2018 m. liepos 20 d.
KNYGOS IR VAIKAI MAN ĮDOMU

Diktorė, laidų vedėja Bernadeta Lukošiūtė atsako į Kęstučio Urbos klausimus.



– Kaip prisimenate savo tėvus? Kas jie buvo, kokie buvo? Kokioje šeimoje augote? O gal atmintyje išlikę ir seneliai?

– Mano tėvai – paprasti, tvarkingi, darbštūs. Pasakojo, kad mama buvo ponų Jančauskų (jų dvaras buvo Jūkainiuose, keli kilometrai nuo Viduklės) kambarinė; tėvelis, kaip liudija nuotrauka, gražiu brikeliu vežiojo ponus, kur jiems reikėjo. Gyvenome vadinamajame kumetyne. Kumetyną prisimenu, o dvaras per karą sudegė. Išliko alyvomis apaugęs kalnelis. Ten jaunimas rinkdavosi į gegužines.

Iš senelių prisimenu tik mamos mamą. Bet tik tiek.

– Taigi turėjote dvejus vaikystės namus. Kokie vaizdai iškyla juos prisimenant? Kokios didžiausios tų vaikystės namų šventės?

 – Namai prasmingi namų reikšme tapo tik Viduklėje, kai persikėlėm į savo namą. Su Vidukle susiję ir švenčių prisiminimai. Nors buvo sovietmetis, ir Kalėdos, ir Velykos buvo švenčiamos kaip pačios didžiausios, gražiausios metų šventės. Aš dar prisimenu kalėdojantį kunigą. Prieš Velykas mes, mergaitės, eidavom budėti prie Kristaus kapo bažnyčioje. Kiekvienai šventei mama ruošdavo skirtingus valgius, kitaip ir namai būdavo puošiami. Kūčių dieną, prieš vakarienę, visi išsimaudydavom. Žinoma, kubile. Tėvelis tokiam kryžmam stove jau būdavo pastatęs eglutę, stalas padengtas vakarienei. Pirmiausia nusiprausę mes, vaikai, puošdavom eglutę. Prisimenu, kad švenčių dienomis jokių darbų net tėvai nedirbdavo – tik gyvulius pašerdavo.

– Sakote, visa ankstyvoji vaikystė prabėgo lauke. Ką ten veikdavote?

– Visas laisvas laikas bėgo lauke. Ir žiemą, ir vasarą. Vasarą, žinoma, daugiau visokių pramogų. Ir kvadratą žaisdavom, ir dviračiais lakstydavom – iki šiol likusios nuobrozdų žymės ant kelių. Karstydavomės po medžius, pešdavomės, taikydavomės. Tik, va, plaukti neišmokau, nes mūsų Maigė vos iki kelių, o vietomis tik vos pėdas apsemia. Bet vis tiek smagu buvo bent taškytis. Uogaudavom, grybaudavom, riešutaudavom. Kaimynystėje augo dvi sesutės, su jomis žaisdavom namus: turėjom pačių pasidarytų lėlių, prisirinkdavom indų šukių, rengdavom puotas, svečiuodavomės vienos pas kitas. Beje, su lėlėmis draugavom gana ilgai. Vėliau nusipiešdavom ant kartono jau paneles ir iki užsimiršimo kurdavom joms drabužius.

Tėvai gyveno savo, suaugusiųjų, gyvenimą. Mama rūpinosi namais, tėvelis dirbo ekskavatorininku. Darbas susijęs su išvykimais – į kokį karjerą (žvyro, smėlio ar ko kito kasti) siunčiamas, ten ir vykdavo. Valgydavome, kai išalkdavom. Ir tai – parleki, čiumpi duonos riekę su spirgučiais ir vėl dumi, kad mama nesugalvotų ko ravėti, valyti, parnešti, nunešti. Gera buvo tokiems laisviems augti, kaip kokiems kumeliukams.

– Pradinė mokykla, pirmoji mokytoja, pirmosios raidės ir knygos. Ar gražiai visa tai atsimenate? Papasakokite.

– Pirmoji mokytoja – Bronė Paulavičienė. Daug vėliau sužinojom, kad ji su vyru buvo ką tik grįžusi iš tremties. Gal kitur negalėjo dirbti, tik mažame Žemaitijos miestelyje? Bet mums, jos, beje, pirmiesiems mokiniams, labai pasisekė. Prisimenu, kaip ji pirmą kartą įėjo į klasę, kaip mokė mus atsistoti sveikinantis, kokį eilėraštuką sakydavom, kad pailsėtų „mūs pirštukai“. Ji mus mokė tik metus, nes abu su vyru Antanu Paulavičium išsikraustė į Raseinius.

Apskritai mano kartai pasisekė – mus mokė tikri inteligentai. Kai galvoju apie savo mokyklą ir mokytojus, negaliu prisiminti nė vieno neįdomaus, nykaus, lėkšto. Toks jausmas, kad mes jiems buvom svarbūs.

– O ką Jums reiškia Viduklės miestelis? Kaip jį apibūdintumėte? Ar turite kur sugrįžti?

– Viduklė – mano kraujyje. Tėvų name gyvena, labai gražiai jį prižiūri mano brolis Juozas su žmona Antosėle. Sesuo – Klaipėdoje. Kuo ilgiau gyvenam, tuo labiau vienas kito pasiilgstam, tuo labiau vienas kitam rūpim.
 


– Gaila, kad negalime leist išpasakoti apie visus mokytojus, akivaizdu, kad labai daug atsimenate. Mums labiausiai rūpi literatūros pamokos ir to dalyko mokytojai. Papasakokite. Ar galima sakyti, kad tos pamokos paklojo humanitarinės kultūros pamatus, patraukė prie knygų?

– Didžiausią įtaką man padarė nuo devintos klasės auklėtoja tapusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Aldona Grabauskaitė. Per jos pamokas mes pirmą kartą išgirdom Edvardą Griegą, Ludwigą van Beethoveną. Ne pačius monumentaliausius jų kūrinius – kad suprastume, kad pajustume. Ji mus skatino skaityti ne vien programinius (mes negaišom su Gudaičio-Guzevičiaus Kalvio Ignoto teisybe), o apskritai gerus kūrinius. Kaip dabar pasakytume, mokytoja Grabauskaitė mus ugdė, lavino plačiąja reikšme. Mūsų klasės ir Mokytojos ryšys nenutrūko iki pat jos mirties. Jos pastangos kreipti mus link geros knygos nenuėjo veltui. Net ir tie iš mūsų, kuriems literatūra netapo gyvenimo esme, manau, išsaugojo ir Vinco MykolaičioPutino, ir Selmos Lagerlöf, ir Ievos Simonaitytės knygų atgarsius.

Beje, knygas skaitydama pamiršdavau, kas esu, kur esu. Man regis, kad tada skaičiau Vėtrų kalną. Mamytei kažko iš manęs prireikė ir ji mane šūktelėjo. Nesulaukusi atėjo į kambarį pažiūrėti, ką veikiu. Ogi skaitau! Nieko negirdėjau, ją pamačiau, kai priėjusi papurtė.

– O dramos būrelis – starto į būsimą profesiją ir kryptingą gyvenimo kelią aikštelė? Bet gal ir kitokia veikla buvo labai svarbi?

– Beje, mes dalyvavom visur: ir šokom, ir dainavom, ir sportavom. Mokytojos G. Bočkauskienės nuopelnas, kad mūsų mokykloje buvo labai neblogas dramos būrelis. Prieš vieną premjerą mokytoja net buvo pakvietusi aktorių Vytautą Tomkų, kad pažiūrėtų, patartų.

Vis dėlto didžiausias, neišdildomas mano paauglystės įspūdis – teatras. Dabar suvokiu, kad taip buvo įgyvendinamas šūkis „Menas priklauso liaudžiai!“ Kad aktoriams dardėti (greičiausiai visokiomis „palutarkomis“) per Lietuvą, vaidinti tokiose mažutėse scenose kaip Viduklės parapijos namų (tada – kultūros namai) buvo, švelniai tariant, nelengva. Bet mums, tų mažų miestelių žmonėms, teatro atvykimas buvo ypatingas įvykis. Sėdėdavau (o dažniausiai tupėdavau prie pat scenos) sausakimšoje salikėje užgniaužusi kvapą. Iki šiol kuo puikiausiai prisimenu Akademinio dramos teatro spektaklį – Friedricho Schillerio „Klastą ir meilę“. Vaidino Henrikas Kurauskas, Irena Gerasimavičiūtė. Menu jaunutę, liaunutę Rūtą Staliliūnaitę Kauno teatro spektaklyje „Mano tuopelė raudona skarele“ pagal Čingizą Aitmatovą. Iš Šiaulių teatro spektaklio atsimenu, kaip Ferdinando Jakšio personažas savo simpatijai sako: „Tavo akys – bangų spalvos“, bet spektaklio pavadinimo neprisimenu. Vis ketinu paklausti susitikusi F. Jakšį. Kartą nuvykau pas sesę į Kauną, ir ji nuvedė mane į Muzikinio teatro pastatytą Charles’io Gounod operą „Faustas“. Nemoku apsakyti, koks man buvo džiaugsmas! Žinoma, aš juk nenutuokiau apie kokybę, bet visa tai – teatras, atmosfera – labai veikė. Paskui dienų dienas gyvendavau prisiminimais. Niekada nepamiršiu, kaip pasisriūbaudama prašiausi įleidžiama į vakare rodomą nufilmuotą Sergejaus Prokofjevo baletą Romeo ir Džuljeta. Džuljetą šoko Galina Ulanova. Įleido. Pamačiau. Buvau tiesiog užkerėta to, ką mačiau ir girdėjau.
 


– Šios vasaros pabaigoje dalyvavote savo klasės draugų susitikime po penkiasdešimties metų. Ką veikiate susitikę, ką prisimenate? Kaip iš laiko atstumo atrodo anuometinis bendramokslių bendravimas, santykiai su mokytojais?
 
– Gal kad buvom viena vienuoliktokų klasė visoje mokykloje, nesam visai išsiskyrę. Žinoma, kiekvienas einam savo keliu, bet su daugeliu retkarčiais pasikalbam telefonu. Kas penkerius metus susitikę irgi turim apie ką pasikalbėti, prisiminti kokių smulkmenų, kurios iš galvos buvo išgaravusios. Nesiskirstom iki paryčių.
 


– Palikusi aktorystės mokslus to meto Konservatorijoje, 1969 m. laimėjote radijo diktorių (pranešėjų) konkursą. Be įprasto žinių ir anonsų skaitymo, dirbote „Jaunimo bangos“ laidoje. Paskui buvote pakviesta vesti laidos „Labanakt, vaikučiai“, kuri tapo neatsiejama Jūsų įvaizdžio dalimi. Kas įsiminė iš to laiko?

– Į radiją atėjau atsitiktinai, o gal ir ne: kurso vadovas V. Čibiras tiesiog liepė man dalyvauti radijo diktorių konkurse. Iš dviejų šimtų dalyvių tapau viena iš trijų laimingųjų (kiti du – Regina Jokubauskaitė ir Aleksas Anikinas). Mano mokytoja Undinė Nasvytytė buvo gana liberali, bet iki šiol prisimenu jos du itin svarbius patarimus: pirmas – dirbtinai nežeminti balso, nes galiu visai jį prarasti, antras – „nevažiuoti“ vien gamtos suteiktais gabumais, o mokytis profesijos. Ypač lietuvių kalbos kirčiavimo ir stiliaus dalykų mus kantriai mokė Vytautas Vitkauskas ir Valerija Vaitkevičiūtė. Kadangi mano skaitymo stilius ir maniera buvo gerokai nutolę nuo oficialaus tono, beveik tuoj pat gavau skaityti „Moksleivių popietę“, „Jaunimo bangą“. Buvo įdomu – tai ne nykios žinios.

– Dabar esate kitos laidos – „Tetos Betos viktorina“ – visavertė šeimininkė. Papasakokite mūsų skaitytojams, kaip toji laida randasi? Ko Jūs pati iš jos siekiate, tikitės? Kas teikia daugiausia pasitenkinimo? Kaip laidos klausytojui man yra susidaręs įspūdis, kad esate itin dėmesinga gamtos įdomybėms ir knygoms, beje, ir vaikų literatūros. Kodėl?

– Gal dėl to man direktorė Goda Litvaitienė ir pasiūlė rengti tiesioginę laidą „Tetos Betos viktorina“. Beje, televizijoje jau nedirbau, bet vardas nebuvo pamirštas. Gal todėl, kad augau gamtos apsupta, ir viktorinos klausimai dažniausiai su gamta susiję. Kalbu apie gamtą, bet tikslas – žmogus. Man rūpi, kokie mes. Šalia gamtos stengiuosi nepamiršti kalbos. Džiaugiuosi klausytojais ir draugyste su leidyklomis, džiaugiuosi, kai klausytojai tiesiog nustebina netikėtais atsakymais.

– Ar skaitėte knygas savo sūnui? Savo anūkei Viltei? Ar manote, kad tai svarbu? Kodėl? Kokios knygos jiems darė didžiausią įspūdį? Ar jie tapo skaitytojais?

– Skaičiau sūnui, dabar negaliu tvirtinti, kad jis knygų graužikas, bet skaito. Kiek pastebėjau, jam patinka Kęstutis Navakas, Sigitas Parulskis.

Na, o anūkei skaičiau, ko gera, daugiau negu sūnui. Ir apie Mikę Pūkuotuką, ir Spragtuką, ir net apie Alisą. Jai patiko Violetos Palčinskaitės, Ramutės Skučaitės eilėraščiai. Perskaitėm Ežiuką rūke, daug Kęstučio Kasparavičiaus knygų. O Mamulė Mū ir Varna buvo tiesiog apsigyvenusios pas mus: šnekėdavomės virtusios šiomis dviem draugėmis. O ką jau kalbėti apie Astridą Lindgren! Jeigu vykdavom atostogauti dviese, tai būtinai pasiimdavom knygų ir jas skaitydavom garsiai vieną skyrių arba kelis puslapius aš, kitą pluoštelį ji. Kaip būdavo įdomu kalbėtis apie perskaitytą knygą! Kokių įdomių minčių ji išsakydavo, nes nelikdavo močiutės ir anūkės, būdavom dvi pašnekovės, dvi draugės.

To bendrystės jausmo ir netenka tėvai, nerandantys laiko vaikams ir knygai. Jokios brangiausios dovanos to neatstos.
 


 

– Jūs pati, žinoma, skaitytoja. Gal galite apibūdinti, kokios knygos ypač patinka?

– Skaičiau daug. Tačiau nors mokytoja A. Grabauskaitė darė įtaką, mano skaitymą būtų galima laikyti chaotišku. Sovietmečiu skaitėm iš rankų į rankas gaunamus Michailą Bulgakovą, Čingizą Aitmatovą, Borisą Pasternaką. Beje, Pasternaką žinojau iš A. Grabauskaitės. Jau vėliau su malonumu skaičiau Laimono Tapino knygas apie Bronių Babkauską ir Jurgį Baltrušaitį. Buvo Romualdo Granausko laikotarpis, labai patiko Viktorijos Daujotytės knygos. Domiuosi poezija, turiu mėgstamų autorių ir vyresniosios kartos, ir šiuolaikinių. Ir, žinoma, vaikų literatūra.

Vienu metu buvau panirusi į skandinavus: Selma Lagerlöf (iš naujo – jau suaugusi), Päras Lagerkvistas, Sigrid Undset, Herbjorg Vassmo. Buvo prancūzai – François Villon, Françoise Sagan. Vokiečiai – Thomas Mannas, Erichas Maria Remarque’as. Skaičiau ir Ernestą Hemingway’ų. Buvo tikras džiaugsmas, kai „Tyto alba“ leido „Garsiausių XX amžiaus pabaigos knygų“ seriją. Kokia laimė, kad galėjome skaityti mūsų egzodo rašytojų kūrybą. Apie knygas ir skaitymą galėčiau kalbėti ir kalbėti.

Dabar daug laiko atima ruošimasis laidoms. Kai visai apsunkstu nuo to, ką privalau, atsiverčiu Ekleziastą arba gerą detektyvą, arba poeziją – visaip būna. Bet nebūna be knygos.
 


– Nugirdau ir įsiminiau Jūsų frazę: „Man apskritai vaikai yra įdomu.“ Kodėl vieniems tai įdomu, o kiti, anot Ericho Kästnerio, vaikystę užmiršta „kaip suvalgytą dešrą“?

– Vaikai man rūpi. Su jais įdomu kalbėtis. Kartais kai pasakys, tai ir lieki išsižiojęs. Koks tu nenuovokus, taisyklių suvaržytas, suaugęs žmogau!

Žinot, aš pasiūliau idėją Lietuvai – Jūsų linkėjimą: „Skaitykit vaikams, skaitykit su vaikais ir viskas bus gerai.“ Deja, ši idėja pasirodė per menka, nes nė vienu žodžiu apie ją neužsimenama. Kaip gaila! Ir apmaudu, kad per menkas atrodo žmogaus auginimas. Nes, atsiprašau už banalumą, mes visi – iš vaikystės.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2017 Nr. 4 (84)

 

 

 

Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
25262728293001
02030405060708
09101112131415
16171819202122
23242526272829
30310102030405
Liepa
    2018     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2017 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.