2017 m. rugpjūčio 23 d.
2017-04-20  

KARALIŠKI NORAI. PASIKALBĖJIMAS SU RAŠYTOJA ILONA EŽERINYTE



Balandžio 2 d. Vaikų knygos dienos šventės metu kasmet karūnuojamas rašytojas, kurio knyga išrenkama geriausia vaikams ir paaugliams. Šiemet Knygų karaliaus karūna teko jums už knygą „Sutikti eidą“. Ką ketinot nuveikti tapus karaliene, kad ir vienai dienai?


Ak, jeigu pasaulyje ką nors galėtų pakeisti vienos dienos karaliai! Kiek gerų darbų jie nudirbtų! Aš buvau pasiruošusi paleisti nuo grandinių visus šunis, išvaduoti iš narvų vištukes, padaryti šukuosenas močiutėms senelių prieglaudose ir išdalinti joms po buteliuką raudono nagų lako, vietoje saldainių vaikams įbrukti džiovintų vaisių, o biurų tarnautojams leisti vieną dieną per savaitę klausytis miško muzikos, ir dar... ir dar.... Deja, mano karūna buvo graži, bet netikra. Nors džiaugsmas ją gavus – tikras.

Kas jūs širdyje – rašytoja, mokytoja, smalsi mergaitė, gal dar kas nors?

Žmonės sako, kad labiausiai esu svajotoja, ir sako tai suraukę antakius, piktai („Na, ar tu užaugsi kada?!“). Iš pradžių dėl to krimsdavausi, bet dabar tik juokas ima. Esu girdėjusi kur kas rimtesnių profesijų už svajotoją. Pavyzdžiui, turėjau draugą, kuris buvo debesų stebėtojas. Ir ką?

Kada supratote, jog prisikaupė minčių, kuriomis norite dalintis su skaitytojais?

Manau, minčių prisikaupia mūsų visų galvose. Ir tokių, kurios tikrai gražiai atrodytų sugulusios juodomis raidėmis baltame lape. O štai laiko tas mintis gražiai suguldyti vis neatsiranda, tiesa? Tai kartą nutariau – geriau pati vakare nesiprausiu, nesirengsiu, nesigulsiu, bet tas patrakusias mintis suguldysiu. Ir suguldžiau. Ryte pažiūriu – guli gražiai, nejuda. Smagu pasidarė. Taip ir supratau, kad noriu rašyti.

Rašytojai prigalvoja veikėjų, kuriuos tenka kažkaip įvardinti. Kaip atsirado jūsų kūryboje eidas?

Žodis „eidas“ ne visai reiškia būtybę, labiau – gryną idėją, bet tai taip nuobodu ir painu aiškinti... O štai pasakyti, kokia būtybė yra eidas – paprasta. Jis geras. Tiesiog. Ir visada.

Ar įmanoma parašyti tokią istoriją, kaip „Šunojaus diena“, neturint savo augintinio?

Istoriją įkvėpė berniuko, kurio nepažįstu, šuo ir katė, kurių nepažįstu. Be abejo, prisidėjo ir mano šunys ir katės. Neturint augintinio ne tik kad rašyti – tiesiog gyventi neįmanoma! Žmogus būtinai turi dalintis su kuo nors gerumu. Jei nesidalina, gerumas nyksta, nyksta ir visai dingsta. Geriausi gerumo dalinimosi mokytojai yra gyvūnai. Nežinau, kodėl ne žmonės... Gal kad žmonės dažniau sako: „Ne dabar. Dabar neturiu laiko.“ O dėkingi gyvūnai visuomet atkiša nugaras paglostyti ištiestai rankai.

Ar jūsų gyvenime yra ir daugiau tokių ypatingų dienų kaip Šunojaus?

Visos dienos yra ypatingos, jei jos mano. Pabundu ryte, pažiūriu – ak, kokia nuostabi mano gyvenimo diena! Jau kaip gyvensiu – iš visų jėgų! Jau kaip džiaugsiuosi! Jau kaip švęsiu gyvenimą! Bet suskamba telefonas, įnirtingai kaip kumščiais ima lapeliais mojuoti darbo kalendorius, žmonės siunčia laiškus, kalba man į ausis visokius reikalus, kiša į akis daiktus, kurių visai nenoriu, ir...  pavagia mano dieną. Kai bandau protestuoti, sako: „Toks gyvenimas“.
 
Šunojaus diena: trys pasakos / Ilona Ežerinytė; dailininkas Raimondas Gnižinskas. – Vilnius: Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2016. – 93 p. – ISBN 978-609-8161-17-5Ar teko sutikti paslaptingų būtybių? Tokių kaip vandeniai ar kalbančios boružės iš jūsų istorijų „Mažas raudonas taškelis“ ir „Atostogos su vandeniais“.

Jei klausiate, vadinasi, abejojate? Na, žinoma, kad teko! Galiu pasakyti, kad mieste tų būtybių kiek mažiau. Yra, žinoma, gyvenančių nutekamuosiuose vamzdžiuose ar tarp šaligatvio plytelių, bet, patys suprantate, mieste nesaugu. O štai miške ar kur prie vandens jų tiesiog knibžda. Tam tikrose knygose jie vadinami elementalais, gamtos dvasiomis. Senovės žmonės daug jų pažino, bendravo, žinojo vardus.

Jūsų graži pavardė. Ar jaučiate ypatingą ryšį su ežerais?

Čia ir bėda – vandenį mėgstu, bet gilyn plaukti bijau: protėvis Ežerinis traukia mane gelmėn, nors tu ką. Pavojingi tokie giminės. O ežerai gražūs. Ypač paviršius – patiestas paveikslas, ne kitaip.

Ką vaikystėje labiausiai mėgdavote žaisti?

Kadangi dažnai tenka atsakyti į šį klausimą, negaliu meluoti ir sakau vis tą patį atsakymą: mėgau žaisti slėpynių, nors tai pats liūdniausias žaidimas pasaulyje – jei gerai pasislepi, tavęs iš pradžių neranda, o paskui ir nebeieško, taip ir tūnai vienas arba eini pasiduot.

Ar buvo keistų, paslaptingų įvykių, kuriuos prisimenate iki šiol?

Kartą, kai man buvo kokie šešeri, temstant kažkaip atsidūriau kieme. Palėpės virš tokio sandėliuko durys buvo praviros, ten degė šviesa, prie stalo sėdėjo pelių šeima – visi panašūs į žmones, tik su keistomis kailinėmis kepurėmis. Aš stovėjau apačioje ir žiūrėjau. Ilgai. Paskui papasakojau mamai, ką mačiau. Ir ji atsakė, kad tai buvo sapnas. Sapnas? Stovint? Nepatikėjau. Ir dabar netikiu.

Ilona Ežerinytė. Nuotr. Eglės Baliutavičiūtės

Kaip manote, ar vaikai turi stebuklingų galių?

O, taip, ir dar kokių! Štai sėdi trys moteriškės ant suoliuko, kalbasi apie ketvirtą, kaip visada kad būna. Atbėga būrelis pyplių, rėkauja, mataruoja rankomis, ir moteriškes kaip pūste nupučia nuo suoliuko. Jos stojasi ir skuba kitur. Maži, o jau tiek galios!

Ko palinkėtumėte knygų bičiuliams ir būsimiems rašytojams?

Knygų bičiuliai turi bičiuliautis su knygomis, o rašytojai – rašyti. Taigi ir taip aišku, ko dar linkėti? Kad tik ilgai ir laimingai!
 

Kalbino Lina Eitmantytė-Valužienė

Publikuota žurnalo „Laimiukas“ nr. 3 (71), 2017


 

 

 
Atgal   Spausdinti  

 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
31010203040506
07080910111213
14151617181920
21222324252627
28293031010203
Rugpjūtis
    2017     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2017 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: informacijos apie vaikų literatūrą skaitmeninimas ir sklaida

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2017 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.