2018 m. rugsėjo 21 d.
BURINĖMIS ROGĖMIS PER GYVENIMO PIEVAS

Dailininkė, knygų iliustruotoja Marija Ladigaitė atsako į Kęstučio Urbos klausimus
 



– Esate iš gausios ir ypatingos šeimos. Apie Jūsų mamytę Stefaniją Paliulytę-Ladigienę (1901–1967) – šviesuolę, visuomenės veikėją, ateitininkę, patriotę, tremtinę – rašytoja Ema Mikulėnaitė parengė nepaprastai vertingą atsiminimų, laiškų knygą
Esame (2003). Ką tik išėjusioje Aurimo Švedo parengtoje pokalbių knygoje aukščiausiais žodžiais ją mini profesorė Irena Veisaitė (Irena Veisaitė, Gyvenimas turėtų būti skaidrus, 2016). Apie tragiško likimo Jūsų tėvelį generolą Kazį Ladigą (1894–1941) išleista Vidmanto Jankausko mokslinė biografija Kario kelias (2004). Minėtoje Mikulėnaitės knygoje Jūs pati su savo šviesaus atminimo vyru skulptoriumi Vladu Vildžiūnu taip pat prisimenate mamą. Iš to pasakojimo daugiausia atsiskleidžia dramatiškas Jūsų šeimos gyvenimas Vilniuje karo ir ankstyvaisiais pokario metais. Šiame pokalbyje neaprėpsime didelio Jūsų gyvenimo, todėl iškart klausiu apie tai, į ką pirmiausia stengiamės kreipti mūsų žurnalo skaitytojų dėmesį, – apie vaikystę, kuri, kaip suprantu, prabėgo Pasvalio krašte, Gulbinėnų dvare. Ką šiuo metu labiausiai prisimenate, ką norite prisiminti?

– Ankstyviausias prisiminimas – tai Kalėdų šventė. Matau daug veidų: Saliutę Niurkaitę, mūsų auklytės seserį Mariją, baltus angelus, piemenį su didele lazda, šv. Juozapą ir tris karalius su brangenybėmis. Visa tai iki šiol matau labai aiškiai. Bet tik iš vyriausios sesers Irenos (Eivienės) po daugelio metų sužinojau, kodėl. Pasirodo, aš tada gulėjau ėdžiose kaip kūdikėlis Jėzus... Dar prisimenu Kalėdų eglę vaikų kambaryje. Tokią didelę. Iš džiaugsmo šokinėjau savo lovelėje. Ant tos eglės šypsojosi rausvi angeliukų veideliai, apsupti švelnių šilkinių spindulių, šokoladiniai obuoliai su dovanėlėmis viduje. Ir tos dovanėlės buvo neprastos – tikras žiedas, drugelis. Įsiminė juokinga dainelė, paukštelių ir naminių gyvulėlių pasveikinimai... Prisimenu sekmadienių pusryčius su balta balta staltiese. Tėvelis sėdėdavo stalo gale, mamytė sukalbėdavo trumpą laiminimo maldą. Už langų – daug saulės ir žalumos, žydinčių alyvų kvapas. Tamsi liepų alėja veda prie tiltuko į tvenkinių juosiamą salą parko gilumoje.

Atsimenu labai gilią žiemą, kai pusnyse kasėm tunelius. Tada pamečiau dvigubas pirštines ir gerokai sušalau rankas. Sirgdavau dažnai... O kartą sirgau tikrai sunkiai, nes prisimenu, kaip mamytė apvyniojo mane lediniais kompresais, o paskui tikriausiai praradau sąmonę – nutolau nuo mamytės rankų ir ėmiau tartum kristi iš labai aukštai, ir taip lengvai, nuo debesėlio ant debesėlio... Galiausiai pabudau mamytės glėby. Po ligos buvau taip nusilpusi, kad turėjau iš naujo mokytis vaikščioti... Užtat mamytė daug laiko skirdavo man, daug skaitydavo, kartais prancūziškai, tuos pačius apsakymus vaikams, kuriuos versdavo paskui į lietuvių kalbą. Tai buvo pasakojimai apie vaikų išgyvenimus, apie gerumą ir meilę.

Atsimenu, kaip skriedavom ankstyvą pavasarį burinėmis rogėmis per užšalusias užliejamų pievų platybes. Vyresni broliukai sumeistravo tas burines roges, ypač čia pasidarbavo brolis Linas, kuris užaugęs tapo jūrininku... O kad toms burėms panaudojom geriausias paklodes, kurias paskui pamiršom po tiltu, tai ką jau darysi... Neatsimenu, kad už tai būtume buvę nubausti.

Augom labai mylimi, nors tvarka namie buvo griežta. Kai išgirsdavom skambinant pietų, lėkdavom strimgalviais, nes vėluoti buvo negalima. Ir jokių išdykavimų prie stalo. „Prie stalo – kaip bažnyčioj...“ – sakydavo.

Mamytė ilgai neidavo miegoti (tik dabar suprantu, kaip labai ji brangino tas netrukdomas vakaro valandas), skaitydavo, rašydavo, kartais – tiesiog klajodavo po parką. Jos rūpestis buvo ne tik šeima ir namai – jai buvo svarbu darbuotis, kad Lietuva šviesėtų. Kasdien, kantriai, po truputį, savo artimiausioje aplinkoje, tarp jau prakutusių ateitininkų mieste ir tarp kaimo žmonių Gulbinėnų apylinkėse.

Man patiko tėvelio kabinetas. Mėgau stebėti jo daiktus ant didelio juodo rašomojo stalo, kurių visai nesupratau. Ten stovėjo du balti – tikriausiai gipsiniai – biustai: vienas Napoleono, kitas Kutuzovo, visokių rašymo priemonių. Du liūtai puošniomis žmogaus galvomis (vėliau sužinojau, kad tai sfinksai) laikė surėmę iš abiejų pusių svarbiausias knygas. Ant sienos – didžiulis kariškas žemėlapis, kuris turbūt priminė tėveliui – jauniausiam Lietuvos generolui – nepriklausomybės kovas...

Mano vaikystė baigėsi 1941 metais. Buvau devynerių, kai suėmė tėvelį. Prisimenu laukais nulinguojantį sunkvežimį su ginkluotais sovietų kareiviais. Kai po karo suėmė ir mamytę, jaučiausi jau visai nebe vaikas...

– Mums labai rūpi kultūros žmonių, ypač vyresniųjų, kelias knygos link. Kaip, kada išmokote skaityti? Kas buvo Jūsų mokytojai? Ką skaitydavote vaikystėje? Kokie skaitymo įspūdžiai išliko? Gal prisimenate kurias nors konkrečias knygas?

– Neatsimenu, kada išmokau skaityti. Pirmoji abėcėlė nustebino – tokia pasirodė rimta, visai nepanaši į kitas vaikiškas knygeles. Didelės raidės buvo trijų spalvų – juodos, tamsiai raudonos ir sidabrinės. Ir kokia jų išvaizda... Tiesiog užburianti. Labai krimtausi, kai ta abėcėlė kažkur dingo. Ieškojau visur, klausinėjau... Taip ir neatsirado. Pirmosios mano knygelės buvo dovanotos krikštatėvio – Prano Dovydaičio (Vasario 16-osios Akto signataro): Danutės Čiurlionytės Kalėdų Senelio šalis (iliustruota Domicėlės Tarabildaitės, vėliau tapusios Tarabildiene), Stepo Zobarsko Brolių ieškotoja (Konstancijos Petrikaitės-Tulienės labai gražiai iliustruota) ir Kazio Binkio Kiškių sukilimas – joje pamačiau, kaip atrodo Kipras Petrauskas, kurio balsas skambėjo iš stebuklingos spintelės su puošniomis durelėmis (gramofono). Kai truputį paaugau, ypač įsiminė knygelės, kurių herojų išgyvenimai mane labiausiai jaudino. Pavyzdžiui, Jacques’o-Henri Bernardino Paulius ir Virginija – tikra vaikų meilės ir išsigelbėjimo istorija. Plaustas, potvynis... Paskui Selmos Lagerlöf apsakymų herojų negandos, išgyvenimai, kai lieki vienas, vienišas vakaro prieblandoje, tik ant krosnies šneka virdulys ir visas pasaulis susispaudžia toje mažoje erdvėje. Ir, žinoma, Sakmė apie Gestą Berlingą... Apskritai skandinavų rašytojų kuriama atmosfera man labai artima... Iš amerikiečių – Dėdės Tomo trobelė ir Tomo Sojerio nuotykiai. Abi šios knygelės buvo lyg tikra kelionė į labai tolimą šalį, į visai nepažįstamą pasaulį, bet jausmai, išgyvenimai – labai suprantami.

– Drįstu iškart peršokti prie vėlesnių laikų. Esate trijų vaikų mama. Koks buvo Jūsų vaikų santykis su literatūra, su knyga? Ar siekėte sąmoningai pratinti prie knygų, ar jų trauka vaikystėje jiems buvo savaiminė? O gal žvilgtelėtumėte ir į savo šešių vaikaičių būrį – ar dažnai jų rankose matote knygą?

– Nė vienas iš mūsų vaikų niekada nelankė darželio – augo namuose globojami močiutės, kuri grįžo iš tremties prieš pat gimstant pirmagimei Liudvikai. Netrukus apsigyvenom Jeruzalėj, kuri tada buvo tolimas užmiestis. Pusė seno namo su sodeliu, senos eglės, kurių šešėlis nutįsdavo per kiemą jau ankstyvą pavakarę, pušynai su žemuogėmis... Vaikai turėjo daug laisvės, augo matydami, ką mes veikiam, kalbam, dirbam. Iš pradžių Vlado dirbtuvė buvo tame pačiame kambaryje, kur miegojom, – už sofos... Mano vedžiojamas teptukas viliojo vaikus...

Domėjausi vaikiškomis iliustracijomis, tai namie buvo daug knygelių su paveikslėliais, tik tiek, kad daugelis jų buvo ne lietuvių, o lenkų, čekų, vokiečių kalbomis, – ką jau pavykdavo gauti. Vaikai jas vartydavo susidomėję. Labiausiai pasisekė Liudvikai, nes mano mamytė mielai skaitydavo jai tas knygeles – originalo kalba ir paskui išversdavo. Mažesnysis Domantas, tada gal trejų ar ketverių, labai pykdavo, kad ne ta kalba skaito... Jauniausias sūnus Kunotas jau nepatyrė močiutės mokyklos, užtat Mažylį ir Karlsoną, kuris gyvena ant stogo skaitė pasimėgaudamas net kelis kartus. Liudvika mėgo kurti savo istorijas – popierinius teatrus ir savas knygeles. O dar tuo metu jau galėjom mėgautis muzikos įrašais – vinilo plokštelėmis. Vladas labai mėgo klausytis Bacho, net kirviu kapodamas iš ąžuolo savo skulptūras. O Domantas, dar visai mažas, užsilipdavo prie grotuvo per palangę, įjungdavo patefoną, uždėdavo adatą ant plokštelės ir klausydavo Carlo Orffo „Carmina Burana“. Klausydavo, kol nugrojo tą plokštelę iki visiško traškėjimo...

Anūkai... Jų šešetas. Liudvikos vaikai augo su tomis pačiomis iliustruotomis knygelėmis, kurios buvo taip numylėtos, kad kai kurios ėmė byrėti... Pavyzdžiui, Skudurinės Onutės pasakėlės. Berniukams anksti parūpo riterių istorijos, greit jos persikėlė į kompiuterių žaidimus – abu, ir Kazimieras, ir Karolis, galiausiai pasirinko informatikos mokslus. Paauglei Barborai didelį įspūdį darė Remarque’o Trys draugai, o ketverių Severina, vienintelė iš anūkų lankiusi darželį, stebino auklėtojas mintinai deklamuodama Meškiuką Rudnosiuką. Sūnaus Kunoto vaikai augo šalia manęs, skaitė daug, ypač jaunesnioji Kotryna. Dar nepradėjusi eiti į mokyklą ji jau kūrė savo iliustruotas knygeles. Vyresnysis Pijus labai anksti ėmė domėtis karybos istorija. Jų bibliotekoje svarbi vieta tenka Narnijos kronikoms, kurias prieš miegą vaikams skaitydavo tėtis.

Daugelis tų knygelių buvo taip varganai išleistos, ant prasto popieriaus, spauda vos beatkurianti kruopštų iliustruotojo darbą...

Mano proanūkiai, kurių turiu septynis, šiuo požiūriu daug laimingesni, nes knygelės, kurių jie gauna dovanų įvairiomis progomis, – tikra šventė. Vyresnieji jau patys skaito ir randa, kas jiems įdomu, o mažiukai godžiai žiūrinėja paveikslėlius ir aiškinasi, kodėl bloga ta sniego karalienė, jeigu tokia graži...

– Nustebau, iš Jūsų lūpų išgirdęs frazę „dailėje esu savamokslė“. Papasakokite apie savo kelią į dailės pasaulį. Kaip, kodėl tapote knygų iliustruotoja?

– O jūs įsivaizduojat, kad represuotų tėvų vaikas galėjo svajoti apie sistemingą dailės išsilavinimą? Tą 1946 metų pavasarį, kai areštavo mamytę, vos pasibaigus mokslo metams, turėjom išvažiuoti į Vabalninką pas jos seseris, tetutę Severiną ir Nataliją, – Vilniuje pasilikt nebegalėjom. Didelis senelių namas su tamsiais balkiais, mažais kambarėliais ir vyšnių sodeliu atrodė saugus prieglobstis. Tiesa, su Irena Žemaityte (vėliau Geniušiene), su kuria susidraugavom besimokydamos Vilniuje, palaikėm ryšį laiškais ir paišinėjom (ji taip pat vėliau tapo dailininke), bet Vabalninke tam laiko buvo nedaug, reikėjo ir tetoms padėti ūkyje... O vieną dieną, jau prasidėjus mokslo metams, gimnazijos direktorius per auklėtoją perspėjo, kad mane susekė ir kaip liaudies priešų vaiką ruošiasi suimti ir ištremti, tad saugiau būtų kokiam dideliam mieste. Paskubom tą patį vakarą susiruošiau į Kauną pas kitą mamytės seserį – Kotryną. Ji pati glaudėsi mažam kambarėly, net mintis apie dažus ar didesnį popieriaus lapą ten nebūtų kilusi. Ir negalėjau būti našta – susiradau darbą Medicinos institute, o vėliau Aleksandro Štromo tetos padedama gavau kopijuoti brėžinius Projektavimo institute ir dar mokiausi suaugusiųjų gimnazijoje. Negaliu sakyti, kad nesvajojau studijuoti, bet Lietuvoje į jokią aukštąją mokyklą nebūtų priėmę...

Brėžinius kopijuoti tikrai buvo ne svajonių darbas, bet dirbau jį kaip galėdama geriau, ir mane savotiškai pastebėjo – direktorius ėmė kalbinti į komjaunimą. Tada tiesiai pasakiau: vis tiek manęs nepriimsit, kai sužinosit, kas mano tėvai... Tikriausiai ir taip žinojo... Tada direktorius pasakė: tai ne problema, tėvo galima atsižadėti... Nepatikėjau tuo, ką išgirdau. Kažkaip net nelabai išsigandau, kad galiu prarasti darbą, ir atsakiau daug negalvodama, kad tai neįmanoma... Kas bus, tas. Bet, keista, nuo to pokalbio direktorius kaip tik ėmė mane savotiškai globoti, net leido dirbti pagal individualų grafiką.

Atsitiktinai pamačiau skelbimą, kad Maskvos poligrafijos institutas renka pirmą kursą. Nusprendžiau pabandyti, porą mėnesių palankiau piešimo kursus Profsąjungų namuose ir įstojau.
 


Mokiausi neakivaizdiniu būdu – trumpos sesijos, piešiniai, pastatymai, kompozicijos užduotys. Tuo metu Vilniuje buvo atidarytas Projektavimo instituto filialas ir aš persikėliau kartu su darboviete. Čia jau galėjau laisvojo klausytojo teisėmis lankyti studiją Dailės institute. Po trečio kurso pradėjau gauti gerus įvertinimus. Bet sistemingomis studijomis tai pavadinti sunku. Todėl su kiekvienu darbu teko tarsi visko iš naujo mokytis...

– Aptikau dar vieną Jūsų frazę: „Mene ypač nemėgstu primityvumo.“ Koks Jūsų požiūris į knygos meną? Ar turite griežtus vertinimo kriterijus? Kokie jie?

– Dabar patikslinčiau: nemėgstu prastumo, kai darbas atliekamas nerūpestingai, pigiai... O primityvaus, vaikiško meno pavyzdžiais žaviuosi dėl jų intuityvaus paveikumo, nuoširdumo.

– Iliustravote bene penkiolika knygų vaikams. Pirmasis darbas – Petro Cvirkos pasaka Juodoji tetulė. Kaip pasirinkote šį kūrinį? Kokie prisiminimai, nuotykiai susiję su šia knyga?

– Iš pradžių gavau apipavidalinti keletą viršelių, paskui – mažą Kosto Kubilinsko knygelę Su žilvičio dūdele. Vaikų literatūros vyr. redaktorė Aldona Liobytė vis pasiūlydavo tai vieną, tai kitą knygelę iliustruoti. Penktame kurse besimokant pasiūlė Petro Cvirkos užrašytą lietuvių liaudies pasaką Juodoji tetulė – ši knygelė ir tapo mano diplominiu darbu, kuris buvo labai gerai įvertintas... Dabar pati jame matau netgi akivaizdžių anatominių klaidų, bet, matyt, vertinimo komisijai imponavo visuma, tai tas klaidas man atleido.

– Tarp vėlesnių Jūsų iliustruotų knygų yra nemažai tokių, kurias labai vertiname ir literatūriniu požiūriu: Janinos Degutytės, Jono Avyžiaus, Ramutės Skučaitės, Kazio Sajos, Violetos Palčinskaitės ir kitų. Kurias iš jų buvo itin įdomu iliustruoti? Kokių prisiminimų jos kelia? Ar buvo rankraščių, kuriuos iliustruoti atsisakėte?

– Kiekvieną knygelę iliustruodama ir mokiausi, ir eksperimentavau. Visada rūpėjo ką nors nauja išbandyti. Man niekada nebuvo vis tiek, ką iliustruoti. Turinys veikė skirtingai ir diktavo skirtingą vaizdinę kalbą. Poezija vaikams traukė lengvumu, žaismingumu, muzikalumu... Visada jaudinanti darbo pradžia, pradinio sumanymo apmatai. Galutinis rezultatas ne visada tenkina...

Esu atsisakiusi iliustruoti Kubilinsko knygelę apie spaliukus – vos perskaičiusi supratau, kad nieko nepavyks padaryti, – perdėm svetima man visa tai. Dar atsisakiau imtis Griciaus knygelės apie senelį, kuris apsimelavo...

– Mažai kas žino, kad bene dvidešimt metų iliustravote garsiąją Lewiso Carrollio Alisą Stebuklų šalyje. Visi, kuriems teko išskirtinė garbė ir laimė tas iliustracijas pamatyti, degame noru, kad knyga greičiau išvystų šviesą. O vis dėlto smalsu, kodėl Jus taip sudomino šis kūrinys? Kaip jis pateko į Jūsų rankas? Gal galėtumėte apibūdinti savo kaip šios knygos iliustruotojos nuostatas, siekius, principus ar, kaip dabar madinga sakyti, iliustravimo strategiją?

– Tai buvo „Vagos“ leidyklos užsakymas. Nedrįsau iš karto imtis, ėmiau gilintis, studijuoti medžiagą. Laikas bėgo. Daug laiko. Kol pagaliau, padrąsinta puikios vertėjos ir Carrollio žinovės Ninos Demurovos, ėmiausi darbo, išsitęsusio į dešimtmečius. Per tą laiką užaugo vaikai, gimė anūkai ir proanūkiai, Lietuva tapo nepriklausoma... Keitėsi ekonominės leidybos sąlygos, iš pradžių atrodė, kad brangios knygelės vaikams išvis neįmanomos... Pamažu ėmė atsiverti tikros poligrafinės kokybės perspektyvos... Visą tą laiką žingsnis po žingsnio judėjau į priekį, kartais su ilgokomis pertraukomis. Nenumesti pradėto darbo padėjo daugelio jį mačiusių bičiulių šilti atsiliepimai, net nuoširdus žavėjimasis... Kartais vis dar nelabai tikiu, kad tą darbą kada nors pabaigsiu...

Mano Alisa – tai vaikystės vizija, kurioje telpa kelių kartų patirtis ir išgyvenimai: universalūs, visiems suprantami ir kartu labai asmeniški, kartais išsprūstantys netgi konkrečiais portretiniais bruožais.

Prasminga man pasirodė išleisti knygą dviem kalbomis, nes visi vertėjai žino, kaip sunku kartais išversti žodžių žaismą, kurio tiek daug Carrollio tekstuose.

Galiausiai nusprendžiau papildyti knygą paties Carrollio sveikinimais mažiesiems skaitytojams, kuriuose tiek dvasinės gelmės, kad net pats rašytojas prašo nenustebti skaitant tokius rimtus žodžius tokios nerimtos knygos pratarmėje...

Ir, taip, šioje knygoje tikrai nėra nė vieno puslapio be iliustracijos.

– Ačiū už pokalbį. Nekantraudami lauksime Jūsų naujosios knygos.

Nuotraukos iš Marijos Ladigaitės asmeninio archyvo


 
 Žurnalas „Rubinaitis“, 2018 Nr. 2 (86)



 

Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
27282930310102
03040506070809
10111213141516
17181920212223
24252627282930
Rugsėjis
    2018     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2017 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.