2017 m. gruodžio 16 d.
REBEKOS UNOS „ATJUNK“ – KNYGA APIE ATEITĮ?


Rebekos Unos apysaka
Atjunk liko neaptarta ankstesniame žurnalo numeryje. Nutarėme skirti šiai knygai daugiau dėmesio. „Almos litteros“ leidyklos organizuotame paauglių literatūros konkurse ši apysaka laimėjo antrąją vietą, „Metų knygos rinkimų akcijoje“ ji tapo 2015 m. paauglių knyga, taigi sulaukė skaitytojų pripažinimo. Antrą kartą IBBY Lietuvos skyriaus istorijoje skaitytojų ir specialistų nuomonės sutapo: apysaka Atjunk išrinkta geriausia 2015 m. vaikų ir paauglių knyga ir apdovanota Prano Mašioto premija. Tai distopijos žanro knyga, vaizduojanti moderniųjų technologijų paveiktą pasaulį, paauglių santykius. Veikėjai gyvena daugiausia virtualiame pasaulyje, prisijungę prie vadinamosios sistemos, jų kūnai, vengiantys fizinio kontakto, aptraukti tam tikra plėve – bionu. Pagrindiniai knygos veikėjai Gryta ir Mantas yra keturiolikmečiai.

Įspūdžiais apie šį kūrinį mūsų prašymu dalijasi lituanistė ir mama Gintarė Motiekaitienė, Vilniaus universiteto doktorantė Aleksandra Strelcova-Kelpšė ir Vilniaus Abraomo Kulviečio gimnazijos mokytoja Violeta Juodelienė.
 
 Aleksandra Strelcova-Kelpšė. Asmeninio archyvo nuotr.Violeta Juodelienė. Asmeninio archyvo nuotr.


Koks pirmasis, pats bendriausias
įspūdis perskaičius (ar dar skaitant) Rebekos Unos knygą Atjunk?

Gintarė: Rebekos Unos knygą Atjunk perskaičiau vienu ypu. Paprasta kalba, kasdienės situacijos taip įtraukė, kad tik po kurio laiko pajutau bėgiojančius šiurpuliukus ir nerimą. Padėjusi knygą į šalį bandžiau susigaudyti, apie ką ji. Pirmoji mintis – jog tai neišsipildysianti ateities pasaulio vizija. Tačiau pernelyg gąsdinanti vizija, kelianti norą paneigti ją ir tikėtis, kad knygoje aprašomi dalykai neįmanomi ir negali virsti tikrove. Bet tuo pat metu besibraunantis nerimas kuždėjo, kad apsidairiusi aplinkui jau dabar matau daug knygoje aprašytų ženklų – vienišų žmonių, paskendusių savo ausinių triukšme, anekdotais virstančių situacijų, kai žmonės, negalintys susitarti susitikę gyvai, puikiausiai sutaria socialiniuose tinkluose, ir pan. Ir toli dairytis nereikia. Auginu dukrą paauglę ir matau, kad, atėjus draugėms į namus, veiksmas dažnai persikelia į išmaniuosius telefonus. Kai paklausiu, kaip sekasi, išgirstu: „Mums labai linksma.“ Virtualiam pasauly verda gyvenimas, statomi namai, sodinamos gėlės, vaikštoma į pasimatymus ir viskas įmanoma.

Aleksandra: Pirmas įspūdis buvo teigiamas. Nustebino į pasaulines, o ne nacionalines tendencijas orientuota kūrinio tematika, autorės pasirinktas ir visai neblogai pavykęs distopijos žanras. Man patiko stebėti, kaip pamažu atskleidžiama vis daugiau ateities pasaulio detalių, kaip kuriama baimės, nerimo, nepasitikėjimo atmosfera, kaip fragmentiškas, nenuoseklus pasakojimas atkartoja suskaldytą vaizduojamo pasaulio realybę. Kaip tik šie aspektai labiausiai įstrigo, nes veiksmo, veikėjų charakterių požiūriu knyga pasirodė silpnoka.

Violeta: Apsidžiaugiau, kad knyga yra neblogas lietuviškas distopijos variantas. Kai pradedi gilintis, suvoki, kad kai kurie siužeto dalykai nenauji, kažkas jau skaityta ar girdėta. Bet to nelaikyčiau trūkumu. Kūrinys šiek tiek primena Veronicos Roth Divergentę, Susanos Collins Bado žaidynes, bet labiausiai – Lois Lowry Siuntėją, nes pagrindiniai herojai bemaž to paties amžiaus ir bando priešintis sistemai. Apskritai apysaka patiko, beje, ir daugumai ją skaičiusių mano mokinių.

Kokios knygos temos, idėjos pasirodė itin svarbios, esminės?

Aleksandra:
Tikriausiai daugeliui skaitytojų geriausiai įsimins pasakojime plėtojama pasaulį ir žmones iš esmės keičiančių (todėl grėsmingų) technologijų tema. Bet ji – tik daug didesnės, problemiškesnės tematikos dalis. Manau, pagrindiniai klausimai, į kuriuos bandoma atsakyti, yra šie: kas žmogų daro žmogumi ir ar atsisakę biologinių funkcijų, emocijų, gyvo bendravimo ir egzistuodami virtualioje realybėje dar galėsime vadintis žmonėmis? Ieškant atsakymų, prisiliečiama prie tokių temų kaip praeities svarba dabarčiai, individo ir visuomenės santykiai, paauglystė kaip pokyčių laikotarpis, kintančios vertybės ir pan.Viršelio dail. Agnius Tarabilda

Violeta: Apysakoje puikiai atpažįstama netolimos ateities tema. Mintis, kad jauni žmonės bendraudami užrašinėmis yra ramesni, nei bendraudami tiesiogiai, kelia nerimą. Ir ne vien mokykloje pastebime tokių nerimą keliančių dalykų, kai jaunuoliai vengia žiūrėti į akis. Bendravimo kultūra apskritai yra vertybė, kurios pasigendame. Manau, kiekvienas plačiau mąstantis žmogus patiria tokių akimirkų, kai nuoširdus bendravimas atsisuka prieš jį patį, ir tada svarbesnis tampa bendravimas dėl ko nors: naujų ryšių, naudos ar apskritai niekuo neįpareigojantis. Taigi, kas mūsų laukia ateityje, jei jau dabar ne visada mokame bendrauti žiūrėdami vienas kitam į akis? Deja, pastebimas ir kitas nerimą keliantis reiškinys: paaugliai trokšta bendrauti, bet neranda su kuo išsikalbėti. Tada jie vis dažniau renkasi paprasčiausią ir lengviausią būdą bendrauti internete. Tokių santykių pasekmės ir aprašomos knygoje.

Pagrindinės apysakos idėjos – laisvės ir maišto – aktualios ir šiandien. Jaunimas visais laikais bandė maištauti. Gryta, pagrindinė veikėja, yra kitokia, jai rūpi išsiaiškinti, kodėl nepritampa sistemoje. Merginai kyla noras išsinerti, nusilupti. Anot kitų knygos veikėjų, Gryta gera, nes nevengia „daryti to, kas neatneša naudos“ (p. 107). Mantas irgi kitoks, be biono. Jo senelis nepritapo prie sistemos, bet labai norėjo, kad pritaptų anūkas. Mantas Grytą laiko drąsia, nes ji nebijo su juo bendrauti nesusitarusi, o juk sistemoje nepageidaujami jokie nukrypimai nuo normos.

Pagrindiniai kūrinio veikėjai trokšta paprasto kasdienio bendravimo, ir tai, manyčiau, viena svarbiausių apysakos temų. Tėvų ir vaikų santykiai – kita tema, dominanti paauglius. Skaitydami knygas, jie pasitikrina, kaip patys bendrauja su artimaisiais, vertina nuolatinį tėvų rūpinimąsi ir globą (tik ne perdėtą). Beje, apysakoje tėvų ir vaikų gyvenimas kartu – tai atgyvena, „stabdys evoliucijos kelyje“. Taigi keliamas idėjas ir gvildenamas temas jaunieji skaitytojai atpažįsta tiek iš privalomosios literatūros kūrinių, tiek iš savarankiškai skaitytų knygų.

Gintarė: Knygoje šiurpą kėlė galimybė kiekvienam, net pradinių klasių moksleiviui, pasigaminti savo kloną. Ypač toji teksto vieta, kurioje Gryta sužino, kad jos mama jau kuris laikas mirusi, nors ji bendravo su mama, tiksliau, su sistemoje sukurtu jos pavidalu. Nuolatinis gyvenimas translaife.

Kurias vaizduojamojo pasaulio detales, realijas įsiminėte, kurias iš jų laikote reikšmingiausiomis, paveikiausiomis?

Aleksandra: Labiausiai sukrečia, kai suvoki, kad knygoje vaizduojamas distopinis pasaulis – tai hiperbolizuota dabartis. Juk ir dabar tiek paaugliai, tiek suaugusieji didžiąją dienos dalį praleidžia virtualioje realybėje, o pasakojime minimi pokyčiai taip pat jau prasidėję (pvz., šiuolaikiniams paaugliams vis sunkiau skaityti ilgus tekstus, su bendraamžiais jie mieliau bendrauja ne gyvai, o socialiniuose tinkluose).

Tikriausiai vienas paveikiausių pasakojimo aspektų – žmonių fizinio kūno nykimas. Jie beveik nejuda, miega tik po kelias valandas, mokosi gyventi be maisto, vandens. Ateities pasaulio gyventojai negali pakelti jokio ryšio su aplinkiniu pasauliu ar žmonėmis. Šios detalės pasakojimą daro unikalų ir yra reikšmingesnės, nei nuolat minima, bet minimaliai veikianti valdžia.

Gintarė: Labiausiai įstrigę sukurti dalykai – plėvė, greitintuvas ir žmogus su mikroschema. Plėvė apsaugo nuo visko – tiek nuo vidinio, tiek nuo išorinio poveikio. Tarsi šarvai, ji nepraleidžia nieko ir neleidžia justi, pažinti pasaulio pojūčiais. Paradoksalu, kad plėvė išnyksta, kai jos nebemaitini, o leidi sau pajusti, išgyventi pojūčius ir emocijas. Greitintuvas – „savotiška morfijaus atmaina“ – panaikina viską, kas dar kelia nerimą, kas neleidžia būti tobulam. Žmogus su mikroschema stebimas ir matomas visų kiaurą parą, neturintis nė menkiausio privatumo poreikio. Kitokių sistema tiesiog nepriima, jie miršta. Sterilus, struktūruotas, o kartu labai greitas ir chaotiškas pasaulis. Pasaulis be draudimų, tik su rekomendacijomis, kur kiekvienas sprendžia, ką daryti, bet „nusprendžia visada vienodai“ (p. 56).

Violeta: Apysakos pasaulis paveikus: bendraujama suspaustoje erdvėje, išgalvotos detalės brėžia būsimo pasaulio vaizdą: adaptacija, užrašinės, translaifas (primena second life), mikroschemos, agresyvus muilas, emocijų suvienodinimas, naujoviškas šeimos modelis. Laikas – vertybė, o laiko švaistymas – yda, kurią galima pašalinti nusiuntus veikėją į terapijos seansą. Apysakoje vaizduojama visuomenė, kurioje viskas suplanuota iki smulkmenų: sistema veikia beveik tobulai, tereikia priimti siūlomą gyvenimo būdą. Anot Manto, šios visuomenės žmonės nieko neveikia, tik patogiai gyvena nieko nemąstydami. Nors daug girdėta apie dirbtinę odą – bioną, bet įspūdį daro konkretus vaizduojamasis pasaulis – veikėjai ir vaizduojamoji aplinka.

Apysakoje nesunku pastebėti daug buvusio ir dabartinio pasaulio skirtumų: „Protėviai daug ir be tikslo blaškėsi, lakstė nederamomis kryptimis, todėl kai kurie turime padidėjusį judėjimo poreikį, jo nenuslopiname net sukdamiesi greitintuve“ (p. 70). Žmonės anksčiau „gyveno paskendę daiktuose“ (p. 133), o dabar gyvena su kuo mažiau baldų, jie funkcionalūs, neapkrauta niekučiais „erdvė juk tokia toooobula... Foteliai prisitaiko prie žmogaus kūno formų“ (p. 201). Net žodžius veikėjams reikia perrinkti, kad neišsitartų, ko nereikia. Todėl ir vartosena kitokia: barti – „informuoti“; užuojauta – „pastaba“. O sėdėti surėmus nugaras – „vienintelis rekomenduojamas fizinis prisilietimas“ (p. 147). Taigi paauglius domina kitokia aplinka, šiuo atveju – netolima ateitis. Rašytoja užsibrėžė tikslą pavaizduoti naujovišką visuomenę, matyti, kad įsigilinta į technologijų naujienas. Tai pagirtina.

Kokie meniniai ar turinio dalykai kelia abejonių?

Violeta: Skaitytojoms merginoms turinys pasirodė pernelyg nuspėjamas. Vaikinai to nepastebėjo, jiems apskritai tokio pobūdžio knygos artimesnės.

Aleksandra: Knygos autorę būtų galima kritikuoti už stereotipinį lyčių vaidmenų vaizdavimą. Pavyzdžiui, pasakojimo moterys pasyvios, laukiančios ir bejėgės. Joms reikia vyrų, kad galėtų pakeisti savo padėtį arba vėl rastų laimę. Tuo tarpu knygoje veikiantys vyrai atitinka tokius stereotipus: išminčiaus (Manto senelis), plevėsos (Grytos tėtis), herojaus (Mantas). Galbūt unikalus pasakojimo pasaulis galėjo padiktuoti ir unikalius veikėjų paveikslus? Galiausiai norisi paklausti, kodėl Gryta negalėjo tapti savo istorijos heroje? Kodėl jai būtinai reikėjo „princo ant balto žirgo“?

Pasakojimui pritrūko užbaigtumo: jis per daug ištęstas, pasikartojantis, aplipęs detalėmis ir skyriais, stabdančiais istorijos tėkmę. Norėtųsi, kad pasakotojos kalbėjime atsiskleistų ne tik pasaulio fragmentiškumas, bet ir matematiškai tikslus, logiškas ateities žmonių mąstymas. O didesni nukrypimai nuo normos pradėtų ryškėti tik knygos pabaigoje.

Ką apie šią knygą pasakytumėte skaitytojams paaugliams, kaip su jais kalbėtumėte siekdami sudominti?

Violeta: XXI a. paaugliams labai svarbūs jauno žmogaus išgyvenimai, pojūčiai, patirti kasdienėje buityje ir netikėtais atvejais. Ši karta jau auga kitaip: saugūs, mylimi, jie turi daugiau galimybių ir skaityti patinkančias knygas, ir žiūrėti mėgstamus kino filmus, ir rinktis pačias įvairiausias laisvalaikio formas ar būdus. Dėl to dabartinius paauglius sunku sudominti kuo nors, jei tai jų nestebina, nekelia aštrių pojūčių. Toks hedonistinės literatūros vaikymasis tampa mada ir, žinoma, ne visada priimtinas. Vis dėlto fantastinis ateities, kad ir netolimos, pasaulis domina jaunuosius skaitytojus, o kitoks vaizdavimo būdas kelia tas pačias problemas, kurios rūpi ir šių dienų paaugliams. Todėl reikia kalbėti apie jausmus ir išgyvenimus, kodėl svarbu būti atsakingiems, kur veda besaikis vartojimas ir malonumų vaikymasis.

Gintarė: Knygoje įžvelgiu nemažai temų, kurias galima aptarti su paaugliais, savo vaikais. Pirmiausia į akis krinta klausimas, ką reiškia būti kitokiam tobulame pasaulyje. Ar tai įmanoma? Ar yra tobulas pasaulis? Ar yra tobulų žmonių? Antra, pritapimas ir atsiskyrimas, savo esaties ieškojimas – klausimai, itin svarbūs paauglystėje. Pritapti prie sistemos ar maištauti, „būti defektuotam“ ar rasti kompromisą, nes „sistema nekimba prie tavęs, kol esi joje ir jos negriauni“ (p. 129). Viena apie tai skaityti knygoje, o kita – reflektuoti asmeninę patirtį. Ką moksleiviai išgyvena dabar? Ar jie jaučia „sistemą“, jos reikalavimus? Čia natūraliai pratęsčiau pokalbį apie laisvę ir atsakomybę, tiek asmeninę, tiek visuomeninę.

Siūlyčiau paaugliams Rebekos Unos knygą Atjunk gretinti su Lowry Siuntėju, knyga, kurioje taip pat vaizduojamas ateities, dirbtinis pasaulis be jausmų ir pojūčių. Atkreipčiau dėmesį į vis labiau ryškėjantį poreikį turėti pasakotoją, galintį perteikti buvusio pasaulio realijas, dalytis tuo, kas išgyventa ir vis dar gyva. Kalbėčiausi apie emocijas, jų svarbą gyvenime. Skausmo, gedėjimo patirtį, pažeidžiamumą. Kodėl taip dažnai bėgame nuo emocijų? Ir ką darome, kai jos pernelyg užvaldo? Emocijų svarba gyvenime. Visuose knygos puslapiuose justi persismelkiantis ilgesys. Ilgesys gyvo, spontaniško, sulėtėjusio pasaulio, nes knygos pasaulyje „lėtumas – sunkiausia nevykėliškumo forma“ (p. 121). Gal tai atliepė ir mano pačios ilgesį tų laisvų akimirkų, neplanuotų susitikimų, kai pas kaimynę užbėgdavau šiaip sau, o ji pakviesdavo arbatos ir vaišindavo saldumynais pasakodama apie savo gėles. Klausčiau, kaip gali derėti lėtumas ir greitumas, vidinis ir išorinis pasauliai, kasdien kintančios ir tobulėjančios technologijos ir bemaž nekintantys žmogiški virpesiai ir poreikiai, kuriantys gyvą santykį, bendrystę.

Tyla ir garsas. Ką reiškia būti tyloje? Ar galiu ilgai išbūti tyloje nedraskoma nerimo, noro griebti telefoną ar naršyti po kompiuterį? Nykstant Grytos plėvei, dar labiau slopsta noras būti prisijungusiai.

Kita aktuali tema – žmogaus raida. Kaip evoliucionavo žmogus. Knygoje aprašoma plėvė ir turinti nuolat žemėti temperatūra kelia asociacijas su ropliais ar kitais šaltakraujais gyvojo pasaulio atstovais. Galima būtų kalbėtis apie progresą ir regresą, apie psichines žmogaus savybes. Neurobiologijos mokslo pasiekimus, smegenų raidą.

Aleksandra: Rekomenduodama šią knygą būtinai paminėčiau jos unikalų ateities pasaulį ir technologijų įtaką jam. Šis aspektas turėtų sudominti šiuolaikinius paauglius, kurių kasdienybė neatsiejama nuo išmaniųjų telefonų, interneto, socialinių tinklų. Skaitytojo rankose pamačiusi kitų fantasy, fantastikos ar distopijos žanro knygų, šią pristatyčiau kaip būtiną perskaityti. Papasakočiau, kad tai pirmas lietuviškas distopinis romanas paaugliams. Kartu pasiūlyčiau ir šio žanro klasikos – Lowry Siuntėją ar Ray’aus Bradbury’io 451° Farenheito. Taip pat reikėtų nepamiršti, kokiame kontekste buvo išleista Atjunk. Galbūt skaitytojui patiktų iš karto perskaityti visas tris leidyklos „Alma littera“ konkursą laimėjusias knygas?

Papildykite šį pokalbį kitomis mintimis, remdamiesi savo profesija, patirtimi, ryšiais su paauglystės pasauliu ir kt.

Violeta: Pastebėjau, kad paauglius stebina, jog beveik niekas iš apysakos veikėjų nesidomi praeitimi. O ypač džiugina, kad tikrų dalykų ilgesys nesvetimas ir šių dienų paaugliams. Tai teikia vilties, kad ateitį kurs kūrybingi ir aktyvūs, nuoširdūs ir atviri visuomenei žmonės.
 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2016 Nr. 2 (78)


 

Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
27282930010203
04050607080910
11121314151617
18192021222324
25262728293031
Gruodis
    2017     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2017 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: informacijos apie vaikų literatūrą skaitmeninimas ir sklaida

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2017 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.