2017 m. rugpjūčio 23 d.
2017-06-25  

PRIEŠ 70 METŲ IŠLEISTAS ANOS FRANK „DIENORAŠTIS“


 
 
 
Prieš 70 metų, 1947-ųjų birželio 25 d., pirmą kartą buvo išleistas Anos Frank „Dienoraštis“, tapęs ne tik istoriniu dokumentu, autentišku ir jaudinančiu holokausto patirties liudijimu, bet ir literatūriniu precedentu.


Ana Frank (tikr. Annelies Marie Frank) gimė 1929 m. birželio 12 d. Frankfurte prie Maino, Vokietijoje. Nuo maždaug ketverių su puse metų A. Frank su šeima – tėvu, motina ir trejais metais vyresne seserimi Margo – gyveno Amsterdame, Olandijoje. Čia jie persikėlė (iš pradžių tėvas, paskui motina, vėliau sesuo ir galiausiai Ana) bėgdami nuo vokiečių susidorojimo, grėsusio visiems žydams hitlerinėje Vokietijoje. Tačiau ir naujojoje šalyje, kaip pati Ana rašo savo dienoraštyje, „[p]o keturiasdešimtųjų gegužės baigėsi geri laikai: iš pradžių karas, paskui kapituliacija, vokiečių įsiveržimas, ir mums, žydams, prasidėjo kančių keliai“ [p .18]. Visgi, kad ir suvaržyti daugybės apribojimų, žydai Amsterdame stengėsi gyventi įprastą gyvenimą. Tiesa, jis truko neilgai – 1942 m. ir čia prasidėjo žydų trėmimai. Tų pačių metų birželio 12 dieną, savo tryliktojo gimtadienio proga, Ana Frank, be kitų dovanų, gavo dienoraštį, į kurį tą pačią dieną ėmė rašyti, nė nenujausdama, kad rašo būsimą bene populiariausią liudijimą apie holokaustą, kuris vėliau bus išverstas į daugiau nei 65 kalbas ir parduotas daugiau nei 30 milijonų tiražu.

Išties simboliška, jog Ana Frank dienoraštį pradėjo rašyti visai prieš pat lemtingą sau ir savo šeimai įvykį: pirmasis dienoraščio įrašas parašytas jo gavimo dieną – 1942 m. birželio 12-ąją, o liepos 8-tosios įraše aprašomas įvykęs Anos šeimos pasitraukimas į slėptuvę, kurioje jie bus nacių aptikti po dvejų metų. Šie dveji metai, praleisti slepiantis Oto Franko buvusioje darbovietėje įrengtoje slaptavietėje, ir yra aprašomi, dokumentuojami Anos dienoraštyje, kuriame telpa ir mergaitės brendimo, virsmo patirtis, ir pasaulio įvykių apmąstymas, ir pastabos apie aštuonių žmonių (Anos šeimos, draugų šeimos ir vieno pažįstamo dantų gydytojo) bendrabūvį uždaroje patalpoje, iš kurios niekam nevalia išeiti ar išsiduoti joje apskritai esant.

Kaip žinoma, iš pradžių dienoraštį Ana rašė tik sau, rasdama kasdienybės ir savo jausmų išrašyme paguodą bei stiprybę, tačiau beveik po dvejų metų nuo dienoraščio rašymo pradžios, 1944 m. pavasarį per Londono radiją ji išgirdo Olandijos švietimo ministro tremtyje kalbą, kurioje jis teigė, kad visi liudijimai apie Olandijos žmonių kančias ir patirtis per vokiečių okupaciją turi būti surinkti ir paskelbti, tarp jų – ir dienoraščiai. Po šios kalbos Ana nutarė, jog pasibaigus karui ji išleis knygą, kurią rašant remsis savo dienoraščiu, ir ėmėsi redaguoti jau esamus dienoraščio įrašus – kai ką papildydama, kai ką išbraukdama; tuo pačiu metu ji tęsė įprastus kasdienius įrašus, jau suvokdama jų svarbą ir vertę.

Pasibaigus karui ir išlaisvinus likusius gyvus žydus iš koncentracijos stovyklų, iš Frankų šeimos gyvas buvo likęs tik Anos tėvas, kuris, iš buvusios sekretorės ir pagalbininkės slapstantis Mipės Gis gavęs jos rastą ir išsaugotą Anos dienoraštį, nusprendė išpildyti dukters norą ir dienoraštį paskelbti, išleisdamas jį kaip knygą. Tiesa, tas pirmasis išleistas dienoraštis buvo paties Oto Franko redaguotas ir kupiūruotas – buvo praėję vos keli metai po siaubingų aprašomų įvykių, visa kas buvo jautru, daug kas dukters dienoraštyje pačiam O. Frankui atrodė pernelyg intymu, taip pat šeimos tėvui buvo svarbu išsaugoti šviesų savo žmonos ir kitų slėptuvės gyventojų atminimą. Maža to, dienoraštis turėjo būti išleistas kaip serijos knyga, tad jos apimtį griežtai apribojo ją leidusi leidykla. Visgi vėliau, po O. Franko mirties 1980 m., pasirodė rašytojos ir vertėjos Mirijamos Presler parengtas Anos Frank dienoraščio leidimas, būtent iš jo viso pasaulio skaitytojai gali artimiau, intymiau susipažinti su pačia Ana, jos pasauliu ir tragiškuoju istorijos tarpsniu.
 

Remiantis Anos Frank dienoraščiu iki šiol sukurta virš dvidešimties dokumentinių, televizijos ir kino filmų, Anos Frank muziejus, įsikūręs buvusioje Frankų šeimos slėptuvėje Amsterdame, yra viena trijų labiausiai turistų lankomų vietų šiame mieste. Visame pasaulyje yra ne viena su istorinės atminties išsaugojimu, švietimu, žydų tautos paveldu susijusi organizacija, besivadinanti Anos Frank vardu. Atrodytų, neįtikėtina, tačiau be paties dienoraščio, yra virš šešiasdešimties knygų, vienaip ar kitaip pasakojančių Anos Frank gyvenimo istoriją, kvestionuojančių dienoraščio autentiškumą, pasakojančių apie paskutiniuosius Anos gyvenimo koncentracijos stovykloje mėnesius, apie ją slėpti padėjusius žmones, apie jos tėvą Oto Franką, taip pat knygos, perpasakojančios patį dienoraštį.

Anos Frank „Dienoraštis“ kaip paauglių romanas

O jei pažvelgtume į Anos Frank „Dienoraštį“ ne vien kaip į dokumentinį šeimos, tautos, istorijos liudijimą, bet ir kaip į paauglių romaną?

„1942 m. birželio 20 d. šeštadienis

Rašyti dienoraštį – keistas užsiėmimas tokiai kaip aš. Ir ne vien todėl, kad anksčiau niekuomet nerašiau. Man atrodo, kad vėliau nei man pačiai, nei kam kitam nebus įdomios trylikametės mokinukės išpažintys. Nors iš tikrųjų tai nelabai svarbu, tiesiog aš noriu rašyti, maža to – atvirai pasakoti, kas guli ant širdies.

„Popierius atlaiko daugiau nei žmonės“. Šis pasakymas atėjo man į galvą sėdint parimus vieną iš liūdnųjų dienų.“ [p. 16]

Dienoraščio žanras paauglių romanuose – dažnas ir skaitytojų dėmesio pelnytai sulaukiantis reiškinys. Dienoraštis kaip toks reiškia, jog skaitytojas galės prisiliesti prie kito žmogaus, kito paauglio gyvenimo, dažniausiai – susitapatinti su juo ar pamatyti, suvokti, koks yra kitas, koks gali būti kitoks paauglys, ką jis išgyvena, kaip tvarkosi su kasdieniais iššūkiais, jausmais, kaip sutaria ir bendrauja su tėvais. Nemenka dalimi dienoraščio tipo romanai vilioja kaip prisilietimas prie kažko slapto, intymaus, neteisėto.

Nors vargiai rastume 12–16 metų paauglį, visiškai nieko negirdėjusį apie Hitlerį, nacistinę Vokietiją ir represijas prieš žydų tautą Antrojo pasaulinio karo metu, teoriškai darydami prielaidą, kad paauglys skaitytojas to nežino, Anos Frank „Dienoraštį“ jis galėtų perskaityti ir kaip distopinį dienoraščio žanro romaną. Juk šiame dienoraštyje aprašomos aplinkybės puikiai tinka distopiniam romanui: nacistinėje Vokietijoje kilusi idėja apie tikrąją, grynąją arijų rasę imama įgyvendinti, apimdama ir okupuotąsias šalis; didžiųjų arijų rasės priešų – žydų – naikinimas asmeniškai paliečia konkrečią šeimą, konkrečią trylikametę, kuri dienoraščiui patiki ne vien „tobulojo pasaulio“ kūrimo kainą, bet ir savo brendimo, pasaulio suvokimo, šeimos santykių, įsimylėjimo patirtis bei apmąstymus. Svarbi, intriguojanti, literatūrinio iššūkio detalė – paauglės Anos realusis pasaulis didžiąją aprašomų įvykių dalį tėra slėptuvė, smarkiai apribota erdvė, iš kurios nei ji, nei jos šeima ir kiti keturi besislapstantys žmonės negali išeiti. „Na, štai aprašiau tau visą mūsų nuostabią slėptuvę!“ [p. 34] – rašo Ana 1942 m. liepos 9-ąją, smulkiai aprašiusi kiekvieną slėptuvės užkaborį, kai šis slapstymasis dar atrodė būsiąs kad ir baugus, bet šioks toks nuotykis. „Prigaminom rabarbarų, braškių ir vyšnių konservų, ir nemanau, kad mes čia, bent jau iš pradžių, nuobodžiausim. Turim ir ką paskaityti, dar nusipirksim daugybę žaidimų.“ [p. 37]

Žvelgiant į Anos Frank „Dienoraštį“ iš paauglių romano perspektyvos, reikėtų įvertinti ir pabrėžti, jog šio dienoraščio populiarumo, skaitomumo priežastys – ne vien tai, kad šiuo dienoraščiu autentiškai liudijamas istorinis tarpsnis ar kad dienoraščio autorė tragiškai mirė koncentracijos stovykloje, vos per plauką nesulaukusi išgelbėtojų. Neatsiejama šio dienoraščio stiprybė – literatūrinis autorės talentas, sklandi kalba, gebėjimas perteikti vaizduojamą aplinką ir vertinti ją kritiškai, supantį pasaulį suvokti kaip bendrą visumą, kurioje ir klausomi užsienio radijo pranešimai apie karo eigą, ir netrukus prasidėsiančios mėnesinės, ir nesutarimai su mama bei tarp slėptuvės gyventojų, beįsiplieskianti meilė – viskas vienodai svarbu, viskas išgyvenama autentiškai, jautriai; maža to, kiekvienas įvykis autorės apmąstomas, analizuojamas su jaunatvišku nuoširdumu ir įkarščiu. Visiškai paauglių romaną atitinka santykių su kitais žmonėmis aprašymai, ypač – sudėtingi, besikeičiantys, nuoskaudos nestokojantys santykiai su mama; taip pat nuolatinis Anos nepritapimo, išskirtinumo, kitoniškumo jausmas savo šeimoje.

„Esu tarsi ne šio lizdo paukštis ir aiškiai tai matau, ypač pastaruoju metu. Jų jausmai liejasi per kraštus, o aš viską slepiu širdy. Jie sako, kad mums keturiems labai gera, kad visi puikiai sutariam, jiems net netopteli, jog aš jaučiu visai ką kitą.

Tėtis vienintelis mane supranta, nors dažniausiai jis palaiko mamą ir Margo.“ [p. 38]

Žavus akcentas, veikiantis ir įrašų betarpišką intymumą, o kartu sklandumą, rišlius, nuoseklius įvykių atpasakojimus – kreipinys kiekvienos dienos įraše „Brangioji Kite!“ Tiesa, tas žavesys realybėje – su liūdesio poskoniu:

„Štai ir priėjau prie paties svarbiausio: kodėl kilo mintis rašyti dienoraštį. Aš neturiu tikros draugės.

Kad būtų visai suprantama, reikia paaiškinti, nes niekas nepatikės, kad trylikametė gali būti vienui viena visam margam pasauly. Aišku, tai netiesa. Turiu mylinčius tėvus, šešiolikmetę seserį ir krūvon sudėjus apie trisdešimt vadinamųjų draugųDeja, artimiau [su jais] bendrauti neįmanoma. Galbūt aš pati kalta, kad nerandam kalbos, bet tai faktas, ir nieko nepakeisi. Todėl ėmiau rašyti dienoraštį.

Bet kad prieš akis matyčiau tikrą draugę, apie kurią taip dažnai svajoju, neužrašinėsiu dienoraštin įvairiausių faktų, kaip visi daro; aš noriu, kad šitas sąsiuvinis taptų mano drauge – ir tą draugę aš vadinsiu Kite.“ [p. 17]

Dėl šio kreipinio dienoraštis panėšėja į laiškus, o kartu – ir tai svarbu tiek realaus dienoraščio, tiek aptariamojo paauglių, distopinio romano kontekste – suteikia jam erdvumo ir vilties: juk jei visa tai pasakojama konkrečiam adresatui, geriausiai (kad ir įsivaizduojamai) draugei – tai ne savitikslis rašymas, tai pasidalijimas, o kartu viltis, kad būsi išgirstas, suprastas, galbūt išgelbėtas...

Neabejotinai reikšminga šiame dienoraštyje – vėlgi, ir žvelgiant į jį kaip į autentišką liudijimą, ir kaip į paauglių romaną – jo rašymo eigoje skaitytojui prieš akis (į)vykstanti paauglės Anos branda, kurią ji pati taikliai apibūdina 1944 m. kovo 7-osios įraše:

„Brangioji Kite!

Kai dabar prisimenu savo gyvenimą 1942-aisiais, jis man atrodo visiškai nerealus. Ta Ana Frank, gyvenusi kaip rojaus paukštė, buvo visai kita, ne aš, kuri tiek išminties įgijo tarp šių sienų. Taip, tai buvo tikras rojaus gyvenimas. Ant kiekvieno kampo po penkis gerbėjus, bent dvidešimt draugių ir pažįstamų, aš buvau daugelio mokytojų numylėtinė, mama ir tėtis lepino mane, daugybė gardumynų ir ganėtinai pinigų – ko gali dar norėti?

O juk 1942-aisiais nesijaučiau visiškai laiminga, kartais būdavau visai vieniša. Bet nuo ryto iki vakaro būdavau kažkuo užsiėmusi ir apie tai tiesiog negalvojau, stengiausi kuo daugiau linksmintis, sąmoningai ar ne visokiomis pramogomis užpildyti tuštumą.Aš jų [tų metų] nesiilgiu, tiesiog išaugau, jau negaliu tiek laiko skirti niekams, nes didžioji mano sielos dalis visada rimta.“ [p. 213, 215]

Baigiant šias glaustas įžvalgas, norisi paskatinti paauglių tėvus ir pedagogus, pačius paauglius ieškoti naujų, galbūt netikėtų Anos Frank dienoraščio skaitymo ir suvokimo būdų. Kaip žinia, kiekviena karta vis kitaip, naujai perskaito ir apmąsto klasiką. O Anos Frank „Dienoraštis“ šiuo atveju – išties didelis ir daugialypis lobynas.
 _____________________________

Cituota iš: Frank, Ana. Dienoraštis, Vilnius: Alma littera, 2016.

 

Parengė Diana Gancevskaitė


Vaikų literatūros kalendorius.



Rubriką „Vaikų literatūros kalendorius“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.






 

 

 
Atgal   Spausdinti  

 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
31010203040506
07080910111213
14151617181920
21222324252627
28293031010203
Rugpjūtis
    2017     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2017 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: informacijos apie vaikų literatūrą skaitmeninimas ir sklaida

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2017 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.