2018 m. gruodžio 10 d.
„ŠIMTAS KNYGŲ VAIKAMS IR LIETUVAI“: TAUTOSAKOS SKLAIDA

Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė (LNB)
 

 
Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė

Susumavus šimto reikšmingiausių lietuvių autorių knygų vaikams ir paaugliams rinkimo rezultatus ir paskelbus sąrašą, buvau priblokšta: pirmoji vieta – Salomėjos Nėries Eglė žalčių karalienė, antroji – Sigito Gedos Baltoji varnelė, trečioji – Maironio Jūratė ir Kastytis. Sąrašo viršūnėje knygos, įsišaknijusios į mūsų tautos žodinės kultūros palikimą! Tad kilo noras, aprėpus visą sąrašą, pasigilinti, koks į jį patekusių knygų santykis su tautosaka. Šiame straipsnyje nesieksiu atskleisti tautosakos idėjų raiškos, atsidėti knygose glūdinčių giliųjų tautosakinių struktūrų analizei. Straipsnio tikslas – žvelgiant į šimtuką, išskirti ir sugrupavus apibūdinti tas knygas, kuriose kiekvieno bent kiek praprususio skaitytojo akis turėtų pastebėti tautosakinį palikimą. Taip pat rūpės ir išsiaiškinti, kókios tautosakos panaudojimo ar bendresnio pobūdžio tendencijos atsispindi išskirtose knygose.

Pirmiausia – vaikams parengti lietuvių tautosakos rinkiniai. Jų į šimtuką pateko net septyni. Tai keturios knygos, kurių pavadinimų paantraštėse randame žodį „pasakos“: Užburta karalystė (1957*, kas parengė, nenurodyta), Gulbė karaliaus pati (1963, parengė redaktore dirbusi rašytoja Aldona Liobytė), Lietuviškos pasakos (1969, parengė redaktorius Jonas Stukas) ir Gyvasis vanduo (1989, parengė folkloristė, lietuvių sakytinės tautosakos specialistė Bronislava Kerbelytė). Tačiau iš tiesų trijuose iš šių rinkinių greta įvairių žanrų pasakų įdėta ir kelios sakmės. Vienintelis rinkinys, kurio paantraštė yra tiksli, tai Gyvasis vanduo – lietuvių liaudies stebuklinių pasakų knyga.
 

Viršelių dail. A. Makūnaitė, I. Žviliuvienė, V. Valius, V. Palaima


Kas šiuos rinkinius vienija? Pirmiausia, juose pasikartojančios pasakos. Esama tokių, kurias aptinkame visose keturiose knygose. Ar tai pasakos, kurios liaudyje buvo pačios populiariausios? Ir taip, ir ne. Pavyzdžiui, visuose rinkiniuose randame pasaką apie meškos trobelėje atsidūrusią ir ten išbandomą podukrą, paskui tikrąją pamotės dukrą („Meškos trobelė“), ir tai yra labiausiai Lietuvoje paplitusi stebuklinė pasaka, kuriai pagal populiarumą tarp šios žanrinės grupės kūrinių (čia ir toliau remiuosi Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogo1 duomenimis) priklauso 1-a vieta. Prie populiariųjų priskirtina ir visuose rinkiniuose skelbiama pasaka apie podukrą, kuriai suverpti, išausti, pasiūti marškinius padeda karvutė („Karvutė verpėja“), – tai 9-ą vietą pagal paplitimą pelniusi stebuklinė pasaka. O štai pasaka apie juodvarniais ar vilkais paverstų brolių ieškančią seserį, kuri taip pat skelbiama visuose keturiuose rinkiniuose, pagal paplitimą liaudyje užima 29-ą vietą tarp stebuklinių pasakų, o pasaka apie Eglę, žalčio žmoną, kuri irgi įdėta į visus rinkinius, yra tik 33-ia. Visose knygose pasikartojančiomis pasakomis rinkinių sudarytojai formavo jaunųjų skaitytojų supratimą apie tipiškus, lietuvių pasakinį palikimą reprezentuojančius kūrinius, tačiau, kaip matome, paplitimas nebuvo esminis kriterijus tokius kūrinius atsirenkant. Kodėl? Dalis sakytinėje tradicijoje itin populiarių buvusių pasakų yra ganėtinai šiurpios (tą rodo net sąlygiški minėtame kataloge vartojami jų pavadinimai, pavyzdžiui, „Karalaitė karste“, „Miręs mylimasis neša nuotaką“), todėl vaikams skirtuose rinkiniuose tokių kūrinių vengiama. Be to, tradicinei sakytinei kultūrai priklausančių liaudies pasakotojų ir literatūrinį išsilavinimą turinčių rinkinių sudarytojų estetinis skonis skiriasi. Kas dar vienija šiuos keturis rinkinius? Tai tendencija, priešinga aptartajai, – greta tipiškųjų pateikti retų, savita fantastika nustebinančių tekstų. Ir trečias dalykas, būdingas visiems pasakojamosios tautosakos rinkiniams vaikams, – didesnis ar mažesnis autentiškos kalbos sunorminimas.

Kuo rinkiniai skiriasi? Du iš jų pasižymi kryptinga kūrinių atranka: į Lietuviškas pasakas sudėti tik iš Jono Basanavičiaus rinkinių paimti tekstai; Gyvąjį vandenį sudaro vaikams skirtuose rinkiniuose anksčiau neskelbti tiek paplitusių, tiek mažiau žinomų stebuklinių pasakų variantai, tikslingai atrinkti iš archyvinių fondų. Gulbė karaliaus pati iš kitų rinkinių išsiskiria žanrine pasakojamosios tautosakos kūrinių įvairove. Užburta karalystė nustebina retų pasakų tekstais (pavyzdžiui, rinkiniui pavadinimą davusi pasaka „Užburta karalystė“ Lietuvoje užrašyta vos septynis kartus) ir unikaliais, kelių tautosakos žanrų savybes sintetinančiais variantais.

Penktasis į šimtuką patekęs tautosakos rinkinys yra folkloristo ir mitologo Norberto Vėliaus parengta lietuvių mitologinių sakmių knyga Sužeistas vėjas (1987). Dar du šimtukui priklausantys tautosakos rinkiniai yra paruošti folkloristo Kazio Grigo – tai mįslių knyga Menu mįslę keturgyslę (1970) ir įvairiažanris smulkiosios tautosakos rinkinys Čir vir vir pavasaris (1971). Greičiausiai todėl, kad šias knygas rengė mokslininkai, tekstai juose grupuojami remiantis mokslinėmis klasifikacijomis (pasakų knygose griežto klasifikavimo nebūta). Be to, dvi iš šių knygų, Sužeistas vėjas ir Menu mįslę keturgyslę, aprėpia visą atitinkamo žanro repertuarą, atsisakoma tik pernelyg bauginančių ir obsceniškų, vulgarių tekstų kaip netinkamų vaikams. Ir dar reikia pažymėti, kad abi Grigo knygos yra parengtos orientuojantis į XX a. antrosios pusės vaikus: jose randame patraukliai parašytus įvadus, o prie dalies kūrinių – tų kūrinių prasmę, gyvavimo kontekstą padedančios suvokti informacijos.

Toliau pereinu prie autorinių šimtuko knygų. Pačios tautosakiškiausios iš jų yra tos, kuriose randame kūrinius, pavadintinus suliteratūrintais liaudies kūriniais. Tarp šių daugiausia yra pasakų, bet pasitaiko ir kitokiems pasakojamiesiems tautosakos žanrams priklausančių kūrinių. Rašytojas šiuo atveju atlieka vaidmenį, panašų į liaudies pasakotojo, tik pasakoja ne žodžiu, o raštu. Atsirenkant knygas, svarbiausias kriterijus buvo siužeto pobūdis: siužetas privalo būti tautosakinės kilmės, turintis atitikmenį liaudies kūryboje. Rašytojų perpasakotus tautosakos kūrinius, patekusius į šimtuką, galime skirstyti į prozinius, draminius ir eiliuotus.
 

Viršelių dail. D. Tarabildienė, nežinomas, B. Žilytė, D. Tarabildienė


Proziniams priklauso keturios suliteratūrintų liaudies pasakų knygos: Vinco Pietario Lapės gyvenimas ir mirtis (1930), Kazio Borutos Dangus griūva (1955), Petro Cvirkos Nemuno šalies pasakos (1948) ir Aldonos Liobytės Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį (1970). Pietario Lapės gyvenimą ir mirtį Kęstutis Urba laiko pirmąja lietuvių apysaka-pasaka2. Jos dalys yra kryptingai į vieną istoriją suverti liaudies pasakų apie lapę siužetai. Tačiau toks siužetų vėrimas nėra originalus Pietario sumanymas: ir tautosakinėje tradicijoje buvo įprasta pasakų apie lapę siužetus jungti vieną prie kito ir taip sudaryti ištisus siužetų ciklus. Borutos Dangus griūva yra rašytojo balsu perpasakota tautosaka, kurioje veikia gamtiški personažai – gyvūnai, augalai, gamtos jėgos. Žanro požiūriu tai be galo marga knyga, o vyrauja joje pasakos apie gyvūnus. Knygos savitumą lemia stilius: pasakojama rimuotais ritmingais sakiniais, kalba žodinga, praturtinta priežodžiais ir ištiktukais – taip išryškinama sakytinės kalbos ekspresija. Didžiausią įspūdį knyga daro skaitoma garsiai – Boruta prisipažįsta to siekęs sąmoningai3. Cvirkos Nemuno šalies pasakos ir Liobytės Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį yra rinkiniai, kuriuose greta folkloriniais siužetais grįstų pasakų esama ir turinčių originalų, rašytojų sumanytą siužetą. Folklorinių siužetų Cvirkos rinkinio pasakos stovi ant ribos tarp suredaguotų ir suliteratūrintų liaudies pasakų, mat rašytojas, pasak Stasės Litvinaitės, ne tik tvarkė pasakų kalbą, bet ir darė didesnių pakeitimų4. Iš dviejų pasakų jis sukomponuodavo vieną, savaip perinterpretuodavo nepatikusius epizodus, o svarbiausia – aktualino liaudies pasakų veiksmą, stiprindamas socialinį konfliktą, pavyzdžiui, vietoj pamotės ir podukros pasakoje atsirado šeimininkė ir samdinė našlaitė, tėvo ir sūnaus ginčas pakeistas pono ir berno ginču. Liobytės perpasakotos liaudies pasakos pasižymi tuo, kad, išsaugodama folklorinius siužetus, rašytoja pasakoms suteikė individualumo, ir kiekvienai – mažumėlę kitokio: vienose pagilino psichologizmą, kitose pasinaudojo bufonadinio komizmo priemonėmis, trečias praturtino etnografinėmis detalėmis. Pažymėtina, kad Liobytei labai rūpėjo skaitytojas vaikas, jo lūkesčiai ir suvokimo galimybės, ir tai ypač atspindi stilius: jis yra pabrėžtinai liaudiškas, nes iš senojo kalbinio palikimo rašytoja tikslingai atsirinko ekspresyvumu patraukiančius žodžius ir posakius, tačiau tokius, kurie turėtų būti suprantami vaikui. Minėtos knygos lėmė vienos iš literatūrinių pasakų atmainų, kuriai pavadinimą pasiūlė Urba, t. y. folkloriškųjų pasakų5, įsitvirtinimą mūsų vaikų literatūroje.
 

Viršelių dail. P. A. Augustinavičius, D. Tarabildienė, B. Žilytė, A. Steponavičius, M. Dobužinskis


Iš tautosakinių siužetų, suliteratūrinus įgijusių eiliuoto kūrinio formą, į šimtuką pateko penkios knygos: Salomėjos Nėries poema Eglė žalčių karalienė (1940), Maironio baladė Jūratė ir Kastytis (1957), Balio Sruogos poema Giesmė apie Gediminą (1938) ir du Kosto Kubilinsko eiliuotų pasakų rinkiniai – Stovi pasakų namelis (1974) ir Varlė karalienė (1962). Tarp tautosakos sklaidai svarbių knygų ši krūvelė – ypatinga, nes trys iš jų, Eglė žalčių karalienė, Jūratė ir Kastytis ir Giesmė apie Gediminą, skaitytojų sąmonėje įtvirtina pamatinius lietuvių nacionalinės kultūros naratyvus. Tūlas lietuvis, paklaustas, kokią lietuvių pasaką laiko pačia svarbiausia, paminės „Eglę žalčių karalienę“, o, to paties paklaustas apie padavimus, greičiausiai išskirs padavimą apie Gedimino sapną ir Vilniaus įkūrimą bei, tikėtina, dar prisimins padavimą apie nelaimingą Jūratės ir Kastyčio meilę ir sudaužytą gintaro pilį. Tiesa, padavimo apie Jūratę ir Kastytį kilmė greičiausiai literatūrinė6, bet kultūrinėje atmintyje jis yra pritapęs prie folkloro. Šie Nėries, Maironio ir Sruogos kūriniai priklauso visuotinei lietuvių literatūrai (Nėries ir Maironio buvo rašyti suaugusiesiems, o Sruogos – jaunimui), o tai, kad jie pateko į vaikų knygų šimtuką ir du iš jų atsidūrė itin aukštoje vietoje, rodo išskirtinį jų vaidmenį formuojant lietuviškąją tapatybę. Kas lėmė, kad šie kūriniai prigijo vaikų literatūroje? Atsakymų gali būti keli, vienas iš jų – įtraukimas į mokyklines programas. Dėmesio vertas pavyzdys: Sruogos Giesmė apie Gediminą Lietuvoje atskira knyga leista prieškariu (1938), sovietmečiu Lietuvoje šis kūrinys buvo pasmerktas užmarščiai, pakartotinai pasirodė tik išeivijoje. O ypač jis išpopuliarėjo atgavus nepriklausomybę, kai buvo įtrauktas į literatūros vadovėlį Knygų valandos (pirmas leidimas 1996). Ne mažiau svarbu mūsų literatūros klasikų talentas ir jų pasirinkta eiliuota forma: vaikams eiliuoti kūriniai labiau įstringa į atmintį ir yra emociškai paveikesni. Be to, atskiros šių kūrinių savybės atitinka jaunųjų skaitytojų estetinius poreikius. Antai Nėries Eglėje žalčių karalienėje, palyginti su liaudies pasaka, labiau išplėtoti veikėjų paveikslai, ypač – vaikų; Maironio baladė vyresniuosius paauglius traukia meilės, nepaklūstančios dievų primestai tvarkai, išaukštinimu; Sruogos poema jaunuolius žavi patriotiniu patosu ir herojišku Gedimino paveikslu. Trumpai įvertinant šiuos tris kūrinius, reikia pažymėti, kad jie įtaigiai kalba apie esmines vertybes, svarbias ir suaugusiajam, ir vaikui: šeimą, meilę, tėvynę.

Kubilinsko eiliuotų pasakų knygose Stovi pasakų namelis ir Varlė karalienė randame ir suliteratūrintų liaudies, ir originalių pasakų, tik pirmųjų daugiau. Vyrauja paimtos iš stebuklinių ir pasakų apie gyvūnus žanrinių grupių. Kaip ir Maironis, Nėris ir Sruoga, Kubilinskas suliteratūrino klasikiniam tautosakos palikimui priklausančius siužetus. O išsiskiria Kubilinskas pastangomis pasakas maksimaliai pritaikyti vaikams. Kaip įprasta vaikams skirtose knygose, jis švelnino žiauriąsias scenas, be to, įterpė naujų, mažamečiams patrauklių epizodų (pavyzdžiui, pasakos „Katinėlis ir gaidelis“ pabaigoje iš olos išviliota lapė su lapiukais ne užmušami, o įkišami į maišą ir atiduodami į zoologijos sodą). Poetas linko eiliuoti tas stebuklines pasakas, kurių veikėjai yra vaikai, tai ypač būdinga rinkiniui Varlė karalienė, o jei pagrindiniai stebuklinių pasakų veikėjai buvo suaugusieji, poetas dalį jų paveikslų modifikavo suteikdamas vaikiškų bruožų. Ir dar: palyginti su liaudies, Kubilinsko suliteratūrintose pasakose akivaizdesnės auklėjamosios nuostatos.

Prie suliteratūrintos tautosakos, išlaikančios pirminių šaltinių siužetus, priskirtinos ir dvi draminių kūrinių knygos – Sofijos KymantaitėsČiurlionienės pjesė Dvylika brolių juodvarniais lakstančių (1932) ir Aldonos Liobytės pjesių rinktinė Kupriukas muzikantas (1984). Abi dramaturgės nesitenkino vien tik tų liaudies kūrinių, kurie įvardyti pjesių pavadinimais, inscenizavimu – šie kūriniai lemia pagrindinę siužeto liniją. Pjesės yra daugiau mažiau praturtintos folklorine medžiaga, paimta iš kitų liaudies pasakų, sakmių, dainuojamosios, smulkiosios, žaidimų tautosakos. Daliai Liobytės pjesių savitumo teikia bufonadinis komizmas, aliuzijos į laiko aktualijas.

Prie pristatytų knygų reiktų pridėti dvi kitų tautų folkloriniais siužetais grįstas knygas – Kubilinsko eiliuotą pasaką Ledinukas (1971) ir Antano Vienuolio legendą Užkeiktieji vienuoliai (1950). Pirmoji yra rusų poeto Sergejaus Michalkovo suliteratūrintos folklorinės pasakos laisvas vertimas į lietuvių kalbą7, antroji – inspiruota gruzinų padavimų. Tačiau nesant galimybės palyginti su pirminiais folkloriniais šaltiniais, sunku pasakyti, kokiu mastu kūrinių siužetai yra tautosakiški.

Trečioji tautosakinį palikimą atverianti knygų krūva – kūriniai, turintys originalų rašytojo sumanytą siužetą, kuris plėtojamas panaudojant tautosakos siužetus ar motyvus. Knygos prozinės ir eiliuotos. Iš prozinių visų pirma išskiriu septynias – tai kai kurie Motiejaus Valančiaus Vaikų knygelės (1868) apsakymai, Petro Tarasenkos apysaka Užburti lobiai (1956), Borutos knyga Jurgio Paketurio klajonės (1963), visuotinės literatūros istorijoje įvardijama apysaka, bet vaikų literatūros kontekste jai geriau tiktų apysakospasakos terminas, Vytauto Petkevičiaus apysakos-pasakos Sieksnis, Sprindžio vaikas (1966), Didysis medžiotojas Mikas Pupkus (1969) ir Gintaro Beresnevičiaus Kaukučiai ir Varinis Šernas (2007). Valančius vaikų apsakymams medžiagos sėmėsi iš didaktinio ir humoristinio pobūdžio tautosakos. Antai „Gerojoje Onelėje“ panaudotas sutautosakėjęs biblinės kilmės motyvas apie elgetos kojų numazgojimą, „Mikėje melagėlyje“ atpažįstamas parabolės apie piemenį, pamelavusį, kad vilkas užpuolė avis, siužetas, „Guvusis Vencė“ konstruojamas iš buitinių pasakų ir anekdotų situacijų. Tarasenkos apysakoje Užburti lobiai veiksmo vystymui svarbūs senelio Ylos sekami Antakalnio apylinkių padavimai – jų paveikti, berniukai nusprendžia ieškoti lobių. Išvardytos Borutos ir Petkevičiaus apysakos-pasakos išsiskiria komiškosios tautosakos sklaida. Borutos knygos herojus Jurgis Paketuris, dvare užkapotų baudžiauninkų vaikas, vaizduojamas kaip tipiškas tautosakos naratyvų šelmis, besijuokiantis iš žmonių kvailumo ir ne kartą pats juos apmulkinantis. Šiuo kūriniu Boruta lietuvių literatūroje įteisino komiškojo absurdo estetiką8. Iškraipydamas daiktų dydžius ir funkcijas (septyni vyrai dalgiais šienauja paskersto šerno šerius, kol netikėtai atskridusi zylė pasičiumpa šerną ir nusineša), žaisdamas atvirkštumo logika (vaitui Padraikai Jurgis Paketuris parduoda vilką, sakydamas, kad tai avių ganytojas), rašytojas sukūrė alogišką pasaulį. Pažymėtina, kad beveik visos nonsensiškos situacijos yra folklorinės kilmės, paimtos iš melų ir buitinių pasakų, anekdotų, oracijų ir kitų humoristinių tautosakos žanrų. Į vienumą jungiant įvairią iš humoristinio folkloro atsirinktą medžiagą, kuriama Petkevičiaus apysaka-pasaka Sieksnis, Sprindžio vaikas. Pasaulis, apribotas kolūkinio kaimo erdve, vaizduojamas daugmaž tikroviškai, alogizmo poetika šiame kūrinyje grindžiami tik pagrindinių veikėjų – tėvo Sprindžio ir jo sūnaus Sieksnio – paveikslai. Kaip ir Jurgis Paketuris, Sprindis ir Sieksnis yra perėmę komiškųjų tautosakinių personažų bruožus, tik atstovauja kitam – ne šelmių, o kvailių – tipažui. Apysakoje-pasakoje Didysis medžiotojas Mikas Pupkus Petkevičius taip pat remiasi komiškąja tautosaka, daugiausia melų pasakomis, bet tik pirmuosiuose, senąjį Lietuvos kaimą vaizduojančiuose, skyriuose galima atpažinti nonsensiškuosius tradicinių melagių pasakų motyvus, o vėlesniuose, nukeliančiuose Miką Pupkų į svetimus kraštus, išsaugant melų pasakų stilistiką, ir juokinama, ir susimąstyti skatinama rašytojo išgalvotais nutikimais. Mikas Pupkus atitinka folklorinio melagio tipažą. Humoras būdingas ir Beresnevičiaus apysakai-pasakai Kaukučiai ir Varinis Šernas, bet ne folklorinės kilmės, o nulemtas autoriaus nuostatos į veikėjų silpnybes žvelgti su atlaidžia šypsena. Medžiagą šiam kūriniui Beresnevičius paėmė iš baltų mitologijos ir tautosakos šaltinių, o siužete galima įžvelgti herojinio mito bruožų. Prie minėtų prozinių knygų norėčiau prišlieti dar tris, visas parašytas Vytauto V. Landsbergio, – Rudnosiuko istorijas (1993), Obuolių pasakas (1999) ir Arklio Dominyko meilę (2004). Jų santykis su tautosaka – parodijinis: žaidžiama stereotipiniais tautosakiniais vaizdiniais, sustabarėjusiomis formulėmis, liaudiškais posakiais, dainomis, ir visa tai gerokai prisideda prie nonsensiškos pasakų stilistikos. Šiomis knygomis Landsbergis tęsia ir savaip modifikuoja Borutos ir Petkevičiaus pradėtą alogizmais grįstos literatūrinės pasakos tradiciją.

Be prozinių originalaus siužeto kūrinių, prisidedančių prie folkloro sklaidos, yra ir eiliuotų. Tai keturios eiliuotų pasakų knygos: Eduardo Mieželaičio Zuikis Puikis (1949), Justino Marcinkevičiaus Grybų karas (1958) ir Voro vestuvės (1980), Martyno Vainilaičio Bruknelė (1991). Folkloriškiausia iš jų – mitologinių sakmių, tikėjimų ir stebuklinių pasakų motyvais sukurta Vainilaičio pasaka. Kitų knygų santykis su tautosaka mažiau akivaizdus, jį pastebėti gali tik lietuvių dainuojamosios tautosakos žinovai. Beje, dainos, kurių atbalsių girdėti eiliuotose pasakose, yra humoristinio pobūdžio: antai iš dainų apie gamtą paimta grybų karo tema pati savaime yra juokinga, o Voro vestuvėse panaudota vaikų daina apie voro iškritimą iš ąžuolo, susižalojimą ir gydymą – nonsensiška.

Paskutinė kiek didesnė tautosakos poveikį patyrusių knygų šūsnis – poezijos rinkiniai ar pavienių eilėraščių knygos. Iš pastarųjų išskirtina Senelės pasaka (1960) – atskira knyga išleistas vaikų literatūros klasikai priklausantis Nėries eilėraštis, sukomponuotas iš liaudies pasakų motyvų. Kalbant apie poezijos rinkinius, dera priminti, kad ir tradicinės struktūros, ir modernioji vaikų poezija formavosi atsiremdama į tautosaką, ieškojo joje galimybių atsinaujinti. Iš tradicinės struktūros vaikų poezijos rinkinių kryptingo tautosakos panaudojimo galima pastebėti keturiose šimtuko knygose: Kazio Jakubėno Abėcėlėje (1958), Anzelmo Matučio Margaspalvėje genio kalvėje (1980), Vainilaičio Mano volungėlėje (1975) ir Justino Marcinkevičiaus Laukinėje kriaušėje (1973). Ypač svarbios Matučio ir Vainilaičio knygos, nes jose yra kūrinių, atspindinčių poetų pastangas sukurti naujas tautosakiškas eilėraščių atmainas: Vainilaitis tai darė atsigręždamas į kalendorines dainas ir mitologines sakmes, o Matutis – į pasakas apie gyvūnus ir gamtos garsų pamėgdžiojimus. Moderniosios vaikų poezijos santykis su tautosaka kitoks: jis įžvelgiamas ne tiek išorinėje kūrinio faktūroje, kiek giliuosiuose meninės struktūros kloduose. Iš šimtuke atsidūrusių moderniosios poezijos rinkinių sąlyčio su tautosaka esama šešiuose, tai Sigito Gedos Baltoji varnelė (1985), Janinos Degutytės Baltas gulbių sostas (1984), Juozo Erlicko Bilietas iš dangaus (1990) ir Bobutė iš Paryžiaus (1995), Ramutės Skučaitės Takelis iš naujo (2001) ir Laiškas sekmadieniui (1998). Gedos knyga žavi vaikų ir mitinio mąstymo sinteze, Degutytės rinkinyje skleidžiasi folklorinė pasaulėjauta, Erlickas vaikų poezijoje įteisina karnavalinio komizmo principus, Skučaitė patraukia folklorinių personažų modifikacijomis.

Paskutinė, mažutė, tautosakos sklaidai svarbi knygų grupelė – mišraus pobūdžio rinkiniai. Jų du: Žemaitės Rinkinėlis vaikams (1904) ir Nėries Baltais takeliais bėga saulytė (1956). Rinkinėlis vaikams pradinėse mokyklose buvo naudotas kaip poelementorinė skaitinių knyga. Joje pramaišiui sudėti eiliuoti ir proziniai, liaudies ir Žemaitės sukurti tekstai, dalis pastarųjų turi tautosakinį pagrindą. Nėries knyga yra specialiai vaikams atrinktų jos kūrinių rinkinys, kuriame, be įvairių žanrų poezijos kūrinių, įdėtos ir kelios prozinės poetės suredaguotos liaudies pasakos.

Baigdama noriu susumuoti visa, kas pasakyta.

1) Tarp patekusių į šimtuką liaudies kūrybos rinkinių vyrauja pasakojamoji tautosaka. Daugiausia paskelbta pasakų. Pastebimos dvi ryškios pasakų atrankos tendencijos, kurių pirmoji tokia: rinkiniuose pasikartojančiomis pasakomis formuojamas jaunosios kartos supratimas, kokios lietuvių pasakos tipiškiausios, populiariausios, nors iš tiesų jų atranka tik iš dalies atspindi tikrąjį tų pasakų paplitimą tradicinėje kultūroje; antroji tendencija – patraukti skaitytoją retais, išsiskiriančiais, anksčiau neskelbtais kūriniais.

2) Vaikų literatūroje, – tai akivaizdu ir šimtuke, – labai svarbus tautosakos sklaidos būdas yra liaudies kūrinių siužetų suliteratūrinimas, lemiantis folkloriškosios literatūrinės pasakos susiformavimą. Šis tautosakos panaudojimo būdas išsiskiria raiškos formų (proziniai, eiliuoti, draminiai kūriniai) įvairove ir jaunajam skaitytojui patraukliu tradicinių siužetų perinterpretavimu. Svarbu pažymėti, kad, pateikti eiliuota forma, vaikų literatūroje įsitvirtino lietuvių nacionalinę kultūrą reprezentuojantys naratyvai.

3) Originalaus siužeto, kurį vystant daugiau mažiau remiamasi tautosakine medžiaga, vaikų knygos išsiskiria komiškąja tendencija. Ji matoma ir eiliuotuose, ir proziniuose kūriniuose. Stipriausią humoristinės tautosakos įtaką patyrė apysakos-pasakos: iš folkloro jos perėmė komiškuosius tipažus ir polinkį į alogizmus.

4) Pagrindiniai lietuvių vaikų poezijos tipai – tradicinės struktūros ir modernioji poezija – formavosi atsiremdami į tautosaką. Į šimtuką patekusios iškiliausios abiejų tipų poetų knygos atspindi pastangas ieškoti atsinaujinimo šaltinių, gręžiantis į mažiau eksploatuotus liaudies kūrybos žanrus, perimant giliąsias mitofolklorinio palikimo struktūras ir pasaulio modeliavimo principus.

Ir paskutinis akcentas. Tauta, kuri nesirūpina savo kultūriniu tęstinumu, pasmerkta žlugti. Lietuvių vaikų knygų šimtukas nuteikia optimistiškai!
 

________________________

1 Bronislava Kerbelytė, Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas, t. 1, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999.

2 Kęstutis Urba, Auginančioji literatūra: XX a. lietuvių vaikų literatūros tyrimai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015, p. 19.

3 Vytautas Kubilius, Kazio Borutos kūryba, Vilnius: Vaga, 1985, p. 186.

4 Stasė Litvinaitė, „P. Cvirkos pasakos“, in Petras Cvirka literatūros moksle ir kritikoje, Vilnius: Vaga, 1977, p. 308.

5 Kęstutis Urba, „Literatūrinės pasakos įvairybė“, Rubinaitis, 2002, Nr. 2 (14), p. 3–4.

6 Vanda Zaborskaitė, Eilėraščio menas, Vilnius: Vaga, 1970, p. 74.

7 Jonas Linkevičius, Vaikų poezijos dešimtmečiai, Vilnius: Vaga, 1972, p. 248.

8 Vytautas Kubilius, op. cit., p. 188
 

___________________________

* Čia ir toliau prie knygos pavadinimo nurodomi pirmojo leidimo metai.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2018 Nr. 2 (86)

 

 

 

Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
26272829300102
03040506070809
10111213141516
17181920212223
24252627282930
31010203040506
Gruodis
    2018     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2018 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.