2017 m. rugsėjo 25 d.
GALBŪT PILKA NOVELĖ

Gintarė Adomaitytė
 

 

Aš prabilsiu pirmoji. Aš!

– O mano tėvas, mokytoja, kadaise nukentėjo dėl Prancūzijos.

– Tėvas? Gal painioji, Laura. Galbūt senelis? Tavo tėvas dar jaunas. Jis negalėjo kariauti dėl valstybės, – panelė mokytoja suka ir suka gaublį.

Ne. Ne jaunas. Mano tėvas seniai nebejaunas. Niekada nemačiau jauno tėvo. Kai gimiau, buvo žilas. Ir nukentėjo jis visai ne dėl valstybės – ne dėl pačios Prancūzijos, o dėl kultūros. Dėl knygos.

Mudvi su panele sėdime tuščioje klasėje. Panelė – taip mes vadiname geografijos mokytoją. Ji tai jau tikrai jauna. Atrodo kaip dvyliktokė – džinsai, megztinis, kasa. Vienintelė džinsuota gimnazijos mokytoja.

– Laura, klausyk...

Gaublys apsisuka dar kelis kartus.

– Klausyk, Laura, gal tu žinai? Kas būna mokytojui, kai vaikai pabėga iš pamokų? Noriu pasakyti, kai pabėga visa klasė.

– Aš likau.

– Taip, Laura, dėkui. Tu likai. Bet kas būna?

– Nežinau.

Gimnazijos kiemas tuščias. Tik aukštos juodos eglės.

– Nežinai, tai nežinai. O kas nutiko tavo tėvui dėl tos Prancūzijos?

– Tėvui buvo dešimt. Gyveno jis pilkame mieste. Viskas ten buvo pilka – taip jam atrodė. Kiemo jis nemėgo. Beveik niekada neidavo į kiemą. O kiemai tuomet, mokytoja, atrodė kitaip nei dabar. Įsivaizduojate?

– Įsivaizduoju. Automobilių beveik nebuvo. Vaikams užteko vietos žaisti. Tai kodėl jis nėjo į kiemą?

– Nežinau, mokytoja. Nemėgo žaisti.

– Ką veikė?

– Piešė. Jis piešė ir piešė savo miestą.

– Ar pilkai piešė, Laura?

– Nežinau. Jis sako, kad tik pilki žmonės bijo pilkos spalvos.

– Matai... Tik pilki pilkos. Tavo tėvas įdomus. Jis tai jau ne pilkas. Jis dailininkas?

– Įdomus. Dailininkas. Bet pilkas. Žilas. Tai va... Jis arba piešė, arba skaitė. Rinkdavosi storiausias knygas.

– O tu, Laura, skaitai?

– Tą mylimiausią tėvo knygą – tai jau kelis kartus.

– Kokią? – „Tris muškietininkus“. Skaitėt, mokytoja?

– Žinoma. „Tris muškietininkus“ visi skaitė.

– O dar namie buvo spinta. Ji ir dabar yra. Didelė. Senoviška. Įsivaizduojate, mokytoja?

– Gal...

– Užeikite pas mus. Tikrai. Užeikite, mokytoja. Parodysiu. Veidrodis ovalus. Raižytos durys. Ornamentai. Tėvas ten slėpdavosi.

– Spintoje? Nuo ko?

– Nuo tos pilkos spalvos.

– Sakei, pilką mėgo...

– Kartais net jam būdavo per daug. O vieną kartą spintoje pasirausė. Ir rado tinkamų žaisti drabužių.

– Juk nežaidė...

– Bet pro langą į kiemą dažnai žiūrėjo. Kaip žaidžia kiti. Ir atsirinko kelis berniukus, kurie galėtų būti muškietininkai.

– Tai ką jis ten rado?

– Kieme?

– Ne, Laura. Ką jis rado spintoje?

– Jūs klausykite, mokytoja, klausykite... Jis rado muškietininkų kelnes. Aptemptas. Šviesias. Rado tiek, kiek reikėjo. Juk muškietininkų buvo ne trys. Keturi.

– Taip, Laura, taip. Keturi. Keturi muškietininkai.

– Dar jam būtiniausiai reikėjo peilio. Kieme nužiūrėjo medį, iš kurio drožtų špagas.

– Ir ką? Rado?

– Rado. Virtuvės stalčiuje. Tėvas buvo ramus vaikas. Jis buvo vaiko idealas. Niekas ir neįtarė, kad galėtų virtuvėje vogti.

Mokytoja dar kartą pasuka gaublį.

– Kas buvo toliau, Laura?

– Berniukams peilis patiko. Kelnės – ne taip jau labai. Įtartinos buvo kelnės. Bet persirengė. Visi užsitempė tuos kalisonus. Dėl peilio. Tada jau užpuolė medį.

– Vargšas medis!

– Medis? Taip. Medis vargšas. O mano tėvas? Subėgo vyresni vaikai ir šaukė: „Kalisonai, kalisonai, žiūrėkite į juos, kalisonai!“ Dar išbėgo kaimynė. Ji bliovė: „Medis, medis, ką darote, chuliganai!..“ O dar – vyresnysis tėvo brolis. Įsivaizduojate? Jis, mokytoja, grįžo namo su savo mylimąja, o ta pana, kai pamatė muškietininkus, mirė iš juoko, o broliui nejuokinga, broliui sarmata...

– O tai ko broliui sarmata, Laura?

– Kad broliukas apsimovė močiutės apatinėmis. Ir ne tik jis. Pusė kiemo – taip atrodė broliui – laksto aplink medį su virtuviniu peiliu, užsitempę jo močiutės kalisonus. Ar jums juokinga, mokytoja? Tai pati juokingiausia mūsų namų istorija.

Pabalusios mokytojos lūpos mandagiai šypsosi.

– Juokinga istorija. Taip. Laura, ar nubaudė tavo tėvą?

– Jis nusibaudė pats.

– Ir kaip?

– Kodėl klausiate, mokytoja?

– Laura, Laura, ar tu supranti, kad man reikės nubausti tavo klasę? Privalėsiu drausminti. Drausminti! O ir mane direktorius nubaus. Velnias nešė mane į tą mokyklą. Velnias! Kaip nusibaudė tėvas?

– Uždarė save į kalėjimą. Į vienutę. Sėdėjo tamsoje.

– O kur kalėjimas?

– Spintoje, žinoma, spintoje.

Mokytoja šypsosi. Tuoj juoksis.

Atsiveria klasės durys.

– Jūs tik dviese? Kur kiti?

Mokytoja vėl įsuka gaublį. Tyli. Kalbėsiu aš. Aš!

– Projektas! – šaukiu garsiai. Per garsiai.

Visada, kai tik pamatau gimnazijos direktorių, imu kalbėti ne savo balsu. Kalbu kaip mama.

Mes bijome jo. Bijome visi. Ir mokiniai, ir mokytojai. Kadaise jis buvo žymus sportininkas. Paskiau mokė kūno kultūros ir geografijos. Šiemet tapo direktoriumi. Geografijos moko jaunoji panelė. Direktoriui liko tik sportas.

Jis – naujas.

Jis – senas mokytojas, bet naujas direktorius.

Dar pernai direktorė buvo mano mama. Mano mama gimnazijos direktorė buvo visada.

– Projektas... – mokytoja kalba per tyliai.

– Mūsų klasė tyrinėja miesto geografiją, – sakau aš. – Žinote, rytai – vakarai, šiaurė – pietūs.

– Reljefą, – pritaria panelė. – Čia pat, gimnazijos kieme. Tuoj grįš.

Skambutis. Direktorius dingsta koridoriuje. Dingstu ir aš.

 

Nepilkas mūsų miestas. Spalio mėnesį pilkų miestų nebūna. Ir kelias ne toks jau tolimas. Tik pusvalandis – palei rašytojo paminklą, palei upę, palei geltonus medinius namus. Iki mūsų daugiabučio, iki mažo buto, kuriame tik tėvas ir aš.

Dar liko kelios pamokos, o aš einu namo.

Pabėgau iš pamokų, bet net nemanau bėgti. Slenku. Neįsivaizduoju, ką pasakysiu tėvui.

Išdaviau!

Išdaviau tėvo paslaptį – tai buvo tik mūsų istorija, tik šeimos, tik namų. Išdaviau prosenelės kalisonų spalvą – žydri, rausvi, balti, kūno spalvos. Išdaviau slaptąją spintą.

Grįšiu namo – ir įsikalinsiu. Spintoje.

Namai kvepia cinamonu. Tėvas, susirišęs žilus plaukus, kiša į orkaitę skardą.

Jis nepastebi, kad namo grįžau anksčiau – gerokai anksčiau. Jis sako:

– Laura, pačiu laiku. Tuoj pagaminsiu patiekalą. Prancūzišką. Luktelk.

– Kas tai? Kokios čia dabar bandelės? Ar blynai?

– Mersedesos. Bandelių pavadinimas – mersedesos. Toks vardas – Mersedesa.

– Nežinau, kas yra Mersedesa. Žinau tik automobilį.

– Mersedesa – tai mergina, kuri laukė. Ji kantriai laukė mylimojo, o kai sulaukė, jis buvo nebe jis, jis – grafas Montekristas.

Aš jau per didelė užsidaryti spintoje.

Nebetelpu.

Aš tik praveriu spintos duris ir uodžiu – uodžiu drabužių, kurie netilpo į mamos lagaminą, aromatą. Kai mamos nebėra, ir kvapai kitokie – neaišku kokie. Mūsų namai ieško kvapo.

– Laura, valgysime. Ką veiki?

Aš jau prie gaublio. Prie gaublio, tėve.

Pasuku. Darsyk ir dar. Sukasi. Sukasi visas pasaulis – gaublyje sukasi ir Amerika. Ji didelė. Jos per daug. O kartu su Amerika sukasi ne tik amerikonai. Sukasi mano mama. Sukasi nauji jos namai, sukasi kita jos spinta. Sukasi daugybė spintų, kuriose slepiasi patys save nubaudę vaikai, o raižytas duris saugo baikščios mokytojos. Jos žvelgia į veidrodį ir...

– Mokaisi, Laura? – Toks projektas. Geografija.

– Nekenčiu žodžio „projektas“, – sako tėvas. – Kadaise, kai aš buvau vaikas...

Tą dieną, kai mama krovėsi lagaminus, jis šaipėsi. Mama išvažiuoja studijuoti Amerikos kultūros! Tik pamanyk – Amerikos. Todėl nukentės, būtinai nukentės – kaip jis kadaise dėl Prancūzijos.

Ji sakė tėvui:

– Tu per dažnai grįžti į vaikystę.

Jis mamai:

– Kad niekada ir nebuvau išėjęs.

Mama, tėve, kur eiti man?

 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2017 Nr. 2 (82)




Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
28293031010203
04050607080910
11121314151617
18192021222324
25262728293001
Rugsėjis
    2017     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2017 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: informacijos apie vaikų literatūrą skaitmeninimas ir sklaida

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2017 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.