2018 m. rugsėjo 21 d.
„VAIZDINIAI LAIKŲ SENŲ...“

(Balio Sruogos Giesmė apie Gediminą)

Kęstutis Urba (LNB)
 

Kęstutis Urba


Prieš aštuoniasdešimt metų pasirodė keletas reikšmingų lietuvių autorių knygų vaikams: Stepo Zobarsko Brolių ieškotoja, Liudo Dovydėno Jaujos pasakos ir Katino sodas, Leonardo Žitkevičiaus eilėraščių rinkinys Su tėvelio kepure, Balio Sruogos Giesmė apie Gediminą, Kazio Binkio drama Atžalynas. Tik pastarasis kūrinys buvo visuotinai žinomas XX a. antrojoje pusėje gimusioms ir augusioms skaitytojų kartoms. Beveik visi kiti iki Atgimimo laikų buvo kalinami vadinamuosiuose bibliotekų spec. fonduose.

Sruogos poemos Giesmė apie Gediminą viešumas ir prieinamumas – gana dviprasmis klausimas. Pirmą kartą 1938 m. išleistas vaikams su Valstybės teatro dailininko Mstislavo Dobužinskio (1875–1957) iliustracijomis, antrą kartą kūrinys pasirodė 1952 m. Čikagoje, iliustruotas Viktoro Petravičiaus (1906–1989) piešiniais. Tekstas buvo pateiktas stilizuotomis didžiosiomis rašytinėmis raidėmis. „Originali didelės meninės vertės knyga vis dėlto neturėjo pasisekimo tarp išeivijos skaitytojų – daugelis skundėsi sunkiai galį išskaityti stilizuotą „rankraštinį“ tekstą“1, – rašoma Sruogos Raštų „Paaiškinimuose“. Čikagoje 1982 m. fotografuotiniu būdu pakartotas ir pirmasis leidimas su Vandos Daugirdaitės-Sruogienės (1899–1997) ir Dalios Sruogaitės-Bylienės (1925–2015) įžanginiu žodžiu, kuriame minima, kad Dobužinskis, „didysis menininkas“, pirmojo leidimo iliustracijas, viršelį ir vinjetes „padarė autoriui prašant“2. Sovietinėje Lietuvoje poema paskelbta Sruogos Raštuose – 1957 ir 1996 m., taip pat suaugusiesiems skirtose poezijos rinktinėse Bangų viršūnės (1966) ir Į mėlynus tolius (1981). Keletą kartų ji leista tarsi ir mokiniams skirtose rinktinėse – knygojeViršelio dail. Viktoras Petravičius Aitvaras teisėjas (1987) ir Algio Samulionio sudarytoje, parengtoje Giesmėje apie Gediminą (1993). Pastaroji knyga priklausė „Vyturio“ leidyklos sumanytai „Sakalėlio“ serijai (joje išėjo bene penkios knygos). Abiejų šių knygų, ypač pastarosios, paskirtį labai nelengva nusakyti – geriausiu atveju jos skirtos vaikų literatūros studijoms, turi mokslinę reikšmę, bet visiškai nepatrauklios vaikams ar paaugliams. Gausiai iliustruoto šios poemos leidimo (dailininkas Andrius Seselskas) tikimasi sulaukti šiemet (leidžia labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“).

Giesmės apie Gediminą fragmentų, ištraukų spausdinta įvairiuose periodiniuose leidiniuose, antologijose, chrestomatijose, vadovėliuose, jie suregistruoti Sruogos Raštų „Paaiškinimuose“3. Naujaisiais laikais jaunųjų skaitytojų, taip pat pedagoginės bendruomenės sąmonėje poema neabejotinai įsitvirtino tada, kai pateko į literatūros vadovėlį Knygų valandos (1996). Greičiausiai tai ir lėmė, kad kūrinys atsidūrė reikšmingiausių knygų vaikams šimtuke4.

Kūrinio recepcija

Pirmasis poemos leidimas 1938 m. sulaukė bene dešimties recenzijų, labai entuziastingų vertinimų. Bernardas Brazdžionis aukštino eiliuotą, poetinę žinomos legendos formą: „Visi žinojom nuolat kartojamą ir jokio įspūdžio nebedarančią Vilniaus miesto įkūrimo legendą. Jos pasakojimas buvo virtęs trafaretu. Bet poetas pro tą nuvalkiotą, susenusį viršinį apdarą įžvelgė amžinai jauną, kerinčią ir uždegančią dvasią, kuri iš jo atkurtos legendos posmų ištryško nuostabiai gražios poezijos versme, gaivinančia ir žavinčia ne tik jaunimėlio, bet ir suaugusio širdį. <…> Šioj Sruogos poemoj jausmas ir vaizdai, o ypač senosios Lietuvos girių aprašyme, pasiekia aukščiausį išreiškimą.“5

Gamtos vaizdus giria, vertina ir kriptonimu J. V. pasirašęs recenzentas: „Estetinio pasitenkinimo daugiausia suteikia tos poemos vietos, kur vaizduojama gamta.“6

Recenzentas A. M. (beveik neabejotina, kad tai Antanas Miškinis) gamtos vaizdus lygina su veikėjų paveikslais: „Poemoje veikia lygiai žmogus, lygiai gamta. Taip yra pabrėžtas senlietuviškas gamtos pajutimas, jos savotiškas sudvasinimas. Tatai poemą daro, banališkai betariant, sultingesnę. Tie trys poemos įvardyti asmens (Gediminas, Lizdeika, Verkelis) kiekvienas pagal savo paskirtį savotiškai ir gyvi, iš poemos veiksmo ir gyvo gamtiško fono išaugę.“7 Šis recenzentas atkreipia dėmesį, kad Sruoga į perpasakotą legendą „įvedė naujų asmenų“ – Lizdeiką, Verkelį.

„Iš ypatingai gražių vietų negalima nepaminėti Vilniaus katedros aprašymo (43-4 p.), Gedimino kalbos (27-8 p.), o ypač nakties miško vaizdo (31 p.)“8, – rašė mokytojas Paulius Agrastaitis.

Dar vieno recenzento teigta, kad pažįstama legenda „išėjo tikrai romantiška, kiek simboliška, nuotaikinga ir gana poetiška“. Simboliškumas aiškinamas taip: Gediminas yra romantiškos praeities valdovų simbolis, Lizdeika – žynių „<…> taurus simbolis. Gamtos fonas čia tarsi išauga į simbolinį asmenį, kurį mes jaučiame giesmėj, kaip veikėją.“9

Net dvi recenzijas paskelbė Sruogos teatro seminaro dalyvis, vėliau garsus teatrologas Antanas Vengris (1912–2014). Poema įvertinta kaip „stiprios poetinės jėgos dalykas“10. Ir Vengris, ir kiti recenzentai atkreipia dėmesį į formos ypatumus  – keturskiemenį chorėją, muzikalią ritmiką, melodingumą, baladiškumą, apskritai vaizdingumą ir panašius privalumus.

Kiti Giesmės apie Gediminą vertinimai ir apibūdinimai pasirodė maždaug po pusės šimto metų. Didžiausias Sruogos gyvenimo ir kūrybos žinovas mokslų daktaras Algis Samulionis (1936– 1994) savo iškilioje, kruopščiai dokumentuotoje

daugiau kaip 400 puslapių monografijoje mūsų aptariamai poemai skiria vos puslapį, bet suteikia svarbių žinių apie kūrinio atsiradimą, sąsajas su visa Sruogos kūryba, pakomentuoja romantišką Lietuvos vaizdą. „Ypač pakilių, patetiškų <…> epitetų nesigaili kunigaikščiui Gediminui, kuriuo, kaip ir dramose, siekiama išaukštinti Lietuvos valstybingumo idėją.“11 Detalesnės kūrinio analizės mokslininkas nepateikia.

Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, Samulionis „Vyturio“ leidyklos iniciatyva parengė minėtąją Sruogos kūrybos rinktinę „vidutiniam mokykliniam amžiui“, į kurią sudėta viskas, kas tiesiogiai buvo adresuota arba tapo artima jauniesiems skaitytojams. Rinkinyje paskelbtas net ir labiau profesionalams skirtas Sruogos straipsnis apie vaikų teatrą. Rinkinio įvade Giesmę apie Gediminą Samulionis vadina svarbiausiu poetiniu kūriniu jaunimui, pakartoja monografijoje pateiktas jo parašymo aplinkybes ir kuriamą patriotinį vaizdą, įvertina jo meniškumą – tai „patrauklus, grakštaus stiliaus veikalas, kuriam pirmiausia būdingas išskirtinis žodžio vaizdingumas ir lakumas, lengvos ir skambios, tarsi spontaniškai išsiliejusios eilės“12.

Kaip minėta, panašią, tik mažesnio užmojo ir menkiau moksliškai apipavidalintą Sruogos kūrybos rinktinę Aitvaras teisėjas mokyklos reikmėms („vidutiniam ir vyresniam mokykliniam amžiui“) „Vyturio“ leidykla buvo išleidusi 1987-aisiais, pilietinio ir politinio virsmo metais. Leidinyje išspausdintas Vinco Aurylos (1923–2009) straipsnis, kuriame taip pat aptarti poemos vaizdai, gražiai apibendrinti kai kurie meniniai bruožai. „Nuotaikos ir dramatinių situacijų kūrimas – pagrindinis poeto kalbėjimo būdas. <…> B. Sruoga atskleidžia sudėtingą žmogaus jausenos pasaulį, iškeldamas herojaus dvasios nerimastį.“13 Reikšminga, kad Sruogos Giesmę apie Gediminą Auryla buvo pristatęs ir anksčiau savo monografijoje Lietuvių vaikų literatūra (1986), pabrėždamas, kad poetas „išvengė sentimentalaus patoso, žygdarbių apoteozės, vadų kulto rifų“14.

Paskutinis mokslinis žvilgsnis į Sruogos kūrinį – Algio Kalėdos (1952–2017) pranešimas 120-osioms Sruogos gimimo metinėms skirtoje konferencijoje, kuri įvyko 2016 m. kovo 4 d. Lietuvos edukologijos universitete. Pranešime „Sruogos Giesmė apie Gediminą Vilniaus topikos kontekste“ mokslininkas kėlė tikslą kalbėti „apie [kūrinio] savitumą, originalumą ir kontekstinę apsuptį“. Pastarajam aspektui ir teko daugiausia dėmesio, pabrėžta, kad Sruoga bene labiausiai išplėtojo legendos apie Vilniaus įkūrimą motyvą, jo „užmojis pateikti meninę kompozicinę visumą labai įspūdingas“. Kitiems pranešimo tikslams, kaip dažnai nutinka konferencijose, laiko pritrūko. Gaila, kad pranešėjas nepaliko rašytinio teksto, liko tik garso įrašas, o visų pranešimų turinys plačiai apžvelgtas Redos Pabarčienės straipsnyje15.

Kūrinio kilmė. Iš dramos į poemą

Samulionis teigia, jog impulsas parašyti visus tris pagrindinius kūrinius vaikams – dramą Aitvaras teisėjas (1935), istorinę apysaką Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus (1937) ir Giesmę apie Gediminą – buvo rašytojo dukra Dalia, gimusi 1925 m. „Su ja ir su kitais vaikais B. Sruoga net „konsultavosi“ – vos parašęs skaitė jiems atskiras scenas, žiūrėjo, kaip jie reaguoja.“16 Apskritai rašytojas esą mėgo ir mokėjo bendrauti suAndriaus Seselsko iliustr. vaikais. Galima manyti, jog XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Sruoga, galbūt dėl tokio paties motyvo, ir apskritai plačiau domėjosi vaikų literatūra. Štai Klaipėdoje leisto „Vakarų“ laikraščio 1936 m. kovo–balandžio numeriuose (daugiau kaip dešimtyje) spausdintame straipsnyje „Vaikų teatras“ jis rašė: „Nūn vaikų literatūros ūgis, jos augimo tempas kiekybės ir kokybės atžvilgiu yra visiškai patenkinamas. Tokiais laimėjimais vaikų teatras dar negalėtų pasigirti.“17 Vaikų teatro, o kartu vaiko psichologijos, meno suvokimo klausimai buvo atsidūrę ir Sruogos vedamo teatro seminaro programos centre. Tai įdomi būsimų tyrinėjimų tema.

Kita reikšminga aplinkybė yra ta, kad Sruoga pirmiausia parašė radijo pjesę „Gedimino sapnas“, kuri 1937 m. spalio 10 d. buvo suvaidinta Kauno radiofone. Kūrinį užsakė Jadvyga Čiurlionytė (1898–1992), kuri 1934–1935 m. ten dirbo ir rengė radijo laidas vaikams18. Pati Čiurlionytė šį faktą patvirtino monografijos autoriui Samulioniui19.

Akivaizdu, kad „Gedimino sapnas“, o vėliau Giesmė apie Gediminą radosi kitų garsiųjų Sruogos istorinių dramų kontekste, tai padeda suprasti, kodėl autorius pasirinko tokią temą ir siužetą. Be abejo, Lietuvos metraščiuose užfiksuota Vilniaus miesto įkūrimo legenda vaikams itin įdomi, nesunkiai suvokiama.

Literatūros istorikai, atrodo, nėra atkreipę dėmesio į tai, kad dramą Gedimino sapnas yra parašęs ir Aleksandras Fromas-Gužutis (1822–1900), ji 1910 m. išleista atskira knygele. Labai tikėtina, kad Sruoga jaunystėje ją skaitė. Fromo-Gužučio dramos centre – pagonybės ir krikščionybės konfliktas. Tačiau siužete labai svarbus Gedimino sapnas. Itin reikšminga, kad panaudota ir legenda apie Lizdeiką, tik ten jis vadinamas Krivių Krivaičiu.

Literatūros ir tautosakos institute saugomas Sruogos dramos (radijo pjesės) „Gedimino sapnas“ rankraštis20. Akivaizdu, kad poema išaugo iš jo. Pieštuku rašytas dramos tekstas yra 520 eilučių, neskaičiuojant veikėjų vardų ir remarkų. Poemos tekstą sudaro jau 953 eilutės, taigi beveik dvigubai daugiau.

Ką ir kaip poetas keitė rašydamas poemą, labai smulkiai aprašyta minėtuose Sruogos Raštų pirmojo tomo „Paaiškinimuose“, kuriuos parengė Samulionis21. Pakanka juos glaustai referuoti. Draminis variantas, suprantama, prasidėjo veikėjų sąrašu: Sakytojas, Gediminas, Lizdeika, Minia („Minia“ kūrinyje ilgainiui virsta „Kariais“). Dramos rankraštis buvo suskirstytas į tris scenas (jos pažymėtos skaičiais): stovyklos įrengimas ir puota, antra – sapnas ir (trečia) sapno išaiškinimas. Poemoje romėniškais skaitmenimis pažymėta 14 fragmentų, arba epizodų, skyrių (kai kurie recenzentai juos vadina „giesmėmis“). Poemos konstrukcijoje I–VII skyrius atitinka pirmą, VIII – antrą, o IX–XIV – trečią dramos sceną. Poemoje atsiranda naujų epizodų: tauro medžioklė, Vilniaus katedros išaukštinimas, Lizdeikos biografija, žynio pakvietimas, dar vienas kitas fragmentas. „Visą laiką, tegu palyginti nedaug, buvo taisomas ir pats poemos tekstas – kaip ir kitur, ieškoma vaizdingesnio, emocingesnio žodžio, taisomos kirčio klaidos ir pan.“, – rašo Samulionis ir pateikia keletą pavyzdžių.

Žinoma, pagrindinis pakeitimas – poemoje nebelieka Sakytojo. Jo tekstą pasisavina autorius, arba kalbėtojas, kuris ir pasakoja istoriją, įvykius, reiškia jausmus, vertina, grožisi. Taip Giesmėje apie Gediminą susipina epikos, lyrikos ir dramos pradmenys, ir tai iš esmės lemia meninį kūrinio savitumą, originalumą, apie kurį galbūt planavo kalbėti literatūrologas Kalėda.

Kitokia poema jauniesiems

Giesmę apie Gediminą verta suvokti kitų ano meto pasakojamosios poezijos, arba lyroepikos, skirtos vaikams, kontekste. Daugiausia tokių kūrinių parašė Kazys Binkis (1893–1942): Meškeriotojas (1928, išleista 1935), Atsiskyrėlis Antanėlis (1930), Dirbk ir baiki (1936), Jonas pas čigonus (1937), Kiškių sukilimas (1937), Keistutis pas Gediminą (1940). Šiuo metu skaitytojams vėl žinomas ir populiarus Vytės Nemunėlio (1907–2002) Meškiukas Rudnosiukas (1939). Yra ir pluoštelis dabar, deja, jau beveik užmirštų siužetinės poezijos tekstų: Petro Cvirkos (1909–1947) Napalys bailys (1936), Onutė Žliumbutė (1936), Vytauto Sirijos Giros (1911–1997) Traukinys (1936), Jūra (1937), Kaminkrėtys (1938). Dauguma išvardytų kūrinių – žvalių intonacijų, komiški ir atvirai didaktiniai, ugdomieji.

Sruogos Giesmė apie Gediminą irgi turi aiškią ugdomąją paskirtį. Jos idėja suskamba epigrafe: „Užsidegs nauji žvaigždynai / Vyrų ir darbų – / Kad prikelsim Gedimino / Dvasią iš kapų.“ Maironiškoji dvasia, siekinys atgaivinti, prikelti praeitį Sruogos poemoje labai akivaizdūs. Pati pirmoji eilutė „Miškas ūžia, miškas gaudžia“ beveik sutampa su garsaus Maironio eilėraščio pradžia – „Miškas ūžia, verkia, gaudžia“, ji pasikartoja dar du kartus, tampa svarbiu poemos motyvu. Sruogai ši eilutė buvo svarbi, įsiminusi. 1913 m. „Aušrinėje“ rašydamas apie Maironį, jis prisimena: „Dažnai, atsimenu, ilgais rudens vakarais, prieš užžiebiant šviesą, kada kiekvienas skęsta savose vakaro svajonėse, užtrauks, būdavo, merginos tyliu, skausmingu, ilgėjimosi pilnu motyvu „Kur bėga Šešupė“ arba „Miškas ūžia, verkia, gaudžia“... Ypatingas ūpas, būdavo, sukildavo kiekviename; kiekvienas nujausdavo kažkokį nerimavimą, kažkokį keistą sielos virpėjimą, keistą energijos ir jėgų pakilimą. <…> Seniai tuomet troško ramybės, jaunieji kovos.“22 Sruoga yra rašęs ir apie Vinco Krėvės Dainavos šalies senų žmonių padavimus, tos knygos tam tikras aidas taip pat girdėti Giesmėje apie Gediminą.

Taigi Sruogos kūrinys nukreiptas ne į vaiko ar paauglio charakterio ugdymą, o į universalesnį patriotizmo jausmą ir taip tęsia istorinės tematikos lietuvių literatūros tradiciją. Tema lėmė ir kitokias intonacijas. Įdomu, kad Giesmė apie Gediminą parašyta chorėju, vaikų poezijai labai būdingu metru, – vyrauja keturpėdis chorėjas. Tačiau jis kuria ne džiugią šokinėjančio kamuolio nuotaiką, o provokuoja grožėjimąsi, padeda kelti retorinius klausimus, skatina mąstyti, kartais pereinama ir į patetiką. Kūrinio intonacijai svarbu kaitaliojami rimavimo būdai: bene dažniausi – gretutiniai rimai, bet yra ir gaubiamojo ar kryžminio rimavimo atvejų. Taigi galima spėti, kad kitaip eiliuoti skatino kitoks kūrinio adresatas. Anot Samulionio, beveik visos Sruogos dramos suaugusiesiems parašytos „tradiciniu šekspyriškuoju penkiapėdžiu jambu“23, o šįkart pasitelktas chorėjas.

Literatūros rūšių sampynos, raiškos formų įvairovė

Beveik visi pirmieji Giesmės apie Gediminą recenzentai įvardijo kūrinį kaip epinę poemą. Vis dėlto šiandien atrodytų, kad jos savitumą, originalumą lemia labai subtili epikos, lyrikos ir dramos sampyna, šių literatūros rūšių sinkretinimas.

Poemos pagrindas išties epinis – joje nuosekliai perpasakota legenda apie Vilniaus miesto įkūrimą, itin subtiliai išplėtojant legendinę Lizdeikos istoriją, biografiją. Ištisai epiniais, pasakojamaisiais laikytini net aštuoni (iš keturiolikos) skyriai: II ir III, VI ir VII, X–XIII. Tačiau kai kuriuose iš jų prasiveržia lyrinis išgyvenimas, įsiterpia lyrinis peizažas arba pasakojimas tęsiamas dramos (dialogo) forma. II skyriuje poetas įvardija istorinį laiką („Ten prieš šimtmečius septynis“), kuria daukantišką miško, girios vaizdą, išvardydamas joje knibždėjusius, bruzdėjusius žvėris (paminėta net trylika jų rūšių) ir skraidžiusius paukščius (išvardyti septyni). Po išvardijimo apibendrinimas: „Tartum jūra mėlyna / Buvo Lietuva tada, / <…> Neaprėpiamai plati, / Neapsakomai graži.“ (Tokiu dinamišku miško vaizdu, detalių vardijimu ir apibendrinimu Giesmė apie Gediminą kelia asociacijas ir su Antano Baranausko Anykščių šileliu.) Su epiniu užmoju Sruoga poemoje pasakoja ir apie Gedimino medžioklę, po jos surengtą puotą.

Taigi poemos epiškumas nekelia abejonių. Skaitytojus, ypač nežinančius šio kūrinio ištakų, pirminio varianto (o tokių dauguma), nustebina, galbūt ir sutrikdo dramos forma. Draminė, arba dialogo, forma pasitelkta net penkis kartus, ja parašytos 385 eilutės, vadinasi, geras trečdalis teksto. Toji forma atlieka gana skirtingas funkcijas. Štai Gedimino ir karių vado Verkelio pokalbyje (V skyrius) pateikiamas vietovaizdis, aplinka, kurioje atsiras Vilniaus miestas, paminimi Verkiai, Vilnelė, grožimasi gamta. (Verkelis kreipiasi į Gediminą: „Daug pasauly keliavai, / Vietų daug gražių matei... / Bet gražesnę ar radai / Tu pasauly plačiame / Už gimtinę mano šią?“) Dramine forma pateiktas ir Gedimino sapnas (VIII skyrius), nors jis veikiau panašus į monologą, pertraukiamą tų pačių garsažodžių „au au au“ – tariamo geležinio vilko kauksmo. Šis skyrius primena pirminę kūrinio intenciją – kad yra rašytas kaip radijo pjesė, bet nors jis siužete labai svarbus, deja, tai nėra pati stipriausia, įspūdingiausia kūrinio vieta. Po sapno vykstantis jo aiškinimasis, Gedimino pokalbis su Verkeliu ir kariais (IX skyriaus antroji pusė) – veiksmo postūmis, perkėlimas į kitą erdvę, pretekstas papasakoti Lizdeikos gyvenimo istoriją. Ketvirtasis draminis epizodas XIII skyriuje (Verkelio ir Lizdeikos susidūrimas) – išoriškai pats konfliktiškiausias, dramatiškiausias. Dramine forma pagrįsta kūrinio pabaiga, visas XIV skyrius, kur Gediminas išgirsta jam skirtą misiją („Staugimu esi tu kviestas / Čia įkurti didžio miesto“) ir priima tokį „dievų kvietimą“. Antikinio choro rudimentą primenantis kolektyvinis veikėjas – Kariai – pačioje pabaigoje pašlovina būsimą Vilnių.

Nors draminei formai Giesmėje apie Gediminą tenka nemažai vietos, vis dėlto suabejoji, ar pagrįsta šiuo atveju kalbėti apie rūšinę dramos prigimtį, elementus. Juk kūrinyje bemaž nėra tradicinio draminio konflikto, veikėjų susidūrimo. (Epizodinis konfliktas, kaip minėta, – tarp Verkelio ir Lizdeikos: Verkelis jėga atgabena Lizdeiką pas Gediminą.)

Atsakydami į šį klausimą, turėtume prisiminti, kad Sruoga pagrindė poetinės dramos atmainą, kuri tapo labai svarbi lietuvių dramaturgijos raidoje. Poetinė drama dažniausiai rašoma eiliuota forma. Anot Samulionio, „eiliuota kalba – ne formalus, o esminis B. Sruogos dramaturgijos požymis“; „Smulkus psichologizmas B. Sruogai apskritai yra svetimas“; „B. Sruogos dramų esmė  – personažų vidinis gyvenimas“; jo dramų struktūrą „formuoja ne tiek išorinė įvykių tėkmė, kiek viso kūrinio emocinė spalva, atmosfera, lyrinių nuotaikų srautas“24. Šie dalykai tikrai būdingi ir Giesmei apie Gediminą.

Turbūt verta pridėti, kad poetinei dramai labai svarbi monologo forma. Šioje poemoje yra keletas meniškai itin stiprių, subtilių monologų. Poetinės dramos monologuose dramatizmas pinasi su lyrine savistaba, paprastai monologu herojus atsiveria. Nuostabiausia, meniškiausia kūrinio vieta – filosofinis, egzistencinis Gedimino monologas VI skyriuje, beje, neįformintas kaip dramos fragmentas. Kreipdamasis į medžioklės draugus, Gediminas atsiveria, suvokia nenumaldomą laiko tėkmę („Buvo žmonės. Džiaugės, kovės... / Kas beliko nūn iš jų?“), palyginimu išsako žmogaus gyvenimo laikinumą („Juk likimas kareivėlio / Kaip berželio svyruonėlio: / Ir bujoji, ir žaliuoji, / Kol palūžęs susvyruoji...“) ir vis dėlto teigia jo prasmę („Ir šią taurę aš keliu, / Kad gyventų širdyse / Mūsų protėvių dvasia“; „Kad su protėviais kartu / Mūsų atmintis gyventų“). Išties šiuo monologu, anot Aurylos, autorius perteikia „herojaus dvasios nerimastį“.

Apskritai Giesmės apie Gediminą lyrizmas, vadinamieji atsivėrimai, savistaba daro patį stipriausią emocinį ir estetinį poveikį. „Ir pats B. Sruoga visada laikė save lyriku – netgi neberašydamas eilėraščių, tapęs tituluotu profesoriumi ir mokslininku, pripažintu dramaturgu.“25

Žinoma, lyrizmas nebūtinai skleidžiasi tik monologuose. Pirmasis poemos skyrius, arba prologas, kuriame tapomas miško vaizdas, perteikia emocinę kalbėtojo būseną, paaiškina, įtraukia epinę liniją: „Iš tų ošiančių šakų / Lyg atgyja, lyg iškyla / Vaizdiniai laikų senų...“ Lyrinis „aš“ apsinuogina ir IV skyriuje: „Miško supanti daina, – / Ir mana širdis su ja... / Aš svaigstu, džiaugiuos, dainuoju <…>. Ir, klausydams tų garsų, / Rodos, pats lekiu, skrendu.“ Vilniaus katedros vaizdas (X skyrius) kuriamas tarsi iš dabarties pozicijų: pasakotojas, kalbėtojas žvelgia į ją ir vėl apmąsto laiko tėkmę.

Itin stipri ir įtaigi epikos ir lyrikos santarvė matyti poetiniame Lizdeikos portrete. Pristatęs Lizdeiką kaip erelio atneštą ir išaugintą kūdikį, poetas nutapo subtilų vidinį jo portretą. Jis atdūsius ir kvapą gavęs iš „auksinių debesų“, jutimą – iš „žvaigždžių žydraus dvelkimo“, klausą – „iš stygelių sidabrinių“, uoslę – iš žiedų, akių šviesybę  – „iš saulėtekių lakių“, o bene svarbiausią savybę, sąžinę, – „Iš motulės rūpestėlio / Ir iš ašarų našlaičių“. Taip radosi nepaprastos žynio galios: „Visa jautė jis, girdėjo / Ir suprato, ir regėjo, / Ir gamta nebeturėjo / Užvertos jam paslapties.“

Kitaip Sruoga kuria Gedimino portretą: pateikia keletą išorinių detalių („Kunigaikštis Gediminas, – / Garbanotas ir taurus, / Tartum uosis stamantrus“) ir apibendrina jo galią („Priešai ir pikti kaimynai / Žino ranką Gedimino, – / Kad kaip griausmas ji smagi, / Kad jam Lietuva brangi!“). Taigi Gedimino portretas lakoniškesnis, abstraktesnis, monumentalesnis. Jo paveikslo subtilumas, kaip matėme, atsiveria monologuose ir kai kuriuose dialoguose.

Sruogos Giesmė apie Gediminą labai paranki literatūros edukacijai. Tai pripažino dauguma mokytojų, naudojęsi šio kūrinio ištraukomis Knygų valandose. Analizuodami šį tekstą, mokiniai gali lengvai pažinti ir suvokti ne tik literatūros rūšis, bet ir tokias raiškos formas kaip pasakojimas, dialogas, monologas, literatūrinis portretas, peizažas, taip pat kitus meninio kūrinio bruožus.

Adresato klausimas

Minėtoje Sruogos gimimo 120-mečio konferencijoje prof. Kalėda kalbėjo: „Nekyla abejonių dėl numanomo adresato, čia viskas labai aišku.“ Matyt, pasikliauta paties autoriaus nuoroda, paantrašte „Gražiajam jaunimėliui“. O vis dėlto, kokio amžiaus „jaunimėlis“ autoriaus turėtas galvoje? Atkreipkime dėmesį į tai, kad poemos fragmentus Sruoga pirmiausia nusiuntė į suaugusiųjų leidinį – „Židinį“, kur jie ir buvo išspausdinti 1937 m. 11-ajame numeryje. O juk tuo metu Lietuvoje ėjo bene keturi periodiniai leidiniai vaikams, iš kurių žinomiausias – „Žiburėlis“. Tai skatina manyti, kad Giesmę apie Gediminą autorius skyrė vyrėlesniems skaitytojams.

Dabarties laikais aptartąją Sruogos poemą turbūt reikėtų laikyti gana atviro adresato kūriniu. Jis puikiai tenkina ir pradinių, ir vidurinių klasių mokinių literatūrinio lavinimo reikmes. Bet, meniškai, raiškiai skaitomas, jis, ko gera, sudomintų ir daug mažesnius vaikus, būtų jų suvokiamas. Kūrinio paplitimas, kaip sakyta, labai susijęs su leidyba, knygos formatu, iliustracijomis.

Kad ir kaip būtų, Balio Sruogos Giesmė apie Gediminą yra vienas gražiausių, meniškiausių, turiningiausių lietuvių literatūros kūrinių augantiems skaitytojams.

________________________

1 Balys Sruoga, Raštai, t. 1. Poezija, Vilnius: Alma littera, 1996, p. 820.

2 „Leidėjų žodis išleidžiant 3-ąją „Giesmės apie Gediminą“ laidą“, in Balys Sruoga, Giesmė apie Gediminą, Čikaga, 1982, p. 5.

3 Balys Sruoga, Raštai, t. 1. Poezija, p. 820–821.

4 Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė, Kęstutis Urba, Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai: reikšmingiausių lietuvių autorių knygų vaikams ir paaugliams katalogas, Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka: Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius, 2017, p. 103.

5 V. Nem., „[KNYGOS: recenzija]“, Motina ir vaikas, 1938, Nr. 3, p. 19–20.

6 J. V., „Giesmė apie Gediminą“, Lietuvos aidas, 1938, kovo 5, p. 3.

7 A. M., „[Recenzija]“, Dienovidis, 1938, Nr. 4, p. 196.

8 Mokyt. Paul. Agrastaitis, „[Recenzija]“, Draugija, 1938, liepos 20, Nr. 13–14, p. 447.

9 L. K., „Giesmė apie Gediminą“, Mokslo dienos, 1938, Nr. 5–6, p. 331.

10 Ant. Vengris, „Balio Sruogos „Giesmė apie Gediminą“, Naujoji Romuva, 1938, Nr. 15–16, p. 381.

11 Algis Samulionis, Balys Sruoga, Vilnius: Vaga, 1986, p. 303.

12 Algis Samulionis, „Dedikuota jauniems ir linksmiems“, in Balys Sruoga, Giesmė apie Gediminą, Vilnius: Vyturys, 1993, p. 8.

13 Vincas Auryla, „Balio Sruogos kūryba vaikams“, in Balys Sruoga, Aitvaras teisėjas, Vilnius: Vyturys, 1987, p. 139.

14 Vincas Auryla, Lietuvių vaikų literatūra, Vilnius: Vaga, 1986, p. 115.

15 Reda Pabarčienė, „Naujai apie Balį Sruogą“, Gimtasis žodis, 2016, Nr. 3, p. 22–31. Už galimybę pasinaudoti konferencijos garso įrašu šio straipsnio autorius dėkingas mokslininkei Neringai Lašaitei-Markevičienei.

16 Algis Samulionis, Balys Sruoga, p. 258.

17 Balys Sruoga, Raštai, t. 11, Vilnius: LLTI, 2006, p. 347.

18 Jadvyga Čiurlionytė, sudarė ir parengė Laima Burkšaitienė, Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2006, p. 470.

19 Algis Samulionis, Balys Sruoga, p. 303.

20 Gedimino sapnas (autografas), Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, f. 1, b. 3911, 1. 9–26.

21 Balys Sruoga, Raštai, t. 1. Poezija, p. 818–821.

22 Cit. iš: Balys Sruoga, Verpetai ir užuvėjos, Vilnius: Vaga, 1990, p. 17–18.

23 Algis Samulionis, Balys Sruoga, p. 285.

24 Ibid., p. 287, 288, 290.

25 Ibid., p. 284.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2018 Nr. 2 (86)

 

 

 

Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
27282930310102
03040506070809
10111213141516
17181920212223
24252627282930
Rugsėjis
    2018     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2017 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.