2017 m. gruodžio 16 d.
KAD VAIKAS SUKRIZENTŲ IR PASIDŽIAUGTŲ

Vertėjas Virgilijus Čepliejus atsako į Dianos Bučiūtės klausimus.
 



– Tavo biografijoje pažymėta, kad gimei Žemaitijoje, Skaudvilės miestelyje. Ar ten ir augai? Ar išsaugojai ryšį su gimtine?

– Taip, gimiau 1947 m. Skaudvilėje, bet gyvenau ten neilgai, tad Skaudvilės ir neatsimenu. O buvo taip.

Mama po karo pateko į Sibiro sąrašus, per gerus žmones tai sužinojo ir nuvežusi saugumiečiams pusę kiaulės laikinai išsipirko. Tėvas ją savaip „išgelbėjo“: vedė (pasikeitė mamos pavardė) ir, būdamas pradinių klasių mokytojas, paprašė, kad būtų paskirtas kur nors toliau. Taip pateko į buvusį Klaipėdos kraštą, į mokyklą visai prie pat buvusios Didžiosios Lietuvos sienos. Maždaug tarp Tauragės ir Pagėgių. Ten augau, tą kraštą ir laikau gimtine.

Mama buvo baigusi Skaudvilėje tokį, kaip dabar vadintume, technikumą moterims, kur buvo mokoma virėjavimo, ūkininkavimo, namų ūkio vadybos. Ji visą gyvenimą dirbo tėvo mokyklos bibliotekininke arba valytoja. Tai būdavo patogu, nes mokykla ir mokytojo butas buvo viename pastate.

Ryšį su gimtine išsaugojau, nes tėvas tame pačiame kaime mokytojavo ilgai, iki pat 1986 m. Ir mokydamasis Vilniaus universitete, ir jau vėliau savo kaime pas tėvus visada su broliu praleisdavau dalį atostogų. Šienaudavome, dirbdavome kitus ūkio darbus, nes mokytojas kaime iš algos pragyventi nebūtų galėjęs.

Nors buvau beveik tikras kaimo vaikas, neįgijau savotiškos kai kurių buvusių „kaimo vaikų“ slepiamos, nepripažįstamos, bet vis tiek išlendančios tokios lyg ir paniekos kaimo žmonėms, jų „menkiems“ darbams. Būdamas mokinys, studentas ir jau redaktorius, kaimo darbus dirbdavau noriai, netgi su tam tikru smalsumu: ar dar sugebu, pajėgiu. Ir kaimo žmonės man neatrodė mažiau protingi. Na taip, jie ne tokie išsilavinę, bet tai, kaip gana anksti suvokiau, nėra tolygu išmintingumui.

– Koks Tavo santykis su žemaičių tarme? Kokia vieta jai tenka vaikystės prisiminimuose? Ar ją dar moki? Ar jautiesi esąs žemaitis?

– Mano vaikystės prisiminimai nuspalvinti įdomios Klaipėdos krašto kalbinės padėties. Trumpai priminsiu šio krašto istoriją. 1938 m. Klaipėdos krašte buvo per 150 tūkstančių gyventojų. Pusė jų per gyventojų surašymą užsirašė vokiečiais, pusė lietuviais, o pusė šių – klaipėdiškiais, norėdami pabrėžti skirtumą nuo Didžiosios Lietuvos lietuvių. Artėjant rusų okupacijai 1944–1945 m. į Vokietiją evakavosi (dalis priverstinai) apie 120 tūkstančių. Taigi senųjų gyventojų liko nedaug: Raudonosios armijos „išvaduotame“ Klaipėdos mieste, vieno šaltinio duomenimis, buvo likę 28 žmonės, o visame Klaipėdos krašte – apie 20 tūkstančių.

 

Kai 1953 m. pradėjau lankyti tėvo mokyklą, į kraštą jau buvo atkelta gana daug naujakurių iš Lietuvos, daugiausia iš Žemaitijos, o į Klaipėdą – nemažai rusakalbių iš SSSR. Mūsų kaime tuo metu buvo daug sulietuvėjusių vokiečių arba apvokietėjusių lietuvių. Atitinkama buvo ir kalba – tauragietiškai žemaitiška, prikaišiota iškraipytų vokiškų žodžių. Kaip antai šiurkštainis (kaminas), tešlempė (žibintuvėlis), šmukšblėkė (purvasaugis). Tokių esu prisirašęs apie du šimtus, o kiek dar pamiršta! Vėliau, kai Universitete pramokau vokiškai, būdavo tikras atradimas atpažinti, iš kur kilę tie sudarkyti žodžiai. Daug jų aptinku ir skaitydamas Astridos Petraitytės knygas apie tą kraštą; jos man, be kitko, įdomios ir dėl to.

Ryšį su tarme išsaugojau, nors namie, mokytojo šeimoje, ja nebuvo kalbama. Tikru žemaičiu nesidedu, kažkodėl jaučiu tam tikrą sentimentalų kalbinį ryšį su tais vietos gyventojais šišioniškiais, kaip jie save vadino. Šiems vokiškos kilmės žmonėms Chruščiovas 1958–1962 m. leido išvažiuoti į „faterlandą“, tad nuo to laiko jų gerokai apmažo.

– Ar vaikas, augantis mokytojo šeimoje, į mokyklą eidavo su džiaugsmu? Kokia buvo Tavo laikų mokykla?

– Mokytis pas tėvą buvo lengva visom prasmėm. Mokykla buvo vokiška: didžiulė, raudonų plytų, trijų aukštų. Pirmame aukšte klasės, antrame – mokytojų butai. Taigi rytą, kai baigiam pusryčiauti, tėvas pro langą iškiša ranką su didoku skambalu ir skambina į pamoką. Aš nubildu laiptais pirmas, tėvas ateina iš paskos. Klasėje jis sako: „Sveiki, mokiniai“, mes atsakom: „Sveiks, tamsta!“ Mokytis man buvo lengva: jei ko nesupranti, išsiaiškini su tėvu namie.

Dar viena įdomi atrakcija: tame pačiame rajone, arčiau Šilutės, kaimo mokytojais dirbo ir mano teta su dėde, tad man būdavo leidžiama po kelis mėnesius gyventi ir lankyti mokyklą pas juos. Tais laikais tai nebuvo problema.

„Blatu“ – tėvo protekcija – pasinaudojo ir trejais metais jaunesnis brolis Algis. Jis į pirmą klasę įsisiūlė savanoriu metais anksčiau, negu priklausė. Sėkmingai ją baigė, o kai atėjo laikas eiti į antrą klasę, tėvas jam leido rinktis – lankyti antrą arba dar metus pirmą. Jis pasirinko antrą klasę. Tačiau lankė ją tik kelias savaites, o tada pasakė tėvui vėl eisiąs į pirmą. Brolio versija tokia: jis norėjęs sėdėti viename suole su draugu, kuris buvo paliktas pirmoje klasėje antriems metams. Mano versija tokia: antrokams buvo užduota išmokti kažkokį rusišką eilėraštį ir broliui tai nepatiko. (Puikus pavyzdys, kaip skirtingai prisimenama praeitis. Tad nenuostabu, kad kartais kokie nors svarbūs politiniai įvykiai ar reiškiniai, tokie kaip holokaustas ar pan., traktuojami visiškai priešingai.)

Nedaug tokia „demokratija“ pasikeitė ir per trisdešimt metų. Apie 1983 m. kaimus keliant į gyvenvietes kaimo mokyklose labai sumažėjo mokinių, tad buvo nustatyta norma – likus, jei gerai atsimenu, septyniems mokiniams, mokykla uždaroma. Tad kaimo mokytojai sumanė gogoliškai pardavinėti sielas. Sakykim, vienam poros mokinių trūksta, o kitas turi kelis viršaus. Tada šis „paskolina“ mokinių tam, kuriam jų stinga. Mokiniai mokyklą lanko kur lankę, tiktai dokumentuose ir dienynuose figūruoja kitoje. Mokytojai retsykiais susitinka (dažnai prie kavos ar ko kito), aptaria, kaip kuris mokinys kerta raštą, matematiką, ir surašo pažymių virtines. Taip mokyklų agoniją pavykdavo pratęsti net keletu metų.

– Minėjai, kad Tavo tėvas mokytojavo tame pačiame kaime iki 1986-ųjų. O kur jis dirbo vėliau?

– Daug pasakanti to meto istorija, kaip tėvas neteko darbo. Tai buvo apie 1986 m., kai mokykloje mokinių skaičius jau buvo katastrofiškai sumažėjęs ir, kaip minėjau, grėsė mokyklos uždarymas. Mirus tarybinio ūkio ūkvedžiui ir norint jį pašarvoti iškilmingiau, tėvas leido tam panaudoti mokyklos salę (buvo mokinių atostogos). Jau po laidotuvių tėvas buvo iškviestas į rajono centrą ir supažindintas su vienos kaimo moteriškės skundu – ant sienos virš karsto kabojęs kryželis. Tarybinėje mokykloje! Tėvui buvo pasiūlyta savo noru pasiprašyti į pensiją. Buvo paaiškinta: mes viską suprantam, galėtum dirbti, tačiau kas bus, jeigu ta moteriškė nenurims ir parašys į Vilnių? Juk tada nukentės ir rajono valdžia. Taigi taip baigėsi tėvo tarnyba, mokykla buvo uždaryta. Tėvai ir toliau liko gyventi mokyklos pastate. Vertėsi iš pensijų, prisidurdami iš „ūkininkavimo“.

Beje, šios mano „gimtosios“ didžiulės raudonplytės mokyklos likimas labai liūdnas. Ji apsukraus verslininko (Pagėgių savivaldybės valdininko) buvo privatizuota, 2002 m. nugriauta, o labai paklausios kokybiškos vokiškos plytos parduotos. Už vieną buvo mokama iki penkių litų. Vėliau sužinojau, kad tais pačiais metais Kultūros paveldo centras pradėjo procedūras dėl pastato „įrašymo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą“. Taigi nugriauta buvo pačiu laiku. Toks likimas ištiko daugelį šio krašto statinių. Vienas būdų – sodyba padegama, o jau kitą dieną atvažiuoja verslininkai derėtis dėl plytų.

– Nuo kada prisimeni save su knyga? Ar tėvai skaitė Tau knygas? Kokia buvo jūsų namų ir mokyklos biblioteka? Kas išliko atmintyje iš vaikystės ir paauglystės skaitinių?

– Su knyga save prisimenu nuo penkerių metų. Man skaitančių tėvų nelabai pamenu, bet mama sekdavo pasakas. Namie knygų buvo, tačiau ne kokia nors iš senelių paveldėta solidi biblioteka, o šiaip įvairių knygų rinkinukas. Buvo ir šiokia tokia mokyklos biblioteka, pusiau susimaišiusi su mūsiške. Skaityti mėgdavau, labiausiai prisimenu Buratiną. Jį skaičiau net kelis kartus. Pasakos man patikdavo tik tokios, kuriose būdavo žaismės, šmaikštumo – sakykim, koks prastas žmogelis pergudravo poną, prailgino jam dieną ir panašiai. Nemėgau tų, kuriose dėl man nesuvokiamų priežasčių personažai elgdavosi žiauriai: nukirsdavo galvą, išvarydavo iš namų... Vėliau įnikau į visokias indėniškas knygas, kiek tokių tuo metu buvo prieinamų. Bet gal net labiau už jas mėgau skaityti apie gyvenimą gamtoje, pavyzdžiui, Ernesto Setono-Thompsono kūrinius Rolfas giriose, Lobas vilkų karalius. Ne mažiau patikdavo tokios knygos kaip Janio Jaunsudrabinio Baltoji knyga, Žalioji knyga ir panašios lietuvių autorių. Man, neblogai pažįstančiam kaimo gyvenimą, būdavo įdomu kitų kraštų kaimiečių buitį – papročius, daiktus, padargus – lyginti su lietuviška. Turėjau palinkimą į gamtą, jos stebėjimą. Gal todėl ir suaugęs pamėgau keliones baidarėmis, žvejybą, fotografiją.

Paauglystėje, kai tėvų kelias valandas nebūdavo namie, pasidairydavau ir po jų knygų lentynas, kažkodėl užsikabinau už Stendhalio romano Raudona ir juoda, perskaičiau. Prasiplėtė akiratis, bet suaugusiųjų pasaulis man dar atrodė kažkoks nesuvokiamas.

Galvodamas apie savo vaikystės skaitymus, prisimenu ir aplinkybes, susijusias su mano dabartiniu amatu. Mama pasakojo, kad apie septintuosius metus skaitydamas kartais krizendavau. Ji klausdavo kodėl, o aš atsakydavau, kad man patinka, kaip gražiai ar juokingai parašyta. Iš vėlesnio laiko ir pats atsimenu, kad kreipdavau dėmesį į teksto kokybę, kaip pasakyčiau dabar. Kaip tik tai ir nulėmė, kad pastaruoju metu gerokai pakrypau į vaikų literatūrą. Minties eiga maždaug tokia: gal geriau išversti ne šiuolaikinę knygą suaugusiesiems, kurios vertė dažnai būna vienadienė, na, vienametė ar keliametė, o gerą knygą vaikams, kuri išsilaikys lentynose ilgiau. Ir stengtis, kad tas knygas skaitydamas koks nors vaikas irgi sukrizentų ar pasidžiaugtų. Turbūt dėl to man labai patinka skaityti Juozą Erlicką – tikras žaidimas ir mėgavimasis žodžiais!

– O ką pasakytum apie privalomąjį skaitymą mokykloje? Ar stropiai skaitydavai knygas iš mokyklos programos?

– Mums, kaip ir dabartiniams mokiniams, nelabai patikdavo mokyklos programos teikiamos knygos, ypač storos, tokios kaip Ana Karenina. Kadangi mano vidurinė mokykla buvo internatinė (iš namų važinėti būtų buvę per toli), mes joje ir gyvenome, ir mokėmės. Taigi bendro laiko turėjome į valias ir tai išnaudodavome. Keli klasiokai perskaito privalomą knygą ir paskui apie ją kelias dienas laisvalaikiu pasakoja visai klasei. Su smulkmenomis, kuriomis mokytoja galėtų mėginti mokinį sugauti, – kas kaip vilkėjo, kaip kalbėjo ir pan. Pamenu, Aną Kareniną skaityti merginos pasisiūlė pačios, o mums, vaikinams, tai atrodė paprasčiausias meilės romanas. Užtat mes joms atpasakodavome privalomas „vyriškas“ knygas, sakykim, Kaip grūdinosi plienas. O šiaip savo malonumui skaitydavome kitką. Jules’į Verne’ą ir kitus panašius autorius. Žinoma, būdavo klasės draugų, kurie beveik neskaitydavo. Jie sportuodavo, konstruodavo detektorinius imtuvus, merginos „modeliuodavo“, siūdavo. Jie gyvenime nuėjo ne humanitarų keliais. Apskritai manau, kad privalomi skaitiniai mokykloje nepajėgūs išugdyti skaitančio žmogaus. Kam lemta, tas vėliau ar anksčiau pats įklimps į skaitymą. O kitas ir toliau darys karjerą kokioje nors kitoje srityje ir vartos žodį „neužilgo“, rašydamas jį kaip tris atskirus žodžius.

 – Kokios kitos pramogos, be knygų, kokie žaidimai, išdaigos Tave traukdavo vaikystėje?

– Mano vaikystės pramogos, žiūrint iš dabartinės perspektyvos, aišku, buvo varganos. Bet kai nežinai, kaip galėtų būti, tai nelabai ir jautiesi nuskriaustas. Tik jau vidurinėje mokykloje iš įvairių šaltinių ėmė plaukti informacija, kokių pramogų turi jaunimas socializmo lageryje ir Vakaruose. Kaip apskritai gyvena žmonės svetur. Ir palengva atėjo suvokimas, kiek sovietai visomis prasmėmis iš mūsų atėmė.

O vaikystėje tos pramogos būdavo, pavyzdžiui, kas savaitę į kaimą arkliais atvežamas kinas. Rodydavo rusiškus arba dubliuotus rusiškai filmus, o rusų kalbą mokėjo toli gražu ne visi žiūrovai. Todėl dalis jų tenkindavosi vien vaizdais, komentarais „matei, kaip davė“. O prieš filmą mechaniko dažnai būdavo klausiama: „Ar su pasišaudymais?“ Vadinasi, jau tada žmonės mėgo veiksmo filmus.

Šiaip vasaros pramogos buvo naudingos sveikatai, nes visos vykdavo lauke, namie sėdėti nebūdavo prasmės – nei televizoriaus, nei kompiuterio... Tikra pramoga būdavo, kai porai savaičių atskrisdavo lėktuvas barstyti trąšų. Žiopsodavome ištisas dienas. Patys lakūnai kaime atrodydavo kone kaip kokie kosmonautai, kaip dabar sakytume – Holivudo žvaigždės, visi norėdavo su jais draugauti, juos pavaišinti ir viltis, kad būsi paskraidintas. Tas pats ir merginoms. Po pirmos trąšų barstymo vasaros praėjus tam tikram mėnesių skaičiui, pagrindinei kaimo gražuolei gimė dukrelė. Tai ją kaimas paprastumo dėlei, kadangi buvo dvi Marytės, vadindavo tiesiog lakūnike. Net ir jos senelis, kai supykdavo.

Žiemą pramoga būdavo čiuožti pačiūžomis ilgais tiesiais vokiškais kanalais. Mudu su broliu turėjome vieną pačiūžų porą, todėl apsiaudavom po vieną, o kita koja spirdavomės. Iš paskos dar bėgdavo keli draugai, laukdami savo eilės, kada gaus pačiuožti.

Menkos pramogos, ir tiek.

– Grįžkime prie skaitymo. Ar augančią dukterį lenkei prie knygų?

– Dukros prie knygų per daug nelenkiau, nes jau tada buvau suvokęs, kad lenkimas didesnio poveikio negali turėti. Kam lemta, tas skaitys ir neskatintas. Žinoma, skaitydavau, kol dukra buvo maža, ją migdydamas. Ji gana anksti išmoko skaityti pati, aš tiktai stengdavausi jos skaitymą pakreipti, bet jaučiau, kad daugiau įtakos turi mokykla, draugai.

– Turi dvi anūkes, jau gerokai paaugusias. Ar joms skaitydavai? Gal jos paveldėjo Tavo potraukį prie knygų?

– Anūkėms mažoms skaitydavau kiek daugiau negu dukrai. Juolab kad mūsų namai šalia. Čia nėra nieko keisto, nes, kiek žinau, seneliai anūkus visada labiau myli negu vaikus. Ir laiko su jais bendrauti jau turi daugiau. Kai anūkės ėmė skaityti pačios, žinoma, rekomenduodavau joms savo vertimus, ir jos sako, kad dažniausiai būdavo patenkintos. Vyresnioji, mano patarta, iki šiol registruoja visas perskaitytas knygas, rašo datas, per kiek laiko perskaitė (kai kurias – prarijo). Tų knygų jau susidarė apie 300. Patyrinėjus tą sąrašą matyti, kad beveik neskaityta pasakų, o šiaip didesnių dėsningumų nepastebiu. Gal tik tiek, kad nebuvo be atodairos ryjamas Haris Poteris, Tolkienas.

– Ar yra knygų, kurios tiko visoms kartoms: ir Tau, ir dukteriai, ir anūkėms? Kaip manai, ar greitai keičiasi knygų mados?

– Ar yra knygų, tinkančių visoms kartoms, pasakyti negaliu. Tam reikėtų nuodugnesnių apklausų. Manau, tai be didelio vargo galėtų pasakyti bibliotekininkai. Aš labiau bendrauju su leidyklų žmonėmis, o jie sako, kad vaikų skaitymo mados keičiasi gana greitai, net kas kokie 5–7 metai. Šiaip matau, kad ir vaikai būna įvairūs: vieni skaito, kas jiems iš tikro patinka, kiti – tai, kas madinga, kad tarp bendraamžių nebūtų baltos varnos.

– Dar grįžkime į Tavo vaikystę. Gal atsimeni, kuo svajojai būti? Kosmonautu, lakūnu ar... Ir kaip nutiko, kad tapai vertėju?

– Ta tema mano vaikystės prisiminimuose kiek priblėsusi. Matyt, todėl, kad nebuvo ryški. Gerai atsimenu, kad kosmonautu būti neketinau. Klasės draugas svajojo būti karininku (juo ir tapo), o man tai atrodė keista, juk kariuomenė tai rusiška. Ir apskritai daug nesvajojau, juk kieme sovietmetis...

Taigi romantiško šuolio nuo svajonių prie vertimo lyg ir nebuvo. Tik paskutinėse mokyklos klasėse ėmiau kelti sau gana praktišką klausimą – iš ko gyvenime galėčiau pelnytis duoną? Baigdamas vidurinę jau mačiau, kad ir anglų, ir lietuvių kalba man sekasi gerokai geriau negu klasės draugams. Tai ir nulėmė pasirinkimą. Na, turėjau dar vieną tokią romantiškesnę svajonę: kirbėjo mintis tapti kino operatoriumi ar net režisieriumi (mat aktyviai fotografavau). Bet 1965 m., atvažiavęs į Vilnių stoti, Švietimo ministerijoje sužinojau, kad Lietuvoje ruošiami tik kino mechanikai, operatoriai – tik Maskvoje. Taigi nusiraminau ir Gedimino aikštėje paprašiau taksisto nuvežti į Vilniaus universitetą. Jis buvo doras ir patarė nueiti pėsčiam. Taip ir padariau.

Kai įstojau į anglų filologiją ir studijos ėmė patikti, supratau, kad tikrai pataikiau. O versti pamėginau dar būdamas studentas. Taigi po studijų pasibeldžiau tiesiai į „Vagą“.

– Redagavimo ir vertimo mokyklą, kurią penkiolika metų ėjai „Vagoje“, aptarsime kitame pokalbyje. O „Rubinaičio“ skaitytojams papasakok apie draugystę su anuometinės „Vagos“ autoriumi, vaikų poetu Anzelmu Matučiu.

– Su Anzelmu Matučiu susipažinau dirbdamas „Vagoje“. Jis ten būdavo labai dažnas svečias, atvažiuodavo tvarkyti savo leidžiamų vaikiškų knygų. Kadangi buvo baisus rūkorius, susitikdavome koridoriuje ir besišnekučiuojant paaiškėjo, kad sutampa mudviejų hobiai: kelionės, žvejyba. Tada jis ir pasiūlė traukti į Kareliją. Ją pasiekti būdavo labai lengva – sėdi į traukinį ir važiuoji. Vasarą taip ir padarėme. Buvau baisiai patenkintas – skurdi, bet egzotiška tundros augalija, beveik nenusileidžianti saulė. Matutis Karelijoje iki tol buvo lankęsis keliolika kartų, mokėjo apie ją papasakoti, rodos, buvo parašęs ir knygą apie tą kraštą. Žinojo ir daugybę išgyvenimo gamtoje gudrybių, kuriomis noriai dalijosi.

– Jau užsiminei, kad versti vaikų literatūrą pasirinkai neatsitiktinai. Ir iš tiesų, Tavo vertimų sąraše nemažą dalį sudaro vaikų ir paauglių knygos, o už Louiso Sacharo Duobes 2005 m. buvai apdovanotas IBBY Lietuvos skyriaus premija. Paskutinės išėjusios Tavo verstos knygos – Roberto Louiso Stevensono Lobių sala ir Marko Twaino Tomo Sojerio nuotykiai. Apie jas truputį ir pakalbėkim. Ar versti Lobių salą buvo įdomu?

– Versti Lobių salą buvo įdomu todėl, kad autorius laikomas geru stilistu, knyga – tarsi šio žanro pradininkė, mano paties skaityta ir mėgta. Autorius man patinka dar ir tuo, kad rašydamas mintis dėsto aiškiai, turi vaizduotėje veiksmo vietų geografiją – tiek platesne prasme, tiek tada, kai veiksmas vyksta kamerinėje aplinkoje. Tai reiškia, kad ir vertėjui reikia tą geografiją nusipiešti. Beje, to dažnai pasigendu skaitydamas šiuolaikines knygas vaikams, tiek verstines, tiek lietuvių. Dažnai nesupranti, iš kur personažas atėjo, kur nuėjo, kodėl grįždamas matė kitką, negu ateidamas.

– O ką pasakytum apie Tomo Sojerio nuotykius? Ar kilo dirbant kokių nors specifinių problemų?

– Verčiant Tomo Sojerio nuotykius jokių specifinių problemų tarsi nebuvo. Jei tokiomis nelaikysim noro, kad Tomo tiesioginė kalba skambėtų kaip jo, tetos kalba – kaip jos, Hako – kaip beraščio vaiko, teisėjo – kaip teisėjo ir panašiai. Manau, padėjo tai, kad esu augęs kaime ir dar neblogai atsimenu, kaip kalba paprasti žmonės. Na gal, tiksliau tariant, jaučiu, kaip paprastas žmogus nesakytų. Nuo seno buvau jautrus dialogams, siekiau, kad personažai kalbėtų kiekvienas savo kalba. Žinoma, tose knygose, kur ir autorius savo personažus ta savybe apdovanoja. O daugiau kokių nors gudrybių nėra. Gal kiek padeda ir keliolikos metų patirtis redaguojant filmus – juk ten vien dialogai.

– Ar buvai skaitęs šią knygą vaikystėje? Kokį įspūdį ji tada Tau padarė?

Tomo Sojerio nuotykius vaikystėje skaičiau kelis kartus. Pirmą kartą (apie aštuntus metus) praleidau gana daug, man svarbu buvo tik tai, ką veikia Tomas su Haklberiu. Antrą sykį skaičiau devintoje klasėje ir perskaičiau viską, bet suaugusiems skirtos vietos, pašiepiančios jų pasaulį, man buvo nelabai aktualios ir ne iki galo suprantamos. Beje, tada gerokai šokiravo epizodai apie baltiesiems priklausančius vergus, kurie tarsi visai patenkinti savo padėtimi, laiko tai Dievo duotybe. Tai buvo kur kas paveikiau negu istorijos pamokos apie vergovę. Tokį pat įspūdį darė ir skaityta Dėdės Tomo trobelė. Kaip reikiant Tomo Sojerio nuotykius supratau tiktai suaugęs. Be kita ko, ir autoriaus stiliaus bei kalbos grožį, kurį versdamas kaip mokėdamas stengiausi perteikti. Bet nesu visai tikras, kad tai man pavyko visiškai. Vartinėjant jau išleistą knygą, kartais ranka ima ieškoti pieštuko. Nežinau, ar yra tokių vertėjų, kurie savo darbu būtų visiškai patenkinti. Jei yra – tokiems to pasitenkinimo gal ir pavydžiu, o gal ir nelabai...

– Ar nenorėtum išversti Tomo Sojerio nuotykių tęsinio – Haklberio Fino nuotykių?

– Gal ir norėčiau. Angliškai Haklberio Fino nuotykių skaitęs nebuvau, todėl dabar gerokai nustebau. Knyga parašyta pirmuoju asmeniu, pasakojama Haklberio, ir kalba ten tokia gražiai prasčiokiška, kad net smagu. Ir tuoj pat pagalvojau, kad lietuviškai perteikti to beveik neįmanoma, nes mes kažin ar turim tokios kalbos atitikmenį. Na, reikėtų labai labai įtempti vaizduotę. Arba pasitelkti kokią tarmę, bet ar būtų tinkama prasčiokiškumą perteikti kaip tarmiškumą? Tokį pasiūlymą gavęs tikriausiai sėsčiau, išversčiau gabalą, o paskui klausčiau kitų nuomonės, kaip skamba.

– Knygos Lobių sala ir Tomo Sojerio nuotykiai parašytos XIX amžiaus pabaigoje. Kaip manai, ar jos dar suprantamos XXI amžiaus pradžios vaikams? Ar vaikas, kaip ir apskritai žmogus, jo prigimtis, amžiams bėgant iš esmės nesikeičia?

– Gerokai nustebau vaikų literatūros seminare iš bibliotekininkų sužinojęs, kad Lobių sala berniukų mėgstama ir šiais laikais – pateko į skaitomiausių knygų penketuką.

Ar Tomo Sojerio nuotykius supranta šių laikų vaikai, turbūt irgi geriau galėtų pasakyti bibliotekininkai. Sakyčiau, kad yra vaikų, kuriems tokia knyga visais laikais patiks, bet yra ir tokių, kurie linkę į kitokias knygas. Ši knyga man apskritai atrodo ne visai vaikiška. (Juk ir autorius jos neadresavo vaikams.) Man pačiam ji labiausiai patiko jau studentui, kai jau nebebuvau vaikas, bet dar gerai atsiminiau, kaip vaikas mąsto. Manau, ši knyga gana subtili, joje yra ir vaikystės nostalgijos, ir ironiško požiūrio į suaugusiųjų pasaulį.

Mano nuomone, ir vaikas, ir suaugęs žmogus savo prigimtimi per amžius ir savo amželį iš esmės nesikeičia. Bent jau kiek matau stebėdamas pats save ir savo aplinkos žmones.

– Sakei, jog versdamas sieki, kad knygą skaitančiam vaikui būtų juokinga. Ir aš, skaitydama Tomo Sojerio nuotykius, nusipirktus šiemetinėje Knygų mugėje, ne vienoje vietoje skaniai juokiausi. Kaip suprantu, mėgsti ir renkiesi versti knygas, kuriose yra humoro?

– Ačiū už komplimentą, jei skaitydama juokeisi. Viliuosi, kad gal galėtum pasijuokti ir skaitydama Sue Townsend Slaptą Adriano Moulo dienoraštį. Jį versdamas taip pat stengiausi. Tikrai mėgstu versti knygas su humoru. Jei yra galimybė, tokias mielai renkuosi, nes be humoro jausmo pasaulis būtų daug nuobodesnis, o rašytojas be jo man atrodo nepanaudojantis labai svarbaus klodo. Juk ir žmonės be humoro jausmo yra kažkokie kitokie, su jais sunkiau bendrauti.

– Visiškai su Tavimi sutinku. O Slaptą Adriano Moulo dienoraštį esu skaičiusi. Tikrai labai smagi knyga. Taigi ir palinkėsiu Tau smagių knygų, kurias versdamas krizentum ir džiaugtumeis taip pat kaip vaikystėje.

Nuotr. iš asmeninio archyvo


 Žurnalas „Rubinaitis“, 2017 Nr. 3 (83)

 

 

 

Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
27282930010203
04050607080910
11121314151617
18192021222324
25262728293031
Gruodis
    2017     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2017 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: informacijos apie vaikų literatūrą skaitmeninimas ir sklaida

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2017 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.