2018 m. liepos 23 d.
2017-12-29  

CHARLES‘IO PERRAULT IR „MOTULĖS ŽĄSIES PASAKŲ“ JUBILIEJUS



Charles Perrault (Šarlis Pero, 1628 m. sausio 12 d. – 1703 m. gegužės 16 d.) gimė garsioje ir turtingoje prancūzų didikų šeimoje. Tėvas buvo teisininkas ir parlamento narys, tad ir sūnų nuo vaikystės rengė teisininko karjerai.


Koledže jam sekėsi sunkiai, bet ne todėl, kad buvo negabus, o dėl to, kad buvo ūmaus būdo, kol galiausiai susiginčijo su direktoriumi ir nuo penkiolikos metų mokėsi savarankiškai, išlaikė teisininko egzaminus, keletą metų padirbėjo advokatu ir įsidarbino mokesčius rinkusio brolio kontoroje. Tuo metu pradėjo kurti eilėraščius, 1959-aisiais paskelbė keletą poemų, paskui ‒ dar kelias, Liudviko XIV-ojo garbei, ir sulaukė visuotinio pripažinimo. 1671-aisiais buvo išrinktas Prancūzų akademijos nariu (tuo metu Prancūzų akademija rūpinosi literatūrinės kalbos norminimu, leido gramatikas, žodynus). Buvo aktyvus literatūrinių salonų lankytojas. Šias biografijos detales žinoti svarbu, nes jos padeda geriau suprasti ir įvertinti Ch. Perrault pasakas, kurias dabar veikiausiai yra girdėjęs kiekvienas vaikas. Žinoma, atkeliavusios iki mūsų dienų jos gerokai pakito: buvo perpasakojamos, adaptuojamos, kai kada netgi gerokai pakeičiamos manant, kad mažamečiams kai kurie epizodai bus per sudėtingi ar netgi per baisūs. Juk netgi pati paprasčiausia Ch. Perrault pasaka „Raudonkepuraitė“ ‒ be laimingos pabaigos. Beje, ji laikytina originaliausia Ch. Perrault pasaka, visų kitų siužetai kilę iš tautosakos ar mitologijos, tik autoriaus išplėtoti, pritaikyti to meto rafinuotų literatūrinių salonų lankytojams.   

„Senų laikų istorijos ir pasakos su pamokymais“ arba „Motulės Žąsies pasakos“ pasirodė 1697-ųjų sausį, taigi šiemet joms jau 320 metų. Knygoje Ch. Perrault pavardės nebuvo, tik dedikacija septyniolikmečiui sūnui Pierre᾽ui Perrault Darmoncour᾽ui, todėl kai kurie tyrėjai netgi kelia klausimą dėl autorystės. Šiaip ar taip, dauguma sutaria, kad sūnus pasakų sukurti negalėjęs. Be to, tai nebuvo pirmoji Ch. Perrault pasakų publikacija: anksčiau išleistos eiliuotios pasakos „Grizelda“ (1961), „Juokingi troškimai“ (1693), „Asilo oda“ (1964). Reikia paminėti ir tai, kad Lietuvoje pilnas originalių, nepakeistų Ch. Perrault pasakų (tiek eiliuotų, tiek proza) leidimas atsirado tik 2006-aisiais, kai jas talentingai išvertė poetė Ramutė Skučaitė. Šiuos vertimus analizavusi Liucija Černiuvienė teigia: „Poetiniame tekste garsinė žodžio raiška turi prasmę, egzistuoja du poetinės struktūros lygmenys: foninis, arba versifkacija (forma), ir semantinis (turinys). Abu šie lygmenys – prasmės komponentai. Vertėjui dažnai tenka rinktis, kuris iš jų svarbesnis. Grosso modo arba forma aukojama turiniui, arba turinys aukojamas formai, jei tai būtina. Svarbiausias yra rezultatas ‒ vientisas, ištobulintas kūrinys. Poetė R. Skučaitė šią problemą išsprendė labai profesionaliai. (...) rezultatas būtų tas pats: gražios lietuviškos eilės kompensuoja originalo ir vertimo turinio skirtumus, vertimas yra vientisas, užbaigtas ir poetiškas tekstas. Taip pat išversti ir pasakų proza moralai.“ (Rubinaitis, 2008 Nr. 1 (45), p. 23).

Skaitant 2006-ųjų „Motulės Žąsies pasakų“ vertimus, abejonių nekyla ‒ šias pasakas vertėtų atrasti paauglystėje, kartu su originaliosios pasakos kūrėjų, beveik šimtmečiu vėliau gyvenusių romantikų E. T. A. Hoffmano ir V. Haufo kūryba. Kodėl? Ch. Perrault, nors ir nebuvo originalių siužetų autorius, tačiau savo folkloriškąją literatūrinę pasaką papuošė dailiomis kalbos vingrybėmis, rafinuotais epitetais ir metaforomis ‒ juk rašė to meto Paryžiaus literatūrinių salonų lankytojams palinksminti ar prablaškyti. Šiose pasakose, ypač eiliuotose, randame nemažai nuorodų į antikinę tradiciją, minimi mitų personažai, dievai (Paris, Jupiteris, Amūras, Himenėjas...):

„O kai pagaliau malonus Himenėjas
Jų santuokos vaisiaus atėjo paduot,
Kažin ar pasauly kas būtų galėjęs
Gražesnį vaikelį net įsivaizduot
Ir, gimus tokiam, dar kitų panorėjęs.“1

Lina Satkutė, straipsnyje „Literatūrinės pasakos pradininkas“ išsamiai išanalizavusi Ch. Perault kūrybą, apie tai teigia: „Reikia pažymėti, kad mitologiniai motyvai atlieka tik dekoratyvinę funkciją. Prozinėse pasakose jie išnyksta. Tačiau čia esama nemažai įvairiausių metamorfozių (jos, beje, žinomos ne tik iš antikos klasiko Ovidijaus, bet ir iš liaudies pasakų): moliūgas „Pelenėje“ virsta karieta, žmogėdra „Batuotam katine“ turi galią pasiversti įvairiais gyvūnais. Tam tikra psichologine metamorfoze galima laikyti vilko virtimą senele „Raudonkepuraitėje“ ar bjauriojo Rikės Kuodžio („Rikė Kuodys“) ‒ gražiausiu pasaulio vyru.“2 Anot jos, „Š. Pero, gerai susipažinęs su antikos literatūra, priešpriešina jai savo pasakas. Jo supratimu, antikos autoriai, ne taip kaip jis pats, nepaisė gerų papročių, jų pasakos esą stokojusios pamokomo moralo, kuris išryškintų naudą būti garbingam, kantriam, darbščiam, atsargiam ir blogį, ištinkantį nedoruosius.“3

Proza užrašytos pasakos baigiasi eiliuotu moralu (arba nert keliais), kuris vėlgi skirtas suaugusiam klausytojui ‒ pavyzdžiui, „Mėlynbarzdžio“:

„Jei šiandien vyras pavydus,
Jo kerštas žmonai ‒ tik saldus.
Barzdos spalva ir ilgis ‒ nereikšminga,
Kai aišku viena: vyriškumas pinga.“4 

Galima būtų pacituoti labiau suaugusiesiems skirtą „Miegančio miško gražuolės“ fragmentą: „Jis priėjo didžiulį kiemą, kur viskas kėlė stingdantį siaubą: čia karaliavo mirtina tyla, buvo daugybė žmonių ir gyvulių kūnų, ir visi jie atrodė negyvi. Tačiau įsižiūrėjęs į dvariškių spuoguotas nosis ir įraudusius veidus, princas suprato, kad jie ne mirę, o miega; o sprendžiant iš taurių, kurios išlaikė po lašą kitą vyno, nesunku buvo suvokti, ką veikė šie žmonės prieš užmigdami“; arba: „Tuoj po vakarienės kunigas sutuokė juos rūmų koplyčioje, o tada rūmų dama užtraukė lovos užuolaidas; miegojo juodu mažai: princesė miego nebenorėjo, o princas anksti kėlėsi, nes jam reikėjo grįžti į miestą.“5 Įdomi šios pasakos (ar gal veikiau ‒ jos modelio) interpretacija, kurią pateikia amerikiečių vaikų psichologas ir psichiatras Bruno Bettelheimas ‒ anot jo, prieš pat lytinę brandą paaugliai patiria savotišką, kelis mėnesius trunkantį, neveiklumo laikotarpį, atrodo pasyvūs ir mieguisti: „Tos pasakos, kurių, kaip „Miegančiosios gražuolės“, svarbiausia tema yra pasyvumo laikotarpis, leidžia neseniai sulaukusiam paauglystės vaikui neveikliu laikotarpiu nesijaudinti: jis sužino, kad gyvenimas nestovi vietoje. Laiminga pabaiga patikina vaiką, kad jis neliks visam laikui įstrigęs išorinio neveiklumo būsenoje, net jei kartais ir atrodo, kad šis ramybės laikotarpis truks šimtmetį.“6 B. Bettelheimas pastebi, kad pasakoje svarbu išlaukti, kol mergina pasieks brandą ‒ „nežadinti“ jos per anksti. Įdomu ir tai, kad ši Ch. Perrault pasaka princesės pabudimu nesibaigia (ją iki šios vietos sutrumpino atpasakodami Broliai Grimmai): antrojoje dalyje plėtojama pavydžios ir žiaurios princo motinos-žmogėdros linija. Princas vedybas su princese nuo tėvų slepia daugiau kaip porą metų, meluodamas, kad joja į medžioklę ‒ per tą laiką jam gimsta du vaikai (pirmagimė duktė Aušra ir jaunesnis sūnus Rytas). Tik po tėvo mirties, tapęs valdovu, princas parsiveža savo šeimą į rūmus, kur jaunosios karalienės vaikai ir ji pati vos netampa princo motinos-žmogėdros aukomis. Tiesa, liaudies tradicijoje pasakų, kuriose esama neapykantos sūnaus šeimai motyvų, esama nemažai. O ar norisi Ch. Perrault analizuoti ir per psichoanalitinio matymo prizmę ‒ rinktis kiekvienam.

Taigi, nepaisant to, kad Ch. Perrault pasakos mums atrodo gerai žinomos, verta jas perskaityti iš naujo. Kai kurios netgi užmins mįslių. Tokia man, pavyzdžiui, buvo pasaka „Rikė Kuoduotasis“ ‒ iš pirmo žvilgsnio paprasta, su aiškiai išreikšta didaktine mintimi, kad grožis be proto nėra nieko vertas, o meilė sugeba net ir negražiausią žmogų paversti gražuoliu: tokia yra Rikės Kuoduotojo ir gražios, bet kvailos princesės istorija. Tačiau šioje pasakoje yra ir protingoji princesės dvynė sesuo, kurios likimas lieka neaiškus ‒ vos Rikė apdovanoja protu kvailąją princesę, jos sesuo paminima paskutinį kartą: „Net įsivaizduoti sunku, kaip džiaugėsi visas dvaras, išskyrus, žinoma, jaunesniąją seserį, kuri, nebegalėdama pasirodyti protingesnė už vyresniąją, šalia jos dabar atrodė kaip atgrasi beždžionė.“7 Po šio paminėjimo apie šią seserį pasakoje jau visiškai nebekalbama. Galbūt galima daryti prielaidą, kad jos linija nutrūko natūraliai, kaip kartais būna liaudies pasakojamojoje tradicijoje iškritus kokiam epizodui. Arba gal Ch. Perrault buvo svarbu pabrėžti salonų damoms, kad moteriai svarbiausia vis dėlto būti apdovanotai prigimtiniu grožiu, o protas gali būti įgyjamas (kad ir stebuklingu būdu), o štai, jei esi tiesiog protinga (ir ne vyras), tai taip ir liksi kažkur (pasakos) nuošalėje?.. Tačiau nepamirškim ‒ Ch. Perrault gyveno ir kūrė XVII amžiuje, taigi jo pasakos yra ir tos epochos atspindys.
 

Rekomenduojame paskaityti

___________________________________

1 „Grizelda“, Charles Perrault Motulės Žąsies pasakos (vert. R. Skučaitė), Vilnius: Nieko rimto, 2006, p. 58.  

2 Lina Satkutė „Literatūrinės pasakos pradininkas“, Rubinaitis, 1997, Nr. 2 (7).

3 Ten pat.

4 „Mėlynbarzdis“, Charles Perrault Motulės Žąsies pasakos (vert. R. Skučaitė), Vilnius: Nieko rimto, 2006, p. 129.

5 „Miegančio miško gražuolė“, ten pat, p. 102 ir p. 104.

6 Bruno Bettelheim, Kodėl mums reikia stebuklo (vert. V. Grenda), Vilnius: Tyto alba, 2017, p. 330.

7 „Rikė Kuoduotasis“, Charles Perrault Motulės Žąsies pasakos (vert. R. Skučaitė), Vilnius: Nieko rimto, 2006, p. 166.

Parengė Neringa Mikalauskienė

 Vaikų literatūros kalendorius.

 
 

Rubriką „Vaikų literatūros kalendorius“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.




 

 


 

 
Atgal   Spausdinti  

 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
25262728293001
02030405060708
09101112131415
16171819202122
23242526272829
30310102030405
Liepa
    2018     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2017 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.