2018 m. gruodžio 15 d.
2018-10-29  

KĄ JIE SKAITO? NERINGA VAITKUTĖ




Rubrikoje „Ką jie skaito?“ mintimis apie savo mėgstamiausias knygas vaikams dalijasi rašytoja Neringa Vaitkutė.


 


John Ronald Reuel Tolkien „Hobitas arba Ten ir atgal“
(1985).  Šią knygą atsitiktinai atkasiau mokyklos bibliotekos lentynose. Pamenu, man nepatiko viršelis, bet vos atsivertusi, žvilgsniu perbėgusi pirmuosius sakinius, įsimylėjau iki ausų.

Parsinešiau knygą į namus ir įnikau skaityti, ignoruodama viską aplinkui. Skaičiau visą popietę, skaičiau vakare, kol mama nuvijo mane miegoti. Vogčiomis nusinešusi knygą į lovą, pasikišau po pagalve, o tėvams uždarius vaikų kambario duris, godžiai skaičiau iki sutemų, kol pajėgiau įžiūrėti raides.

Knyga mane pasiglemžė. Nekeliavau iš puslapio į puslapį, nuo vieno žodžio prie kito. Kartu su garbiu hobitu Bilbu, burtininku Gendalfu ir nykštukais broviausi per tamsias pavojingas girias, klaidžiojau aklinoje požemio tunelių tamsoje, drebėjau medžio viršūnėje, girdėdama kaip miško paklotę trypia orkai ir staugia vargai. Kartu su herojais plaukiau obuolių statinėse, kartu su Bilbu įsėlinau į dvokiančią Smogo olą ir su džiaugsmu pastebėjau tuščią lopinėlį jo šarvuose.

Tai buvo kitokia knyga, nei skaitytos anksčiau: jokių nelaimingų princesių, jokių riterių spindinčiais šarvais. Pagrindinis herojus Bilbas Beginsas – baikštus nuobodokas tipas, visą gyvenimėlį jaukiai tūnojęs ištaigingoje hobito oloje, it maro vengęs įtartinų nuotykių ir netikėtai pats atsidūręs jų sūkuryje. Tai buvo pirmoji mano perskaityta pasaka, kurioje drąsuoliu ne gimstama, o tampama.

Tolkieno sukurtas pasaulis ir herojai atrodė realūs, o įvykiai – tikri. Tarsi būčiau atradusi žmonijos istorijos tarpsnį, iki šiol neaprašytą jokiuose protinguose vadovėliuose. Imdavau šią knygą iš bibliotekos, skaitydavau vėl, vėl ir vėl.

„Giliai po žeme, oloje, gyveno hobitas...“ ir mano kelionė po Viduržemę prasidėdavo vis iš naujo.

Katherine Paterson „Smarkuolė Gilė Hopkins“ (1989). Tai ne kartą skaityta knyga apie vienuolikmetę mergaitę, nuo mažens blaškomą iš vienų globėjų namų į kitus. Gilė yra atžagari, įžūli ir storžieviška, nepasitikinti nė vienu žmogumi. Vaizduotėje smarkuolė susikūrė idealų mylinčios laukiančios mamos paveikslą. Laikini globėjai Gilei tėra apmaudus kliuvinys, trukdantis joms būti kartu, todėl mergaitė atstumia kiekvieną, bandantį ją prisijaukinti. Gilė tikisi vieną dieną grįžti pas mamą, negali sau leisti prabangos būti silpna ir pažeidžiama, nors iš tiesų tokia ir yra. Vieniša, dygi lyg ežys mergaitė, beviltiškai ieškanti nors lašelio tikros žmogiškos šilumos.

Patekusi į storulės Troter namus, pati to nesuvokdama, Gilė pirmą kartą pasiduoda. Kietuolės kiautas įdūžta, Gilė pamažu pamilsta kitą šioje šeimoje globojamą vaiką: keistą drovų protiškai atsilikusį mažylį; storulę Troter, kuria anksčiau nuoširdžiai bjaurėjosi; aklą juodaodį kaimyną, iš atminties cituojantį nuostabaus gražumo eilėraščius ir kietą pradinių klasių mokytoją. Negalėdama susigyventi su naujais jausmais, niekais pavertusiais jos pastangas niekada neprisirišti, Gilė krečia vieną kvailystę po kitos ir... tik išsikrausčiusi iš Troter namų susipranta radusi tai, ko taip seniai ieškojo.

Kate DiCamillo „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“. Nupirkau šią knygą Knygų mugėje savo vaikams, bet neištvėrusi perskaičiau ją pirma. Tai knyga apie gražų itin pasipūtusį porceliano zuikį Edvardą, kuris rūpinosi ir žavėjosi tik savimi. Žaislas nesuprasdavo ką reiškia mergaitės Abilenos žodžiai „Aš tave myliu, Edvardai“, kol neiškrito iš laivo ir nenugrimzdo į juodas vandenyno gelmes. Papuolęs į žvejų tinklus, keliavęs iš vienų rankų į kitas, susitikęs su daugybe įvairių žmonių, zuikis pamažu išmoko užjausti, mylėti, o jo širdelėje visiems laikams apsigyveno Abilenos ilgesys.

„Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ yra pirmoji dukros savarankiškai perskaityta knyga. Daugiau ši knyga nebebuvo mano vienos. Nuo šiol ji yra mūsų. Kantriai laukiau, kol dukrą užkerės žodžių magija ir vieną gražią dieną užėjusi į kambarį pamačiau ją susirangiusią fotelyje, įnikusią skaityti.

Prisimenu, kaip dukra ateidavo į virtuvę, apsikabinusi „Nepaprastą Edvardo Tiuleino kelionę“, žvelgdavo į mane karštligiško spindesio sklidinomis akimis, norėdama pranešti: „Mamyte, tai – nerealiai gera knyga!“

„Taip, dukryte, tai – nerealiai gera knyga“ atsakydavau aš ir vėl prisimindavau pasipūtusį porceliano zuikį.

Edvardui teko ilgai keliauti, kentėti, ilgėtis, sudužti į smulkias šukeles, kol suprato ką reiškia žodžiai „Aš tave myliu“.

Kiekvienas mūsų yra truputį Edvardas Tiuleinas. Visi turime pasimesti ir sudužti, kad krūtinėje išdygtų tikra, ne trapaus porceliano, širdis.

Norbertas Vėlius „Laumių dovanos“ (1979). Tai buvo dar viena knyga, kurią skaičiau galybę kartų. Mažytis mano vasaros ritualas: kasmet apžergus dviratį vieškeliu nupilti iki bibliotekos, rasti „Laumių dovanas“ lentynoje, iškilmingai parsivežti į namus ir skaityti griaužiant kietus traškius obuoliukus.
 
Ši mažosios tautosakos rinktinė kalbėjo su manimi ta pačia gražia gyva šnekta, kuria kalbant girdėjau savo senelius ir jų kaimynus. Mane žavėjo trumpos paslaptingos istorijos. Šventai tikėjau jų tikrumu. Tikėjau, kad laumės gali užeiti į namus ir pagrobti be priežiūros paliktus vaikus, aitvarai švilpia virš miegančių kaimų, nešdami turtus savo šeimininkams, raganos raitos ant avilio joja perskelti mėnulio, ligos atvažiuoja juoda karieta, o kaimo kapinaitėse blaškosi neramios dvasios.


Irmgard Keun „Mergaitė su kuria draudžiama draugauti“. 
Dar viena mylima knyga apie pašėlusią mergaitę, nuolatos įsiveliančią į keisčiausius nutikimus ir dėl to patiriančią galybę nemalonumų. Ji gyvena sunkiais laikais: pirmojo pasaulinio karo pabaiga, Vokietija ant pralaimėjimo slenksčio. Suaugę žmonės jos nesupranta. Jau seniai pamiršo ką reiškia būti vaikais, sustabarėjo, apaugo geromis manieromis ir taisyklėmis, prarado sugebėjimą sakyti tiesą nemalonioms personoms į akis, pavirto nuobodžiais nykiais miesčionimis.

Knygos herojė dar nemoka veidmainiauti, todėl yra labai nepatogus vaikas. Ji su ironija žvelgia į suaugusiųjų keistenybes, o pati stengiasi padaryti viską, kad gyvenimas būtų įdomus. Margais lipdukais nuklijuoja nuobodžius buto apmušalus ir gauna už tai velnių. Paberia spalvotų saldainių ant medžių lapų, kad paukščiams būtų smagiau ir stebisi, kai yra verčiama meluoti juos suvalgiusi. Trokšta padėti tetai Mili rasti gyvenimo meilę, bet viską baisingai suvelia ir išeina didelė katastrofa. Sunku šiai mergaitei. Nori kaip geriau, o išeina kaip visada. Ir kas dėl to kaltas? Žinoma, suaugę nesusipratėliai, nežiną, kas yra tikrosios linksmybės ir gyvenimo džiaugsmas. 
 

Rubriką „Ką jie skaito?“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

 

 

 

 

 

 

 
Atgal   Spausdinti  

 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
26272829300102
03040506070809
10111213141516
17181920212223
24252627282930
31010203040506
Gruodis
    2018     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2018 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.