Tik gerų naujienų“, taksi – „Tetoms ir dėdėms“, o mašina, vežanti pieną, turi prierašą „Neplaktų karvių plakta grietinėlė ir pienas“. Taigi ši meninė dalis su dailininkės papildomai sukurtais tekstais. Puikus puslapis, kuriame vaizduojami paukščių namai inkilėliai – tarsi namų parkas, daugiabučių rajonas. O kokie išraiškingi jų gyventojų charakteriai: tas pats profilis, bet vieniems snapai yra nosis, kitiems – koketiškos lūpos. Čia jau dailininko meistriškumas į iliustraciją įdėti daugiau prasmių, nei vien realistiškai atvaizduoti. Tai formuojanti skaitytojo skonį, ritminga, kurianti teigiamą pasaulėvoką knyga, o jei kam dar buvo negana gerų jausmų, – dailininkė sukūrė puikius priešlapius, atsiverskite juos ir sužinosite, kas yra laimė.

Kultūringa pelė Stasė. Dalios Karpavičiūtės iliustr.Kita IBBY Lietuvos skyriaus komisijos nominacija – gražiausios knygos su nespalvotomis (dvispalvėmis) iliustracijomis. Šiemet ji atiteko grafikei Daliai KarpavičiūteiMonikos Krikštopaitytės knygą Kultūringa pelė Stasė (Modernaus meno centras). Dailininkė Karpavičiūtė išsiskiria nenuspėjamu braižu. Tai plataus spektro profesionali iliustruotoja, galinti kurti įvairiomis technikomis, o stipriausia jos kūrybos dalis – piešinys. Kultūringos pelės Stasės iliustracijos sukurtos lengva ranka, nors kai kam gali pasirodyti – tiesiog atsainia ranka. Dailininkė tikrai moka piešti ir siekė sukurti lengvo, greitai atsiradusio, eskizinio piešinio įspūdį, tarsi iliustracijos būtų pieštos užrašų knygelėje vaikštant po muziejų ir pasižymint tik tai, kas svarbu. Iliustracijos dvispalvės, juodos grafinės linijos puikiai suderintos su akvarele palieta išblukusia mėlyna spalva – tarsi rašalo dėmėmis, pripildančiomis reikiamus tūrius. Tai didžiosios – puslapinės – knygos iliustracijos, pasižyminčios raiškiomis nuotaikomis, puikiai perteikiančios teksto intrigas ir įtampą. Tikrai nustembi – kaip tokiomis minimaliomis priemonėmis galima perteikti veikėjų nuotaikas? Tarkim, dramblio ar pelės! Kitos daug mažesnės, tik grafinės iliustracijos, kurios tampa knygos vinjetėmis, tekstą pabaigia arba įsikomponuoja į pasakojimą. Tik knygos maketas neprofesionalus – tos pavienės iliustracijos tarsi įbruktos į tekstą, o ne darniai su juo kalbančios.

Gražiausia knyga mažiausiems skaitytojams, arba paveikslėlių knyga, – Giedrės Rakauskienės Dramblys ir antis (labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“). Jos dailininkė – vaikų knygų srityje pradedanti kurti Jurga Šulskytė. Lietuvoje baigusi keramikos studijas, Anglijoje studijavusi iliustravimą, šioje srityje ji žengia debiutinius žingsnius. Iliustracijos pieštos spalvotais pieštukais, tad jau technika perteikia tam tikrą jaukumą ir šiltumą, tarsi būtų koks rankų darbo mezginys. Iliustracijos kiek primityvistinės stilistikos, bet kartu vaizduojami personažai yra labai saviti – storas dramblys su dryžuotu straubliu ir labai liekna antis su lūpišku snapu. Iliustracijoms būdingi kiek pasteliniai tonai, darnios atvartų kompozicijos, dera šriftai, gerai parinktas jų dydis.

Dramblys ir antis. Jurgos Šulskytės iliustr.

Kelios vertingos knygos liko be apdovanojimo, nors meniškumu jokiu būdu nenusileidžia apdovanotosioms. Tai autoriaus ir dailininko Tomo S. Butkaus knyga Bumba Dumba Kabančių Riestainių gatvėje („Kitos knygos“). Savo sumanymu tai nėra nauja knyga (pirmoji Bumba Dumba ir Visatos sukūrimas buvo įvertinta ir apdovanota), o tęstinis ir tokios pat kaip ir pirmoji knyga meninės stilistikos pasakojimas. Tik čia daugiau architektūros ir urbanistikos, tai knyga apie miesto organizmą ir apie tai, kas mieste yra virš žemės ir po ja. Čia rasime visko: ir vamzdžių, ir lietvamzdžių, ir namų, ir kiemų, ir kiemsargių, ir pagaliau... riestainių. Knygos personažas ir jį supanti aplinka yra saviti, niekur nematyti, pasakojimas kuriamas geometrines formas pasitelkiant tarsi kaladėles, kurias galima perdėlioti. Ryški teksto ir vaizdo darna, kurią geriausiai pavyksta įgyvendinti vienam kūrėjui.

Bumba Dumba Kabančių Riestainių gatvėje. Tomo S. Butkaus iliustr.

Yra ir dar viena knyga – tikras neskubaus buvimo eliksyras. Tai Jurio Zvirgzdinio Liūto riaumojimas („Debesų ganyklos“), verstas iš latvių kalbos. Knygos iliustracijas kūrė ne vien Lietuvoje gerai žinoma dailininkė Lina Dūdaitė. Kad knyga nepaprasta, išduoda jau viršelis. Jame vaizduojamas smarkiai išsižiojęs liūtas, kurio išgaubtuose nasruose įkomponuotas knygos pavadinimas, – tikrai atrodo, kad jį garsiai išriaumojo pats liūtas. Viršelio dail. Lina DūdaitėBet iš teksto suprasime, jog tai ir yra visas knygos paradoksas – viltis, kad liūtas garsiai užriaumos. Teksto prasmė skaitytojui veriasi iš lėto – per septynis skyrius ir aštuonias iliustracijas, komponuojamas tarsi dvejopai: iš pradžių pateikiama visa kompozicija, o tada – išdidintas ir sufokusuotas jos fragmentas. Taip kuriama meditacinė nuotaika, neskubrus tonas. Įdomu, kad išdidintasis fragmentas tampa tarsi abstrakcija: lietaus lašai ant lango, kabančių užuolaidų klostės ar debesų avelės – tai tie vaikystės reginių paveikslai, kurie dažniausiai supa sergant, gulint lovoj ar esant namuose, kai nepaliaujamai lyja lietus. Tokiomis meditacinėmis iliustracijomis knygoje kalbama ne vien apie gyvenimo džiaugsmą, bet ir apie liūdesį, ligą, senatvę. Tik knygos personažas – žvėrių karalius, išlakusis Afrikos liūtas Felis Leo – čia pavaizduotas su tikra didybe ir visu Dievo kūrinijos grožiu.

Verta atskirai aptarti iliustraciją, kurioje pateikiamas iškalbingas gulinčio liūto portretas. Skaitantieji dailės kalbą iš karto pastebės, kad liūtas vaizduojamas susirangęs kairiajame knygos kampe, nusisukęs nuo kitų šios knygos veikėjų – mergaitės, meškiuko Tobijo ir šuniuko Zoro. Jis mąsliai žvelgia iš už lapo tarsi gerai suvokdamas savo likimą, ir šis žvilgsnis skaitytojui duoda ženklą, tarsi liūtas žvelgtų į anapusybę. Ligą išduoda ir liūto gauruose lyg lizde tupintis paukščiukas ar įsivėlusios bitės ir žiedlapiai (viršelio iliustracijoje). Liūto negalia riaumoti liudija ir jo negalią susitvarkyti su šiais daug džiaugsmo vaiko akiai teikiančiais smulkiais gamtos padarėliais. Mąstantis skaitytojas čia įžvelgs ir alegoriją: didžiųjų miestų zoologijos soduose mirštantys liūtai žymi ir paties zoologijos sodo fenomeną – žvėrių nelaisvę ir liūdesį, kurį dažniausiai suvokia suaugusieji, nors vaikams žvėrys teikia didžiulį pažinimo džiaugsmą. Man rodos, kad dailininkei pavyko iliustracijoje perteikti tą dvigubą informaciją, skirtą ir vaikams, ir suaugusiesiems. Galima sakyti, kad ši knyga – puikus darbas, teikiantis medžiagos apmąstymui ir žavintis profesionalumu. Teksto ir vaizdo dermė akivaizdi, vaizdai suteikia pasakojimui papildomų reikšmių, o tai ir yra pagrindinis dailininko uždavinys – ne uždaryti tekstą, o vaizdais atverti jį įvairioms interpretacijoms.
 

Liūto riaumojimas. Linos Dūdaitės iliustr.

Regis, čia dailininkė rado vėjo gūsio, garso (tekste vadinamo riaumojimą skatinančia medžiaga) vaizdavimo techniką ir pritaikė ją kitoje knygoje – poezijos rinktinėje Šimtas vėjo malūnėlių („Tyto alba“). Joje Dūdaitė perteikė vizualinį žaidimą: viršelyje vaizduojama vėjo malūnėlį pučianti mergaitė (ir tai vienintelė knygos iliustracija), o knygos viduje regime tik vėjo gūsius ir besiplaikstančius malūnėlių bei mergaitės plaukų fragmentus, tarsi tokius viršelio iliustracijos tęsinius.

Norėčiau paminėti dar kelias knygas, sukurtas garsių ir profesionalių dailininkų ir vertas pagiriamųjų žodžių. Viena jų – Kęstučio Kasparavičiaus Kaimynė už kampo („Nieko rimto“). Šį kartą dailininkas atidavė duoklę Vilniaus senamiesčiui ir įvaizdino konkrečių gatvių, kuriomis keliavo naujoji kaimynė gyvatė, namus. Lietuvos skaitytojams gerai pažįstamas ir dailininko stilius – raiškiai akvarele lietos personažų figūros šioje knygoje suskambo ryškiomis gyvatiškomis spalvomis, nors, reikia pripažinti, tiek spalvinis, tiek kompozicinis iliustracijų sprendimas gan vienodas.

Visai kitomis tapybinėmis spalvomis pasirodė Stasio Eidrigevičiaus iliustracijos verstinėje lenkų rašytojo Zbigniewo Batko knygoje Atgalios, arba Lemtingos nederamų knygų skaitymo pasekmės („Gelmės“). Joje panaudotos senos, dar XX a. devintajame dešimtmetyje Stasio kurtos iliustracijos, už kurias 1986 m. Barselonoje jis pelnė „Premio Catalonya“ ir kurių mes nematėme, nes knyga buvo išleista Lenkijoje, o ir to meto spauda toli gražu neleido išvysti jų tikrųjų spalvinių faktūrų. Tik šiandienos poligrafijos galimybės išryškino jų faktūrinį ir spalvinį turtingumą, bet kartu ir metafizinį baugumą. Vienišo vaiko, vienatvės, gelmingos aplinkos, siurrealistinio sapno apsuptis yra kūrybos bruožai, kurie išliko labai ryškūs ir vėlesnėje Stasio kūryboje ir padarė jį išskirtinio, gerai įsimenamo ir atpažįstamo braižo menininku.

Šiame klasikų fone verta paminėti ir Eglės Gelažiūtės-Petrauskienės iliustruotą Rebekos Unos knygą Aš esu Tomas, seklys (labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“). Ją puošia iliustruotojai būdingos nespalvotos, laisvai pieštos realistinės iliustracijos, tarsi paimtos tiesiai iš mūsų kasdienio gyvenimo.

Do Do ūsai. Virgio Malčiaus iliustr.

Kūrybiniai ieškojimai įdomesni debiutuojančių dailininkų. Verta paminėti debiutantą Virgį Malčių, tarpdisciplininio meno kūrėją, besireiškiantį animacijoje, muzikoje, piešiantį, rašantį tekstus. Vilniaus dailės akademijoje baigęs fotografijos ir medijos meno magistro studijas, jis kuria koliažiniu stiliumi, įtraukia absurdo motyvų, siurrealizmo bruožų. Šiemet vaikų knygų srityje jis debiutavo dukart. Pirmiausia grafiniais piešiniais iliustravo savo paties parašytą knygą Do Do ūsai (labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“). Pailgo formato knygelėje kruopštūs grafiniais štrichais piešiniai paspalvinti kompiuteriu tarsi akvarele. Panašios kompozicinės struktūros piešinius matome ir kitoje knygoje – Linos Darbutaitės eilėraščių rinkinyje Baltas dangus (labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“). Akivaizdu, kad tai įdomus debiutas – dailininkui reikia toliau ieškoti savito kūrybinio braižo niuansų.

Šunojaus diena. Raimondo Gnižinsko iliustr.Ilonos Ežerinytės knygos Šunojaus diena (labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“) iliustracijomis debiutavo ir Raimondas Gnižinskas. Šiauliuose gyvenantis ir kuriantis dailininkas pasirinko kiek dekoratyvų, ornamentinį iliustracijų pobūdį, tarsi situaciją stebėtume kokiame veidrodyje. Primityvaus meno stilizacija, pilki tonai suteikia iliustracijoms netikėtos ramybės ir vientisumo, jos knygoje yra lyg tam tikri paveikslai, tekstą lydinčios freskos.

Vertas dėmesio Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete studijuojančio Igno Krakio debiutas Danguolės Kandrotienės knygoje Aitvarų diena („Debesų ganyklos“). Iliustracijos tarsi su polėkiu, išsiskiriančios rakursų įvairove, lyg ir trykštančios energija, bet akį rėžia specifine koloristika, tarsi sąmoningai pabrėžtais kakofoniškais spalvų deriniais. Knygos maketas sugrūstas, nekvėpuojantis, puslapių numeriai užmarginti betiksliais ornamentais. Dailininkui būdingas iliustracijų polėkis sietinas su skaitmenine ir kompiuterinių žaidimų grafika, su kuria ateitį ir sieja jaunasis kūrėjas.

Užpernai puikiai debiutavusi knyga Drambliai ėjo į svečius, dailininkė Inga Dagilė dabar iliustravo Lino Kontrimo knygą Keturios paslaptys, kaip pažinti raides ir natas („Tikra knyga“). Iliustracijos išsiskiria kompoziciniu ir piešinio aiškumu, ramumu, gražiais vaizdų ir teksto santykiais, spalvine darna. Joms kiek būdingas monotoniškumas gal neatbaidys vaikų noro mokytis raidžių, o skaitytojai patirs tikrąją knygos kantrybę ir ramybę.

Patiems mažiausiems skirtą knygą Mano lopšinės („Alma littera“) verta paminėti dėl Ievos Juknytės iliustracijų, išsiskiriančių stilizuotais žvėrelių – tarsi pasiūtų žaisliukų – piešiniais. Vos keturi atvartai knygą daro gan patraukliu žaislu, iš kurio sintetiniais garsais įkyriai spygauja lopšinės.

Pabaigoje dera paminėti ir 2016 m. Knygos meno konkurso vaikų knygų kategorijoje gražiausia pripažintą knygą Didžioji būtybių knyga („Aukso žuvys“). Ją sukūrė Vilniaus dailės akademijoje grafinio dizaino studijas baigusi dailininkė ir rašytoja Kotryna Zilinskienė-Zylė. Tai išsami lietuvių mitinių būtybių enciklopedija, pasižyminti teksto ir vaizdo vienove. Deja, būdama pažintinė knyga, ji nedalyvavo IBBY organizuojamame konkurse.

Didžioji būtybių knyga. Kotrynos Zylės iliustr.

 

Šia apžvalga norėjau pasakyti, kad 2016 metai tikrai atnešė vaikų knygų, išsiskiriančių vaizdų darna, spindinčių profesionalumu ir vidine meno jėga. Juk meniškai iliustruotos knygos teikia ne vien malonumą skaityti, bet ir estetinį grožį, lavina skonį, leidžia patirti dailės katarsį ir pamaitina akis vaizdų gardėsiais.


 Rubriką remia:
 
    

Žurnalas „Rubinaitis“, 2017 Nr. 2 (82)




 

Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
28293031010203
04050607080910
11121314151617
18192021222324
25262728293001
Rugsėjis
    2017     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2017 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: informacijos apie vaikų literatūrą skaitmeninimas ir sklaida

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2017 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.