2018 m. liepos 23 d.
Knyga berniukams ir ne tik

Inga Mitunevičiūtė
 


Iš studijų laikų įstrigęs postulatas, kad literatūros kūrinys yra tam tikras pasaulio modelis, transformuotas gyvenimo vaizdinys, vis prisimena stebint į vaikų literatūrą atkeliaujančias gyvenimiškas realijas – modifikuotas, hiperbolizuotas, kartais užmaskuotas, bet turinčias aiškiai atpažįstamus referentus. Nenuostabu, kad į vaikų literatūrą ateina ir mados, juk tai natūrali mūsų aplinkos dalis. Tad dar mažiau stebina, kad lietuvių vaikų literatūroje atsirado knygų, pasakojančių apie barzdas ir ūsus, – ši mada pastebima kelerius pastaruosius metus. Štai Virgio Malčiaus 2016 m. išleistos knygos Do Do ūsai pagrindinio veikėjo Do Do didžiausias rūpestis – kaip užsiauginti ūsus. Mat ūsuota ne tik visa giminė, bet ir visi kiemo gyventojai: šuo, katinas, žvirblis, balandis, žiurkiukas ir net voras. O Virgio Šidlausko knygoje Ulfas ir stebuklinga barzda* berniukui Ulfui, įsivaizduojančiam, kad jis jau suaugęs ir gali elgtis kaip tinkamas, persibraukus skruostus tėčio skustuvu, ima želti barzda. Abu šiuos kūrinius norėtųsi sieti su 2015 m. lietuvių kalba pasirodžiusia Roaldo Dahlo knyga Kvankos, bet ji išsiskiria ypač neigiamu požiūriu į šį pastaruoju metu ypač madingą vyriškumo požymį, o ir parašyta originalo kalba tolimais 1980 m. Tad šįsyk mūsų dėmesys krypsta ne į bet kokią, o į stebuklingą barzdą.

Ulfas ir stebuklinga barzda – pirmoji Virgio Šidlausko knyga. Autorius sakosi pradėjęs rašyti dar mokykloje, išleidęs fantastinių apsakymų rinkinį Kurganas, bet po mokyklos nuo literatūros atitrūkęs. Vis dėlto Vytauto Didžiojo universitete baigtos filosofijos studijos liudija humanitarinį išsilavinimą, o plunksna toliau buvo aštrinama rašant įvairius straipsnius ir recenzijas muzikos tema. Muzika – svarbi Šidlausko gyvenimo dominantė: būta ir savos roko grupės, ir solo pasirodymų, rašyta muzika ir dainų žodžiai, o ir dabar nė vienas Ulfo ir stebuklingos barzdos pristatymas neapsieina be gitaros pabrązginimo. Autorius sako, kad kai pabosta muzika, pasiilsi rašydamas, ir atvirkščiai. Tad dirstelėkime, kaip jam sekėsi ilsėtis nuo muzikos kuriant pirmąją savo knygą vaikams.

Metų knyga pretenduojančios tapti Ulfo ir stebuklingos barzdos sukūrimo istorija gana paradoksali tuo, kad autorius ją parašė įkvėptas dukros gimimo. („Dukrą nešiodavau naktimis ant rankų, ir galvoje būdavo pilna minčių. Tos mintys sukosi, lipinosi viena prie kitos ir taip išėjo, kad jos susiraizgė į kamuolį, iš kurio išėjo ši istorija“, – pasakojo Šidlauskas 2017 m. spalio 26 d. LRT laidoje „Labas rytas, Lietuva“.) Bet nors ir susijusi su dukros gimimu, ši knyga neabejotinai pirmiausia prikaustys berniukų dėmesį.

Pagrindinis jos veikėjas – Ulfas Mulfas, arba tiesiog Ulfas, gyvenantis Ulfopotamijos mieste ir tik pradėjęs lankyti mokyklą. Tuo nusakomas ir kūrinio adresatas – pradinukai ar galbūt ir truputį vyrėlesni mokiniai. Pradžios situacija tiesiogiai didaktinė – Ulfas nusprendžia, kad jau yra suaugęs, viską išmano, gali elgtis kaip tinkamas ir neklausyti tėvų: „Tačiau pradėjęs lankyti mokyklą Ulfas pasijuto be galo protingas ir nutarė netikėti tuo, ką sako suaugusieji, net ir legendomis apie Paslaptingąjį Atvykėlį. Ulfas pats save titulavo naujuoju miesto Proto Bokštu ir nusprendė, kad sulaukęs tokios brandos jau gali savarankiškai spręsti, ką gyvenime veikti, o ko ne“ (p. 17). Ulfas nebeina į mokyklą, neklauso mamos ir tėčio, dienas leidžia vonioje skandindamas popierinius laivelius ir visais įmanomais būdais prieštaraudamas suaugusiųjų prašymams ir liepimams. Ulfo nepaklusnumo viršūnė – kai jis paima „stebuklingą“ tėčio skustuvą ir tariamai ima skustis barzdą, o tiksliau, tiesiog persibraukia per lygius skruostus. Kitą rytą Ulfui pradeda dygti barzda ir ji užauga tokia ilga, kad jis turi bėgti iš namų ieškoti Paslaptingojo Atvykėlio – legendinės figūros, kadaise nuo sumaišties išgelbėjusios Ulfopotamiją ir galinčios pagelbėti šiuo kebliu atveju. Pabėgęs iš namų, Ulfas patenka į kitą, stebuklinį, pasaulį, turi įveikti galybę išbandymų, išmokti tam tikras pamokas, susidoroti su savo ego, kol galų gale, padedamas draugų ir pagalbininkų, randa vaistą, stabdantį barzdos augimą. Grįžęs namo Ulfas sužino, kad tėčio skustuvas visai nėra stebuklingas, bet jo kelionės ir nuotykiai nepraeina be pėdsako – jis tampa toliausiai nukeliavusiu Ulfopotamijos gyventoju, gauna diplomą ir Pasaulio Atradėjo medalį, o oro balionų taksi firma jo garbei pavadinama Ulfo taksi. Iš šio supaprastintai perteikto siužeto galima suprasti, kad ši apysaka-pasaka konstruojama remiantis tradicinės stebuklinės pasakos schema ir poetika, joje randame visus tokiai pasakai būdingus struktūros elementus: herojus prasižengia, yra už tai baudžiamas, turi ieškoti stebuklingo daikto, patiria išbandymų, susiranda draugų ir pagalbininkų, padedančių juos įveikti, ir grįžęs namo laimingai gyvena. Bet šis tradicine poetika grįstas kūrinys kartu labai šiuolaikiškas ir originalus, nepanašus į jokį kitą skaitytą kūrinį.

Kūrinio struktūra paremta literatūrinėms pasakoms būdingu dviejų pasaulių vaizdavimo principu ir rėmine kompozicija. Pirminiam pasauliui šiuo atveju atstovauja Ulfo gimtasis miestas Ulfopotamija, o antriniam, stebukliniam, – Pomiškis, milžiniškų zefyrų laukas, Galupievis, Garvežiukų pieva, Sugriuvęs miestas ir Gyvasis miestas. Reikia pabrėžti, kad abu pasauliai sukurti su nemaža išmone, išradingai ir šmaikščiai. Antai Ulfopotamija turi savą kosmologiją, mitologiją ir miesto legendas, o jos gyventojams būdingas mitinis mąstymas: „Tad nieko nuostabaus, kad lygiai prieš šimtą septynerius metus pasklido legendos, jog šis miestas yra viso pasaulio centras. O pasaulį laiko trys milžiniškos miegapelės, kurioms užknarkus dangų ima raižyti žaibai, lydimi baisaus griaustinio. Kai pasipurto – sujuda žemė, o kai prapliumpa verkti, nežinia kokiu paslaptingu būdu iš dangaus pasipila lietus“ (p. 6). Intriguojantis klausimas, kas vis dėlto laiko pasaulį – trys milžiniškos miegapelės, gigantiška sekvoja ar dulkių debesis, tampa viena iš kūrinio ašių ir suteikia Ulfo nuotykiams kitą – pasaulio pažinimo – prasmę. Kartu Ulfopotamijos aprašymai neretai kelia šypseną, justi lengvai ironiškas autoriaus santykis su pasakojimu, darantis jį patrauklų ir suaugusiesiems, skaitysiantiems šį kūrinį savo vaikams, mokiniams ar bibliotekos lankytojams: „Verta paminėti, jog po tų įvykių buvo nuspręsta svečio vardu pavadinti biblioteką, banką, baseiną, vieną baravykų rūšį ir Didžiąją miesto aikštę, tačiau čia pat visi susizgribo, jog niekas iš tiesų nežino, kuo jis vardu, todėl, kiek pasukę galvas, gyventojai viską pervadino jo ristūno garbei“ (p. 15). Įtaigiai pavaizduotas Pomiškio pasaulis, kuriame virš galvos styro medžių šaknys, o po kojomis driekiasi debesys, lietus lyja iš aukštyn kojomis kybančio ežero ir t. t. Simpatiška Garvežiukų pieva, kuria visomis kryptimis važinėja mažučiai traukinukai, bet niekas nežino jų tvarkaraščio ir tiesiog laukia, kada jie atvažiuos, šiek tiek primena Alisos Stebuklų šalyje „logiką“, kai paklaustas, kur čia išėjimas, Češyro katinas atsako, kad būtinai kur nors išeisi, jei paėjėsi, kiek reikia. Šidlausko stilius dinamiškas, šmaikštus ir žaismingas, kuriamas pasitelkiant visas nonsenso poetikos priemones: apvertimą aukštyn kojomis, hiperbolizavimą („Tikrasis jo vardas – Ulfas. O pavardė ilga ir sunkiai ištariama. Jei kas mėgindavo ištarti, išsisukdavo liežuvį taip, kad skaudėdavo geras dvi savaites. Mažiausiai“, p. 5), komizmą (vien ko vertos pasaulį laikančios trys milžiniškos miegapelės), kalbinius žaidimus („Ir berniukas dėl to nepyko, mat pats kai kuriuos draugus erzindavo vadindamas Niklu – durų stiklu arba Draku – grindų laku“, p. 6). Kuriami naujadarai, vaizdingi asmenvardžiai (pavyzdžiui, Teisutis Atžagareiva, katinas Pelin Hudas, šuo Degtukas ir pan.) ir vietovardžiai (Kalnai, Aukštumo Sulig Dangumi, Tūžmingos Neperplaukiamos Jūros ir Nesibaigiančios Alinančios Stepės), o kartu orientuojamasi į paprastumą, skaitytojai neapsunkinami neištariamais žodžiais ar painios konstrukcijos sakiniais.

Atkreiptinas dėmesys į dar vieną kūrinio ypatybę – jame nėra nieko, ko būtų neįmanoma išversti į kitas kalbas, – jokių specifinių lietuviškų bruožų, dažnai tampančių lietuvių literatūros neišverčiamumo priežastimi. Apskritai, jei viršelyje nebūtų lietuviškos autoriaus pavardės, greičiau šią knygą priskirčiau verstinei, o ne originaliajai literatūrai. Ir šiuo atveju tai vertintina labiau kaip teigiamybė.

Po tiesiogine, bet neerzinančia didaktika, pasakos struktūra, nonsenso poetika glūdi prasminiai klodai, teigiamos reikšmingos idėjos. Pavaizduota pagrindinio veikėjo Ulfo charakterio raida: iš kaprizingo, egocentriško neklaužados jis tampa Pasaulio Atradėju, išbandymai jį užgrūdina, iškeliama tokių vertybių kaip draugystė, pasiaukojimas, narsa vertė. Ulfas supranta, kokie jam brangūs tėvai ir namai, kaip svarbu įvertinti savo poelgių padarinius. Reikšminga mintis, kad net vienas žmogus gali nemažai nuveikti savo ir kitų gerovei: „Kartais ir vienas žmogus gali išklibinti pasaulį, tereikia įtikinti kitus savo teisumu, o tada jau laikykis – viskas savaime ima verstis per galvą!“ (p. 80–81). Ši knyga tikrai nėra vienasluoksnė, ji, autoriaus žodžiais tariant, „apie tai, jog nėra laisvės be atsakomybės, nėra žinių be jų šventovės ir kaip prasminga puoselėti pasitikėjimą, atvirumą ir tarpusavio ryšį“.

Recenzija jau artėja į pabaigą, o iki šiol taip ir nepapriekaištauta. Jeigu jau reikėtų, galima būtų autoriui prikišti, kad tam tikru momentu veiksmo ir fantazijos fontanai trykšta per smarkiai, kad Ulfo atsvaros Naylės charakteris per mažai išplėtotas, kad per pompastiška pabaiga, bet, tiesą sakant, nesinori. Ir tai byloja tik knygos ir autoriaus naudai.
________________________________________

* ŠIDLAUSKAS, Virgis. Ulfas ir stebuklinga barzda.  – Vilnius: Nieko rimto, 2017. – 176 p. ISBN 978-609-441399-5

Žurnalas „Rubinaitis“, 2017 Nr. 4 (84)

 

Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
25262728293001
02030405060708
09101112131415
16171819202122
23242526272829
30310102030405
Liepa
    2018     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2017 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.