2018 m. gruodžio 15 d.
„JŪRATĖ IR KASTYTIS“ – LEGENDA VAIKAMS?

Domininkas Burba (LEU)
 

 
 

Kiekvienas literatūros ir meno kūrinys turi savo unikalų kelią, tad nenuostabu, kad keičiantis epochoms kinta jo vertinimai, aktualumas ir reikšmė. Kūrinio herojai ima gyventi savotišką „pomirtinį gyvenimą“, kaip šį procesą įvardijo žymi Lenkijos literatūrologė Maria Janion savo monografijoje apie Adomo Mickevičiaus poemos „Konradas Valenrodas“ idėjos įtaką lenkų literatūros raidai1. Aišku, šis įvardijimas nėra universalus, nes ne visi autoriai aprašė savo herojų mirtį. Tolesnį gyvenimą lietuvių kultūroje gyvena tokie kūrinių suaugusiesiems herojai kaip Kristijono Donelaičio Slunkius, Žemaitės Vingių Jonas, Antano Žukausko-Vienuolio astronomas Šmukštaras ir paskenduolė Veronika bei daugelis kitų. Vaikų literatūra suteikia tolesnį gyvenimą ne tik žmonėms, bet ir kalbantiems, mąstantiems gyvūnams ar net fantastinėms būtybėms, todėl savo gyvenimą gyvena Motiejaus Valančiaus Mikė Melagėlis, Bernardo Brazdžionio Rudnosiukas, Kosto Kubilinsko Ledinukas ir Bebenčiukas, Vytauto Petkevičiaus Kodėlčius, Vytauto V. Landsbergio Arklys Dominykas ir daugelis kitų personažų.

Prieš beveik 180 metų Liudvikas Jucevičius paskelbė legendą apie Jūratę ir Kastytį. Greitai sueis 100 metų nuo Maironio baladės „Jūratė ir Kastytis“ pasirodymo. Ši legenda, daug kartų interpretuota ir perkurta įvairių epochų ir šalių autorių, šiandien gal kiek ir primiršta, bet tebedominanti kūrėjus ir plačiąją visuomenę, tebekelianti klausimų ir pateikianti mįslių, tampanti naujų prozos, poezijos, dramos kūrinių fabulos, siužeto dalimi. Svarbiu Palangos akcentu tapo 1961 m. miestą papuošusi Nijolės Gaigalaitės skulptūra „Jūratė ir Kastytis“, šios poros gyvenimas tebėra ir kitų menininkų – kompozitorių, dailininkų, keramikų – kūrinių objektas. Nepamirštama ši legenda ir kultūrinėje sąmonėje, netgi sodininkystėje, komercijoje ir kulinarijoje. Pvz., Jūratė ir Kastytis – vis dar populiarūs lietuvių vardai, tokiais vardais pavadintos ir privačiame Klaipėdos zoologijos sode gyvenančios tigrės, Vilniuje, Alytuje, Palangoje ir kituose mūsų šalies miestuose yra Jūratės, o Palangoje, Kaune – ir Kastyčio gatvė. Palangoje statomas „Jūratės ir Kastyčio“ kotedžų kompleksas, žinoma vėlyvųjų kriaušių veislė ‛Jūratė’, „Jūratės“ kotletai iš vištienos ir tokio pavadinio kepsniai, jautienos troškinys „Kastytis“. Populiari ši legenda ir Lenkijoje. Helio nerijoje prie Baltijos jūros 1928 m. įkurtas Jurata pavadintas kurortas – ši Jastarnios miesto dalis tapo lenkų intelektualų poilsio vieta, o 2017 m. gavo atskiros gyvenvietės statusą; čia stovi skulptoriaus Stanisławo Szwechowicziaus 2006 m. sukurtas paminklas deivei Juratai. Vardas Jurata tarp lenkų nėra toks dažnas kaip Jūratė Lietuvoje, bet pasitaiko ir šioje kaimyninėje šalyje. Pvz., jį turi 1948 m. gimusi gana garsi Lenkijos literatė Jurata Bogna Serafińska. Lenkijos miestuose Varšuvoje, Gdanske yra Juratos gatvės. Tad šios legendos populiarumas lietuvių ir kitų tautų, visų pirma lenkų, taip pat ir rusų, čekų literatūroje ir kultūroje, gali tapti plačių tyrimų objektu. Bet šįkart norėtųsi atskleisti vieną legendos sklaidos aspektą – pasvarstyti, ar Lietuvos ir iš dalies Lenkijos literatūriniame gyvenime ši istorija skirta labiau vaikams, ar visgi labiau suaugusiesiems. Straipsnyje taip pat siekiama aiškintis jos patrauklumo mažiesiems skaitytojams priežastis ir pasvarstyti, kokių klausimų ir sunkumų ją permąstant kyla šiandieninėje vertybių kaitos epochoje.

Literatūrinės legendos gimimas ir jos interpretacijos per amžius

Liudviko Jucevičiaus kūrinys pirmą kartą spaudoje pasirodė dar 1839 m., tiesa, anonimiškai, N. N. slapyvardžiu, buvo išspausdintas Rusijos imperijos sostinėje ėjusio gana lojalistinio laikraščio „Tygodnik Petersburski“ puslapiuose2. 1840 m. kai kurie legendos fragmentai, kur minimi Jūratė ir Kastytis, buvo paminėti šio autoriaus knygoje Lietuva. Jos senovės paminklai, buitis ir papročiai, 1842 m. kūrinys su nedideliais pataisymais perspausdintas Žemaičių žemės prisiminimuose3. Folkloro tyrinėtojams iki šiol nepavyko aptikti šio siužeto užrašymų autentiškuose tautosakos šaltiniuose, jo patikimumu dar XX a. pradžioje suabejojo žymus etnografas, muzikologas, kalbotyrininkas Janas Karłowiczius4. Nors būta įvairių spėjimų, pvz., hipotezės, kad tai galbūt kuršių legenda5, šis kūrinys greičiausiai tėra romantizmo epochos kūrėjo fantazijos vaisius. Tačiau pasakojimas, kuriame susipynę įvairūs, galbūt iš antikos, slavų ir germanų mitologijos perimti siužetai, tapo populiarus ir jau netrukus jo siužetas imtas įvairialypiškai interpretuoti literatūroje6.

Tuo metu, kai pasirodė „Baltijos jūros karalienė“, tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje ir kituose kaimyniniuose kraštuose vaikų literatūra dar žengė pirmuosius žingsnius, tad suprantama, kad Jucevičiaus amžininkų Franciszeko Zatorskio7, Juliuso Zeyerio8, Nikolajaus Ogariovo9 interpretacijos šia tema nebuvo skirtos vaikams.

Lūžiu tapo vieno iš populiariausių Maironio kūrinių10 baladės „Jūratė ir Kastytis“11 pasirodymas neramiais 1920 m. Legenda, literatūros klasikui kiek pakeitus Jucevičiaus siužetą (baladėje žūva ne Jūratė, o Kastytis), pasirodė lietuvių kalba ir prasidėjo jos naujasis gyvenimas, tiesa, dar suaugusiųjų literatūros lauke. Po keliolikos metų pasirodžiusi Vydūno interpretacija12 ir dailininko Vaclovo Rato medžio raižiniais papuošta baladė13 taip pat vargu ar buvo skirtos mažiesiems skaitytojams. Tiesa, jau 1927 m. vaikams skirtame „Žiburėlio“ žurnale pasirodė anoniminis tekstas „Apie gintarą“, kuriame buvo ne tik publikuota Maironio poema, bet ir plačiau paaiškinta gintaro kilmė14.

Tačiau jau po Antrojo pasaulinio karo padėtis ėmė keistis ir 1957 m. išėjo Domicėlės Tarabildienės iliustruota Maironio baladė15. Didelis klausimas, ar to siekė leidėjai ir iliustruotoja, bet ši knyga, praėjus daugiau nei 50 metų po jos pasirodymo, sudarant reikšmingiausių, meniškiausių, vaikų skaitybą ir literatūrą paveikusių knygų sąrašą, už kurį balsavo gausi suaugusių skaitytojų bendruomenė ir vaikų literatūros specialistų grupė, atsidūrė trečioje vietoje16. Tad baladė priskirta vaikų literatūrai ir įsitvirtino kaip jos reiškinys. Praėjus keletui metų po Tarabildienės iliustruotos knygos pasirodymo, 1959 m., „Sojuzmultfilmo“ studijoje pagal Reginos Januškevičiūtės scenarijų buvo sukurtas Gražinos Brašiškytės animuotas filmukas „Gintaro pilis“ su Juliaus Juzeliūno muzika. Jūratės ir Kastyčio istorija buvo atskleista taip, kad ji tapo suprantama ir vaikams. Tiesa, teigiama, kad pirminis autorės sumanymas buvęs pavaizduoti deivę su žuvies uodega pusiau nuogą. Tačiau priekabi komisija pareiškė, kad tai atrodo neestetiškai, ir dailininkei teko aprengti heroję kūną aptempiančiais marškinėliais17. Bet kuriuo atveju ir šis filmukas lėmė, kad legenda tapo vis labiau orientuota į vaikus.

Legenda vaikams šiandienos pasaulyje: dilemos ir problemos

Bet net ir pasirodžius šiems kūriniams legenda Lietuvoje ir išeivijoje neretai interpretuota ir tebeinterpretuojama kaip kūrinys suaugusiesiems. Legenda gan populiari dramos žanre. Kostas Ostrauskas18 ir juo pasekęs Tomas Dirgėla19 kūriniuose parodė daug legendos detalių, Anatolijus Kairys20, Juozas Erlickas21 nuo pirminio siužeto nutolo, bet paliko herojų vardus ir kai kuriuos įvaizdžius.

Beje, nuo pat pokario iki 1990 m. nė vienas Maironio baladės leidimas nebuvo pažymėtas kaip knyga, skirta mokykliniam amžiui. Šio siužeto iliustravimas ir dailininkų interpretacijos – atskira plati tema, taip pat verta atskiro tyrimo. Bet, peržiūrėjus lietuvišką Maironio kūrinio ikonografiją iki XX a. pabaigos, galima teigti, kad gal tik Sigutės Valiuvienės22, Australijos lietuvių menininkės Elenos Zdanės (Zdanavičius)23 ir dar gal Laimos Barisaitės24 iliustracijos neabejotinai skirtos vaikams. Tokie leidiniai kaip septintajame XX a. dešimtmetyje Niujorke išėjusios Maironio baladės su Prano Lapės piešiniais25 ar panašiu laiku Vilniuje pasirodžiusi Valerijono Galdiko iliustruota baladė26 vargiai buvo skirti jauniesiems skaitytojams, nes erotika čia gana atvira.

Tiesa, netrūko ir netrūksta ir vaikiškų kūrinio interpretacijų. Pvz., legendą perpasakojo Albina Varnienė, o Juditos Židžiūnaitės iliustracijas šioje knygoje savo stilistika yra gana paveikusi disnėjiška animacija – žuvys primena žuviuką Nemo27. Sigito Poškaus perpasakotoje Jucevičiaus legendoje ir Marijos Smirnovaitės iliustracijose Jūratė panaši į ilgakoję manekenę28. Legendą į jaunuolio, atvykusio iš Jungtinių Amerikos Valstijų į Lietuvą, pasakojimą, kuriame gausu ekologinio ugdymo motyvų, įpynė Vaiva Rykštaitė29.

Lenkijoje šios legendos kelias kiek kitoks. Lenkų užimtame Lvove jau 1932 m. pasirodė pedagogo ir bibliotekininko Marjano Wolańczyko sudarytas legendų rinkinys, skirtas Lenkijos pajūriui, dėl kurio tebesitęsė politiniai ginčai. Rinkinio autorius aprašė legendą sakaliukams – šios šalies jaunimo organizacijos nariams30. Lenkų autorės Hanna Zdzitowiecka kūrinyje Posążek Juraty (Juratos skulptūrėlė) jūrų dievaitė parodyta kaip gana įžūli, bet trokštanti meilės būtybė, norėjusi pagrobti narą Jureką, bet šis liko ištikimas mylimajai Hankai31. Grażyna Wilk taip pat interpretavo legendą įpindama dar Juratos kurorto detalių, Perkūnas putojo geizeriais32. Vis dėlto šie pavyzdžiai – labiau išimtys: lenkų literatūroje vaikams ir jaunimui ši legenda dažniausiai įtraukiama į Lenkijos legendų ir pasakų rinkinius, skirtus visų pirma vaikams, dažnai spalvotus ir labai gausiai iliustruotus. Tiesa, kartais sudarytojai atvirai ignoruoja lituanistines detales. Bet šią temą taip pat reikėtų atskirai ištirti.

Visgi norėtųsi grįžti prie pagrindinio klausimo – kodėl ši legenda skirta ir vaikams ir kokių šios interpretacijos pavojų gali kilti. Nereikia stebėtis, kad vaikams šis pasakojimas išties patrauklus, jame ne tik daug spalvingų detalių, ypač jis galėtų būti įsimintinas mažiesiems poilsio Baltijos pajūryje mėgėjams. Herojai, pirmiausia Jūratė ir Perkūnas, – įdomios mitologinės būtybės, o tai vaikams labai patrauklu, be to, tokių siužetų lietuvių mitologijoje nėra gausu. Legenda pamokanti, pasakojanti apie meilę, pasiaukojimą, pareigą ir drąsą.

Šiandien vaikų literatūra vis dažniau tampa kritikos objektu ne tik dėl meninio kūrinių lygio, bet ir dėl politinio korektiškumo įtakos. Nuolat galima išgirsti apie skandalus dėl ideologinio autorių ar kūrinių tinkamumo, kritikuojama atvira erotika, smurto scenos, kyla diskusijų, ar praeities ir dabarties kūriniuose nepropaguojama tautinė arba rasinė nesantaika, neskatinamas kvaišalų ar svaigalų vartojimas. Ir išties tiek Jucevičiaus legendoje, tiek Maironio baladėje daug vaikams galbūt ir sunkiau suvokiamų dalykų, tokių kaip nuogybė, skaistybė, mirtis. Pvz., kažin ar pradinių klasių mokiniai tinkamai suvoktų šias eilutes: „Užsimiršusi skaistybės, / Savo dieviškos didybės, / Pamylėjo žemės sūnų.“

Vis dėlto tiek pedagogų ir psichologų, tiek tėvų požiūris į kūrinių vaikams cenzūravimą ir draudimą išsiskiria. Viena vertus, vaiką neabejotinai gali sukrėsti skaudūs išgyvenimai, bet net ir ankstyvame amžiuje žmogus turi suprasti, kad gyvenime egzistuoja meilė, mirtis, pavydas, netgi geismas, kiekvieno likimas nebūtinai turi būti laimingas. Tai puikiai atskleidė lietuvių literatė Daiva Čepauskaitė dramoje „Jūratė ir Kastytis“33, kurioje parodyta, kad šis siužetas pasakoja apie tokius tiek vaikams, tiek suaugusiesiems aktualius dalykus kaip tarpusavio jausmai, patyčios, vaikų ir tėvų santykiai, visuomenės spaudimas ir mirties visagalybė. Tad Liudviko Jucevičiaus (beje, dėl savo jausmų jis taip pat turėjo priimti radikalų sprendimą ir pereiti į ortodoksiją (stačiatikybę) bei buvo atstumtas konservatyvios to meto visuomenės) paskelbtoji legenda iki šiandien išlieka aktuali, nes stiprūs kūriniai ir siužetai svarbūs įvairių amžių žmonėms.

____________________

1 Maria Janion, Życie pośmiertne Konrada Wallenroda, Warszawa: Państwowy Instytut Wydawniczy, 1990.

2 „Królowa morza Bałtyckiego. Klechda, przypisana na pamiątke JW. Helenie z Frejendów Górskiej. nadesłano przez. N. N.“, Tygodnik Petersburski, 1839, Rok. 10, Nr. 33, p. 185–186.

3 Liudvikas Adomas Jucevičius, „Lietuva. Jos senovės paminklai, buitis ir papročiai“, in Liudvikas Adomas Jucevičius, Raštai [įvadas Meilės Lukšienės; komentarai Meilės Lukšienės ir Zenono Slaviūno], Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959, p. 79–81; Liudvikas Adomas Jucevičius, „Žemaičių žemės prisiminimai“, ibid., p. 430–434.

4 J. K. [Jan Karłowicz], „Jurata“, Wielka encyklopedya powszechna ilustrowana, Warszawa: Drukarnia Aleksandra Tadeusza Jezierskiego, 1903, t. 33–34, p. 200; Klechdy, starożytne podania i powieści ludu Polskiego i Rusi / zebrał i spisał Kazimierz Władysław Wojcicki; wybór i opracowanie Ryszarda Wojciechowskiego; słowo wstępne Juliana Krzyżanowskiego, wyd. 2, Warszawa: Państwowy Instytut Wydawniczy, 1974, p. 391. Už šios ir keleto kitų pozicijų nurodymą dėkoju Vroclavo universiteto dėstytojai folkloristei Ewai Serafim.

5 Gražina Kadžytė, „Liudvikas iš Pakėvio – šimtmečių mįslės“, Tautosakos darbai, t. 46, 2013, p. 168.

6 Žr. plačiau Arnoldas Piročkinas, Lena Žuravliova, „Nuostabus Jucevičiaus padavimo pasisekimas“, Gimtasis žodis, 1993, Nr. 11, p. 9–14.

7 Franciszek Zatorski, „Królowa Bałtyku“, in Franciszek Zatorski, Witold nad Worskłą czyli Wyprawa na Tatarów w końcu XIV wieku: poema historyczne; Pieśni ludu z nad dolnego Niemna, przekłąd z litewskiego podług zbioru Rhesa, Fr. Zatorskiego z uwagami nad Źmudzią, i z dołączeniem muzyki rodowej, przy towarzyszeniu fortepianu. W Warszawie: nakładem autora, 1844, p. 214–222.

8 Julijus Zejeris, „Jūratė (lietuvių padavimas)“, in Julijus Zejeris, Lietuviškos godos: [poezija], iš čekų kalbos vertė Albinas Bernotas [sudarė Arnoldas Piročkinas, dailininkas Rimantas Tumasonis], Vilnius: Vaga, 1981, p. 112–122.

9 Николай Платонович Огарев, „Царица моря“, in Николай Платонович Огарев, Стихотворения и поэмы, [Вступ. статья, подготовка текста и примеч. Соломона Абрамовича Рейсера], Ленинград: Советский писатель, 1956, с. 381–394.

10 Vanda Zaborskaitė, Maironis, Vilnius: Vaga, 1968, p. 343.

11 Maironis-Mačiulis, „Jūratė ir Kastytis“, Pavasario balsai / 5-tą kartą atspausta ir žymiai padauginta, Kaunas: Švento Kazimiero draugija, 1920, p. 28–29.

12 Vydūnas, Jūraitė: trijų veiksmų vaidinys skirtas būt giedamas su muzika, Tilžêje: Rûta, 1934.

13 Maironis, Jūratė ir Kastytis, Vaclovo Rato medžio raižiniai, Kaunas: Spaudos fondas, 1937.

14 „Apie gintarą“, Žiburėlis, 1927, Nr. 22 (lapkričio 15), p. 424–425.

15 Maironis, Jūratė ir Kastytis, iliustravo Domicelė Tarabildienė, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957.

16 Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė, Kęstutis Urba, Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai: reikšmingiausių lietuvių autorių knygų vaikams ir paaugliams katalogas, Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka: Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius, 2017, p. 69.

17 Jolanta Miškinytė, „Ilgas kelias namo“, Moteris, 2013, Nr. 9 (rugsėjis), p. 135.

18 Kostas Ostrauskas, „Jūratė ir Kastytis“, in Kostas Ostrauskas, Kaliausės mirtis: dramos, komedijos, mikrodramos [iliustracijoms panaudoti Džeimso Makneilo Vistlio, Eduardo Manė, Albrechto Diurerio piešiniai], Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996, p. 121–126.

19 Tomas Dirgėla, „Jūratė, Kastytis ir Ostrauskas“, in Tomas Dirgėla, O tempora!, Vilnius: Edukologija, 2013, p. 19–23.

20 Anatolijus Kairys, „Jūratė ir Kastytis. Vienaveiksmė svajonė“, in Anatolijus Kairys, Dvylika: dvylika vienaveiksmių jaunimo scenai, Chicago (Ill.): Lietuvių literatūros bičiuliai, 1985, p. 86–97.

21 Juozas Erlickas, „Jūratės rauda“, in Juozas Erlickas, Raštai ir kt.: humoreskos, humoristiniai eilėraščiai ir pjesės, Vilnius: Vaga, 1987, p. 239–240.

22 Maironis, Jūratė ir Kastytis: [baladė], iliustravo Sigutė Valiuvienė, Vilnius: Vaga, 1979.

23 Maironis, Jūratė & Kastytis; illustrations Elena Zdane; Marja Blansjaar translation, Bankstown, N.S.W.: G. Kazokas, 1988?.

24 Maironis, „Jūratė ir Kastytis“, in Maironis, Jūratė ir Kastytis: [eilėraščiai, baladė], iliustravo Laima Barisaitė, Vilnius: Vaga, 1967, p. 32–39.

25 Maironis, „Jūratė ir Kastytis“, in Maironis, Baladės, iliustravo Pranas Lapė, Woodhaven, N.Y.: Romuva, 1966, p. 25–35.

26 Maironis, Jūratė ir Kastytis: [baladė], Valerijono Galdiko medžio raižiniai, Vilnius: Vaga, 1968.

27 Jūratė ir Kastytis, legendą papasakojo Albina Varnienė; iliustravo Judita Židžiūnienė, Vilnius: Alma littera, 2009.

28 Baltijos valdovė: [sakmė reginčiųjų ir Brailio raštu su reljefinėmis baltų simbolių iliustracijomis], Liudviko Adomo Jucevičiaus padavimą „Baltijos jūros valdovė“ perpasakojo Sigitas Poškus; [dailininkė ir iliustruotoja Marija Smirnovaitė, priedą įgarsino Marijonas Mikutavičius ir Aistė Smilgevičiūtė], Klaipėda: Verslas ar menas, 2016.

29 Vaiva Rykštaitė, Jūratė, Kastytis ir Mikas: [apsakymas], iliustravo Viktorija Ežiukas, Vilnius: Nieko rimto, 2018.

30 „Królowa Bałtyku wedlug zbioru L. Siemieńskiego“, in Marjan Wolańczyk, Legendy polskiego morza, Serja 1, Lwów [b.w.], 1932, p. 32–34.

31 Hanna Zdzitowiecka, „Posążek Juraty“, in Hanna Zdzitowiecka, Bursztynowe baśnie, il. Janina Rybicka Zdzitowiecka, Gdańsk: Wydawnictwo Morskie, 1972, p. 21–26; Jerzy Samp, Mitopeje Pobrzeża Bałtyku, Gdańsk: Marpress, 2009, p. 81.

32 Grażyna Wilk, „O Juracie, Królowej Bałtyku“, in Grażyna Wilk, Legendy polskie, [wybór i oprac. tekstów legend], Warszawa: Ex Libris Galeria Polskiej Książki, 2006 p. 5–9.

33 Daiva Čepauskaitė, Jūratė ir Kastytis: [pjesė], Asmeninis Daivos Čepauskaitės archyvas. Dėkoju jo savininkei už galimybę juo pasinaudoti.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2018 Nr. 2 (86)

 

 

 

Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
26272829300102
03040506070809
10111213141516
17181920212223
24252627282930
31010203040506
Gruodis
    2018     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2018 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.