2018 m. gruodžio 15 d.
2018-09-24  

NEI PILKA, NEI PELĖDA



Vienas didžiausių literatūrinių nusivylimų, ištikusių mane per visą mano kaip skaitytojos karjerą, buvo žinia, kad mano mylimas indėnų rašytojas Pilkoji Pelėda (1888 09 18–1938 04 13) neturėjo nė lašelio indėniško kraujo.


Kad ereliško profilio, ilgomis plunksnomis padabintomis kasomis, indėniškais rūbais pasipuošęs, su kanojos irklu rankose žmogus, pasivadinęs skambiu indėnišku vardu Wa-sha-quon-asin, tėra paties išgalvota legenda, o „žinomiausias pasaulio indėnas“ buvo, be kita ko, alkoholikas ir melagis, turėjęs keturias žmonas ir keturis vaikus, kurių nė vieno neauklėjo. Kartu – progresyvus mąstytojas, aplinkosaugininkas ir puikus istorijų pasakotojas. Tad kas gi toji Pilkoji Pelėda, arba Archibaldas Belaney, buvo iš tikro?

Kai Archibaldas Stansfeldas Belaney’us gimė 1888 m. Anglijos pajūrio mieste Hastingse, niekas jam neniūniavo indėniškų lopšinių ir nesūpavo iš odos ir šakelių pagamintame lopšyje, vigvame nesikūreno ugnis, o lauke neaidėjo indėnų karo šūksniai. Jis gimė paprastoje anglų šeimoje, kuri buvo ypatinga tik tuo, kad jo tėvas George’as Furmage’as Belaney’us, nenusisekęs verslininkas, kentėjęs nuo priklausomybės alkoholiui, paliko savo perpus jaunesnę žmoną Kittie (pilnas vardas Kathleena Verena Cox) vos po dviejų santuokos metų, kuri ką tik buvo pagimdžiusi antrąjį jų sūnų. George’as iškeliavo į Ameriką ir mirė ten 1910 m. nežinomomis aplinkybėmis. Pirmasis sūnus, senelio garbei gavęs skambų Archibaldo vardą, buvo paimtas auginti dviejų tetų, kurios pasižymėjo griežtu būdu ir iš mažojo Archie’io (taip trumpinamas vardas Archibaldas) reikalavo paklusnumo, tvarkos ir puikaus užduočių išpildymo – to paties, ko reikalavo iš savo augintinių kolių. Kartu tetos įskiepijo Archie’iui visą gyvenimą trukusią meilę literatūrai ir muzikai.

Archibaldui prastokai sekėsi mokslai, bet jis nuo mažens pasižymėjo dviem dalykais – meile gamtai ir indėnams bei fantazija. Štai dar vaikystėje jis išgalvojo istoriją apie savo tėvus – iš apačių genties kilusią mamą ir škotų kilmės Laukinių Vakarų pasienio gyventoją tėvą, bei vaikystę, praleistą Naujojoje Meksikoje. Galime sakyti, kad vienišo po gamtą mėgusio klajoti ir tetos palėpėje triušius, gyvates bei peles auginusio berniuko mintyse gimė legendos užuomazgos. Legendos, atnešusios jam šlovę ir žinomumą abiejose Atlanto pusėse. Ši legendos versija pristatant autorių – Pilkąją Pelėdą –  buvo aprašyta ir pirmoje jo knygoje „The Men of the Last Frontier“ (liet. „Paskutinio pasienio žmonės“), išleistoje 1931 m. Tiesa, egzistavo ir dar viena jos versija, teigusi, kad berniuką įsivaikino indėnų genties odžibvų šeima ir suteikė indėnišką vardą Wa-sha-quon-asin, reiškiantį „vyras, kuris eina naktį“. Kitaip nei pirmoji legendos versija, ši bent jau turi realų pagrindą, apie kurį netrukus sužinosite. Tačiau grįžkime prie mažojo Archibaldo – savas fantazijas kuriančio ir apie gyvenimą su indėnais svajojančio berniuko. Troškimas keliauti į Kanadą ir gyventi su indėnais stiprėjo diena iš dienos, o ypač po to, kai 1903 m. gimtajame Hastingse jis pamatė indėnų šou – klajojančios indėnų trupės suvaidintą mūšio inscenizaciją. Teta Ada, kad ir kokia buvo griežta, matyt, suprato, kad iš Archie’io nepadarys anglų džentelmeno ir leido jam mesti mokslus būnant 15-os, o sulaukęs 17-os jis jau gyveno Kanadoje.

1906 m. Archibaldas Belaney’us įkėlė koją į naujos savo tėvynės žemę. Čia kurį laiką pasidarbavo, kad užsidirbtų pinigų kelionei į išsvajotą šiaurę ir neilgai trukus atsidūrė prie Temagami ežero – indėnų genties odžibvų gyvenamoje teritorijoje, kur buvo svetingai priimtas ir pasiliko gyventi Johno Egwunos šeimoje. Jo dukterėčia Angele išmokė Archie’į odžibvų kalbos ir papročių, taip pat plaukti kanoja ir medžioti spąstais. Neužilgo ji tapo Archie’io žmona. Įdomu tai, kad vesdamas jis pažadėjo paversti ją baltąją, o nuotaka atsakė, kad greičiau jau ji paversianti jį indėnu. Ką gi, Angele buvo teisi, Archibaldas virto Wa-sha-quon-asin, perėmė indėnų gyvenimo būdą, prarado savo anglišką akcentą ir išvaizda tapo panašus į tikrą indėną. Niekas net neįtarė, kad jis nevietinis. Greitu laiku pora susilaukė dukters Agnes, bet čia pasireiškė tarsi užprogramuota Pilkosios Pelėdos prigimtis, nesąmoningai kartojanti jo tėvo kelią ir atliepianti trauminę vaikystės patirtį. Jis paliko savo pirmąją šeimą, kai jo pirmagimei buvo vos metukai.

Apskritai nelabai yra ko žavėtis Pilkosios Pelėdos jaunyste. Pradėjęs gyvenimą Kanadoje jis pagarsėjo tuo, kad taikliai mėtė peilius, gerai grojo pianinu ir... be saiko gėrė. Dirbo visokiausius darbus, buvo raitasis miško pareigūnas ir vedlys, o žiemą medžiojo kailinius gyvūnėlius, taip pat, būdamas vedęs, rezgė meilės romanus ir susilaukė dar vieno – nesantuokinio – vaiko. Tuo metu prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas ir Archie’is buvo mobilizuotas. Pirmiausia, ką turėjo padaryti – nusikirpti savo ilgus plaukus, o paklaustas, ar turi karinės patirties, pamelavo, kad buvo skautas Meksikoje. Armijoje jis tarnavo kaip šaulys, pateko į frontą, ten buvo sužeistas, o gydytis nugabentas į savo gimtąjį Hastingsą. Čia susitiko savo tetas ir vaikystės pažįstamą – Ivy Holmes. Netrukus ši patraukli moteris, profesionali šokėja, tapo Archibaldo žmona. Dabar jis jau turėjo dvi tuo pačiu metu – vieną Kanadoje, kitą Anglijoje. Ivy sutiko keliauti paskui Archie’į į Kanadą, bet turėjo palaukti, kol pasibaigs karas, nes tuo metu žmonos negalėjo lydėti savo vyrų. Tad jis iškeliavo vienas. Tikriausiai galima numanyti, kad Ivy niekada daugiau jo nebematė... Po poros metų jis grįžo pas pirmąją žmoną, Angele. Ilgai neužsibuvo, bet to užteko, kad 1926 m. gimtų jų antroji duktė Flora.

1925 m. Archibaldas sutiko moterį, apvertusią jo gyvenimą aukštyn kojomis ir pavertusią jį visiems žinomu rašytoju ir aplinkosaugininku Pilkąja Pelėda. Gertrude’a Bernard, arba Anahareo, kaip ją pavadino Pilkoji Pelėda, buvo perpus už jį jaunesnė irokėzų genties mergina, jų pažinties metu dirbusi padavėja viešbutyje. Abipusė simpatija įsiplieskė gana greitai ir jie nusprendė praleisti žiemą kartu medžiodami. Šypseną kelia bendro gyvenimo pradžios aprašymas, kurį galime perskaityti „Girių piligrimuose“: „Tikros mūsų meilės kelias buvo beveik papiktinamai lygus: aš nusiunčiau damai geležinkelio bilietą, ji atvažiavo traukiniu Pulmano vagone ir mes susituokėme tiksliai pagal planą. Komplikacijos prasidėjo vėliau“1. Nepaisant „komplikacijų“, jie prabuvo kartu 8 metus. Tuo metu Kanadoje medžioklė buvo vienas pagrindinių pragyvenimo šaltinių, o pasikeitus medžioklės įstatymams, kai buvo atsisakyta nuosavybinės medžioklės (tai tokia medžioklė, kai žmogui priklauso medžioklės plotas ir tik jis vienas turi teisę ten medžioti) ir leista medžioti visur, neaprėpiami Kanados laukinės gamtos plotai buvo tiesiog nuniokoti užplūdusių traperių. Ieškoti medžioklės plotų reikėjo vis šiauriau ir šiauriau, o medžioklės būdai darėsi vis žiauresni ir drastiškesni, nes tuo užsiimti galėjo kiekvienas. Reikia paminėti, kad tai buvo ypač žiaurus „darbas“ – žvėreliai medžioti spąstais, o tai reiškia, kad ilgai kankindavosi, kol numirdavo, be to, kartais į juos patekdavo atsitiktiniai smulkūs padarėliai, ne tie, kuriuos norėta nužudyti dėl kailio. Dažnai juos reikėdavo pribaigti, nes jie dar būdavo gyvi ir leisdavo širdį veriančius garsus. Atsitiktinių medžiotojų antplūdis turėjo graudžių pasekmių – medžioklės metu daug žvėrių būdavo suluošinami ir nusibaigdavo iš bado, daug jauniklių likdavo be maitintojų ir taip pat liūdnai baigdavo savo dienas.

Nenuostabu, kad Anahareo, stebėdama tokį „amatą“, ilgai atlaikyti negalėjo: „Ir štai vieną vakarą, prieš pat Kalėdas, grįžęs iš nedidelės išvykos, radau puikią bei galantišką savo Anaharėją sukniubusią ant patalo, susivėlusiais palaidais plaukais, drėgnu nuo ašarų veidu, pabrinkusiais vokais, paraudusiomis akimis. Tada viskas iškilo aikštėn, viskas, daiktas po daikto. (...) Spąstai, kilpos, planai! Mes planuojame kankinimus, žudynes, kad paskui pasigirtume, ką nuveikę. Dėl pastarojo kaltinimo susijaudinau ir truputėlį užsigavau. (...) Vis dėlto pro šio rečitalio eilutes į mane pažvelgė kažkokia nemaloni tiesa (...)“2. Šita nemaloni tiesa buvo ta, kad puikioji Kanados gamta taip nuniokota žmogaus, kad pamažu nustoja būti pragyvenimo šaltiniu, kad žmogaus godumas didžiulis, o žiaurumas neišmatuojamas. Tačiau galutinis Pilkosios Pelėdos pasaulėžiūros perversmas įvyko tuomet, kai jam nužudžius bebrų porą nebepakilo ranką pribaigti mažylių, o Anahareo prašomas jis sutiko juos priglausti ir auginti kaip įnamius. Šie bebriukai apvertė aukštyn kojomis Pilkosios Pelėdos gyvenimą: stebėdamas kasdienį šių gyvūnėlių gyvenimą ir pokštus, jis priėjo išvadą, kad jie labai panašūs į žmones, kad gali džiaugtis ir liūdėti, kad kaip ir žmonės pluša, statosi namus ir kuria šeimą, kad labai daug ką supranta ir net savotiškai šneka. Tada jis pažadėjo sau daugiau niekada nekelti šautuvo prieš šiuos padarus, nespęsti jiems spąstų ir apskritai nežudyti bebrų. Iš pradžių Pilkoji Pelėda nemedžiojo tik bebrų, bet tebemedžiojo kitus gyvūnus, nes reikėjo pragyvenimo šaltinio, tad pažadas buvo gana dviprasmiškas. Bebriukų prijaukinimas taip pat turėjo savų pasekmių – jie tapo patiklūs, nebebijojo žmogaus ir paleisti į laisvę po kurio laiko žuvo. Tada atsirado nauja bebriukų pora, sąmoningai paimta iš tėvų, nes nei Anahareo, nei Pilkoji Pelėda nebegalėjo be jų gyventi. O Pilkoji Pelėda, paskatintas Anahareo, pradėjo rašyti vaizdelius iš įnamių gyvenimo ir siųsti juos spaudai. Jie susilaukė populiarumo, buvo prašoma rašyti dar, prasidėjo viešos paskaitos ir tai garantavo pragyvenimo šaltinį. Pilkoji Pelėda padėjo šautuvą kartą ir visiems laikams.

Apie Pilkosios Pelėdos viešas paskaitas reikia tarti atskirą žodį. Būdamas atsiskyrėlis ir daugiau laiko praleidęs su kanojos irklu ir šautuvu rankose nei su plunksna ar rašomąja mašinėle, Pilkoji Pelėda pasirodė besąs puikus oratorius, jo paskaitos susilaukė didžiulio populiarumo, surengtos net gastrolės po gimtąją Angliją, kur jis ne tik agitavo išsaugoti gamtą, pasakojo apie savo augintinius ir Kanadą, bet ir vaidino tikrą indėną su atitinkamais atributais –  indėnų vado karūna, indėniškomis apeigomis ir šokiais. (Indėnų vado karūnos naudojimas itin nepatiko Anahareo.) Jis susilaukė tokios šlovės, kad buvo pakviestas net į Buckinghamo rūmus, kur pagarsėjo tuo, kad sulaužė visas įmanomas rūmų protokolo taisykles – paspaudė karaliui ranką ir išėjo pirma jo, t. y. atliko veiksmą, kurį tradiciškai gali atlikti tik karalius.

Pilkosios Pelėdos šlovė vis augo, jis tapo kino žvaigžde, apie jo ir bebriukų gyvenimą buvo susukti du dokumentiniai filmai. Laimei, ši šlovė pasitarnavo geram tikslui ir 1931 m. (tais pačiais metais, kai pasirodė jo pirmoji knyga „Paskutiniojo pasienio žmonės“) jam buvo pasiūlytas darbas Nacionalinių parkų valdyboje, ir jis kartu su porele bebrų įsikūrė Princo Alberto Nacionaliniame parke ir tapo valstybės pareigūnu. Buvo pradėta aplinkosauginė kampanija bebrams išsaugoti, sukurtos sąlygos jiems saugiai gyventi. Tačiau įtemptas gyvenimas – rašymas, paskaitos, gastrolės, rūpinimasis bebrais – bei piktnaudžiavimas alkoholiu išsekino Pilkąją Pelėdą. 1938 m. jis buvo rastas sukniubęs savo trobelėje ant Ajawaano ežero kranto, nugabentas į ligoninę ir ten neilgai trukus mirė nuo plaučių uždegimo. Po jo mirties greitai paaiškėjo, kad jis neturėjo nė lašelio indėniško kraujo, o viena garsiausių to meto legendų buvo ir viena didžiausių apgaulių. Kokia prieštaringa asmenybė buvo Pilkoji Pelėda byloja kad ir po jo mirties išleistos Anahareo parašytos knygos pavadinimas „Elnenomis apsirengęs velnias: mano gyvenimas su Pilkąja Pelėda“ (angl. „Devil in Deerskins: My Life with Grey Owl“)...

Legenda subliūško, bet liko Pilkosios Pelėdos kūriniai ir jo idėjos – itin progresyvios jo gyvenamuoju metu, ir ne tik kad nepraradusios aktualumo, bet netgi labai reikšmingos ir šiandien. Visas jas galime rasti trijose lietuvių kalba išleistose jo knygose – „Seidžija ir jos bebrai“ (1956, 1996), „Apleistos trobelės pasakojimai“ (1976) ir „Girių piligrimai“ (1958, 1987). Vienintelė jų – „Seidžija ir jos bebrai“ – skirta vaikams, bet kitos dvi neabejotinai įėjusios į paauglių lektūrą. Pilkosios Pelėdos knygų ypatybė yra ta, kad visose jų autorius pabrėžia, jog visi įvykiai ir žmonės yra tikri, niekas neišgalvota, tad atmetama literatūros kūrinio kaip fikcijos idėja. Taip pat autorius labai nemėgęs, kad jį redaguotų, ir reikalavęs išspausdinti tekstą taip, kaip sumanyta ir parašyta jo paties, nes, anot jo, kitaip tekstas prarasiąs savo autentiškumą. „Girių piligrimuose“ jis prisipažįsta, kad visi stiliaus dalykai, tinkamų žodžių paieška, sakinių struktūra, kūrinio kompozicija jam gana svetimi ir nemažai tekę prie jų kankintis, todėl kažkokių stilistinių įmantrybių čia vargu ar rasime, nors tekstai gana poetiški, kupini įvairių palyginimų, personifikacijų, juose dominuoja tradicinė pasakotojo figūra ir praėjusio laiko, prisiminimų, ilgesio, negrįžtamai nykstančios gamtos įvairovės motyvai. Be galo vertingas ir įdomus šių knygų turinys. Tai liudijimas žmogaus, stebėjusio siaubingą savo krašto gamtos nykimą – medžių kirtimą, miškų deginimą, geležinkelių tiesimą, gyvūnus naikinančią medžioklę – ir prie to prisidėjusio, o paskui supratusio savo veiksmų pragaištingumą ir iš esmės pakeitusio gyvenimo būdą. Tai tarsi savotiška atgaila už visą žmoniją ir jos nuodėmes prieš nieko nenusikaltusią gamtą, kuri yra visų namai.

Viena pagrindinių ir svarbiausia Pilkosios Pelėdos idėja, tapusi jo paskaitų devizu, yra tokia: gamta mums nepriklauso, tai mes jai priklausome. Iš jos kyla ir mintis, kad žmogus nėra nei gamtos šeimininkas, nei valdytojas, o tik toks pats lygiateisis gyventojas, besinaudojantis neišsenkamais (kol nepradedi piktnaudžiauti) jos turtais taip pat kaip ir kiti gyvūnai: „Gyvųjų būtybių tarpe žmogus stovi aukščiausioje pakopoje, tačiau tai ne įrodymas, kad visa gamta priklauso jam, kaip žmogus išdidžiai vaizduojasi. Žmogus pats priklauso gamtai. Jis, be abejo, turi pasiimti savo dalį gėrybių, kurias gamta dosniai dalija savo vaikams, bet nedera neigti ir kitų būtybių teisę į savo dalį“3.

Antroji įžvalga, to meto konservatyvios visuomenės kartais priimta kaip visiška erezija, buvo tokia: gyvūnai visa kuo panašūs į žmones, jie jaučia panašiai kaip mes, mąsto panašiai kaip mes, turi individualių bruožų, charakterį, yra asmenybės ir turi daugybę kitų panašumų su žmonių gimine. Ypač tai pasakytina apie Pilkosios Pelėdos įnamius bebrus, tačiau jis stebėjo ir buvo prisijaukinęs ir kitus miško gyvūnus. Reikia pastebėti, kad pripažinęs gyvūnų giminystę ir panašumą su žmonėmis, jis vis tik jų nesutapatina ir nedaro dažnos gyvūnų mylėtojų klaidos: „Kam ilgai teko būti tarp miško gyventojų, tam paaiškėjo žmonių giminės ir mūsų gamtinės faunos giminingumas. Tai privertė susimąstyti žmones, kurie lig šiol elgėsi pagal nuvalkiotą ir dažnai piktam naudojamą posakį: „Žmogus yra pasaulio valdovas.“ Aš anaiptol nesulyginu gyvulio su žmogumi, išskyrus tik kelis atvejus, per daug ryškius, kad jų nepastebėtum. Aš nieku būdu nepriskiriu žvėrims žmogiškųjų savybių. Jei kai kurios jų ypatybės atrodo labai artimos mūsiškėms, tai reiškia, kad šių savybių, mums to nežinant, žvėrys visada turėjo, ir tik mes patys kalti, kad nesupratome anksčiau, jog tie bruožai nėra vien tik žmogiški, kaip ir daugelis kitų, su kuriais nuo seno esame apsipratę“4. Jis šią idėją išplečia ir pripažįsta sugebančiais jausti padarais ne tik gyvūnus, bet negyvais laikomus gamtos objektus. Pasak jo, upė turi savo nuotaikas, o miškas geba prisiminti.

Trečiąją idėją Pilkoji Pelėda įgyvendino savo asmeniniu pavyzdžiu ir kvietė tai daryti kitus, tačiau istorija rodo, kad tai be galo sunkiai įgyvendinama. Jis teigė, kad žmogus asmeniškai atsakingas už gamtos išsaugojimą ir už pražūtį jai nešančius savo veiksmus, kad gamtą būtina išsaugoti ir tai priklauso nuo mūsų pačių : „Miško paskirtis – ne tik sienojai ir lentos, nors protinga ir tinkamai kontroliuojama miškų derliaus gavyba yra būtina pramonei. Yra daug estetinių, ekonominių ir patriotinių motyvų, kad visiems laikams būtų išsaugoti dideli nenuskurdinto, nelytėto miško masyvai, nekalbant apie apželdinimą. Šiuo pastaruoju reikia rūpintis intensyviai, įpareigojant komercinius koncernus (...), kad atsodintų šešis arba dvylika medžių vietoj nukirsto ir tuo parūpintų išteklių ateičiai“5.

Pastaruoju metu visuomenei piktinantis dėl plynų kirtimų, valdžiai bandant įteisinti žiaurius medžioklės metodus ir kitaip pažaboti gamtą, Pilkosios Pelėdos gyvenimo pavyzdys, idėjos ir kūriniai kaip niekada reikalauja būti ištraukiami iš apdulkėjusių lentynų ir skaitomi dar kartą.

 

Bibliografija lietuvių kalba

  • Seidžija ir jos bebrai / Grejus Aulis; vertė G. Juodvalkytė; piešiniai autoriaus. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956. – 184 p.
  • Girių piligrimai / Va-Ša-Kuon-Asinas (Pilkoji Pelėda); vertė Vyt. Jurgutis. – Vilnius: Valst. polit. ir moksl. lit. l-kla, 1958. – 260 p.
  • Apleistos trobelės pasakojimai / Pilkoji Pelėda; iš anglų kalbos vertė Vytautas Jurgutis. – Vilnius: Vaga, 1976. – 193 p.
  • Girių piligrimai / Pilkoji Pelėda; iš anglų kalbos vertė Vytautas Jurgutis; iliustravo autorius. – 2-as leid. – Vilnius: Vyturys, 1987. – 205 p.
  • Seidžija ir jos bebrai: romanas / Grėjus Aulis; iš lenkų kalbos vertė Giedrė Juodvalkytė. – 2-asis patais. leid. – Vilnius: Andrena: Dictum, 1996. – 190 p.


Filmas apie Pilkąją Pelėdą anglų kalba


Filmai apie Pilkąją Pelėdą ir jo bebrus
(1928, 1929)

 _________________________

1 Pelėda, Pilkoji. Girių piligrimai. – V.: Vyturys, 1987, p. 23.
2 Ten pat, p. 27.
3 Pelėda, Pilkoji. Apleistos trobelės pasakojimai. – V.: Vaga, 1976, p. 189.
4 Girių piligrimai, p. 11.
5 Apleistos trobelės pasakojimai, p. 189.

  Inga Mitunevičiūtė


Vaikų literatūros kalendorius.

 

Rubriką „Vaikų literatūros kalendorius“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.



 

 
Atgal   Spausdinti  

 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
26272829300102
03040506070809
10111213141516
17181920212223
24252627282930
31010203040506
Gruodis
    2018     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2018 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.