2018 m. liepos 20 d.
Apie liūtą, pelėdą ir... Joną Basanavičių

Jolita Liškevičienė



Monikos Vaicenavičienės paveikslėlių knyga*, kurią aptarsiu, turi dvigubą pavadinimą ir skirta Lietuvos patriarchui Jonui Basanavičiui. Žinau, ką iš karto galima pagalvoti išgirdus tokią temą, bet šį kartą yra visai kitaip, knyga nuo pat pradžių įtraukia į nuotykį apie žinomo ir reikšmingo Lietuvai žmogaus gyvenimą. Ir svarbu, kad šis žmogus knygoje nėra paminklas – jis gyvas, lakstantis, svajojantis, keliaujantis, mylintis, pasiaukojantis ir dirbantis. Pirmoji knygos pavadinimo dalis, Per balas link aušros, – simbolinė, tai tarsi visos knygos moto, antroji, Pasakojimas apie daktaro Jono Basanavičiaus keliones ir darbus, – tik paaiškinanti. Ir visame pasakojime nuo temos nenukrypstama.

Viršelyje vaizduojamas per balas šokuojantis solidus vyrukas, ranka rodantis į priekį. Žiūrovas perskaitys čia užkoduotas žinias: balos, varnos, rankoje – laikraštis. Vaikas supras, kad šis dėdė, nors ir solidus, bet linksmas, o suaugusieji, be abejo, atpažins patriarchą Joną Basanavičių. Taigi knyga iš karto duoda ženklą, kad joje gali būti įdomu, kviečia užeiti į vidų ir tikrai nenuvilia – įdomybių joje išties daug. Vien knygos priešlapiai rodo, kad vyksime į Marijampolę, Vilnių, keliausime į Maskvą ir link pietų prie jūros – į Lomą ir Varną, tada Dunojumi plauksime į Vieną, aplankysime Prahą, Paryžių ir Londoną, kelsimės per didį Atlantą į Niujorką ir Čikagą.

Pasakojimo kelionė prasideda Ožkabaliuose, Jono gimtinėje. Tapybinė viso atvarto pakelto horizonto iliustracija nukelia mus į Lietuvą ir jos žalias lankas, debesuotą dangų ir balas. Dailininkė puikiai perteikia didelio lietuviško vienkiemio įspūdį vaiko akimis: daug trobesių, vaikų, ožkų, tai, kas vyksta kiekvienos sodybos kieme ir už jos, ir bažnyčią tolumoje – visa, ką turi kaimo žmogus ir ką turėjo Jonas. O turėjo jis ir dar kai ką (apie tai buvo kalbama slapčiomis) – daraktorių, drąsų vaikų mokytoją, ir vaikų mokslą, itin įslaptintą to laiko šeimų kasdienybę. Slaptumą liudija tamsi troba, šviesa virš stalo ir sunkus vaikų darbas mokantis rašyti ir skaityti…

Kiek paūgėjęs Jonas išvažiuoja mokytis į Marijampolę, į gimnaziją. Šis paveikslėlis puikiai atskleidžia vaiko įspūdžius: kokia gi buvo didelė ta Marijampolė, gražus miestas, bet didžiausias išlikęs tenykštis įspūdis – atvažiavęs cirkas. Neatsitiktinai iliustracijos centre dailininkė vaizduoja narve riaumojantį liūtą (ir dar nepaprastai – spalvotai), taip išryškindama neišdildomą jaunuolio emociją. Liūtas čia kartu tampa ir ateities pranašu, alegorija – didžio žmogaus, siekiančio šviesos ir teisybės, Lietuvos patriarcho simboliu.

Knygoje iliustracijų atvartai perteikia įvairias gyvenimo nuotaikas ir sudėlioja esminius žmogaus biografijos taškus: mokslai Maskvoje – iliustracijoje justi didmiesčio ir judėjimo atmosfera; kelionė laivu Dunojumi – perteikiamos ramybės ir tėkmės nuotaikos, o vaizdas Prahoje dvelkia meile ir šiluma. Praha – ypatingas Jono gyvenime miestas, čia jis surado gyvenimo meilę Elę, ją vedė ir laimingai gyveno. Prahoje jo niekada nepaliko ir tėvynės meilė, ten jis sumanė leisti „Aušrą“, kurios kelias pas skaitytojus buvo ilgas ir sunkus, einantis per Mažąją Lietuvą. Iliustracijos puikiai perteikia besikeičiančių miestų, gyvenimo juose išskirtinumą, kasdienį gydytojo darbą, o kartu ir paties herojaus – Jono – jausmus. Vienas knygos atvartas pilkas ir juodas, beveik bespalvis, – ženklinantis patį sunkiausią Basanavičiaus gyvenimo tarpsnį, kai jis stipriai pasiligoja, yra pašaunamas dviem kulkom, o paskui suserga ir vėliau, deja, miršta jo mylima žmona. Liūdesys ir bejėgiškumas trykšta iš visos iliustracijos: pilkos, palinkusios figūros, juodi garvežio dūmai, tamsūs keliaujančių žmonių siluetai – taip vaizduojama Jono kelionė į Varną prie Juodosios jūros (net šis vardas simbolizuoja juodą spalvą).

Bet gyvenimas nestovi vietoje ir daug kas keičiasi. 1904 m. panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, Basanavičius pagaliau grįžta darbuotis į gimtinę, į Vilnių. Iliustracijoje miestas, į kurį atkeliauja darbingai nusiteikęs Jonas, perteiktas tarsi žemėlapis su pastatais ir judančiais žmonėmis. Čia knygos herojus rūpinasi lietuvių reikalais, daug nudirba tyrinėdamas Lietuvos praeitį, paveldą ir istoriją. Galiausiai prieinama prie labai svarbaus istorinio fakto – Lietuvos valstybės atkūrimo. Iliustracijoje puikiai perteikta 1918 m. Vasario 16-osios Akto pasirašymo nuotaika. Dvidešimt vyrų joje vaizduojami ne tipiškai, kaip žinome iš fotografijų, bet džiaugsmingai iškėlę rankas, o Jonas iš to džiaugsmo – ir koją!

Gyvenimas tęsiasi ir reikia dirbti toliau. Priešpaskutiniame knygos atvarte vaizduojamas buto interjeras, ant spintos tupi pelėda, prie stalo sėdi rašantis vyras, o už lango – lietus, taip būdingas Lietuvai, ir tos balos, „kokios smagios, jei išdrįstum jose pasitaškyti“.

Visas knygos naratyvas puikiai perteiktas vaizdais. Dailininkė Monika Vaicenavičienė, Vilniaus dailės akademijos ir Stokholmo meno ir dizaino universiteto absolventė, knygą sukūrė dviem labai paprastomis dailės technikomis – savo pamėgtais pieštukais, spalvotais ir nespalvotais, ir karpiniais – spalvoto popieriaus aplikacijomis. Visa tai susijungia į darnią, stilingą banguojančių nuotaikų pasakojimo visumą. Iliustracijos sukurtos iš skirtingų žiūros taškų, tarsi būtų kinematografinės – čia pritrauktos, čia nutolintos, lyg iš paukščio skrydžio, nuolat keičiasi kadrai, o tai leido sukurti pulsuojantį ir nenuobodų pasakojimą. Perteikti nuotaikas labai padeda spalvos: niūrūs arba labai svarbūs įvykiai vaizduojami tik paprastu pieštuku, šiltesni – spalvotai, o ryškiausiai – sodria žalia spalva – iliustruojama gimtinė. Pasakojimas dėliojamas labai kruopščiai parenkant ikonografiją, atitinkančią vaizduojamąjį metą – XIX a. pabaigą–XX a. pradžią: interjerai, supantys daiktai, žmonių apranga, pagaliau architektūra leidžia atpažinti miestus, konkrečius pastatus, žmonių veiklą ir amatus. Pagrindinis knygos veikėjas Jonas Basanavičius visur vaizduojamas su jam būdingais išvaizdos ypatumais, nesvarbu, ar būtų vaikas, ar garbaus amžiaus vyras. Galima sakyti, kad knygoje nuosekliai laikomasi ikonografinės ir istorinės tiesos (tą patvirtina dailininkės konsultacijos su istorikais, darbas ieškant istorinės medžiagos), o tai suteikia knygai išliekamąją vertę.

Dar vienas šios paveikslėlių knygos privalumas – pasakojimas dviem adresatams: ir vaikui, ir suaugusiajam. Chronologinis asmenybės gyvenimo naratyvas čia susipina su simboliniu, iliustracijose daug papildomų reikšmių akcentų. Tarkim, liūtas yra šviesos ir išminties, šuo – ištikimybės ir draugystės, balandžiai – meilės, pelėda – žinių ir ilgaamžiškumo simbolis, o kartu visi jie perteikia ir Jono charakterio savybes. Ranka rašytas tekstas suteikia knygai archajiškumo įspūdį ir dera prie vaizduojamojo meto.

Ši paveikslėlių knyga – išties puiki dovana Lietuvos valstybingumo atkūrimo 100-mečio proga, o svarbiausia, kad įvykiai joje priartinti prie skaitytojo. Čia jis ras visko: nuo balų iki politikos, nuo slavų kalbos rašmenų iki trispalvės, nuo medinės kaimo pirkios iki Gedimino bokšto, nuo Ožkabalių balos iki Amerikos Laisvės statulos, nuo liūto iki pelėdos ir pagaliau nuo meilės balandžių iki Aušros, patekėjusios kadais prieš šimtmetį.
 



* Vaicenavičienė, Monika. Per balas link aušros. Pasakojimas apie daktaro Jono Basanavičiaus keliones ir darbus. – Vilnius: Tikra knyga, 2018. – [33] p.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2018 Nr. 1 (85)

 

 

 

 

Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
25262728293001
02030405060708
09101112131415
16171819202122
23242526272829
30310102030405
Liepa
    2018     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2017 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.