2017 m. rugpjūčio 23 d.
2017-07-12  

POETĖS JUDITOS VAIČIŪNAITĖS AŠTUONIASDEŠIMTMEČIUI


„Ateis sekmadienis. Ant duonos tepsim bučinius
                                                          ir sviestą.
Ir cirko afišas skaitysim padrikai.
Ir klaidžiosim po margaspalvį, saulėtą,
                                         triukšmingą miestą
kaip du neklaužados vaikai.“

(Rink. Per saulėtą gaublį, 1964)
 

Šiemet liepos 12 dieną minime vienos didžiausių praeito amžiaus antrosios pusės lietuvių poezijos kūrėjų Juditos Vaičiūnaitės (1937 07 12–2001 02 11) aštuoniasdešimtmetį.

Judita Vaičiūnaitė gimė Kaune, psichiatrijos profesoriaus Viktoro Vaičiūno ir gailestingosios sesers Adelės (Selenytės) Vaičiūnienės šeimoje, turėjo dvejais metais vyresnę seserį Dalią. Nuo pat mažumės būsimos poetės pasaulėvoką, santykį su aplinkiniais bei aplinka įtakojo humanistinės vertybės bei menas. Visapusiškai lavinti ir ugdyti dukras buvo Vaičiūnų šeimos tėvų prioritetas, kurį palaikė, skatino ir rėmė tėvo broliai kunigas, meno kolekcininkas ir mecenatas Juozas Vaičiūnas bei poetas, dramaturgas Petras Vaičiūnas. 1945 m. mirus Juditos Vaičiūnaitės tėvui, sunkiai besiverčiančias našle tapusią mamą Adelę su dviem dukromis toliau globojo velionio broliai bei kiti garsūs tarpukario Lietuvos žmonės.

Vaikystėje būsimoji poetė lankė muzikos mokyklą. Rašyti pradėjo vienuolikos metų, ir tai atrodė savaime suprantama – poeziją kūrė dėdė Petras Vaičiūnas, jaunystėje eilėraščius bandė rašyti ir J. Vaičiūnaitės mama, o pačios Juditos vaikystė – kupina literatūros, poezijos ir meno. Būdama mokyklinio amžiaus, J. Vaičiūnaitė kasmet iš Kauno atvažiuodavo į Vilnių, kur gyveno abu velionio tėvo broliai Vaičiūnai, stiprinę ir puoselėję būsimos poetės meninį ugdymą.

Sulaukusi septyniolikos metų, J. Vaičiūnaitė persikraustė į Vilnių, įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lituanistikos. Turint omenyje laikmetį, kuriuo poetė studijavo, nenuostabu, kad studijomis J. Vaičiūnaitė buvo gerokai nusivylusi. Tačiau Vilniaus universitetas padovanojo jai du mylimus bičiulius ir bendražygius – kurso draugus Aušrą Sluckaitę ir Tomą Venclovą.

1960 m. išleistas debiutinis Juditos Vaičiūnaitės eilėraščių rinkinys „Pavasario akvarelės“. Vėliau poetė intensyviai kūrė, išleido ne tik virš dvidešimties poezijos rinkinių, tarp jų – skirtų vaikams, bet taip pat rašė kritinius straipsnius, esė, 1996 m. Išleido atsiminimų knygą „Vaikystės veidrody“. Po poetės mirties, 2009 m. buvo išleista J. Vaičiūnaitės memuarinės prozos knyga „Mabre viešbutis“. Poetės knygos yra išverstos į angų, norvegų, rusų, latvių kalbas. Be rašymo, J. Vaičiūnaitė dirbo „Naujojo dienovidžio“, „Kalba Vilnius“, „Literatūros ir meno“ redakcijose, be to, pati vertė užsienio autorių knygas – yra išvertusi A. Achmatovos, O. Bergolc, D. Maksimovič, L. Carrollio kūrybos.

„Kertas triukšmingos, rėžiančios gatvės:
Aušros – afišos – aikštės.
Aikšte mažytės savo vienatvėj
Trys mergaitės vaikšto.“

(D.A.D.; rink. Kaip žalias vynas, 1962)

Bene visų, bent kiek besidominčių lietuvių poezija, sąmonėje Juditos Vaičiūnaitės vardas neatsiejamai susijęs su „miesto poetės“ sąvoka. Dar nuo tų laikų, kai kasmet iš Kauno važiuodavo į Vilnių pasisvečiuoti pas savo dėdes, o vėliau persikraustė į sostinę ir apsigyveno Vilniaus senamiestyje, J. Vaičiūnaitės eilėraščiuose ryški šio miesto tema – poetės Vilnius gyvas, gyvos ne tik miesto gatvės, skersgatviai ir kiemai, bažnyčios, bet ir interjerai, justi istorinių asmenybių dvasia, kultūrinis miesto daugiasluoksniškumas, neatsiejami nuo paties miesto istorijos ir dabarties. Poetės eilėraščiuose, priešingai to laikmečio oficialiajai retorikai, skambioms frazėms ir santvarkai apskritai, atsigręžiama į vidinį žmogaus pasaulį, egzistencines pajautas, dvasinį intymumą. J. Vaičiūnaitės lyrinis subjektas – sudėtingas, daugiabriaunis, estetiškai išgyvenantis ne tik aplinką, bet ir savo jausmus, veikiantis savitoje laiko tėkmėje. Kaip teigia Gintarė Bernotienė, „[i]ndividualistė Vaičiūnaitė meilę, stiprų ir aukštą jausmą, suvokė kaip žmogui svarbiausią, formalių įsipareigojimų, priedermių ir skirtybių nepaisantį dalyką, šio požiūrio laikėsi ir gyvenime. Ją dera vadinti feministe, nesentimentalia realiste, kūrusia iš vidinio nuotolio, distancijos ir kitokumo pojūčio“ [2].

Apžvelgiant poetės kūrybą, neretai visai pamirštami ar vos paminimi J. Vaičiūnaitės kūriniai vaikams – o juk poetė yra išleidusi ne vien poezijos knygų, skirtų jauniausiai auditorijai, bet ir vienaveiksmių pjesių-pasakų knygelę „Mėnulio gėlė“ (1979). Vaikystės pajautos poetės kūryboje skirtingos savo intensyvumu, tačiau tiek suaugusiesiems, tiek vaikams skirtuose rinkiniuose akivaizdūs bendrieji bruožai – autobiografiškumas, eilėraščio pasaulio kūrimas iš buities, šeimos gyvenimo elementų, poetei svarbių besikartojančių vaikystės aplinkos smulkmenų. Tai asmeninių vaizdinių saugykla, lobynas, prie kurio nuolat grįžtama ir iš kurio atpažįstame Vaičiūnaitę: seno sidabro cukrinė, kavinukas su pastoralėm, ąsotėlis, kažkada atsivežtas iš Brėmeno, vaikystės namuose augęs oleandras [1, p. 81].

Nors pati poetė savo kūrybą vaikams laikė periferiniu reiškiniu, atokvėpiu [1, p. 85], praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje pasirodė net trys J. Vaičiūnaitės eilėraščių rinkiniai vaikams („Spalvoti piešiniai“, „Balkonas penktame aukšte“, „Karuselės elnias“). Tokį kūrybos vaikams intensyvumą, anot pačios poetės, lėmęs sesers Dalios dukters Vegos, vėliau – pačios J. Vaičiūnaitės dukters Ulos gimimas. Skirtingai nuo intensyviai jaučiamos vaikystės kaip prarasto rojaus pojūčio suaugusiems skirtuose eilėraščiuose ir prisiminimuose, poetės kūryba, skirta vaikams – šviesi, pakylėjanti, kupina išsaugoto, gyvo vaikystės tyrumo.

„Tegu pernakt kieme prilis,
tegu diena niūri – šalta, –
dainuoja vario virdulys
ir braškėm kvepia arbata...

Jei vakarienė bus skani,
prie stalo kviesim ir draugus...
Skubėkit, kiškiai alkani, –
močiutė kepa pyragus!“

(Močiutės pyragai; rink. Aitvaras, 2005)

Tą patį dešimtmetį, kaip ir poezijos rinkiniai vaikams, buvo išleista ir pjesių-pasakų knygelė (deminutyvas šiuo atveju – pamatuotas, atliepiantis nedidelę knygelės apimtį ir formatą) „Mėnulio gėlė“, kurioje – trys vienaveiksmės pjesės: „Skersgatvio pasaka“, „Dingusios natos“ ir „Mėnulio gėlė“. Pjesėse vaikams J. Vaičiūnaitė lieka ištikima miesto poetikai – dviejų pirmųjų pjesių veiksmas vyksta senamiestyje, kurio gatvelės ir skersgatviai tampa puikia terpe paslaptingiems, stebukliniams nuotykiams, besipinantiems su klasikinių pasakų motyvais.

„Skersgatvio pasaka“ – bene stipriausias, pasaulinio pasakų lobyno aliuzijų kupinas kūrinys, kuriame vaizduojama, kaip Naujųjų Metų išvakarėse stiklo ir veidrodžių dirbtuvės meistro dukra Stiklė, padedama draugų – berniuko Gryčio, lėlės negriukės, stiklo gėlės, katino Markizo ir sniego senio, vėl tampa matoma – kadaise ją užbūrusi, padarydama Stiklę nematoma, dama iš seno portreto, kurios prakeiksmą draugai panaikina. Šios pjesės pasaulis slėpiningas, net baugokas – didžioji veiksmo dalis vyksta meistro namuose, tarp galybės veidrodžių (veidrodis – būdingas Vaičiūnaitės kūrybos simbolis), prietemoje, tačiau vaizduojama problema išsprendžiama draugystės ir drąsos pagalba, be to, pjesės personažai sprendimą randa remdamiesi skaitytomis pasakomis – Grytis, lyg pasakų princas, pabučiuoja Stiklės atvaizdą veidrodyje, ir ši atgyja. Svarbus pjesės leitmotyvas – buvimas pačiu savimi, kitokiu: „GRYTIS. Nebūk tokia kaip visi. Kaip aš tave atskirsiu?“ (p. 31).

Kitos dvi pjesės-pasakos mažiau turtingos prasminiais klodais ir aliuzijomis, tiesmukesnės, didaktiškesnės. „Dingusiose natose“ vaizduojama, kaip iš Berniuko rojalio pabėga dvi natos – Do ir Re, virtusios mergaitėmis Donata ir Renata. Berniukas nenorėdavęs mokytis groti, o rojalyje įsiveisė pikta žiurkė, graužianti natas. Galiausiai berniukas prisižada nuolat mokytis muzikos ir groti rojaliu, piktoji žiurkė išsidangina, o natos sugrįžta į rojalį. Įdomu, kad šioje pjesėje svarbus vaidmuo vėl tenka katinui Markizui, nugalėjusiam žiurkę ir jos bendrą šikšnorparnį.

„Mėnulio gėlė“ – pjesė apie paslaptingą gėlę, augančią Mėnulyje, kurios ieškoti išsiruošia ten apsigyvenęs baronas Miunhauzenas ir raketa į Mėnulį atskridę berniukas, mergaitė ir šuo. Pjesė atliepia parašymo laikmetį, kai kelionės į mėnulį, raketos buvo patrauklūs kūriniuose vaikams (plg. kad ir Just. Marcinkevičiaus „Greitoji pagalba“, pirmą kartą išleista 1968 m.). Įdomus Mėnulio gėlę saugančio pabaisos Žolėdros personažas („ŽOLĖDRA.Aš ir esu jūsų baimė, nerimas, nuovargis“, p. 85), tačiau jis atrodo nepakankamai išplėtotas, be to, ir nugalimas be aršesnės kovos ar sumanumo – pasprunka pats, išsigandęs mėnuleigio. Galiausiai vaikai, šuo ir Miunhauzenas nusprendžia neskinti gėlės – vaikai į Žemę parskraidins jos sėklas, o baronas Miunhauzenas lieka gyventi Mėnulyje. 

Juditos Vaičiūnaitės vaikystės pasaulis – kone visai be didaktikos (ji akivaizdesnė pjesėse), skaidrus, laisvas ir poetiškas, jame drąsiai svajojama, prisimenama, raginama atrasti, pažinti ir džiaugtis, jame suprantamas ir atjaučiamas liūdesys, jame mokoma(si) draugauti ir būti savimi.

 

Apdovanojimai ir įvertinimai

  • 1978 m. Poezijos pavasario laureatė
  • 1986 m. Lietuvos valstybinė premija
  • 1996 m. Vilniaus miesto literatūrinė premija
  • 1996 m. Baltijos Asamblėjos premija
  • 1997 m. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinas
  • 2001 m. Trijų karalių premijos laureatė
     

Knygos vaikams

  • Aitvaras: eilėraščių rinktinė / Judita Vaičiūnaitė; sudarė Laima Kryževičiūtė; iliustravo Ula Vaičiūnaitė. – Vilnius: Alma littera 2005. – 100 p.
  • Karuselės elnias / Judita Vaičiūnaitė; iliustr. Ada Skliutauskaitė. – Vilnius: Vaga, 1981. – 31 p.
  • Mėnulio gėlė: vienaveiksmės pjesės-pasakos / Vaičiūnaitė Judita. – Vilnius: Vaga, 1979. – 93 p.
  • Balkonas penktame aukšte / Vaičiūnaitė Judita; iliustravo E. Kriaučiūnaitė-Stanelienė. – Vilnius: Vaga, 1976. – 26 p.
  • Spalvoti piešiniai: eilėraštukai / Judita Vaičiūnaitė; iliustravo Bronius Leonavičius. – Vilnius: Vaga, 1971. – 23 p. 
     

Rekomenduojame paskaityti

  • Vaikystės veidrody / Judita Vaičiūnaitė. – Vilnius: Baltos lankos, 1996.
  • Vieninteliam miestui. Juditos Vaičiūnaitės Vilnius / Viktorija Daujotytė – Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2009.
  • Menų sąveikos ieškojimai: Judita Vaičiūnaitė ir Leonardas Gutauskas / Gintarė Bernotienė. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2005.
  • Juditos Vaičiūnaitės kūryba: monografija / Virginija Balsevičiūtė. – Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2009.
  • Mabre viešbutis / Judita Vaičiūnaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.
  • „Išauklėta Juditos Vaičiūnaitės demokratijos“: pokalbis su poetės dukra dailininke, knygų iliustratore Ula Vaičiūnaite, Respublika, 2013 kovo 12 d.  Prieiga per internetą: http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/kulturos_naujienos/
    isaukleta_juditos_vaiciunaites_demokratijos/
    [Žiūrėta 2017-07-12]

________________________________________

Cituoti šaltiniai:

1. Balsevičiūtė-Šlekienė, Virginija. Vaikystė Juditos Vaičiūnaitės kūryboje, Acta humanitarica universitatis Saulensis, T. 5: 2007. Prieiga per internetą: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2008~1367165315197/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content [Žiūrėta 2017-06-12].

2. Bernotienė, Gintarė. Vaičiūnaitė. Šaltiniai.info. Prieiga per internetą: http://www.xn--altiniai-4wb.info/index/details/1422 [Žiūrėta 2017-06-12].

 Parengė Diana Gancevskaitė

Vaikų literatūros kalendorius.


Rubriką „Vaikų literatūros kalendorius“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.










 

 

 
Atgal   Spausdinti  

 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
31010203040506
07080910111213
14151617181920
21222324252627
28293031010203
Rugpjūtis
    2017     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2017 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: informacijos apie vaikų literatūrą skaitmeninimas ir sklaida

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2017 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.