2017 m. rugsėjo 25 d.
ATRINKTIEJI VERTIMAI – AR TIKRAI PATYS GERIAUSI? (2016 m. verstinės vaikų ir paauglių knygos)

Neringa Mikalauskienė

 

 

Šiemet vaikų ir paauglių verstinių knygų vertinimo komisijai buvo pateikta keturiolika 2016 m. išleistų knygų. Kaip visada, IBBY Lietuvos skyriaus kvietimu jas pasiūlė leidyklos. Šis principas turi tiek privalumų, tiek trūkumų. Neabejotinas privalumas tas, kad tik leidyklos geriausiai žino, kiek vertinamos knygos kokybę lėmė vertėjas, o kiek – redaktorius. (Beje, visada malonu, kai apdovanojamas vertėjas yra pats tą knygą ir suradęs...) Be to, komisijai nereikia plušėti skaitant daugybę kasmet išleidžiamų knygų. O didžiausia bėda ta, kad leidyklų ir literatūros specialistų įsivaizdavimas, kuri knyga geriausia, meniškiausia ir išliks vertinga ne kelerius metus, bet dešimtmečius, gali labai skirtis. Mat leidykloms pirmiausia rūpi, ar knyga atneš pelno arba bent jau nepridarys nuostolių. Problemų kelia tęsiniai ir serijos – leidyklos kartais duoda vertinti jau ne pirmąją knygą. Šiemet tokios buvo Davido Walliamso Didysis senelio pabėgimas ir Nathano Davido Wilsono Pienių ugnis (iš anglų k. vertė Rūta Tumėnaitė). Jei nesi skaitęs pirmosios Wilsono knygos 100 spintelių, nesuprasi, kas ir kodėl vyksta tęsinyje. Tokias knygas komisija perskaito, bet dažniausiai atideda prie nesvarstytinų.

Kaip žinome, jau nemažai metų IBBY Lietuvos skyrius už vertimus teikia dvi premijas. Šiemet jos susietos su nusipelniusių vertėjų vardais. Premija už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą vaikams pavadinta šviesaus atminimo Eugenijos Stravinskienės (1928–2004) vardu, o premija už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą paaugliams nuo šiol bus vadinama talentingo vertėjo, IBBY nario Adomo Druktenio vardu.

Anksčiau leidyklos pateikdavo daug gerų knygų patiems mažiausiems, kur teksto ‒ vos keli sakiniai, o pagrindas ‒ iliustracijos, taip pat knygų, skirtų mažiems, bet jau įgudusiems skaitytojams. Šiemet, atvirkščiai, buvo aiški knygų paaugliams persvara.
 

Vertimai vaikams


Vaikų knygų kategorijoje šiemet sunku buvo rasti premijuotinų vertimų. Komisijai pasiūlytoji Walliamso knyga Didysis senelio pabėgimas (iš anglų k. vertė Lauryna Butrimienė) ‒ apie senelį, sergantį Alcheimeriu, ‒ parašyta gyvu, šmaikščiu stiliumi, tad ją verčiant prireikė nemažai išradingumo ieškant lietuviškų atitikmenų (tiesa, man pasirodė, kad anksčiau leisto Berniuko milijardieriaus vertėjas Tomas Einoris ar Močiutės plėšikės vertėja Inga Tuliševskaitė buvo išradingesni už Didžiojo senelio pabėgimo vertėją). Deja, ne vien stilius lemia išliekamąją knygos vertę. Labai justi, kad Walliamsas knygas tiesiog tiražuoja – visos jos parašytos pagal tą pačią schemą: veikėjų vardai kiti, bet charakteriai iš esmės panašūs. Atrodo, autorius specialiai sugalvoja, apie kokią problemą populiariai rašys. Nors jo knygose gausu smagių situacijų ir humoro, jų pabaigoje daug tiesmukos didaktikos.

Tanios del Rio Vorenas Tryliktasis ir Visaregė Akis (iš anglų k. vertė Gediminas Auškalnis) neabejotinai patrauks vien tik pramoginės literatūros mėgėjų dėmesį. Komiksų autorė Tania del Rio, kurianti pagal užsakymus Archie Comics, Dark Horse ir Marvel kompanijoms, šią knygą rašė kaip NaNoWriMo iššūkį (NaNoWriMo – interneto svetainė, kurioje kiekvienas, norintis išbandyti savo rašymo gebėjimus, per lapkričio mėnesį įsipareigoja parašyti 50 tūkst. žodžių apysaką, o autoriaus pastangas stebi, komentuoja, jį drąsina tūkstančiai sekėjų). Vargu ar iš tokios knygos galima tikėtis geros meninės kokybės. Vertingiausias čia atrodo ne šabloniškas siužetas, o jį papildančios Villo Staehle᾽io iliustracijos, suteikiančios knygai interaktyvumo.

Populiariajai pramoginei literatūrai priskirtina ir Davido Baddielo Didžioji tėvų agentūra (iš anglų k. vertė Emilija Ferdmanaitė). Jos veikėjas Baris prieš pat dešimtąjį gimtadienį sugalvoja norą turėti geresnius tėvus ir nurodo punktus, kodėl tėvai jam nepatinka. Prieš užmigdamas jis patenka į Vaikdoną (tarsi alternatyvų Londonui miestą, kur vaikai yra svarbiausi ir kur jiems kuo skubiau surandami patinkantys tėvai). Realaus ir pasakinio pasaulio jungtis gruboka: iš pradžių ji pateikiama lyg sapnas, pabaigoje ‒ kaip Bario pabudimas iš komos (logikos ir čia pristigta: vos pabudusį, tėvai jį pasiima iš ligoninės ir vedasi švęsti svajonių gimtadienio). Erzina atvira didaktika: Bario siekis Vaikdone rasti „turtingus“, „įžymius“, „labai žvalius ir sportininkus“ ar „viską leidžiančius“ tėvus akivaizdžiai ir iš pat pradžių rodomas šabloniškai, kūrinio pabaiga nuspėjama.

Viršelio dail. Gediminas SkyriusMarios Gripe’s knyga Vabalas skrenda temstant (iš švedų k. vertė Mantas Karvelis) vizualiai atrodo priskirtina jaunesniesiems skaitytojams, bet veikiausiai ją turėtų skaityti kiek vyresni, nes knygos veikėjai, su kuriais paprastai tapatinasi skaitytojai, yra trys bičiuliai paaugliai – trylikametis Junas, penkiolikmetė Anika (jie yra brolis ir sesuo) ir šešiolikmetis jų draugas Davidas. Kad Davidas šešiolikmetis, net nepagalvotum, jei tai nebūtų pasakyta. Vaikų (ar veikiau paauglių) charakteriai paviršutiniški, apibrėžiami pagal vieną savybę (Junas visur vaikšto su diktofonu, Davidas šiek tiek domisi augalais, Anika ‒ žmonių gyvenimais). Ko gero, ir vertimas problemiškas: neatpažįsti Gripe’s rašymo stiliaus, nėra jai būdingos menamosios kalbos, beveik nesijaučia paslapties atmosferos, nors pati istorija ‒ detektyvinė, o struktūra galėtų priminti ir Nepaprastą Agnesės Sesilijos istoriją: šiuolaikinių vaikų gyvenimas vyksta lygiagrečiai su Emili ir Andrėjo iš XVIII amžiaus meilės istorija. Tik Nepaprasta Agnesės Sesilijos istorija pasižymi ypatingu subtilumu, o Vabalas skrenda temstant – lyg baltais siūlais siūta. Galbūt ne viską, kas parašyta pripažintos autorės, reikėtų versti? O gal ši knyga tiesiog pavėluotai pasiekė lietuvių skaitytojus?

Verta dėmesio (ir premijos) pasirodė Patricko Nesso knyga Septynios minutės po vidurnakčio (iš anglų k. vertė Rūta Razmaitė). Joje kalbama paties artimiausio vaikui žmogaus ‒ mamos ‒ ligos ir galimos mirties temomis. Naktį, 12.07, trylikamečiam Kononui vis pasirodo Siaubūnas (kukmedis) ‒ galbūt jo baimių personifikacija. Jis išmoko berniuką susigyventi su tiesa: jo mama serga vėžiu ir greičiausiai mirs. Kononas mokosi ją paleisti. Berniuko tėtis gyvena Amerikoje, turi kitą šeimą ir su sūnumi bendrauja labiau iš pareigos. Senelė dirba nuobodų nekilnojamojo turto agentės darbą, gyvena viena, yra pedantiškai tvarkinga ir tokia pat šalta kaip ir jos namai. Iš Konono tyčiojasi mokykloje. Berniukas susipyksta su norinčia jį apginti vaikystės drauge Lile. Mokytojai bando vaiką užjausti ir pateisinti jo poelgius, bet Kononui reikia ne užuojautos. Temos sudėtingos, veikėjo išgyvenimai – taip pat. Sukrečianti, bet labai reikalinga knyga. Tik be aiškaus adresato amžiaus. Aš rizikuočiau ir dėčiau ją prie skirtų jaunesniesiems skaitytojams; kitų komisijos narių nuomone, ji priskirtina vyresniesiems. Juodos Jimo Kay’aus iliustracijos iš tiesų gali išgąsdinti jautresnius mažamečius skaitytojus, dar gyvenančius tikrovės ir fantazijos sąlyčio pasaulyje, nors tekstą jos taip įspūdingai ir nuosekliai papildo, kad iliustruotoją derėtų laikyti lygiaverčiu rašytojui.

Viršelio dail. Chris MouldEugenijos Stravinskienės premija buvo apdovanota Matto Haigo knyga Kaip Kalėdų berniukas tėčio ieškojo (iš anglų k. vertė Rasa Stamkauskienė). Nėra abejonės, kad jos adresatas yra jaunesniojo mokyklinio amžiaus. Knyga išsiskiria iš kitų gausių Kalėdų temos kūrinių (dauguma jų turi dar ir kalėdinės dovanos funkciją, kuri pamirštama, vos tik Kalėdos praeina) ‒ yra universalesnė, daugiasluoksnė. Joje pasakojama būsimojo Kalėdų senelio Nikolo vaikystės istorija, jautriai atskleidžiami jo santykiai su tėčiu medkirčiu Džoeliu, dėl skurdo už didžiulį atlygį sutinkančiu surasti karaliui elfų miestelį, o paskui paminančiu jo gyventojų svetingumą ir su sėbrais pavagiančiu elfų vaiką Mažąjį Kipą, kad pristatytų jį karaliui kaip įrodymą. Tai sukrečia Nikolą: „Dauguma žmonių suauga palengva, bręsta metai iš metų, o Nikolas su savo vaikyste atsisveikino per sekundę, stovėdamas tyliame ir tamsiame miške. Niekas pasaulyje nepriverčia suaugti taip greitai, kaip suvokimas, kad tavo tėtis yra visiškai kitoks žmogus, nei manei“ (p. 181). Medkirtys Džoelis, norėdamas aprūpinti save ir sūnų, atima namus kitam. Ne visada gyvenime su kitais pasielgiame sąžiningai. Laimei, Nikolas atsilaiko. Jis išlieka tokios pat geros širdies ir paskutinę akimirką jo širdies gerumas paveikia tėtį – šis žūsta pasiaukodamas, kad Nikolas visada prisimintų jį geruoju. Tai pasaka, esanti labai arti gyvenimo, kuriame taip pat pasitaiko stebuklų. „O ten, kur stebuklas, visuomet atsiranda išeitis“ (p. 264).


Vertimai paaugliams
 

Beveik visos leidyklų pateiktos knygos paaugliams galėjo pretenduoti į apdovanojimą. Tiesa, kai kurias jų dėl tam tikrų priežasčių teko atidėti. Nors skaityti neanglakalbės literatūros vertimą visada malonu, bet Annalisos Strados Plona rausva linija (iš italų k. vertė Ieva Mažeikaitė) buvo nesvarstoma vien dėl to, kad išleista 2015 m. Dėl Rutos Sepetys Druskos jūrai (iš anglų k. vertė Zita Marienė) adresato galima būtų diskutuoti. Nors tarp daugelio veikėjų ‒ ir viena paauglė, aiškiai matyti, kad knyga rašyta suaugusiesiems. Sakykime, kad ši knyga bus surasta paauglių ir jų skaitoma kaip, pavyzdžiui, Alvydo Šlepiko Mano vardas – Marytė. Bet tiek Šlepikas, tiek Sepetys nekūrė specialiai paaugliams.

Nuvylė tik Silène Edgar ir Paulo Beorno 14-14 (iš prancūzų k. vertė Gintarė Butvinskienė). Idėja „supažindinti“ veikėjus iš skirtingų epochų (Adrianas gyvena 2014 m., jo pusbrolis Hadrianas ‒ 1914 m.) – puiki galimybė pavaizduoti paauglių gyvenimo skirtumus: susirašinėdami trylikamečiai pasakoja vienas kitam apie savo kasdienybę, ilgą laiką net nenutuokdami, kad juos skiria ištisas šimtmetis. Autoriai pateikia nemažai istorinių detalių (pavyzdžiui, 1914-aisiais Prancūzija dar turėjo kolonijų, gyveno Pirmojo pasaulinio karo nuotaikomis ir grėsmėmis...). Bet kliūva bespalvis pasakojimo stilius, veikėjų dialogai nenatūralūs, vaikai dažnai kalba pamokslaujamu didaktiniu tonu, kaip niekad nekalbėtų trylikamečiai. Susidaro visažinystės (tiek autorių, tiek veikėjų) įspūdis. Dar būtų galima patikėti, jei keistai ir manieringai kalbėtų tik 1914 m. gyvenantis Hadrianas (nors irgi vargu, nes jis gyvena ūkininkų šeimoje, o skirtinguose visuomenės sluoksniuose šnekamoji prancūzų kalba skyrėsi), bet Adriano iš 2014-ųjų kalba lygiai tokia pat medinė, ar rašytų laišką menamam pusbroliui, ar kalbėtųsi su bendraamžiais draugais. Štai Adrianas kaip koks suaugęs psichologas ramina Sarą: „‒ Visiškai suprantama, kad bijai. Tu čia naujokė, ką tik atvykai, tai pirmasis vakarėlis su mumis. Bet tu visiems patinki. Pamatysi, bus nepakartojama!“ (p. 101); „‒ Na taip, senelis tai jau aptarė su mano mama, bet problema liko neišspręsta: jei tėtis neleis, aš čia nesimokysiu“ (p. 130). Apie Hadrianą publicistiniu stiliumi sakoma: „Pasijuto laimingas, kad bendruomenės nariai jaučia tokį solidarumą“ (p. 111 ir kt.). Vadinasi, tai autorių problema. Vertėja galėjo nebent pagerinti stilių, bet, matyt, stengėsi išversti kuo tiksliau ir gal net pažodžiui. Esama ne vienos korektūros klaidos, taigi keista, kad leidykla siūlo komisijai tokią ne visai sutvarkytą knygą.

Viršelio dail. Emilka BojańczykAnnos Piwkowskos Frančeska (iš lenkų k. vertė Kazys Uscila, poezijos intarpus ‒ Vladas Braziūnas) jau apdovanota: Lenkijos IBBY ją išrinko geriausia 2014 m. knyga. Autorė siekė patraukliai suteikti skaitytojams žinių apie poeziją kūrusius ir kuriančius rašytojus, o tam jai pasirodė tinkamiausia savo veikėją trylikametę Frančeską parodyti vargiai ką beišmanančią, negirdėjusią nė vienos moters poetės pavardės. Mokykloje gal tikrai moko tik apie poetus, kurie rašė vaikams, bet gyvenimas nėra toks hermetiškas, kad paauglės žinios būtų tokios skurdžios. Nors skaitant nuolat lydi nuspėjamumo įspūdis, pamažu vedantis laimingos pabaigos link, knyga laikytina polifonine, turinčia ne vieną liniją ir atšaką, kurios tai suartėja, tai išsiskiria. „Baisiai daug manyje tų Frančeskų“, ‒ galiausiai daro išvadą pagrindinė veikėja. Paaugliams ši išvada itin vertinga. Deja, pasakojimo stilius netolygus: tai bandoma kalbėti gyvu, paaugliams būdingu registru, tai pereinama į ilgus, moralizuojamus samprotavimus, tai prabylama vaizdinga, poetei sava kalba. Sausą, konstatuojamąjį pasakojimą keičia ilgų, vaizdingų aprašymų fragmentai, prie kurių šiandieniniams paaugliams gali būti sunku priprasti. (Plačiau apie šią knygą žr. Lauros Vilkaitės recenziją „Rubinaityje“ (2016, Nr. 4 (80). – Red. past.)

Komisijai buvo pasiūlyta ir dar viena iš lenkų kalbos versta knyga ‒ Zbigniewo Batko Atgalios, arba Lemtingos nederamų knygų skaitymo pasekmės (vertė Rytė Janauskaitė). Tai daugiasluoksnis, Alisą Stebuklų šalyje ar knygas apie Mikę Pūkuotuką primenantis kūrinys, jo veikėjai ‒ keistuoliai: keliaujantis Triušis, pagal metų laikus spalvą keičiantis Arklys, lygutės išperėta gegutė, gavusi Gygutės vardą, aristokratų giminės palikuonis Pingvinas, bandantis susirasti darbą biurokratiniame pasaulyje... Knyga kupina netikėtumų, veikėjų kelionė visiškai nenuspėjama. Tai veikiau minties nuotykis, nes tiršta filosofinių įžvalgų, kurios skatina stabčioti, atsigręžti į save patį. Todėl vertinant šią knygą vaikų ir paauglių vertimų kontekste nuolatos kildavo abejonė dėl adresato. Knygos veikėjai ‒ personifikuoti gyvūnai – patraukliausi būtų vaikams, ji ir išleista tokio formato, kad traukia vaiko akis (ypač dėl grafinių Stasio Eidrigevičiaus iliustracijų, papildančių tekstą), bet nuolatinių filosofavimų apie gyvenimą ir ironiško požiūrio į paprastai jau suaugusiųjų sprendžiamas problemas vaikas neįveiktų. Tai galėtų būti įkandama nebent mąstančiam paaugliui, nors toli gražu ne kiekvienam, tik ar paauglys supras, kad knyga skirta jam?..

Viršelio dail. Dalia KavaliūnaitėĮdomus sutapimas, kad dėl Adomo Druktenio premijos, skiriamos už reikšmingiausią ir meniškiausią vertimą paaugliams, varžėsi dvi 2016 m. pasirodžiusios iš vokiečių kalbos verstos knygos. (Juk Adomas Druktenis – puikus šios kalbos mokovas ir talentingas vertėjas.) Tai Wolfgango Herrndorfo Čikas (vertė Rasa Kičaitė-Petraitienė) ir Susanos Kreller Drambliai nematomi (vertė Rūta Jonynaitė). Čikas, be abejo, – paaugliams, parašytas trūkinėjančiu, jiems būdingu pasakojimo stiliumi. Knyga įvardijama kaip „kelio romanas“. Pagrindiniai lūžiai pasakotojo sąmonėje įvyksta keliaujant su bendraklasiu Čiku į Valakiją. Pasakojimas pirmuoju asmeniu leidžia pamatyti veikėją iš kelių perspektyvų: tokį, koks jis įsivaizduoja esąs ir kaip save apibūdina, ir kartu tokį, koks galėtų būti matomas iš šalies. Netrūksta komiškų elementų, tad šiek tiek manipuliuojama skaitytojo lūkesčiais: imi įsivaizduoti, kad tai lengvo žanro, pramoginis kūrinys. Tačiau Maiko ir Čiko kelionė ‒ daugiau negu nuotykis. Maikas pradeda kelionę norėdamas sau įrodyti, kad nėra nuobodus nevykėlis, o Čiko tikslai aiškiai neįvardyti. Galima nebent nuspėti, kad jis stengiasi ištrūkti iš sistemos, gyvenimo pagal kažkieno nustatytas taisykles. Čikas – iš visuomenės paribio. Tai rusas emigrantas neištariamu vardu ir pavarde – Andrejus Čichačiovas, vokiečių mokykloje laikomas „mokiniu su spec. poreikiais“. Į jį žvelgiama kaip į svetimąjį, mažiau vertingą. Bet ilgainiui Maikas pradeda pažinti kitokį Čiką ‒ drąsų bendraamžį, linkusį dalytis su draugu tuo, ką turi vertingiausia, ‒ laisve. Šmaikštus, gyvas pasakojimas ‒ neabejotinai ir vertėjos nuopelnas. Kaip ne kiekvienas rašytojas sugeba apčiuopti paaugliams tinkamą būdą papasakoti istoriją, taip ir vertėjui reikia pasistengti, kad mūsų paaugliams ji natūraliai skambėtų gimtąja lietuvių kalba.

Viršelio dail. Vanda PadimanskaitėSusanos Kreller Drambliai nematomi, už kurią galiausiai ir buvo skirta Adomo Druktenio premija, ‒ tai sukrečianti istorija apie smurtą šeimoje ir tylą, kuri tvyro aplinkui, nes niekas nenori kištis. Apie trylikametę mergaitę, pasirinkusią keistą būdą apsaugoti draugus. Nors knyga paaugliams, bet ji atveria akis suaugusiesiems, padeda suprasti, kad į smurtą prieš vaiką reaguoti reikia tuojau pat. Ir kartu tai ‒ nuostabiai meniškai, beveik poetiškai pasakojama istorija, perteikta sklandžia, skaidria, takia kalba. Knygos pasakotoja ‒ trylikametė Maša, atostogas leidžianti pas senelius ir nepritampanti prie vietinių bendraamžių. Ji susipažįsta su dviem kitais vaikais – devynerių Julija ir septynerių Maksu, kurie, kaip paaiškėja, nuolatos patiria tėvo smurtą. Šiurpi ir situacija, kai niekas neskuba kištis, nes suaugusieji saugo savo ramybę. O Maša ‒ tik vaikas, paauglė, artimojoje aplinkoje susidurianti su suaugusiųjų spaudimu nesikišti. Tik gyventi lyg niekur nieko, žinodama, kad kenčia jos vieninteliai draugai, ji negali. Mašos sprendimas gelbėti juos uždarant į negyvenamą namą ir neleidžiant iš ten išeiti yra vaikiškai beprotiškas ‒ bet ar toks jau labai netikėtas?.. Skaitytoją užgriūva visa lavina emocijų. Laimei, tai knyga paaugliams, tad bent jau preliminariai tikiesi, kad pabaiga nebus žiauri ir neįvyks nepataisoma... Džiugu, kad autorei pavyko nepateikti pernelyg lengvo, psichologiškai nemotyvuoto, bet pateisinamo kaip meninė išmonė sprendimo.

Vokiečių autorės kūrinyje apie mažo miestelio Barenburgo gyventojų elgesį atpažįsti Lietuvos realybę. Ir mąstai ‒ o kaip šią knygą įvertins mūsų skaitytojai? Ypač paaugliai. Ar susimąstys apie savo elgesį panašiose situacijose, apie drąsą kalbėti nepaisant tylos sienų, kurias dėl ramybės stato net patys artimiausi žmonės? O gal atvirkščiai ‒ juos išgąsdins nesėkmingi Mašos bandymai kreiptis pagalbos į suaugusiuosius? Kad ir kaip būtų, norisi tikėti skaitytojų sąmoningumu. Nes tikėti tuo visada reikia ir verta.
 

Rubriką remia:

   


 Žurnalas „Rubinaitis“, 2017 Nr. 2 (82)

 

 

Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
28293031010203
04050607080910
11121314151617
18192021222324
25262728293001
Rugsėjis
    2017     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2017 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: informacijos apie vaikų literatūrą skaitmeninimas ir sklaida

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2017 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.