2009–ųjų metų Prano Mašioto skaitymai buvo skirti Lietuvos vardo 1000-ečiui, o jų tema – „Praeitis vaikų ir paauglių literatūroje“.

Renginį pradėjo Vilniaus A. Kulviečio vidurinės mokyklos septintokai (mokyt. Violeta Juodelienė). Pasirinkę pasirodymui du kūrinius – Maironio eilėraštį „Trakų pilis“ ir Balio Sruogos „Giesmė apie Gediminą“, jie į Lietuvos istoriją pažvelgė eilėmis.

Bibliotekininkė Aldona Šiaulienė (Šiaulių apskr. P. Višinskio VB) tyrinėjo, kaip istorinė literatūra skaitoma bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje. Dabar ryškėja tendencija skaityti įvairesnę literatūrą. Vaikų skaitymo pomėgiai išsisklaido į įvairias puses ir istorinė literatūra – tiek grožinė, tiek pažintinė – sudaro labai nedidelę dalį. Žvilgtelėjus į istorinės literatūros išduotį pažintinės literatūros kontekste, matyti, kad ją gerokai lenkia filosofijos, technikos, matematikos ir gamtos mokslų knygos, menai, visuomenės ir kitos mokslo šakos.
Nedaug moksleivių skaito ir grožinę literatūrą istorine tematika. Naudodamasi šiuolaikinių technologijų galimybėmis, skaitybos specialistė atrinko 600 knygų, labiausiai skaitytų per pastaruosius pusantrų metų. Tarp jų pateko tik penkios grožinės literatūros knygos istorine tematika (Walterio Scotto „Aivenhas“, E. M. Remarko „Vakarų fronte nieko naujo“, Petro Tarasenkos „Užburti lobiai“, Balio Sruogos „Dievų miškas“ ir „Milžino paunksmė“). Iš to galima daryti išvadą, kad istorinė literatūra nėra aktyviai skaitoma. Šiai išvadai pritarė ir kitų miestų bibliotekininkės.

Džiuljeta Maskuliūnienė (ŠU) teigė, kad pažintinei vaikų literatūrai neskiriamas pakankamas dėmesys, ji neanalizuojama, nepristatoma detaliau. Pranešime „Istorinių asmenybių pristatymas negrožinėje lietuvių prozoje vaikams“ literatūrologė kėlė klausimus, kokia tokių knygų raidos logika, kaip jos keitėsi, kokia tų knygų raiška, kokie autoriai yra daugiausiai nuveikę šioje srityje.
Pasakojimų vaikams apie garsius žmones pradžią pranešėja įžvelgia jau XIX a. hagiografiniuose tekstuose. Ji išskyrė sunkiai nusakomo žanro kūrinį – Motiejaus Valančiaus „Pasakojimą Antano Tretininko“ (1872), kuris grindžiamas ne tik bažnytiniais, bet ir Lietuvos istorijos faktais. XIX a. pab.–XX a. pr. atsiranda daugiau tekstų apie žymius žmonės. Iš tokių pasakojimų pažymėtini Petro Vileišio („Apie Joną Gutenbergą ir apie tai, kaip žmonės rašyti ir spausti išmoka“, „Jurgis Stefensonas. Pas mus ir svetur“), Šatrijos Raganos („Lietuvos senovės septyni paveikslai“, „Lietuvos istorijos senovės pasakos“) kūriniai. Dar vienas žymus pažintinių tekstų autorius buvo Pranas Mašiotas, kurio knygoje „Kai knygas draudė“ skleidžiasi spalvingi spaudos draudimo kovų vaizdai.
Sovietinį laikotarpį atskleidžia grandiozinė, reprezentacinio pobūdžio antologija „Čia užaugau“ (1961), kurios sumanymas paprastas – ideologiniai veikėjai savo gyvenimo ir kovos pavyzdžiu auklėja jaunimą. Įdomiai sumanyta buvo serija „Tėviškė“, o sėkmingiausia jos knyga – Silvijos Laurenčikaitės „Mūsų Basanavičius“. Apie šį visuomenės veikėją, matyt, sukurta daugiausiai įvairaus pobūdžio tekstų, o naujausia knygelė – Ryčio Daukanto „Jonas Basanavičius – barzdota varna“ (2009).

Irena Baliulė (ŠU) kalbėjo apie karą lietuvių prozoje vaikams. Pirmasis lietuvių vaikų rašytojas, vaizduojantis karą, – Petras Zobarskas. Kadangi sovietmečiu jo knygų nebuvo, vaikai apie karą skaitė Petro Cvirkos apsakymuse. Abu jie yra tos pačios kartos rašytojai, jų kūryboje galima įžvelgti nemažai panašumų. Pasakojimų apie karą yra parašęs Kazys Marukas, Vytautas Petkevičius („Ko klykia gervės“) ir kt.

Panevėžio rajono Raguvos gimnazijos mokytoja Rita Karpavičienė apžvelgė Vytauto Misevičiaus istorinę prozą paaugliams ir pritarė literatūrologų nuomonei, kad būtent šis rašytojas labiausiai išpopuliarino istorinio lietuvių nuotykių romano žanrą. (Visas R. Karpavičienės pranešimas publikuotas žurnale „Rubinaitis“, 2009, nr. 4.)


Danguolės Šakavičiūtės (ŠU) pasisakymas apie Skomanto serijos knygas buvo gyvas, emocionalus, su daug jaustukų ir šauktukų. Ji priminė Skomanto serijos sukūrimo idėją, kurią apibūdino kaip „velnioniškai gražią“: ateina autorius (Kazys Almenas) iš Vakarų, siūlosi sukurti tvermės literatūrą, sugebančią atsilaikyti (!) prieš populiariąją amerikiečių literatūrą. Pranešėja įžvelgė daugybę priežasčių, kodėl Skomanto knygos neatlaikė konkurencijos: labiausiai pakenkė tai, kad jų autoriai buvo anoniminiai, jie keitėsi, nelabai vykęs buvo ir sumanymas vaizduoti tik XIII a. įvykius. Šakavičiūtė pažėrė nemažai priekaištų epochos vaizdams, pabrėžė, kad tekstams trūksta spalvingumo, įtikinamų detalių, emocingumo, ryškių personažų; silpnas dailininkų darbas, vizualiosios informacijos stygius.

Jolanta Žvirblytė iš Ukmergės VB analizavo sovietinę paauglystę Sauliaus Šaltenio („Riešutų duona“, 2003) ir Jurgio Kunčino prozoje („Baltųjų sūrių naktis“, 1995 bei „Didžiosios Žiurkės šešėlis“, 1996). Apsakymuose ir apysakose vaizduojamas Lietuvos gyvenimas 6–7 dešimtmečiais. Vaikų bibliotekininkė kėlė klausimą knygų herojui paaugliui: kaip gyveni? Kaip Tu jauties? Ieškodama atsakymo, ji išskyrė kelias temas: gyvenamoji aplinka, mokykla, sportas, kinas, menas, jausmai, kurios ir padėjo atverti to laiko paauglio savijautą. J. Žvirblytė vieną po kito skleidė sovietinių Lietuvos miestelių vaizdus, „kuriuose retkarčiais vykdavo, atrodytų, paprasti stebuklai, miestelėnų atmintyje paliekantys neišdildomą įspūdį“.

Mariaus Mikalajūno pranešimas vadinosi „Sovietmečio alegorizavimas vaikų literatūroje“, o tyrinėjimų objektas trys knygos: Martyno Vainilaičio „Skruzdėlytė po kanopa“, Vytautės Žilinskaitės „Tiputapė“ ir Aldonos Liobytės „Kiškelis Baltkakliukas“, kuriose ir ieškota sovietmečio alegorijų. Kai kalbama apie sovietmečio alegorizavimą, iš karto atsiranda du poliai – nugalėtojai ir pavergtieji. Vainilaičio knygoje neaiškios kilmės tinginys Mukalas kanopa užmina mažąją skruzdėlytę ir priverčia ją tekėti. Knygos vaizdai ir įvykiai ryškiai simbolizuoja Sovietų Sąjungą, kuri priverčia Lietuvą vergauti. Knygoje „Tiputapė“ pasakojama apie palėpės, kurią žiurkės valdo jau 50 metų, gyvenimą. Peliukų apgyvendintoje palėpėje bręsta permainos. Iš panašių poteksčių suvoki, kad vaizduojama sovietinės sistemos griūtis. A. Liobytės pasaka buvo surasta rankraštyne ir išleista praėjus lygiai 20 metų po rašytojos mirties. Sovietmečiu ši knyga buvo ideologiškai pavojinga, joje pastebime užuominų, vizijų į gražų gyvenimą, nesunku įžvelgti nemažai sovietmečio alegorijų.

Mokytoja Vilija Dailidienė (Vilniaus licėjus) kalbėjo apie beglobius vaikus Antono Makarenkos „Pedagoginėje poemoje“ ir Vandos Juknaitės pokalbių ir esė knygoje „Išsiduoti. Balsu“ (2002). Nors A. Makarenkos kūrinys ryškiai persmelktas sovietinės ideologijos, pranešėja įžvelgia nemažai abiejų knygų panašumų: abiejų autoriai, remdamiesi savo asmenine patirtimi, kalba apie gatvėje atsidūrusių vaikų likimą ir auklėjimą; abiejose kūriniuose vaikus į gatvę išveja panašios aplinkybės. 1920-ieji, kai A. Makarenkai buvo pasiūlyta įkurti koloniją beglobiams vaikams, Ukrainoje buvo bado ir nepritekliaus metai. Juknaitė pasakoja apie tą laiką, kai, Lietuvai išsivadavus iš sovietinio jungo, dalis šeimų neišlaikė užgriuvusių pertvarkų, problemų, pradėjo girtauti, nesirūpinti vaikais, kurie pamažu atsidūrė gatvėje.

Asta Gustaitienė (VDU) seminare pristatė įvaikinimo temą literatūroje. Ji jau kurį laiką gilinasi į šią temą, nagrinėja visuomenėje sklandančius mitus apie įvaikinimą (publikacija knygoje “Mitai lietuvių kultūroje“, 2002), studijavo skandinavų literatūrą, kurioje įvaikinimo situacija, įvaikinimo patirtis pristatoma labai ryškiai (ypač Mariannes Fredriksson romane „Simonas ir ąžuolai“). Yra nemaža vaikų literatūros autorių, rašančių apie įvaikintus vaikus (J. K. Rowling „Haris Poteris“, Roaldas Dahlas „Matilda“, Jacqueline Wilsson „Vidurnaktis“, Kazys Saja „Septyni miegantys broliai“ ir kt). Labai gražiai įvaikinimo situacija atskleista neseniai išleistoje danų rašytojos Lenes Kaaberbøl knygoje „Šešėlių vartai“.
Po teorinių įžvalgų A. Gustaitienė perėjo prie pagrindinės dalies – vienos Hanso Ch. Anderseno pasakos analizės. „Pelkių karaliaus dukra“ – viena sudėtingiausių ir filosofiškiausių Anderseno pasakų, kurią galima analizuoti įvairiais atžvilgiais. Į vaiką pasakoje pažiūrėta iš įmotės, įtėvio ir įvaikinto vaiko santykio su biologiniais tėvais perspektyvos.

Kęstučio Urbos (VU) pasisakymo tema – knygos paaugliams apie holokaustą. Holokausto tema literatūroje yra sudėtinė karo temos dalis ir užsienio literatūrologijoje gana plačiai tyrinėjama. Anot pranešėjo, tai tezinė literatūra, turinti labai aiškią idėją, kuri iš anksto yra žinoma. Visos knygos baisisi holokaustu ir skelbia šio reiškinio antižmogiškumą. Pranešimas nebuvo išsami tyrimo ataskaita, o tik temos žvalgymasis, stabtelint prie kelių knygų (Anos Frank „Dienoraštis“, Urio Orlevo „Sala Paukščių gatvėje“, Loisos Lowry „Suskaičiuok žvaigždes“, Johno Boyne „Berniukas dryžuota pižama“, Icchoko Mero „Geltonas lopas“).

Pagal seminaro medžiagą parengė Roma Kišūnaitė

XXII-ieji Prano Mašioto skaitymai (mokslinis-praktinis seminaras), kurių tema PRAEITIS VAIKŲ IR PAAUGLIŲ LITERATŪROJE vyko 2009 m. gruodžio 18 d.  Vilniaus pedagoginio universiteto Lituanistikos fakulteto (T. Ševčenkos g. 31) 1-ojoje amfiteatrinėje auditorijoje (1 a.)