2018 m. liepos 20 d.
„Pilnas miškas nykštukų!“ (Kazio Sajos knygos 50-mečiui)

Kęstutis Urba

 

Viršelių dail. Marija Ladigaitė ir Ada Skliutauskaitė
Viena iš nuostabiausių XX a. knygų vaikams – Kazio Sajos apysaka-pasaka Peštukai ir nykštukai1, atstovaujanti labai svarbiai lietuvių vaikų literatūros bangai. Pastaruoju metu ją galėjome skaityti publikuojamą kartu su tęsiniu knygoje Ei, slėpkitės! (1971, 1977, 1999). O štai dabar vėl turime galimybę skverbtis į šią knygą kaip į savarankišką, atskirą kūrinį.

1972 m. Aloyzas Baronas išeivijos žurnale „Į laisvę“ rašydamas apie premijai pristatytą Sajos knygą Ei, slėpkitės! pabrėžė: „Šis autorius labiau yra žinomas kaip dramaturgas.“2 Iš tikrųjų, tuo metu iš dvidešimties Sajos knygų tik keturios buvo skirtos vaikams. Šiuo metu autoriaus bibliografijoje jau devyniolika knygų vaikams ir paaugliams (be pakartojimų ir knygomis išleistų ištraukų), o pastaruoju metu autorius kuria beveik vien jauniesiems skaitytojams. Saja neabejotinai nusipelnęs lietuvių vaikų literatūros klasiko titulo. Kai kurios jo knygos – ryškūs posūkio momentai šiame kūrybos bare. Prie tokių, radikaliųjų, drąsiai galima skirti apsakymų rinkinį Klumpės (1958), Už nevarstomų durų (1978), greičiausiai ir Būrimą obuolio sėklomis (1985), galbūt apysaką ...kurio nieks nemylėjo (2005) ir, be abejonių, minėtuosius Peštukus ir nykštukus (1967).

Pusės amžiaus sukaktį mininti knyga svariai papildo mažųjų būtybių vaizdavimo vaikų literatūroje tradiciją. Savaime randasi smalsumas, kaip šie personažai atkeliavo į Sajos knygą. Mažosios būtybės ateina iš liaudies pasakų, ten jos dažniausiai vadinamos nykštukais. Beje, lietuvių tautosakoje mažosioms būtybėms pirmiausia atstovauja sakmių kaukai, o nykštukai į pasakas atėjo iš tarptautinių siužetų. Pradėdami Charles’io Perrault pasaka „Nykštukas“ (1697), Jonathano Swifto liliputais iš knygos Guliverio nuotykiai Liliputų šalyje (1727) literatūroje randame ištisą mažųjų personažų paveikslų galeriją. Iš XIX a. mus pasiekė Hanso Christiano Anderseno „Coliukė“, Wilhelmo Hauffo „Nykštukas Nosis“ (1827), brolių Grimmų „Snieguolė ir septyni nykštukai“ (1812). Tiesą pasakius, specialiai vaikams rašytoje literatūroje – Selmos Lagerlöf Stebuklingosiose Nilso kelionėse (1906–1907), Ericho Kästnerio Mažajame žmogeliuke (1963), Annie’os M. G. Schmidt Viplaloje (1957) – nykštukų daug. Ištisą Skoliniautojų sagą apie mažąsias būtybes sukūrė anglų vaikų literatūros klasikė Mary Norton (pirmoji knyga išleista 1952 m.). Šiuo metu Lietuvoje jau žinoma estų rašytojo Eno Raudo tetralogija apie Pabaldukus (1972–1975). Beje, beveik tuo pat metu kaip Peštukai ir nykštukai buvo kuriama Mykolo Sluckio apysaka-pasaka Stebuklingoji rašalinė (1965), kurioje veikė Liepinukas ir Pagrandukas. O juk ir Vytauto Petkevičiaus Gilę iš Gilės nuotykių Ydų šalyje (1964) turbūt įsivaizduojame kaip mažą būtybę. Skaitymo specialistai, psichologai teigia, jog mažosios būtybės vaikams artimos todėl, kad su jomis lengviau tapatintis, išgyventi tam tikrą fiktyvų globos arba su tuo susijusį pranašumo jausmą.

Tačiau grįžkime prie klausimo, kas galėjo paskatinti Sają kurti tokių veikėjų pasaulį. Pats rašytojas yra porą kartų užsiminęs, kad vaikystėje buvo skaitęs knygą apie miške gyvenančias mažąsias būtybes, bet pačios knygos nenurodė. Labai tikėtina, kad tai buvo vokiečių rašytojo Willio Vesperio (1882–1962) Murziuko dienoraštis, 1930 m. išėjęs lietuvių kalba, o 1992 m. pakartotas. (Knyga galėjo būti parašyta apie 1922 m.; teigiama, kad Vesperis labai domėjęsis Swifto Guliverio kelionėmis.) Tai nuotykinė epizodinės struktūros knyga, pasakojanti apie „mažų girios žmogeliukų“ (taip nurodyta paantraštėje) „keliones, klaidžiojimus, pokštus ir juokus“. Knyga vienaplanė, be jokių aliuzijų, be jokių metaforų, jos patrauklumą lemia nebent dienoraščio forma. Nuotykius pasakoja pagyrūnas Murziukas. Taigi galbūt Sajos sąmonėje ir nusėdo pats šios knygos veikėjų įvaizdis, bet ne siužeto detalės. O tas įvaizdis kažkurią akimirką galėjo atgyti anuometiniame Operos ir baleto (dabar Rusų dramos) teatre per vieną pertrauką žvelgiant į tuščią orkestrinę, kurioje tarsi kažkas dzingtelėjo3.

Kitas tikėtinas poveikio šaltinis galėjo būti 1958 m. Lietuvoje pasirodę Nikolajaus Nosovo Nežiniuko ir jo draugų nuotykiai, kuriuose vaizduojami veikėjai trumpuliai. Kiekvienas iš jų turi savo veiklą, profesiją, kas yra labai svarbūs jų paveikslų bruožai. Sajos nykštukai peldai irgi išvardijami ir apibūdinami knygos pradžioje: Miglius dažo grybams kepures, Alis turi prijaukintą ežį ir driežą, Šiurpė – mokslininkas, mokąs visas paukščių ir žvėrelių kalbas, Vai Vai – gėlių galvučių kirpėjas, Lemtatūris – poetas ir visų vadas. Dar yra stipruolis Jėgis, o pats mažiausias ir bene svarbiausias – Lėputis. Šie peldų bruožai saikingai panaudojami tolesniame veiksme.

Peštukai ir nykštukai priklauso labai svarbiam ir turtingam lietuvių literatūrinės pasakos raidos tarpsniui, kurį vadiname originaliosios (tai yra grindžiamos autoriaus išmone, o ne tautosaka) pedomorfistinės (tai yra imituojančios vaiko prigimtį) pasakos etapu. Beveik tuo pat metu pasirodė minėtosios Petkevičiaus ir Sluckio pasakos, Jono Avyžiaus Aštuonetas iš Trepsės namų, pirmosios Vytautės Žilinskaitės trumpųjų pasakų knygos. Sajos kūrinio originalumą lemia personažai ir vaizduojamojo pasaulio struktūra. Nors nykštukai, kaip sakyta, yra gana tradiciniai personažai, jų prigimtį autorius gana išradingai modifikuoja. Tai nykštukai peldai, atsiradę iš teatro pelių, kurios, nustojus teatre vaidinti „Daktarą Aiskaudą“, nebeturėdamos kuo maitintis, nes vaikai nebepribarstė trupinių, buvo priverstos keltis į gamtą. Ėmė dirbti, vaikščioti ant dviejų kojyčių „ir nė nepajuto, kaip pradėjo virsti dvikojais žmogučiais“4.

Šią istoriją apie peldus kūrinio veikėjams Rasutei ir Giedriui papasakoja senelis, operos teatro orkestre grojęs kontrabosu. Ši siužeto detalė verčia kūrinį susieti su garsiąja Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno pasaka Spragtukas ir pelių karalius (1816), kuri anuo metu visai neseniai, 1958 m., buvo pasirodžiusi lietuvių kalba ir neabejotinai turėjo būti žinoma rašytojui Sajai. Kaip žinome, Spragtuko ir pelių karaliaus siužeto centre plėtojamą pasaką yra įkvėpusi vaikui (mergaitei Marijai) suaugusio žmogaus (tėvelio Droselmajerio) papasakota istorija. Pagrindinė veikėja Marija laviruoja tarp realybės ir vaizduotės pasaulio, kurie pabaigoje susilieja.

Taigi Saja vienas pirmųjų taip atvirai ir akivaizdžiai panaudojo literatūrinėje pasakoje dviejų pasaulių struktūrą. Taip pat galima sakyti, kad jis atgaivino romantikų subrandintą vaiko vaizduotės lakumo idėją, tam tikra prasme įvedė psichologinę pasakos atsiradimo motyvaciją. Šį principą, nevartodamas dviejų pasaulių sąvokos, ilgoje recenzijoje intuityviai įžvelgė Algimantas Bučys. „Žaisminga realybės ir vaizduotės darna labiausiai ir patraukia K. Sajos apysakoje, gražiai išskiria ją iš gausybės grynai buitinių arba fantastinių-nuotykinių nūdienės vaikų literatūros kūrinėlių.“5 Gražaus komizmo pasakai suteikia tai, kad viena iš svarbiausių veikėjų, penkiametė Rasutė, daugelį savo poelgių pateisina nykštukų įtaka, poveikiu. Tai pasakytina ir apie pagrindinį įvykį, siužeto užuomazgą: Lėputis esą pataręs jai sukurti lauželį komodos stalčiuje, dėl to kilo gaisras, o jame susižalojo brolis Giedrius.

XX a. literatūrinei pasakai, kurioje dviejų pasaulių struktūra buvo labai paplitusi, būdingas ir įrėminimo principas. Realistinis veiksmas dažniausiai įrėmina pasakos plotmę. Saja tokios griežtos schemos atsisako, tas dvi plotmes derina labai dinamiškai, kaitalioja. Netgi tame pačiame skyriuje pakaitomis vaizduojamas čia buitinis vaikų pasaulis, čia pasakinių būtybių poelgiai. Tos dvi plotmės tarpusavy sąveikauja, o toji sąveika nuosekliai artėja prie kulminacijos ir staigios, labai ryškios pabaigos. Tos sąveikos pagrindas yra didaktinis. Šiandien skaitydami knygą jau gerokai pasikeitusios vaikų literatūros fone tą didaktizmą labai pastebime. Bet jis nė kiek neerzina, yra labai natūraliai įaugęs į siužetą. O nuo skaitytojo vaiko akių išvis slepiasi po sumaniu, išradingu fantastikos sluoksniu. Net tai, kas pasakoma tiesiogiai, irgi nerėžia ausies. Pavyzdžiui, senelis, atsakydamas Giedriui į klausimą, kodėl tų nykštukų beveik niekas nemato, samprotauja, kad „geriems [paryškinta cituojant. – K. U.], žvaliems vaikams jie turėtų pasirodyti“ (p. 14).

Taigi realistinėje buitinėje plotmėje pasakojama apie trečiaklasį Giedrių, kuris išgelbėja iš gaisro sesutę, o grįžęs iš ligoninės pasijunta didvyris, išpuiksta, susipyksta su draugais. Konfliktas su artimiausiu draugu Miku perauga į muštynes, per kurias Giedrius praranda ką tik jam įtaisytus akinius. Vaikų santykiais, Giedriaus charakteriu susirūpina nykštukai peldai. „Dar viena bėda, – kalbėjo Lemtatūris, – kad Giedrius ir Mikas – geriausi bičiuliai – pradeda nuo mūsų nusigręžti. Jie netgi tarpusavy pykstasi, mušasi ir nebeklauso mūsų gero žodžio. Aplinkui čiulba ir ulba paukšteliai, tiesiog po jų kojomis plasnoja ir tupia margiausi drugiai, o jiems nusispjaut. Jie nebetiki peldais, štai kur visa nelaimė!“ (p. 39). Mokslininkas Šiurpė knygose aptinka receptą, ką padaryti, kad vaikai peldus pamatytų ir jais patikėtų: reikia iš vėžlio gauti smiltelių, iš gyvatės – ašarų, padaryti skaidrą ir padengti juo akinius. Tada Giedrius pamatys gamtos grožį, pačius peldus, patikės pasaka, stebuklu ir taps geresnis.Marijos Ladigaitės iliustr.

Peldų nuotykiai siekiant šio tikslo – leidžiasi į ežero dugną, susitinka su Vėžiu Vienarankiu, paskui maldauja gyvatės ašarų – tampa gana savarankiškomis, įtemptomis, labai įsimenančiomis siužeto atšakomis. Vaizduodamas tuos nuotykius rašytojas randa galimybę pasišaipyti iš suaugusiųjų pasaulio negerovių – biurokratizmo, kyšininkavimo (turimos omeny Vėžio Vienarankio išgalvojamos kliūtys). Šiandien tokios į suaugusįjį nukreiptos užuominos vaikų literatūroje yra gana įprastas dalykas. O anuomet gerokai sutrikdė pirmąjį knygos recenzentą: „<...> pastangos fantastiniais vaizdais duoti ryškią aliuziją į žmonių gyvenimo negeroves nepakankamai suderintos su poetine fantastikos nuotaika ir tą nuotaiką šiek tiek ardo.“6 Pasakos plotmėje vykstantys dalykai irgi plėtoja didaktines autoriaus intencijas. Įžeistas Jėgio, Šiurpė svarsto: „Ar dėl draugystės verta išsižadėti savo nusistatymo, ar principai svarbiau?“ (p. 62). Įspūdingai sukurta situacija su gyvate. Net ir gąsdinama, šioji atsisako duoti ašarų. O štai išgirdusi apie save gražų, gailestingą pasakojimą, susijaudina ir ne tik pravirksta, bet ir prabyla gražia peldų kalba. Gerumu pasieksi daugiau – tokią išvadą lengvai prieis skaitytojas. Realistinės plotmės situacijos irgi kartais suponuoja aiškią didaktinę mintį. Klastingai pamėtėjusi priešams maišelį su vapsvomis, Rasutė nė nepastebi, kaip tos vapsvos, atlikusios juodą darbą, tai yra sukandžiojusios priešininkus, užpuola ją pačią ir jos draugus. Akivaizdu, kad ši situacija iliustruoja patarlę „Nekask duobės kitam.“

Apysakos-pasakos pabaigoje buitinė tikroviškoji plotmė ir pasakos plotmė logiškai susieina į vieną, susilieja. Besikaunantys, konfliktuojantys vaikai susitaiko. Bet tai nėra įprasta didaktinė atomazga. Peštukų ir nykštukų pabaiga labai poetiška, metaforiška, ji tarsi išsprūsta iš didaktizmo gniaužtų ir pakyla į kitą – metaforos ar alegorijos – lygmenį. Peldai, padengę skaidru Giedriaus akinius, keliauja atlikti paskutinės sąlygos: tuos akinius reikia pernešti per laužo liepsną. Burtai lemia tai padaryti mažiausiam, mylimiausiam peldui Lėpučiui. Jis lengvai galėjo tos užduoties išvengti, bet „čiupo akinius už ienų ir klupdamas puolė į ugnį. Peldai nespėjo šūktelėti, – liepsna pastvėrė Lėputį ir savo skausminga sauja tarytum pamėtėjo į viršų“ (p. 99). Lėputis akimirksniu virto lakštingala, „atsitūpęs ąžuolo viršūnėj, ėmė skardžiai, net užspringdamas čiulbėti“ (p. 99). Tokiu finalu autorius subtiliai suformuluoja altruizmo idėją. Paveikti lakštingalos giesmės, į tarpusavio kautynes keliaujantys vaikai sutrinka, suklūsta. Giedrius, suradęs skaidru padengtus savo akinius, pamato peštukus. „Žiūrėkite ir jūs, žiūrėkite! Pilnas miškas nykštukų! / Jis tai pasakė tokiu balsu, jog neįmanoma buvo juo nepatikėti“ (p. 100).

Vaikai pamato stebuklą, gamtos grožį, patiki pasaka. Tai juos padaro kitokius, geresnius. Jokių tiesioginių pamokymų, apibendrinimų rašytojui nebeprireikia.

Kaip jau sakyta, po ketverių metų Saja parašė Peštukų ir nykštukų tęsinį, antrąją dalį pavadino Ei, slėpkitės! Tokį pavadinimą įgijo ir visa knyga. Tų dviejų knygos dalių sąryšis, meninis santykis mane ilgą laiką kažkodėl trikdė. Apie tai ir norėtųsi pasvarstyti.

Pirmosios ir antrosios dalių įvykiai artimai susiję laiku. Tai, kas vaizduojama tęsinyje, vyksta tų pat metų vasarą ir aprėpia mokinių vasaros atostogas. Tačiau kai kuriais ypatumais antroji dalis gana atsijusi nuo pirmosios. Rašytojas plėtoja daug siužeto linijų – kalakutės Raišosios, kuri vedžiojasi savo išperėtus ančiukus, lapės, kurios vaikai uždaromi į narvą, katino Juodžio, kuris nepagrįstai apkaltinamas ančiukų žudymu. Labai išplėtota buitinė realistinė plotmė – vaikai toliau nesutaria, nors mezgasi ir simpatijos: Giedrius ima domėtis Miko viešnia Dženi (Janute), o Mikas – Rasute. Žinant veikėjų amžių, tokia staigi santykių kaita ne visai įtikina. Nykštukai peldai dabar susirūpinę, kaip susigrąžinti Lėputį. Pabaigoje Šiurpė perskaito „Gamtos stebuklų knygos“ įrašą, randa išeitį, Lėputis atvirsta į nykštuką. Šis įvykis slopina, menkina itin stiprią pirmosios dalies pabaigos idėją. Antrojoje dalyje Giedrius labai siekia, kad kiti vaikai, ypač Dženi, pamatytų nykštukus, todėl vieną – Šiurpę – įkalina tuščiame avilyje.

Pasakojimas labai išsišakoja, tampa neveržlus, nors siužeto linijos pinasi, bet, pavyzdžiui, nykštukų pasaulio plotmė darosi visiškai atoki ir mažai reikalinga. Beje, pabaigoje nykštukai kontrabose kartu su Rasute išvyksta į miestą. Tokio posūkio logika irgi verčia abejoti – ką jie ten veiks, kai jau tapo gamtos būtybėmis?.. Taigi gausios siužeto linijos lemia tam tikrą antrosios dalies fragmentiškumą, ištęstumą. Fragmentiškumo, epizodinės struktūros tendenciją rodo ir įterptinė „Pasaka apie du karalius“ (vėliau ji net tris kartus išleista atskira knyga), kurią avilyje Šiurpė seka Juodžiui. Kitaip nei taip pat gana savarankiškos pirmosios kūrinio dalies pasakos „Vėžio Vienarankio valdose“ ir „Pas gyvatę ašarų“, ši daug menkiau prisideda prie pagrindinio siužeto plėtotės. Beje, antrojoje dalyje rašytojas smarkiai keičia pasakos modelį: stebuklinės pasakos vaizdus į šalį nustumia gyvulinės pasakos (tiesa, originaliosios, kitaip sakant, mašiotiškosios) plotmė. Iš to randasi šiokia tokia meninė eklektika.

Antrojoje dalyje esama ir nemažai tiesioginių samprotavimų, filosofavimų, kurie mažam skaitytojui gali pasirodyti painūs. Pavyzdžiui, skyrius „Ei, slėpkitės“ kelia mintį apie žmogaus ir gamtos santykius, klausiama, kodėl visos gamtos būtybės, pamačiusios žmogų, sušunka: „Ei, slėpkitės!“ Tai gana abstrakti ir nuo įvykių atsijusi idėja. Ir tolima pirmosios dalies idėjai.

Susidaro įspūdis, kad tęsinio kalba daug žodingesnė, sakiniai sudėtingesni, samprotavimai vingiuotesni. O tam tarsi reikia vyrėlesnio, labiau įgudusio skaitytojo.

Kartu norėtųsi pabrėžti, kad šiomis pastabomis nesiekiama antrosios kūrinio dalies sumenkinti ar paneigti. Tikriausiai būtų buvę natūraliau, jeigu tai būtų buvusi atskira knyga, kurią skaityti galėtų imtis paaugesnieji. Antrosios dalies apimtis, beje, dvigubai didesnė už pirmosios. Kai abi dalys atsiduria vienoje knygoje, ji pasidaro sunkiai įveikiama tam, kuriam galėtų būti išties įdomi. Manau, jog pirmoji dalis artima Giedriaus bendraamžiams – trečiokams, gal ir antrokams.

Tad labai džiugu, kad po ilgos pertraukos skaitytojai į rankas vėl paims atskirą Peštukų ir nykštukų leidimą ir perskaitys knygą vienu prisėdimu. Nes toji knyga tarsi ir parašyta vienu prisėdimu. Ji visiškai užbaigta, siužeto baigtis netikėta, sukrečianti, verčianti mąstyti.

Klasikinės knygos statusą įtvirtina ir įspūdingos dailininkės Marijos Ladigaitės iliustracijos.

_____________________________

1 Kazys Saja, Peštukai ir nykštukai: kam pasaka, o kam teisybė, iliustr. Ada Skliutauskaitė, Vilnius: Vaga, 1967.

2 Aloyzas Baronas, „Talentai ir įsakymai. Žvilgsnis į okupuotoje Lietuvoje 1971 metų literatūros premijoms pasiūlytus veikalus“, Į laisvę, 1972, gruodis, Nr. 56 (93), p. 19.

3 „Į kokį pasaulį atvedė knyga (Šiek tiek vaikystės, filosofijos, nuoskaudų). Pasakoja Kazys Saja, užrašė Elona Varnauskienė“, Rubinaitis, 2000, Nr. 1 (13), p. 31.

4 Kazys Saja, Peštukai ir nykštukai. Kam pasaka, o kam teisybė, iliustr. Marija Ladigaitė, Vilnius: Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2017, p. 12. (Toliau cituojant nurodomas tik puslapis.)

5 Algimantas Bučys, „Pasaulio pagražinimas“, Literatūra ir menas, 1972, rugpjūčio 19, p. 3.

6 Jonas Riškus, „Gėrį teigianti knyga“, Literatūra ir menas, 1968, liepos 27, p. 11.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2017 Nr. 4 (84)

 

 

 

Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
25262728293001
02030405060708
09101112131415
16171819202122
23242526272829
30310102030405
Liepa
    2018     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2017 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.