2018 m. balandžio 21 d.
2017-12-13  

VOKIEČIŲ RAŠYTOJUI PAULUI MAARUI – 80


Gruodžio 13-ąją vokiečių vaikų ir jaunimo rašytojui bei iliustratoriui Paului Maarui sukanka aštuoniasdešimt metų. Pasaulinei vaikų literatūros klasikai priskiriamos apysakos „Savaitėje tik šeštadieniai“ autorius yra vienas reikšmingiausių vokiečių vaikų rašytojų.


Arti šimto knygų įvairaus amžiaus vaikams parašęs P. Maaras taip pat rašo teatro pjeses, scenarijus kino filmams bei operų libretus, iliustruoja ne tik savo, bet ir kitų autorių knygas. Rašytojas už savo kūrybą yra gavęs nemažai apdovanojimų ir įvertinimų, tarp kurių – ir Vokietijos jaunimo literatūros premija bei E. T. A. Hofmano premija. Vokietijoje net devynios mokyklos pavadintos šio rašytojo vardu.

Lietuvių skaitytojai apie šį autorių sužinojo lietuvių kalba pasirodžius jo dviem knygoms – jau minėtajai „Savaitėje tik šeštadieniai“ bei apysakai „Ponas Belas ir stebuklingasis eliksyras“. Beje, dvi P. Maaro knygas1 – „Didžioji kalėdinė meškinų šeimynos kelionė“ (vok. Familie Bär auf grosser Weihnachtsfahrt, 1997) bei „Lizos kelionė“ (vok. Lisas Reise, 1996) iliustravo Kęstutis Kasparavičius.

Paulas Maaras gimė 1937 m. Šveinfurte, Vokietijoje. Kaip teigia pats rašytojas2, jo vaikystė nebuvusi laiminga – motina mirė netrukus po jo gimimo, tad ankstyvuosius gyvenimo metus mažasis Paulas praleido tarnaičių globoje. Vėliau tėvas antrą kartą vedė. Senelis supažindino Paulą su knygų pasauliu, tačiau tėvas niekad nesuprato sūnaus pomėgio skaityti ir netgi draudė tai daryti namuose. Visgi berniukas visuomet puoselėjo meilę literatūrai, menui, muzikai ir teatrui. Mokykloje šiuos pomėgius suprato ir palaikė klasės draugė Nele Balhaus, kilusi iš teatralų šeimos, vėliau tapusi rašytojo žmona bei bendradarbe (jie kartu verčia vaikų literatūrą iš anglų kalbos).

Po meno studijų Štutgarte, P. Maaras norėjo tapti dailininku, tačiau gimus pirmajam sūnui kurį laiką dirbo mokytoju. Trijų vaikų su žmona susilaukęs P. Maaras už rašytojo kelią dėkingas būtent jiems – tėvas pasakodavo vaikams savo sukurtas istorijas, o  vėliau jas užrašydavo.

Autorius yra prisipažinęs, kad daugelyje savo kūrinių jis sukuria tokį pasaulį, kokį pats būtų norėjęs patirti vaikystėje. „Kai rašau, negalvoju apie potencialius skaitytojus, galvoju apie vaiką savyje,“ – yra sakęs P. Maaras.

Pirmoji autoriaus parašyta ir paties iliustruota knyga, apsakymas „Tatuiruotas šuo“ (vok. Der Tätowierte Hund), pasirodė 1968 m., o po penkerių metų, 1973 m. pasaulį išvydo originalus P. Maaro sukurtas personažas Šeškis (vok. Sams) – pagrindinis knygos „Savaitėje tik šeštadieniai“ veikėjas, pelnęs rašytojui ne tik tarptautinį pripažinimą, bet ir užtikrinęs pragyvenimą: knyga sulaukė eilės tęsinių, buvo sukurti trys vaidybiniai filmai, teatro spektakliai, šiuo metu galima įsigyti kokios tik nori atributikos, padabintos Šeškio iliustracijomis; net ir savo asmeninę svetainę P. Maaras pavadinęs labiausiai jį išgarsinusio personažo vardu, o joje didžioji dalis informacijos susijusi su knyga „Savaitėje tik šeštadieniai“ bei jos tęsiniais ir adaptacijomis. 2017 m. pasirodė naujausioji Šeškio nuotykių knyga „Šeškis švenčia Kalėdas“ (vok. Das Sams feiert Weihnachten).

P. Maaro knygose „kūrybos galia dažnai sutelkiama žodžių konstrukcijose, semantikoje ir sintaksėje. Visa tai teikia be galo daug džiaugsmo mažiesiems vokiečiams ir daug galvos skausmo užsienio šalių vertėjams. Mat čia, panašiai kaip Astridos Lindgren kūryboje, neretai šaipomasi iš suaugusiųjų daromų loginių kalbos klaidų, tekste yra nemažai sunkiai išverčiamų frazeologizmų ir t. t.“3

Lietuvių kalba žymioji P. Maaro knyga „Savaitėje tik šeštadieniai“ (vok. Eine Woche voller Samstage) pasirodė išties vėlai – tik 2012 m. Berods ir tokio entuziazmo, kaip tarp vokiečių skaitytojų, mūsų šalyje nebuvo, nepasirodė ir šios knygos tęsinių vertimai. Galbūt priežastimi būtų galima laikyti aukščiau minėtąjį itin išradingą ir sunkiai išverčiamą autoriaus kalbos žaismingumą, o gal knyga mūsų rinkoje pasirodė tiesiog per vėlai ar nebuvo tinkamai pristatyta skaitytojui.

Knygoje pasakojama apie vienišą biuro tarnautoją poną Miežinį, besinuomojantį kambarį pas bjauraus charakterio šeimininkę ponią Raudongūžę, kuri vadina jį ponu Buteliniu. Ponas Miežinis Raudongūžės bijo kaip maro, tačiau vis tiek jai nuolat ar, tiksliau sakant, visuomet užkliūva: „Kas jūs per žmogus, ponas Butelini. Ir kad nerūkytumėte kambary, gadinate užuolaidas! Ir nesėdėkite ant lovos! Kuriam galui tada jums kėdė!“4. Pagrindinė intriga užsimezga tuomet, kai ponas Miežinis suvokia, kad savaitės dienos neatsitiktinai susijusios su jas lydinčiais įvykiais: „[S]ekmadienis sėkmingas ir saulėtas. Pirmadienis pono Pirmeivio su aguonų puokšte diena. Antradienis antra savaitės darbo diena. Trečiadienis trečiojo tramvajaus diena. Ketvirtadienis yra filmo ‚Fantastiškas ketvertas‘ diena, o penktadienis jau penktą kartą iš eilės laisvas!“Ir štai šeštadienį, eilinį kartą ponios Raudongūžės rėkimo išguitas iš kambario, pats sau netikėtai ponas Miežinis tampa įtėviu: gatvėje aptinka susispietusius žmones, spėliojančius, kas toks traukia keistas žaismingas įžeidžias daineles – nes „tai buvo nei žmogus, nei gyvulys <...>: dvi įžūlios smailios akutės, didžiulė burna <...> , o vietoj nosies – judrus trumpas šnipas. Platus veidas visas margas nuo stambių mėlynų dėmių. Iš ryškiai rudų plaukų, styrančių aukštyn kaip ežio dygliai, kyšojo dvi stačios ausys.“6 Ponui Miežiniui topteli, kad jeigu jau taip dėliojosi savaitė, šis keistas neišvaizdus vaikis turėtų būti Šeškis, nes „[š]eštadienis yra šeštoji, šešiukių, Šeškio diena!“7 Nuo pat pirmųjų knygos puslapių spėjus pajusti absurdo naratyvą, skaitytojo bemaž nenustebina tai, kad išgirdęs tokį vardą, keistasis padaras įsirango ant pono Miežinio rankų ir iškart pavadina jį tėčiu. Tuomet prasideda net nesapnuoti jau nebe vienišo pono Miežinio vargai ir nuotykiai – paaiškėja, kad Šeškis valgo visiškai viską, net ir baldus ar drabužius, be to, mėgsta nuolat išdykauti ir dainuoti savos kūrybos daineles, neretai ką nors įžeidžiančias. Visgi Šeškis įtikina savo naujai iškeptą tėtį, kad nuo šiol jie bus kartu, tad ir drauge gyvens bjauriosios ponios Raudongūžės nuomojamame kambaryje. Baigiasi rami ir nyki pono Miežinio egzistencija – su Šeškiu jiedu ima krėsti eibes pikčiurnai kambario šeimininkei, apsilanko ir sukelia visišką chaosą prekybos centre, pasilinksmina pono Miežinio darbe, o Šeškis vienas prisikuria nuotykių vaikų žaidimų aikštelėje bei mokykloje. Pastabesnis skaitytojas anksčiau, nei tai akivaizdžiai atskleidžia autorius, suvokia, jog Šeškis savotiškai ugdo ir moko poną Miežinį paprasčiausio mandagumo ir pagarbos vaikui – niekada nepadaro, ko prašomas, kol tėtis nepasako „prašau“, taip pat išpildo jo norus, kurie, ponui Miežiniui dar nesuvokiant stebuklingų Šeškio galių, tėra paprasti dalykai – svajonės apie skanią vakarienę, piktas palinkėjimas, kad Raudongūžė atsidurtų ant spintos ir negalėtų nulipti bei panašūs. Kitaip tariant, savo atvirai chuliganišku būdu ir vaikišku naivumu, nuoširdumu Šeškis prikelia poną Miežinį iš tam tikro nuobodaus, nykaus gyvenimo letargo. Šeškio lūpomis nuskamba ir gyvenimo išmintis, nebadanti akių savo didaktika – pavyzdžiui, po mokykloje ne be nuotykių prabėgusios dienos, Šeškis vakare tėčiui sako: „Mokykla man patinka kur kas labiau nei prekybos centras. Reikia tiktai susirasti tinkamą mokytoją.“8 Tiesa, mokytoju Šeškis laiko save.

Nėmaž nenustembi, kai galiausiai paaiškėja, kad Šeškis turi iškeliauti – „[š]eškiai juk pasilieka tiktai iki šeštadienio“9 , tad savaitę praleidęs su ponu Miežiniu ir visiškai pakeitęs jo gyvenimą, įkvėpęs jam pasitikėjimo savimi bei drąsos, Šeškis turi palikti savo „mokinį“ toliau gyventi ir veikti savarankiškai. Pagaliau ponui Miežiniui Šeškis paaiškina ir tai, ką skaitytojas jau senokai nuspėjo – kai tėtis ko nors paprašąs, keistajam sūnui nuo veido išnyksta viena dėmė. Ir štai, Šeškiui turint iškeliauti, ant jo veido telikusi tik viena. Ponas Miežinis paprašo sūnaus norų mašinos ir ją gauna, tačiau nebėra galimybės paprašyti mygtuko, kad ji veiktų, visgi Šeškis pareiškia, kad dar tikrai grįšiąs ir tada būsiąs vėl visas išmargintas mėlynomis dėmėmis. O ponas Miežinis jau žino, kad vis tiek turės tik vieną vienintelį norą – kad Šeškiui niekada nebereikėtų išvykti.

Antroji į lietuvių kalbą išversta Paulo Maaro knyga „Ponas Belas ir mėlynasis eliksyras“ (vok. Herr Bello und das blaue Wunder, 2005) skiriasi nuo „Savaitėje tik šeštadieniai“ keliais esminiais aspektais: ją iliustravo ne pats autorius, o vokiečių vaikų rašytoja ir iliustratorė Ute Krause, be to, į lietuvių kalbą knyga išversta (vertė Kristina Kviliūnaitė) neatsižvelgiant į vieną esminių Paulo Maaro kūrinių ypatybių – personažų pavardės (o kartais ir vardai) turi tam tikras reikšmes, atliepiančias jų vaidmenį istorijoje ar jų būdo ypatybes. Čia gi pavardės tiesiog sulietuvintos – ponas Šternheimas, ponia Lichtblau, ponia Alenštein, Robertas Šteinhojeris, Moricas Brandaueris ir t. t., su vos keliomis išimtimis. Dėl to apysaka netenka dalies žavesio ir neabejotinai sumąžta autoriaus sumanymo ir jo literatūrinio braižo paveikumas. Be to, knygos pabaigoje esantis autoriaus „Baigiamasis žodis“ kiek suglumina skaitytoją, tiek jau susipažinusį su lietuvišku „Savaitėje tik šeštadieniai“ vertimu, tiek jo neskaičiusiu: P. Maaras čia trumpai papasakoja kaip gimė mintis parašyti istoriją apie šunį Belą, virtusį ponu Belu, pamini, kad šį pasakojimą jie kūrė drauge su filmų prodiuseriu ir scenaristu Ulrichu Limeriu, su kuriuo jiedu parašė „abu Zamzo scenarijus“10 [išskirta vertėjos K. Kviliūnaitės]. Kas gi tas „Zamzas“? Ogi „Šeškis“ vokiškai yra „Sams“. Belieka pastebėti, kad laimėtų ir skaitytojai, ir patys vertėjai, jei imdamiesi kūrinio, susipažintų su autoriaus kūryba ir esamais vertimais.

Pasakojimo epicentre vėl išvystame tėvą ir sūnų, šįkart siejamus tikrais giminystės ryšiais. Ponas Šternheimas – vaistininkas, gyvenantis su dvylikamečiu sūnumi Maksu, o žmona ir motina „gyvena kažkur Tasmanijoje ar Tunise“ ir „medžioja tigrus ar liūtus“11, mat jos nežavėjo mintis visą gyvenimą stovėti prie prekystalio ir pardavinėti tabletes, tad tėvai išsiskyrė. Istorija pasakojama pakaitomis – trečiuoju asmeniu ir Makso lūpomis. Geriausias pono Šternheimo draugas dar nuo mokyklos laikų – ponas Edgaras, ūkininkas. Abu vyrai pasuko būtent tokiais profesiniais keliais ne iš pašaukimo, o todėl, kad vaistininkais ir ūkininkais buvo jų tėvai ir seneliai. Vyrai nesiskundžia, nekuria iš to tragedijos, tačiau tai sukuria puikiausias aplinkybes užsimegzti absurdiškai istorijai: ponas Edgaras, visiškai nevykęs ūkininkas, paprašo geriausio draugo sukurti jam tokias trąšas, nuo kurių daržovės laukuose imtų augti ir vešėti, juk „[k]am dar reikalingas draugas vaistininkas?“12. O štai dar į vaistinę ateina keista senutė ir perduoda ponui Šternheimui butelį su keistu šviesiai mėlynu eliksyru, kurį, pasirodo, kažkada seniai sukūręs jo senelis. Maža to, į palėpę virš Makso su tėčiu įsikrausto simpatiškoji ponia Lichtblau, o Maksas gauna tėčio sutikimą laikyti šunį. Visos šios aplinkybės (minint tik svarbiausias, nes antraeilių ir trečiaeilių taip pat apstu) virsta nuotaikinga neįprastų įvykių virtine – Maksas slapčia nuo tėčio padaro eksperimentą su mėlynuoju eliksyru, paaiškėja, kad šio dėka augalai ima augti ir vešėti, ponas Edgaras džiūgauja ir palaisto eliksyro skiediniu savo daržą, atiduoda Maksui priklydusį ir vištas baidantį šunį, kurį Maksas pavadina Belu, o šis vėliau išlaka eliksyro likučius ir virsta žmogumi. „Belas išsitiesė, atsistojo ant užpakalinių letenų, ėmė augti, jo snukis sutrumpėjo, tarsi būtų įaugęs į galvą, ilgos ausys suapvalėjo, tapo mėsingesnės, tada ėmė nykti kailis. Ir štai <...> stovėjo nuogas, tankiais plaukais apžėlęs vyras su šuns antkakliu ir kabančiu pavadėliu.“13 Tačiau šis naujai iškeptas žmogus vyru tampa tik išoriškai, o jo elgesys, manieros ir įpročiai lieka šuniški. Prasideda virtinė netikėčiausių įvykių ir absurdiškiausių situacijų – nevalia pamiršti, kad eliksyru palaistytas ir pono Edgaro daržas. Tačiau ponas Šternheimas su Maksu, kaip ir ponas Miežinis aukščiau aptartoje P. Maaro knygoje, nė nesvarsto galimybės atsikratyti trikdančiu ir eibes krečiančiu padaru – ponas Belas (taip imtas vadinti žmogumi tapęs augintinis), vos patekęs į namus dar savo tikruoju pavidalu, tapo šeimos nariu, kaip ir Šeškis ponui Miežiniui. Tiesa, apysakoje „Ponas Belas ir mėlynasis eliksyras“ svarbų vaidmenį atlieka ir romantiškos aplinkybės – Makso tėtis įsimyli ponią Lichtblau, o ponas Belas taip pat turi simpatiją miesto parke. Kaip baigiasi ši nuotykių ir absurdo karuselė? Kaip filme! Beje, 2007 m. pagal šią knygą filmas išties buvo sukurtas.

 

Bibliografija lietuvių kalba

  • Savaitėje tik šeštadieniai: apysaka / Paul Maar; iš vokiečių kalbos vertė Laima Bareišienė. – Vilnius: Garnelis, 2012. – 168 p.
  • Ponas Belas ir mėlynasis eliksyras: apysaka / Paul Maar; iš vokiečių kalbos vertė Kristina Kviliūnaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. – 232 p.

 

Rekomenduojame paskaityti

_________________________

1 Giedrė Narbutaitė, Šeštadienio istorijos. Rubinaitis, 2012 Nr. 2 (62). Prieiga per internetą: /index.php?1304263355 (Žiūrėta 2017-12-11)

2 Talking Germany – Paul Maar, children‘s book author, 2014. Prieiga per internetą: http://www.dw.com/en/talking-germany-paul-maar-childrens-book-author/av-17675731 (Žiūrėta 2017-12-11)

3 Giedrė Narbutaitė, Šeštadienio istorijos. Rubinaitis, 2012 Nr. 2 (62)

4 „Savaitėje tik šeštadieniai“, p. 10.

5 Ten pat, p. 11.

6 Ten pat, p. 17.

7 Ten pat, p. 21.

8 Ten pat, p. 111.

9 Ten pat, p. 154.

10 „Ponas Belas ir mėlynasis eliksyras“, p. 231.

11 Ten pat, p. 94.

12 Ten pat, p. 19.

13 Ten pat, p. 68, 69.

Parengė Diana Gancevskaitė
 

Vaikų literatūros kalendorius.

 

Rubriką „Vaikų literatūros kalendorius“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.





 

 

 

 
Atgal   Spausdinti  

 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
26272829303101
02030405060708
09101112131415
16171819202122
23242526272829
30010203040506
Balandis
    2018     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2017 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.