Į pradžią

2014 m. balandžio 25 d.
KAD VAIKAS PASAKYTŲ „OCH“ (Stasio Eidrigevičiaus 60-osioms gimimo metinėms)

Ingrida Korsakaitė

Stasys Eidrigevičius su sūnumiPrisimenu, 1980 m. publikavau straipsnelį apie pirmąsias tuomet dar jauno dailininko Stasio Eidrigevičiaus vaikų knygų iliustracijas. Nuo tada sekiau jo nepaprastą, sparčiai besišakojančią kūrybą, dar daug kartų teko apie ją rašyti, jausti jos magišką trauką, skverbtis į nesupainiojamą su niekuo jos vaizdiniją. Jau trisdešimt metų pažįstu Stasį (taip jis pasirašinėja savo kūrinius, taip jį ir vadinkime). Dabar jau neįmanoma kalbėti apie dailininko iliustracijas atskirai nuo platesnio jo kūrybos konteksto. Juolab kad Stasio kūrybos turinys gana vienalytis, o pamėgti įvaizdžiai keliauja iš vieno žanro į kitą, iš vienų kūrinių į kitus. Tačiau saviti jo pasaulėvaizdžio ženklai kartojasi keisdamiesi, kas kartą atsiverdami naujomis reikšmėmis ir formomis.

Stasys gimė 1949 m. Panevėžio rajone, Mediniškių kaime. 1968–1973 m. studijavo Lietuvos dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). Pirmiausia pagarsėjo kaip ekslibrisų kūrėjas, su jais pradėjo dalyvauti parodose, pelnė tarptautinių apdovanojimų. 1980 m. persikėlė gyventi į Varšuvą. Lenkijoje savitai dailininko kūrybai atsivėrė tiek geografine, tiek meninių ieškojimų ir atradimų prasme daug platesni horizontai negu nuo pasaulio daug labiau atribotoje tuometinėje Lietuvoje. Ilgainiui Stasys tapo tikru pasaulio piliečiu. Beveik visuose žemynuose surengė daugybę savo parodų, ne vienos jų atidarymui sumanydavo įspūdingų akcijų. Didžiulis įvairiakalbis jo parodų katalogų, leidinių apie įvairias jo kūrybos sritis ir žanrus rinkinys.

Daugiausia iliustracijų vaikų knygoms Stasys sukūrė XX a. devintajame dešimtmetyje. Japonijoje išleistas puikus albumas Stasys. 155 illustrations. 1978–1990, kuriame sudėti geriausi dailininko knygų grafikos kūriniai, bemaž visi skirti vaikams. Dar 1984 m. jis pateko į taip pat Japonijoje išleistą šimto dešimties žymiausių pasaulio vaikų knygų iliustruotojų enciklopediją. Vėliau, tolydžio plėsdamas žanrinę savo kūrybos apimtį, originaliai ir gausiai jis reiškėsi plakato srityje, ne kartą ėmėsi tapybos, skulptūros, fotografijos, susidomėjo naujais šiuolaikinio meno raiškos būdais, kūrė instaliacijas, akcijas, performansus, savaip interpretavo kaukės (veido) motyvą. Ekslibrisas ir vaikų knygų iliustracija, regis, jo nebedomino ir tarsi liko praeityje. Jam apskritai būdinga tam tikrą laiko tarpą dirbti kurioje nors vienoje dailės srityje, o paskui, ją apleidus, susitelkti į kitą.

P. Delarue Stasys, kaip vaikų knygų iliustruotojas debiutavęs XX a. aštuntajame dešimtmetyje, iš karto ėmė vaisingai reikštis šioje srityje ir skinti laurus tarptautinėse parodose. Ne visi žino, kad pirmojoje Lenkijoje išleistoje jo iliustruotoje knygutėje – V. Čtvrteko Maža pikta burtininkė (Mała zła czarownica, 1978) – dailininkas prisistatė Siulkos slapyvardžiu. O kitose lenkiškose knygutėse kurį laiką greta savosios rašė ir žmonos, padėjusios jam užmegzti ryšius su leidėjais, pavardę. 1978 m. ir Lietuvoje išėjo net dvi jo iliustruotos vaikų knygos. Už vienos iš jų – V. Žilinskaitės Roboto ir peteliškės – iliustracijas dailininkas tuoj pat gavo Bratislavos (Slovakija) vaikų knygų iliustracijų bienalės (BIB’79) aukso medalį. Netrukus, 1981 m., laimėjo ir antrą tos pačios bienalės medalį už Lenkijoje išleistą knygą Kranklių karalius (Królkruków, 1980), o praslinkus dešimtmečiui pelnė ir aukščiausią šios bienalės apdovanojimą - „Aukso obuolio“ prizą. Sunku būtų išvardyti daugybę Stasio apdovanojimų, gautų už vaikų knygų iliustracijas ir plakatus. Šiuo atžvilgiu jis tikrai gerokai lenkia kitus lietuvių dailininkus. Viena iš mieliausių jam yra Lietuvoje paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija, apvainikavusi neblėstantį jo kūrybingumą.

Paradokso ir lyrikos pasaulis

Iš kitų dailininkų Stasį išskiria labai savita pasaulio vizija, retas grotesko, paradokso ir lyrikos junginys. Šį vaizdavimo būdą, iš pradžių dailininko plėtotą ekslibrisuose ir tapybos miniatiūrose, pirmą kartą vaikų knygoje jis panaudojo iliustruodamas K. Sajos apysaką-pasaką Už nevarstomų durų (1978). Tai, pasak rašytojo, „labiau linksma negu liūdna, veikiau pasaka negu apysaka“, savo siužeto posūkiais, veikėjų charakteristikomis ir vaizdžia liaudiška kalba giminiška tautosakai. Jau šioje knygoje išryškėjo daugelis Stasio iliustracijoms būdingų bruožų, jo pamėgtų motyvų ir įvaizdžių, gerai atliepiančių pačios apysakos tautosakinėms gaidoms.

K. Sajos UŽ NEVARSTOMŲ DURŲ, Vilnius, 1978Dailininkas mėgsta pakeisti tikruosius vaizduojamų objektų dydžius ir realius jų tarpusavio ryšius. Jo kūriniuose žmonės, gyvūnai, augalai, daiktai netikėtai virsta vieni kitais, pereina vieni į kitus. Stasys dažnai piešia įvairius pinti, raizgyti, surišti ar vynioti tinkamus dalykus - kasą, virvę, diržą, raištelį, siūlus, popieriaus ar medžiagos skiauteles, nusidriekusį takelį, upelį, dūmų sruogą, laiptelius ir kt. „Tas išilgintas elementas jungia figūrą ir daiktą, figūrą ir kraštovaizdį, figūras tarpusavyje [...]. Tas pats elementas labai išraiškingai padeda kurti melancholišką, visa apimančią nuotaiką.“1 Keisčiausi sugretinimai, į vieną susipynę skirtingi dalykai, absurdiškos situacijos primena sapnų vaizdinius, asocijuojasi su iracionaliuoju įvairių epochų menu. Kartu dailininkas unikalus, nepakartojamas. Pagrindinis jo kūrybos variklis – intensyvi, nesustojanti vaizduotės veikla.

Atlikimo priemonių kaita ir įtaiga

Išskyrus kelių Stasio iliustruotų vaikų knygų piešinius plunksnele, dauguma jo iliustracijų spalvotos. V. Žilinskaitės knygų Robotas ir peteliškė (1978, 1985), Ledinė fėja (1979), Gaidžio kalnas (1981) ir E. Mieželaičio Miško pasakos (1981) iliustracijose, kaip ir ankstyvuosiuose dailininko miniatiūrinės tapybos paveikslėliuose, spalva naudojama savaip. Jo aštuntojo dešimtmečio kūryboje temperos dažas dažniausiai buvo tepamas ant tamsaus fono, dėl to spalvos skamba dusliai, bendras prislopintas koloritas tik kur ne kur ryškiau sužėri. Šiuo atžvilgiu itin būdingi sutemose skęstantys paslaptingi gaskonų pasakos Kranklių karalius iliustracijų vaizdai. Blausus išsklaidytas apšvietimas, aptemęs ar švytintis horizontas kuria nerealios erdvės įspūdį. Tame vizijos pasaulyje viskas lyg sustingę – ir judesys akimirkai sustabdytas, ir ramybės būsena, regis, tęsiasi be galo.

Miškinio sūnus Medinukas, pagrindinis Miško pasakos veikėjas, tęsiantis liaudies ir pasaulio literatūrinėse pasakose tvarią mažo fantastinio, gamtos jėgų pagimdyto žmogeliuko tradiciją, Stasio iliustracijose primena ilganosį Pinokį plonomis medinėmis kojytėmis. Dailininkas Ch. Perrault BATUOTAS KATINASpamilo šio tipo herojų ir dar kartą prie jo grįžo iliustruodamas J. Krüsso Joną ilganosį (Hans Naselang, 1989; vokiečių, prancūzų ir anglų k. išleido „North-South Books“ leidykla Ciuriche). Ta pati Šveicarijos leidykla trimis kalbomis išleido ir Ch. Perrault Batuotą katiną (Le Chat Botté, 1990).

Viename pasisakyme spaudai Stasys yra minėjęs, kad knygos iliustruotojas pirmiausia turi „užhipnotizuoti skaitytoją“. Tai daro ir jis pats. Sakykim, A. Matučio Trijų brolių svirnelio (1982) iliustracijose dailininkas manipuliuoja ne tik veikėjų, daiktų dydžiais, bet ir menine erdve. Bendros struktūros principu visose kompozicijose išskiriamas stačiakampis atrodo lyg ant vienos erdvės užplaukęs kitos erdvės plotas. Pavaizduoti objektai tuo pačiu metu yra abiejose erdvėse, ir žiūrovas priverčiamas tuo patikėti.

Devintajame dešimtmetyje keitėsi Stasio iliustracijų atlikimas. Dailininkas dažniau taikė pieštuko, akvarelės arba vėliau savo ypač pamėgtos pastelės techniką (E. Mieželaičio Dainos dienoraštis, 1983; V. Žilinskaitės Kelionė į Tandadriką, 1985 ir kt.). Iliustracijų koloritas pastebimai šviesėjo, skaidrėjo. E. T. A. Hoffmanno knygos Aukso puodas ir kitos istorijos (1985) iliustracijos – išraiškingi pastele paspalvinti piešiniai. Deja, prasta ano meto spauda neperteikė viso subtilaus jų grožio. Stasio vaizdavimo būdas gerai atitiko įnoringą romantinių šio rašytojo apysakų fantastiką. Kai kuriomis užuominomis (veikėjų aprangos detalės, viduramžių architektūros motyvai, asociacijos su senąja daile) perteikiamas praėjusių epochų koloritas, išskiriantis šias iliustracijas iš ankstesnių, konkretaus laiko nenurodančių dailininko kūrinių. Tai vienas žymiausių jo darbų, meistriška užsienio literatūros klasikos, anuomet dar retokai iliustruotos lietuvių dailininkų, interpretacija.

Stiliumi, poetiška nuotaika, veikėjų paveikslais Aukso puodui ir kitoms istorijoms artima ir maždaug tuo pačiu metu Stasio iliustruota, Amerikos leidyklos „Creative Education“ anglų ir prancūzų kalbomis išleista H. Ch. Anderseno Sniego karalienė ( Te Snow Queen, 1984), tik poligrafinė knygos kokybė nepalyginti geresnė (spausdinta Šveicarijoje). Prieš tai dailininkas iliustravo dar ir Anderseno pasaką Skiltuvas (Krzesiwo, 1983), išleistą Lenkijoje.

Dydžių metamorfozės ir mažyčio namelio įvaizdis

DEVYNI BROLIAI IR JŲ SESUO ELENYTĖ, Vilnius, 1985Lietuvių liaudies pasakos Devyni broliai ir jų sesuo Elenytė (1985, iš „Vyturiuko“ serijos) iliustracijos, palyginti su bendra baugoka Hofmano ir Anderseno kūrinius iliustruojančių piešinių nuotaika, išreiškia kitokią – šviesesnę, lyrišką – dvasią, nors lietuvių pasakoje netrūksta ir šiurpokų laumės raganos veiksmų. Šioje knygutėje, kitaip negu efemeriškuose Aukso puodo ir kitų istorijų iliustracijų vaizduose, viskas kur kas ryškiau išpiešta ir nuspalvinta (be pastelės, dar pasitelkta ir akvarelė). Kaip ir daugelyje kitų Stasio kūrinių, nerealią atmosferą pirmiausia ryškina skirtingas vaizduojamų objektų mastelis, sukeistų jų dydžių kontrastai. Didžiulės, dangų remiančios devynių brolių figūros vos telpa miniatiūrinio namelio kieme. Elenytė gano mažulyčių arklių bandą ir laiko žabą su jo šakelėse įstrigusiu mėnuliu. Keistumo įspūdį kelia ir tai, kad objektų mastelis iliustracijose įvairuoja. Kumelė tai didesnė už laumę raganą, tai kur kas mažesnė. Elenytė vienur mažesnė, kitur nepalyginti didesnė už brolius. „Vaizdžiai tarus: žiūrint galima pasijusti Guliveriu, tuo pačiu metu keliaujančiu Liliputų ir Milžinų karalystėje.“2 Vaikus, kaip žinia, labai domina dydžių metamorfozės, nes ir patys šalia suaugusiųjų jie gali jaustis nykštukais, o žaislų apsuptyje – milžinais.

Svarbus šios knygutės iliustracijose Stasio apskritai labai mėgstamas vienišo namelio įvaizdis. Tai nuolatinis jo piešiamų kraštovaizdžių motyvas, dažniausiai vaizduojamas tuščio lauko gale, kartais kitų namelių ar medžių draugėje. Iš namelio kai kada dar bėga takelis. Fantastinių kūrinių iliustracijose analogiškai, bet rečiau piešiama pasakų pilis. Retsykiais mažučiai pastatai kaip žaisliniai pakeliami nuo žemės ir atsiduria pačiose netikėčiausiose vietose – ant herojaus galvos, rankos, gaidžio skiauterės, tarp medžio šakų, paukščio naguose, ryšulėlyje, kiaurasamtyje ir pan.

Stasio vaizduojamas kaimo namelis turi simbolinę prasmę, išreiškia gimtųjų namų, tėviškės idėją, giliai širdyje įstrigusius vaikystėsE. Mieželaičio MIŠKO PASAKA, Vilnius, 1981 prisiminimus. „Tušti keliai, paukštis, medis ar trobelė toli prie horizonto – šie motyvai kartojasi mano darbuose. Tie lygūs laukai, tyla, susimąstymas ir svajonės yra mano vaikystės ženklai...“ – sako dailininkas3. Neatsitiktinai vienoje A. Matučio pasakų knygos Trijų brolių svirnelis iliustracijoje iš lyrinio herojaus krūtinės einantis takelis veda tiesiai į kaimo trobelę. Devynių brolių ir jų sesers Elenytės iliustracijose trobelės įvaizdis reiškia šeimos bendrumo, giminystės jausmus. Knygutės viršelyje vaizduojamus brolius į vieną krūvą jungia ir kylantis gimtųjų namų dūmas, ir sodybos tvora. To dūmo įsitvėrusi Elenytė kitame piešinyje, kuriame byrančios jos ašaros (minimos tekste), nelyginant meilės broliams ženklai, virto mažyčiais gimtinės nameliais. Mitologinis namų (namo) įvaizdis žinomas ir lietuvių liaudies kūryboje, kurioje jis siejasi su medžio, laivo simbolika4. Stasio kūryboje šis įvaizdis taip pat prilygsta archetipui.

Devynių brolių ir jų sesers Elenytės iliustracijose akivaizdžiai atsiskleidžia liaudiškos dailininko pasaulėvaizdžio ištakos. Pats jis pripažįsta, kad kaime prabėgusios vaikystės įspūdžiai atgimsta jo kūryboje. „Matau tėvo arklį ir vežimą, matau karves, kiaules, vištas, antis, žvirblius, varnas. Matau aušras ir sutemas [...]. Tai turi įtakos piešiant vaikams. Ir dar kokios.“5 Iš tiesų kaip įtikinamai, konkrečiai daugybėje iliustracijų dailininkas piešia gyvulius ir paukščius, koks tikras tas mažas namelis tuščioje palaukėje. Liaudiškas devynių brolių, primenančių tylius kaimo vaikus milo drabužėliais, tipažas. Spalvingas paprastos kaimo senės ir fantastinės būtybės bruožus jungiantis laumės raganos vaizdinys.

Vaiko paveikslas

Nors kupinos fantastikos, paradokso elementų, Stasio iliustracijos neatitrūksta nuo tikrovės. Jo kūryboje tai gerai liudija vaiko paveikslas. Pirmą kartą gausiai dailininkas pavaizdavo vaikus iliustruodamas V. Misevičiaus knygą Danuko Dunduliuko nuotykiai (1979), pasakojančią apie kasdienį moksleivių gyvenimą. Atliepdamas humoristiniam rašytojo tonui, infantiliškoms intonacijoms, ir iliustruotojas lyg juokais prabyla naivia vaiko kalba. Iliustracijose apstu Stasiui būdingų alogizmų, hiperbolių, nesiskaitoma su realiais daiktų masteliais, įprasta paskirtimi ir tvarka. Čia visa tai atitinka vaiko komizmo jausmą, juokingų kvailysčių pomėgį. Gerai pagautas smalsaus išdaigininko Danuko Dunduliuko, pagrindinio knygos herojaus, tipažas. Iš daugelio piešinių apvaliomis akutėmis gyvai žvelgia akiniuotas plačiaskruostis, riestanosis mažylis.

Vėlesnėse dailininko iliustracijose (E. Mieželaičio Čyru vyru, Dainos dienoraštis, devintojo dešimtmečio pirmojoje pusėje Lenkijoje išleistos jo iliustruotos paveikslėlių knygutės) vaiko paveikslas po truputį kinta. Ryškėja visiems Stasio personažams būdinga susimąstymo, įsiklausymo nuotaika, melancholijos atspalvis sustingusiame žvilgsnyje. Labiau deformuojamos proporcijos, ryškinamas išdidintų galvų ir mažų rankyčių kontrastas. Priešinamasi gražučio, meilaus, besišypsančio vaiko stereotipui.

J. Papuzinskos JA, Bydgoszczy, 1984Minėtose lenkiškose Stasio iliustruotose paveikslėlių knygose – J. Papuzińskos (Ja), Juoda duobė (Czarna jama, abi 1984), W. Próchniewicziaus Apie miegalių Jasių ir prarastą laiką (O Jasiu śpiochu i zgubionym czasie, 1985) ir kt. – juntamas šiltesnis iliustruotojo požiūris į vaiką, jautresnis jo psichologijos, išgyvenimų, svajonių, net sapnų supratimas. Tekstus gerai atitinka metaforiška iliustracijų kalba (lakios vaiko mintys nelyginant paukščiukai, aptūpę jo galvą; miegas – tarsi ant jo užmestas tinklas). Juodos duobės iliustracijos vaizdžiai parodo, kaip vaikas įveikia nepagrįstos baimės jausmą, piešiniuose materializuotą juokingo kipšiuko pavidalu. Šios knygutės viršelyje ir antraštiniame puslapyje baimės ir jos nugalėjimo įvaizdžiai išradingai perteikiami pasitelkus abstrakčius elementus, spalvų simboliką – keičiant juodos ir baltos fono dalių santykį su berniuko figūra. Dailininkas ne kartą vaizdavo verkiantį vaiką, hiperboliškai traktuodamas ašaras kaip masyvius sustingusius lašus (Robotas ir peteliškė, Čyru vyru, Apie miegalių Jasių ir prarastą laiką). Literatūrinėms metaforoms dailininkas lengvai randa vaizdinį atitikmenį. Todėl ir patys keisčiausi jo iliustracijų vaizdiniai tampa visiškai aiškūs perskaičius tekstą. Dailininkas neperžengia mažojo skaitytojo suvokimo ribų, nors kuria tikrą ir neregėtą meną. Jis gerai suvokia žanro specifiką: „Iliustracija vaikams – viena iš sudėtingiausių kūrybos sričių [...]. Čia ne visada padarysi tą, kas ateina į galvą. Turiu pavirsti mažu vaiku, pasižiūrėti į savo darbą, įvertinti jį, o paskui pavirsti suaugusiu ir piešti tą kūrinį taip, kad vaikas pasakytų: ‘Och’.“6

Vaikai ar neapibrėžto amžiaus būtybės, turinčios vaikiškų bruožų, figūruoja ir kituose Stasio kūrybos žanruose (ekslibrisuose, plakatuose, grafikos ir tapybos darbuose). Tik ten vaiko motyvas prabyla skaudesnėmis, universaliomis, žmogaus būtį apskritai apibendrinančiomis gaidomis. Galima pritarti minčiai, kad visi Stasio kūrybos veikėjai tarytum „vaikai, kurie netekę jausmų ir spontaniškumo, bet palikti nesutramdomos vaizduotės pasaulyje“7. Ar tai būtų vidinio dramatizmo pažymėti ekslibrisų veikėjai, fantastiniai pasakų herojai, ar šiuolaikiniam vaikui artimi personažai iš V. Misevičiaus, E. Mieželaičio ir lenkų rašytojų knygų, mįslingos plakatų figūros, ar liūdno veido kaukės, dailininką labiausiai jaudina dvasinės žmogaus kolizijos, individo santykis su pasauliu. Tie vieniši, į savo vidinį gyvenimą pasinėrę herojai sieja visą Stasio kūrybą į bendrą visumą.

Paukščiai ir kiti gyvūnai

Yra ir daugiau jungčių, iš kurių lengvai atpažįstame jo skirtingų žanrų kūrinius. Pirmiausia tai nuolat pasikartojantis, bet labai įvairiai ir išraiškingai vaizduojamas, dažnai metaforiškas paukščio motyvas, taip pat atskiros jo kūno dalys (sparnai, snapas, kojos) arba gyvybės simbolis kiaušinis. Pradedant prieš tris dešimtmečius Lenkijoje išleista M a ž a pikta burtininke, kurios iliustracijoje keptos antys pakyla nuo vaišių stalo ir plasnoja padangėn, baigiant laume su didžiulėmis vištos kojomis iš naujausios Stasio iliustruotos lietuvių tautosakos knygos Laumių pasakos (2008), nedaug suskaičiuotume jo iliustruotų vaikų knygų, kuriose nėra paukščio motyvo. Jį plėtoti dailininką kartais vertė pats knygų, pavyzdžiui, Kranklių karaliaus, M. Górskos Šokančio gandro (Tańczący bocian, 1986), Cz. Janczarskio Virė šarkelė košytę (Warzyla sroczka kaszkę, 1984) ir kt., turinys ir veikėjai. Savitai traktuojamų paukštelių rastume ir Mieželaičio knygų Čyru vyru, Miško pasaka, Dainos dienoraštis, Hoffmanno Aukso puodo ir kitų istorijų, Anderseno Sniego karalienės ir kt. iliustracijose. Fantastinis paukštis puošia ir kai kuriuos Stasio sukurtus knygų viršelius.

Jo vaikų knygų iliustracijose netrūksta ir kitų gyvūnų. Būdingi jo katinai apskritomis akimis, dažnai įkliūvantys į kvailas situacijas, simpatiškas naivus triušis – pagrindinis Z. Batko knygos Atgalios (Z powrotem, 1984) iliustracijų veikėjas. Už jas dailininkas apdovanotas tarptautinės Barselonos vaikų knygų parodos (Ispanija, 1986) Didžiuoju prizu. Kaip ir iliustruodamas kai kurias kitas to meto knygas (pavyzdžiui, Čyru vyru), Stasys ir čia derina dvi skirtingas technikas – spalvotas puslapines iliustracijas ir plunksnele pieštas atsklandas bei kitus apipavidalinimo elementus. Intymaus bendravimo su skaitytoju įspūdį daro iliustruotojo ranka užrašytos skyrių antraštės ir parašai po puslapinėmis iliustracijomis. Rankraštiniai užrašai būdingi ir daugeliui jo plakatų.A. Ramachanderio LITTLE PIG, New York, 1992

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Stasys dar iliustravo porą svetur išleistų paveikslėlių knygų, panaudodamas naujas, savo plakatuose išbandytas priemones. Tai „Penguin Books“ leidybos tinklo anglų kalba išleista indųautoriaus A. Ramachanderio knyga Mažoji kiaulytė (Little Pig, 1992) ir „North-South Books“ leidyklos – K. Baumanno poema Alkanas (Te Hungry One, 1993; į anglų k. vertė ir adaptavo N. Lewis). Puslapinės abiejų knygų iliustracijos – savotiški fotomontažai, kuriuos sudaro piešti kaukėtų būtybių atvaizdai ir jų kaukes prilaikančios fotografuotos vaikiškos rankytės. Kaukėms „sumontuoti“ dailininkas, regis, pasitelkė visą savo keistenybių arsenalą. Užtenka pasakyti, kad naiviai moralizuojančios Ramachanderio pasakaitės iliustracijose simpatiško paršiuko gyvenimas vyksta... ant jo šeimininkės galvos. O ji, pasiuntusi savo numylėtinį į skerdyklą, pati virsta kiaule.

Ar sulauksime naujų Stasio iliustracijų?

Dalis užsienyje išleistų Stasio iliustruotų vaikų knygų mažai kam žinomos Lietuvoje, kai kurių nėra net didžiosiose šalies bibliotekose. Labai norėtųsi, kad bent gražiausios jų būtų perleistos lietuviškai, kaip atsitiko su kito menininko K. Kasparavičiaus iliustruotomis, irgi svetur išleistomis knygomis. Leidyklos „Nieko rimto“ dėka jomis dabar jau gali gėrėtis ir Lietuvos vaikai. Leidykla leidžia ir naujas šio dailininko vaikų knygas, jau ne tik jo iliustruotas, bet ir parašytas. Gera būtų, kad ir Stasys retsykiais grįžtų prie šio grafikos žanro, turtintų jį savo fantazija ir savita menine raiška. Pirmosios kregždės jau pasirodė. „Vagos“ leidykla pakartotinai išleido antrąjį pataisytą ir papildytą Sajos apysakos-pasakos Už nevarstomų durų leidimą kitu pavadinimu Jei nutrauksim sliekui koją (2006) su bemaž prieš trisdešimt metų sukurtomis pirmojo leidimo iliustracijomis. Jos nė kiek nepaseno, tik abejonių kelia antrojo leidimo iliustracijų fonui panaudota švelniai rožinė spalva, netenkina spauda – užveltos, taškeliais ir smulkiais brūkšneliais nusėtos juvelyriško piešinio vietos. Galima pasvajoti apie Stasio iliustruotų Anderseno, Perrault, Krüsso, Ramachanderio ir kitų knygų lietuviškus leidimus, nes Lietuvoje dabar jau pasiekiama Šveicarijoje ar JAV spausdintų vaikų knygų poligrafinė kokybė. Yra ženklų, kad dailininkas kartkartėmis grįš prie knygos meno. Pernai „Šviesos“ leidykla išleido jo iliustruotas Laumių pasakas (sudarė R. Repšienė), kuriose iš karto atpažįstame Stasio meninės individualybės bruožus, raiškiai įvaizdinančius paslaptingą, iš mitologinių gelmių iškylantį laumių pasaulį.

Lietuvių dailėje Stasys stojasi į vieną gretą su tais vaikų knygų iliustruotojais, kurie griovė pertvaras tarp kūrybos vaikams ir bendrosios dailės meninių vertybių. Dailininko apie keturiasdešimties knygų iliustracijos integruojasi į daugiabriaunės jo kūrybos visumą, sudaro svarbią jos dalį. Savo darbais Stasys įrodo, kad vaikų knygų iliustracijos gali kelti universalius būties klausimus ir byloti šiuolaikiška menine kalba. Jis pats yra sakęs: „[...] savo darbuose stengiuosi mažą žiūrovą lyg paėmęs už rankelės vesti prie šiuolaikinio meno paslapčių.“8


 

1 J. Paszkiewicz, „Nitka, wstąźka, droga“, Sztuka, 1986, Nr. 1, s. 34–35.
2 J. Szelegejd, Stasys Eidrigevičius. Maski. Rysunki, Wars-zawa, 1987. [Publikacijos puslapiai nenumeruoti.]
3 Te Untamed World of Stasys Eidrigevičius, Chicago, 1986, p. 3.
4 N. Vėlius, Senovės baltų pasaulėžiūra, Vilnius, 1983, p. 184.
5 S. Eidrigevičiaus atsakymai į anketą, 1985 m. lapkričio 28 d. (iš autorės asmeninio archyvo).
6 Ibid.
7 J. Szelegejd, op. cit.
8 S. Eidrigevičiaus atsakymai į anketą, 1986 m. sausio 2 d. (iš autorės asmeninio archyvo).

Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
 010203040506
07080910111213
14151617181920
21222324252627
282930    
Balandis
    2014     
 
Iš viso apsilankė: 2251652
Šiandien apsilankė: 134
Dabar naršo: 3

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

   © 2004-2014 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.