2018 m. gruodžio 15 d.
KAI APAŠČIA DAR BUVO UPĖ

ALGIMANTAS ZURBA atsako į Elonos Varnauskienės klausimus
 
 

- „Žvangučių muzikoje" esate rašęs: „Liūd­nas žodis - nebėra. Tai ne vien nostalgija. Ji žen­klina lemtį. Įvardina netektis,praradimus . Buvo sodas, supo, augino. Ir pirmi žingsniai -jo takais . Gražioji ir sykiu liūdnoji įkvėpimo Žemė ". Kas ryškiausiai įsirėžė atmintin iš to „ vai­kystės sodo"? Ką atradote prarasdamas vaikystės Žemę?

- Į kiekvieno atmintį giliausiai įsirėžia vai­kystės metas. Visi ryškiausi įspūdžiai, jausmi­niu požiūriu įspūdingiausi klodai yra iš vaikys­tės atėję. Vaikystės sodas pražysta, po tomis obelimis vaikštai ir atrandi pasaulį, tomis pačio­mis vaiko akimis j jį žiūri gerdamas įspūdžius - aplinkos, žmonių. Tuo turtėji. Ką atradau prarasdamas vaikystės žemę? Labai gražiai čia supainiota. Jei neprarandi, tai ir nevertini. Jei nebūtų dingusi vaikystė su savo spalvomis, kva­pais, garsais, nežinotum žmogus, kad tai didžiu­lis pasaulis, kurio prasmę suvoki tik vėliau. Pra­radimas praturtina.

-  Jūs rašėte: „Atėjome iš vaikystės. Dėl to kad ir gerokai pavargusį žmogų visada traukė ir trauks šitas žavus pasaulis, kur tartum apsinuo­gina, išsigrynina visos žmogiškosios vertybės, kur tiek tyrumo ". Ko daugiau Jūsų vaikystės prisimini­muose - graudulio ar džiaugsmo?

- Graudaus džiaugsmo. Kad ir kokia ji būtų kebli, paini, paženklinta dramatišku pokario ženklu... Pirmieji mano prisiminimai -pati karo pabaiga, Biržų pusėje pikiruojantys vokiečių lėktuvai, bombarduojantys, deginantys miestą. Mums teko slapstytis pas mamos seserį, kur turėjo išsikasę bunkerį. Augo labai gražus sodas, o jame - slėptuvė. Vaikai žaisdavome tame vyšnyne, o išgirdę lėktuvus turėdavome slėptis. Sunku buvo mus suvaryti... Čia pat už miško -rusų daliniai, karo lauko ligoninė, vaitojimas ir rusų sanitarių dainos. Viskas šalia - pragaras ir kažkoks gaivalas ateina per tuos prisiminimus. Dar vienas ryškus epizodas, kai į miškus, nesitaikstydami su naująja tvarka, išėjo mūsų vyrai. Jie plaukdavo pro pat mūsų sodybą. Dar menu, kad mama visą laiką kepa duoną, lyg ir nesustodama. Vyrus su ginklais reikėdavo pamaitinti. Taip ryškiai prisimenu duonos kvapą, krosnį, kuri niekad neataušdavo. Tada ateina vyrai ir duoda man, trejų metų pypliui, palai­kyti šautuvą. Jis toks sunkus, krinta ant kojų. Taip skauda, pasipila ašaros, bet vyrai drąsina -nieko, užaugsi, būsi tikras vyras. Jau kažkas yra taip rašęs, bet ir aš galiu pasakyti, kad mano vai­kystė prasidėjo nuo šautuvo. Buvo daug įtam­pos, baimės, nežinios. Net mūsų šunys mokėjo dviem balsais loti. Ateina stribai, rūko vienokius papirosus, ateina iš miško mūsų vyrai - kitaip kvepia. Šunys suloja, ir namie visi jau žino, kas ateina. Tokia kasdienybė. Pirmieji žaidimai irgi buvo susiję su tuo, kas matyti aplink. Mūsų krašte daug žuvo, daug našlių. Tai mes žais­davome laidotuves. Nedideliame smėlio kalne­lyje prie namų kasdavome duobes, nuleisdavome rąstigalius ir su visomis apeigomis lai­dodavome. Dar kasdavome bunkerius, sulindę juose šnekėdavomės, pasakas visokias rikiuoda­vome. Vienąkart vos neatsitiko nepataisomas dalykas. Pakaušę stribai pamanė, kad bunke­ryje rimti priešai. Apsupo mus, ir jau girdime komandas: išlįst, pasiduot. Dar kiek, ir būtų metę į vidų granatą... Keisti buvo mūsų žaidi­mai, bet vaikai juk visada - kaip gyvsidabris. Į tuščias duobes nuo bulvių primesdavome sausų žirnių, šieno, primėtydavome šovinių ir padeg­davome. Patys pasislėpdavome gretimoje duo­bėje ir laukdavome. Na, ir prasidėdavo - triukš­mas, ugnis, sprogimai. Vėl sulekia ginkluoti vyriokai...

Pamokos pradžios mokykloje prasidėdavo taip: pasamdyta stambi moteriškė, sargė, eidavo su didžiausiu bulviniu krepšiu ir sakydav „Ati­duokit, vyrai, patronus". Surinkdavo ir versdavo į apleistą šulinį. Su kokia širdgėla traukdavome iš kišenių savo turtą. Koks gi tu vyras, jei eini į mokyklą be šovinių. Tokia tad džiaugsminga ir graudi vaikystė - viskas per dramas, kur tiek daug nerimo, ašarų, kraujo, kaimynų vežimo, raudų. Tačiau to krašto žmonės - ypatingi. Net juodžiausiomis akimirkomis jie pasidarydavo alaus ir surengdavo šventę. Vaikai palįsdavome po stalais ir klausydavomės, ką šneka suau­gusieji, žiūrėdavome, kaip įkaušęs vyras grybš­teli šalia sėdinčią moterį... Kai sulauki krūvos metų, daraisi šiek tiek panašus į vaiką. Grįži­mas į vaikystę ne tik graudus, bet ir džiaugsmin­gas. Atgyja vaikystėje išgyventos scenos, pasau­lis pilnas spalvų, primenančių vaikystėje matytą vaivorykštę...

- „Pirmoji abėcėlė į sąmonę atėjo ne iš knygų, o iš painios kasdienybės, iš raiškių, įspūdingų pasakojimų, pamainomis su pilietinių grumtynių šūviais". Papasakokite plačiau apie savo „pirmąją abė­cėlę". Kaip į gyvenimą atėjo pir­mosios knygos? Kokios jos buvo? - Pirmosios mano abėcė­lės prasidėjo Smaliečių pra­džios mokykloje. Biržų kraštas - dviejų religijų žemė. Refor­matai statė savo mokyklas, katalikai - savo. Ir jos buvo tokios įspūdingos - raudono mūro bastionai, pilys laukė mūsų, viliojo. Jos turėjo turtin­gas bibliotekas. O rusų tvarka buvo paprasta: knyga - dide­lis ginklas, ją reikia sunaikinti. Stribai   išvertė   ant  vieškelio mokyklos bibliotekos knygas, kad suvažinėtų, sutryptų. Tėvas grįžo iš Biržų paršelius par­davęs. Kaipgi važiuos per knygas? Susikrovė, kiek pajėgė, parvežė namo ir užnešė ant aukšto. Rizikingas žingsnis. Bet mūsų kaimas buvo vieningas, mokėjo prikąsti liežuvį. O šiaip žinia greitai pasklido po kaimą, ir jauni­mas, šviesesni žmonės gražiais vakarais, kieminėdami pas kaimynus, atslinkdavo pas mus ir išsinešiodavo tas knygas. Buvo tokia neofi­ciali biblioteka. O mums, vaikams, ką daryti? Kaipgi tu nelipsi ant to aukšto? Juokas juo­kais, bet viena pirmųjų mano knygų - Raup­suotoji. Paskui - kanauninko Sabaliausko Indijos misijų knygos. Raupsuotoji tik virkdė visas kaimo merginas, o čia jau man atsivėrė tikra burtų karalystė. Tose knygų krūvose radau ir man, vaikui, labai vertingų dalykų -Šaltinėlio komplektus. Kai gerokai vėliau E. Matuzevičius pradėdavo pasakoti apie Šal­tinėlį, kuriame bendradarbiavo, sakydavau: ką tu čia man pasakoji, aš viską atmintinai moku. Dar viena gerokai keista mano lek­tūra -Kario komplektai. Ten buvo daug pom­pastikos, Lietuvos kariuomenė atrodė galinti užkariauti visą pasaulį, bet ta didybė, grožis taip kontrastavo su kasdienybe, varganais, apskurusiais, šlitinėjančiais rusų kareiviais, kuriuos matėme, kad visa tai ugdė tam tikrą patriotizmą. Iš vaikų autorių geriau­siai atsimenu K. Binkį. Gal todėl, kad jo tėviškė - vos keli kilometrai nuo mano namų. Pradėjau Raupsuo­tąja, o kai perėjau į Kupreliškio vidu­rinę mokyklą, radau ir Tveno roma­nus, ir Miunhauzeną, ir Don Kichotą, dėl kurio draskydavomės ir kurį skai­tydavome ne po kartą. Paskui glė­biais nešiau namo pasakas ir skai­tydavau naktimis prie žibalinės lem­pos, pridengtos popieriaus lapu, kad nematytų namiškiai. Atsiverdavo ste­buklingas pasaulis. Keliaudavau šiurpokų rytietiškų pasakų keliais, o kai dar prieš miegą reikia išeiti į lauką - koks apimdavo siaubas... Tokia juoda naktis, tylu, tik girdi, kaip dudena širdis. Labai dėkingas tam laikui, kad dovanojo tiek puikios lektūros. Septintoje klasėje man jau buvo pažįstama ir rusų klasika - Turgenevas, Čechovas, Tolsto­jus, Lermontovas, skaičiau, nors sunkiai, Dos­tojevskį. Visai šalia ėjo ir lietuvių klasikų kny­gos - plonais viršeliais, prasto popieriaus. Bet ar ne tas pat? Tiek keistų dalykų perskaitai vaikystėje. Prisimenu kirgizų epą Manasas kil­niaširdis. Skaityta suskaityta ta knyga. Paskui Sakmė apie Igorio žygį. Plėtė pažinimą tokios knygos. Ištrukdavai iš savo mažos pakrūmės visai kitur, ir kokie romantiški to kito pasaulio atšvaitai...

-  Gal vaikystėje skaitytos knygos ir stumtelėjo į rašytojo kelią? Kuo norėjote tapti? Ar čia išties „kalta Apaščia, senoji, dar neištiesinta, dar nepagi­linta. O gal ant Apaščios krantų, Žvaguičių kaime, gyvenę žmonės(i? Kaip pradėjote rašyti?

- Kai auklėtoja septintoje klasėje paklausė, kuo norėsime būti,  nedvejodamas pasakiau - šoferis. Toje varganoje pokario vaikystėje, net prisiskaičius labiausiai vaizduotę žadinan­čių dalykų, didžiausias stebuklas buvo mašina. Motociklu važiuojantis žmogus - karalius. Pri­simenu ne tas mašinas, kuriomis kaimynus į Sibirą vežė, bet automobilius, kurie pasirody­davo arklių vilkstinėje mums važiuojant į Žolinę. Lenkia visus, pypsi, arkliai baidosi. Nepaprasta jėga taip žavėjo. O gal jau buvo suvokimas, kad ateina kitas, technikos, amžius. Ir pirmieji mūsų žaislai buvo pačių pasidarytos mašinos: lenta, keli skrituliai, pagalys, prie kurio pritvirtintas lankas, ir jau leki keliu burgzdamas.

Rašyti pradėjau ne iš gero gyvenimo. Moky­toja Darata Suveizdienė, atimdama šovinius, tais neramiais laikais norėjo vaikams duoti nors kiek daugiau šviesos. Kalėdų tuomet švęsti neleido, tai ji Naujiesiems metams norėjo paruošti vai­dinimą. Reikėjo kokios pjesės, o aš Šaltinėlyje buvau aptikęs kažkokių Kalėdų vaizdelių. Nepa­menu autoriaus, tik žinau, kad ten buvo daug vėjo, snieguolių, spindinčių eglučių ir ange­liukų. Pasisiūliau mokytojai atnešti veikalą. Koks buvo siaubas, kai parėjęs namo supratau, kad broliai tą žurnalą sukūreno. Nežinojau, ką daryti. Nuvilti mokytojos negalėjau, nemiego­jau keletą parų, ir kai visai nebeliko laiko, per kelias naktis sukūriau savo vaidinimą. Kiek pri­siminiau - užrašiau, kiek neprisiminiau - sukū­riau. Mokytoja perskaitė, nusišypsojo ir pasakė: vaidinsim, o kadangi tame kūrinyje taip švilpia vėjas, tai tu ir būsi Vėjas. Taip aš tapau iškart ir rašytoju, ir aktoriumi.

O jeigu rimtai, tai mano rašymai prasidėjo taip, kaip pradeda rašyti visi jaunuoliai, net dabar, - nuo eilėraščių. Po Stalino mirties prasi­dėjęs laisvėjimas tą rašymą kurstė. Dabar kova už mergaitę baigiasi skaldant antausius, o mano laikais - rašant. Tai buvo šventas dalykas. Atsi­radus rajoniniams laikraščiams, visi stengėsi nupasakoti net menkiausius įvykius. Nebuvo manoma, kad ko nors pasieksi, tiesiog rašymas - tai lyg tvirtinimas: štai, aš esu. Ir to rašymo buvo daugybė. Surasčiau didžiausią kalną tuo­metinės savo kūrybos. Ir į Moksleivį buvo pasi­belsta. Penkiasdešimt aštuntaisiais išspausdino mano eilėraštį. Turėjau puikią mokytoją Vale­riją Šeškienę, kuri mokėjo užburti literatūra. Baigęs vidurinę, net neabejojau, kur eisiu. Ir mano kaimo žmonės, jų bendravimas - didžiu­lis postūmis rašyti. O jau ta tarmė - tokia stačialūpių kalba, su patempimais, padainavimais. O elgesys - ištisi spektakliai, niekada nesibai­gianti scena. Mes gyvenome vienkiemyje, o Žvaguičių kaimas driekėsi už kilometro. Įsitvėręs į močiutės sijoną, bėgdavau tų vaidinimų žiūrėti. Žinote, kaip žmonės vieni kitus apkalba? Tai tikros pjesės. Įsižiebia pykčio kibirkštys, kimba vieni kitiems į plaukus, vėl taikosi. Kiekvienas vaidina savo vaidmenį. Tokie turtingi vaizdai, perleisti per save, turėjo kaip nors reikštis.

- Pasirodžius pirmajai Jūsų knygai, A. Pocius rašė: „ Tikras kaimo vaikas. Jis pažįsta kaimo buitį, gerai jaučia kaimo žmogaus dvasią, jo glaudų ryšį su gamta". Visai neseniai prisipažinote, kad jau­čiate pareigą pasekti kaimo žmogaus likimą nuo pokario iki šių dienų. Ar miestietis Jums neįdo­mus? Tebesate „kaimo vaikas"?

-  Taip, vaikystėje pažinau kaimą, ir tokių turtų švaistyti negalima. Nuo romano Molžemis iki trilogijos (Savūnė, ...eina..., ...jai tešviečia) jaučiau savotišką pareigą, atsakomybės naštą, priedermę tarti padėkos žodį tai Žemei, iš kurios išėjau. Mane lyg persekiojo Apaščios vizija (tai dabar ji tik griovys, o mano laikais į mokyklą plaukdavome valtimis), prieš akis iškildavo sutiktų žmonių margumynas. Negali pamiršti bendravimo gerumo. Mano krašte žmo­nės labai pakantūs ir tolerantiški, gal dėl dviejų religijų sankirtos. Vyrai vienas kito nevadina paprastai, o tik Jonukas, Petriukas. Keista, bet ir kai dabar nuvažiuoju, vis dar esu vadinamas Algimantuku. Ten gyvos vertybės, apie kurias negali nekalbėti. Mano kūrinių niekas taip nesu­pranta kaip to krašto žmonės. Džiaugiuosi, kad spėjau pastatyti jiems paminklą. Šviesaus atminimo monsinjoras K. Vasiliauskas, tų pačių vietų žmogus, skambindavo man ir sakydav „Ačiū, kad galėjau pabūti namie..." Taip, aš -kaimo vaikas.

- Įvardijate kelias savojo patyrimo salas: viena - gimtinė, žmonės, ryškiausiai įstrigę vaikystėje ir nuolat besiveržiantys į knygas, ir kita sala - tai, kas ypač traukia, - bręstantis jaunimas. Kada ir kaip užsikrėtėte jaunimo problemomis?

-  Užsikrėčiau per darbus. Kelerius metus pakariavęs mokykloje su neramiais Dzūkijos vaikais, atėjau į spaudą. Dirbau Švyturyje, o paskui V. Bubnys pakvietė [Moksleivį, kuriame su nedidelėmis pertraukomis dirbau iki šiol (Žurnalo leidyba sausio mėnesį nutraukta. -Red. past). Ta sala -jaunimas - mane tiesiog įtraukė. Tuo metu pakako energijos, entu­ziazmo apkeliauti visą Lietuvą, dalyvauti tūks­tančiuose susitikimų su moksleiviais. Visa tai gulė į žurnalo puslapius. Mes įleidome į žur­nalą patį jaunimą su drąsiomis tais laikais dis­kusijomis - „Kur mes nueisim?" Valdžia mane puolė - ar tau neaišku, kur mes einam? Atsa­kydavau, kad ne. Manau, kad būta ir tam tikro laisvėjimo, parengiamojo darbo prieš atgi­mimą. Mokyklose - stagnacija, o žurnale gali laisviau reikšti mintis. O gal domėjimasis jau­nimu - tiesiog pedagogo darbo tęsinys? Kiti gėdijasi, o man gražu, kai pavadina mokytoju.

- Bręstantis jaunuolis retai tampa rimtų knygų personažu. Kodėl?

- Galiu atsakyti labai trumpai - nėra paži­nimo.

- Jūsų romanai „Šimtadienis" ir „Integralas" dabar būtų madingai vadinami kultiniais. Ištisos kartos augo su tomis knygomis. Kaip jautėtės, kai „Šimtadienis" buvo graibstomas, suskaitomas, palankiai vertinamas, kai apie jį buvo audringai polemizuojama pedagogų kolektyvuose ir spau­doje? Ar galėtumėte dabar įvardyti kokį taip skai­tomą lietuvių kūrinį jaunimui?

- Negaliu sakyti, kad nebuvo smagu. Ir dabar smagu, kai Seime prieina žmogus ir klausia: „Negi Jūs - Šimtadienio autorius? Pasakysiu žmonai, kad šalia stovėjau". Juokai, žinoma, bet smagu. Kaip atsirado Šimtadienis? Tuo metu važinėjau po mokyklas, o mokytojai skundžiasi, kad neįmanoma dirbti, - vaikai per pamokas skaito V. Bubnio Arberoną. Buvo didžiulis tokios literatūros poreikis. Bubniui juokais sakydavau, kad iš pavydo parašiau. Medžiagą įvairiai surin­kau - iš stebėjimų, raštelių, klausimų susitiki­muose. Keistai ta knyga ėjo. Palaiminimo reikėjo laukti net iš rūmų priešais tuometinę Lenino aikštę. O paskui ji sulaukė kelių leidimų ir beveik aštuoniasdešimttūkstantinio tiražo. Dabartiniu mastu tai beveik nerealus skaičius. Matyt, tuo metu trūko atviro kalbėjimosi su jaunimu apie jaunimą. Gal ir nekuklu, neetiška taip sakyti, bet manau, kad dabar tokios knygos nėra. Mane džiugina kitas dalykas - su šiuo pasauliu atsisvei­kino A. Lindgren, bet čia, Lietuvoje, mes turime V. Račicką. Kritikai skundžiasi, kad nėra knygų, kurias būtų galima parodyti Frankfurto knygų mugėje. Tegu išverčia Račicką. Jo knygose tiek humoro, tiek pramano, fantazijos ir kartu grau­dulio.

- Kaip vertinate dabartinę užsienio literatūrą jaunuomenei, kai intriguojantys romanų pavadi­nimai išduoda, apie kokias jaunimo problemas bus kalbama („Traukinių žymėjimas", „Prozaco karta", „Pankas")?

S. Geda yra sakęs, kad vaikų knygose neturi būti šlykštybių. Apskritai knygose jų neturi būti. Ar pritariate tokiems tabu vaikų, jaunimo ir apskritai literatūroje?

-  Tiesą sakant, statydamas savo kaimui paminklą, daug ko neskaičiau ir negaliu ver­tinti. Manau, kad knygose gali būti ir žiaurumo, ir tragizmo. Tik svarbu, kad visa tai turėtų estetinę vertę ir prasmę. Mūsų vaikų litera­tūra remiasi romantine tradicija. P. Mašioto didaktika - kaip viskas gražu, bet vien morali­zuojamai šaukdamas į gražias, pakilias platu­mas nieko nepakeisi. Nereikia tragizmo bijoti - jis apvalo ir mažą žmogų. Tabu neturi būti - svarbu, kaip viskas pateikta. M. Martinaitis piktinosi, kad dabar eilėraštis - jau nebe eilė­raštis, jeigu jame nėra išmatų. Nemėgstu tokių dalykų - tai pigiausiai, primityviausiai perka­mas dėmesys. Bet tokios nesąmonės lenda ir į knygas, ir ypač į TV ekranus.

- Visą laiką esate greta jaunų žmonių (mokyto­javimas, Jaunųjų filologų konkurso rengimas, dar­bas „Moksleivyje"). Ar nepabosta? Ką duoda šis bendravimas?

- Iš 33 Jaunųjų filologų konkursų esu daly­vavęs 27-iuose. Iš jų pasisemiu daug žinių apie jaunimą. Žurnale atlikome apklausą, ir paaiš­kėjo, kad dabar Lietuvoje knygas skaito tik 3,8 proc. jaunuolių. Kiti sugeba rašyti valsty­binio egzamino temą neskaitę kūrinių. O dalis jaunimo yra be galo išprususi. Tokių kasmet sutinku Jaunųjų filologų konkurse. V. Kukulas pernai irgi stebėjosi - tokių išprususių jaunuo­lių dar nebuvo matęs. Premijavome moksleivį, kurio apsakymą jau dabar galima dėti į visas antologijas.

- Beveik visuose pokalbiuose ir straipsniuose jaunąją kartą vertinate labai palankiai: „Evoliu­cionuoja protingieji jaunuoliai. Vertinamas pro­tas, mokslas, išsilavinimas". Ar tikrai yra pagrindo tokiam optimizmui?

- Aš kalbu ne apie „Klausimėlio" jaunimą, kuriam Homeras - kažkoks Lietuvos popiežius. Vis kartoju, kad jaunimas - visuomenės baro­metras. Už tai buvau kaltintas trockizmu. Labai juokinga. Ir seniau kovojome su pilkąja mase, abejingumu, bet, pasirodo, dabar jo dar dau­giau. Tačiau yra labai labai šviesių jaunuolių, kurie daug pasieks. Tik gaila, kad tie protin­giausieji greičiausiai pakels sparnus ir išskris iš Lietuvos... Tie, kurie eina į bibliotekas ir inter­nete ieško ne erotikos...

-  1966 m. rašėte, kad pedagogo figūra kelia daug neramių minčių, o neseniai apie rašytojus ir mokytojus sakėte: „Dabar esame (rašytojai) visai nereikšmingi, verdam savo katiliuke. Mokyklose tamsa begalinė". Rašytojus pavadinote išpaikin­tais. „Laukinis kapitalizmas iš mūsų reikalauja muštis". Tai koks turi būti mokytojas, koks - rašy­tojas ir kokia knyga, kad padėtų mažam žmogui užaugti?

-  Mokytojas - visada dramatiška figūra. Buvo ir vargo pelių, užguitų vidutinybių. Niekur neįstojo - nuėjo dirbti mokytoju. Paradoksas -jaunąją kartą ugdė patys negabiausi. Ir dabar mokytojai visokių partijų, reformų tąsomi. Bet visuomet buvo ir yra tikrų šviesulių. Šit dabar­tinis Utenos gimnazijos mokytojas S. Eitminavičius - kaip jis moka pažadinti mokinių kūry­bingumą, nebijo savos metodikos. Mokytojas -kaip geologas - turi pajusti, koks turtas žmo­gaus viduje.

O rašytojai? Atėjome iš to meto, kai mate­rialūs dalykai kūrėjams tikrai nerūpėjo, - net naujametės eglutės į namus buvo atvežamos. Rašytojai - laisvosios minties judintojai, todėl valdžia jų prisibijojo ir neretai lepino. Dabar jie daug kam neparankūs. Liežuvio nenulaiko, tad, jei blogai gyvena, valdininkijos požiūriu, taip jiems ir reikia.

- Rašėte, kad temos ieškoti nereikia. Ji rašytoją pati susiranda. Papasakokite apie savo kūrybos „virtuvę". Kaip Jus susiranda temos, kokie hero­jai veržiasi į Jūsų knygas? Prieš dvidešimtį metų sakėte: „Net juokas - man ypač smagu parduotu­vėse, prie jų. Kiek čia atvirų žmogiškosios būties apraiškų, kiek čia kasdienio mūsų esmės atspin­džio ir veiduose, ir žvilgsniuose". Visai neseniai viename pokalbyje minėjote, kad vis dar mėgstate pastovėti prie parduotuvių. Ar šiandien Jūsų negąs­dina „žmogiškosios būties apraiškos"?

- O argi eilėse neatsiskleidžia žmogus? Kiek dramatizmo, kai matai moteriškę į krepšį įsidė­jusią gabalėlį virtos dešros, o kailiniuota dama stumia vežimą su prekėmis už kelis šimtus. Vieno akyse - neviltis, kito - atsainumas. Temos tikrai pačios atsiranda. Vie­nos ilgai slegia viduje, o kitos nukrinta kaip plyta ant gal- Esate sakęs: „Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad auto­biografija knygose". Kurioje kny­goje Jūsų biografijos daugiau­sia?

- Negaliu kaip kiti rašyto­jai pasakyti, kad štai ši knyga - mano biografija.  Bet juk viskas susidėlioja į knygas -mano žodynas, mano pramanas, mano sapnai. Pati gyvenimo medžiaga įgyja didžiulį svorį. Ja remdamasis, gali daug pada­ryti. Šit vienas pavyzdys: į knygas įdėtas tikras gyvenimas - mano tetos, tėčio sesers, likimas. Jis visas - trilogijoje.

-  Autobiografijoje rašėte: „Neretai ryžtuosi rašyti patiems mažiausiems, suprasdamas, kad jiems šito  reikia,  žinodamas,  koks tai rimtas kūrybinis išbandymas disciplinuojant žodį ir paga­liau koks malonumas žavėtis stebuklingu vaikystės pasauliu". Kaip tapote vaikų rašytoju? Kurio rašy­tojo - vaikų ar ne vaikų - kelias lengvesnis?

-Tos knygos man mielos. Ir atsirado jos labai paprastai. Augo sūnus - su juo „užaugo" Ko verkė šaukštelis. Paskui augo anūkė. Mėgstu vaikščioti po mišką. Mes kartu ėjome pro jame įsikūrusią šunų mokyklą. Visi šunys gražūs, o vienas toks nusmurgęs. Anūkė jį pavadino „sutrumpintu". Atsirado dar viena knygelė. O dėl rašytojo kelio

- abu jie akmenuoti, tarsi prakeikti.

- „Ne vienas rašytojas, kuriantis bręstančiam jaunimui, jaučia skriaudą - mūsų kritika net apie reikšmingus darbus beveik nekalba". Ar ir Jūs jau­čiate (jutote) kritikos abejingumą? Ar kritika Jums svarbi?

- Žinoma, kad svarbi. Ir meluoja tie, kurie tai neigia. Svarbu, kaip ją priimi. Jei pyksti, pačiam gydytis reikia. Dabar kritikos kaip ir nebėra. Grupė draugų vieni apie kitus parašo - ir dažnai tai viskas.

-  Kritikai labai mėgsta ieškoti įvairių ryšių, sąsajų, sekimų ir pan. Seniau esate minėjęs, kad Jus palietė šeštajame dešimtmetyje pratrūkusi beletristikos versmė - M. Sluckio, Alf. Bieliausko, V. Bubnio, R. Kašausko proza. Gal dabar galė­tumėte paminėti daugiau pavardžių ar konkrečių kūrinių, kurie sužavėjo, nustebino ar kaip kitaip paveikė?

- Literatai dažnai nenori pripažinti, kad iš ko nors mokosi. Tai paika ir juokinga. Galima pama­nyti, kad viskas prasidėjo nuo jų. Prie visų jūsų minėtų pavardžių norėčiau pridurti dar vieną -mano pirmojo literatūros konsultanto J. Mike­linsko. Jis labai daug jėgų atidavė jaunimui.

- Vienu metu „Respublikoje"spausdinote labai juokingas istorijas „ iš kolegų gyvenimo " su įžanga: „Kaip dažnai apie mus, rašančius, mano - nepa­prasti. Kaip kalba - tarsi apie šventuosius. O savo glėbin mus pačiupęs pasaulis suka ir suka ratu -kaip ir visus... Ir kai eini iš namų , nelaba­sis kur nors pakiša koją". Ar nenorite tęsti, prisi­pažinti, kur ir kas Jums „pakišo koją"?

- V. Rubavičius sakydavo, kad jei išeini iš namų, tai kas nors ir atsitinka. Man didžiausias kojos pakišimas - kai įpykdo, sumurkdo kasdienybė. Kai matai, kiek žmoguje men­kumo, pilkybės. Nepamenu, kieno žodžiai: „Praeikit pro mane kaip pro akmenį". Man kartais tiktų. Dažnai susierzinu, o paskui matau, kaip visa tai menka. O dėl tų tekstų... Niekad nemėgau švarios, suspaustos gyve­nimo tėkmės. Toks jau tas mano biržietiškas charakteris. Linksmų istorijų visa knygelė išeitų, bet neturiu pinigų mokėti už įžeistą orumą... O kai kam taip gali pasirodyti.

- Dar vienas mėgstamas žurnalistų klausimas: kas dabar ant Jūsų stalo? Knyga, kurią rašote, knyga, kurią skaitote? E Bražėnas prisipažino, kad yra knygų, kurias „vartoja" vietoj tazepamo, o geros knygos iš rankų nekrinta. Kokios knygos Jus migdo, o prie kokių norisi ir vėl grįžti?

- R. Pakalniškis yra sakęs, kad kai pasida­rai profesionalas, knygų skaitymas tampa labai kankinančiu darbu. Nebegali skaityti savo malo­numui - iškart vertini, lygini, ieškai, prie ko pri­kibti. Ir man dažnai skaitymas - jau nebe tas džiuginantis procesas, nors buvo ir yra knygų, kurios žavi. Jau minėjau Račicką, nudžiugino naujoji Kašausko knyga. Su malonumu skaitau dokumentinę lektūrą - Tapino, Treinio knygas, neskubėdamas vartau L. Noreikos prisiminimus Vidurnakčio užrašai. Migdomųjų gali rasti kiek­vienoje knygoje. Va A. Šlepikas sakė, kad jam pakanka perskaityti pirmą ir paskutinį kūrinio sakinį, - ir aišku, geras jis ar ne. Ir tikrai - dau­gybę knygų tik perverti ir supranti, kad tekstas ne tau, atstumia. Visai negaliu pakęsti fantasti­kos ir muilo operų. O yra knygų, daugybę kartų skaitytų (pavyzdžiui, Dostojevskio romanai), -atsiverti, dešimtį puslapių paskaitai, ir pakanka, vėl ką nors nauja atrandi.

Ant mano darbo stalo gulėjęs paskutinis tri­logijos romanas - jau pakeliui į spaustuvę. Lyg ir šmėžuoja naujo kūrinio herojai. Romano, kurio tema „nukrito" bestovint ant molo Klaipėdos uoste...

„Rubinaitis" sveikina rašytoją Algimantą Zurbą   su   naujo   gyvenimo   dešimtmečio pradžia!
 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2002 Nr. 1 (21)
 
 


Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
26272829300102
03040506070809
10111213141516
17181920212223
24252627282930
31010203040506
Gruodis
    2018     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2018 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.