2018 m. sausio 20 d.
2017-12-21  

EDUARDAS USPENSKIS. ŽMOGUS, SPAUSDINIMO MAŠINĖLE NUPIEŠĘS POPULIARIAUSIUS SENOSIOS ANIMACIJOS SIMBOLIUS



 
Atlikite bandymą – gruodžio gale, prieš pat Kalėdas, pasakykite savo draugui ar kitam pirmam sutiktajam šiuos žodžius: „Įsivaizduok, Eduardui Uspenskiui šiomis dienomis sukanka 80 metų!“.


Jaunesnis turbūt tik gūžtels pečiais ir pasiteiraus, gal Uspenskis kartais jūsų bendras draugas  Feisbuke? (Beje, tai visai įmanoma.). Pridėkite žodžius: „Rašytojui Eduradui Uspenskiui“ ir žiūrėkite, kas bus toliau. Tikriausiai nebus nieko ir jūs turėsite vienas eiti į Feisbuką virtualiai pasveikinti E. Uspenskio.

Pakartokite šį bandymą su vyresniu draugu ar giminaičiu ir pasakykite jam tą patį tekstą. Jei jis nesureaguos ar mandagiai perklaus, o ką tas rašytojas tokio įžymaus yra parašęs, pasakykit, kad laišką giminėms iš kaimo į miestą ir originalo kalba pacituokite ištrauką iš jo: „chvost otvalivajetsa“ (arba „tai letenos tirpsta, tai uodega linksta“, kaip rašoma šiuolaikiniame knygos vertime). Tikėtina, kad tas žmogus nusišypsos ir primins jums dar daugiau įvairių, klasika tapusių posakių iš animacinio filmuko „Rūgpienių kaimas“.

Taigi, Eduardas Uspenkis, kuris šiomis dienomis švenčia garbų jubiliejų (rašytojas gimė 1937 m. gruodžio 22 d.), yra trijulės iš Rūgpienių kaimo, Kūlverstuko, krokodilo Genos ir kitų kultinių personažų autorius. Personažų, kurie daugeliui vyresniosios kartos žmonių buvo tapę laimingos vaikystės simboliais. Personažų, kurie ir dabar tebėra laikomi Rusijos bei buvusios TSRS animacijos bei literatūros pagrindiniais simboliais.

Žinoma, šie personažai daugeliui buvo ir liks tik animaciniai vaizdiniai. Bet nedaug kas pagalvoja, o kaip jie atsirado animaciniuose filmuose? Taigi, visi jie – iš E. Uspenskio knygų. Ir čia jau nėra ginčų, kas anksčiau – višta ar kiaušinis. Pirmiausiai buvo Uspenskio knygos vaikams, o jau tik tada – animaciniai personažai.

Į literatūrą E. Uspenkis atėjo įdomiu keliu. Gimė jis 1937 metais Jegorjevske, Maskvos apskrityje. Baigęs mokslus Maskvos aviacijos institute ir tapęs inžinieriumi, papildomai uždarbiaudavo rašydamas scenarijus vaikų animacijai. Kartais, kai reikėdavo, kurdavo eilėraštukus, teatrines scenas. Tai tikriausiai ir inspiravo pirmąją E. Uspenskio knygą vaikams: 1966 metais išleidžiama „Krokodilas Gena ir jo draugai“. Būtent joje pirmą kartą pasirodė Kūlverstukas – tas keistas žvėriukas, nei kiškis, nei meškiukas, atkeliavęs į didelį miestą apelsinų dėžėje. Ir 1971 metais jis įgauna savo kultinį, visiems žinomą pavidalą – knyga ekranizuojama. O po to kaip sniego kamuolys nuo kalvos: naujos knygos apie krokodilą Geną, naujos ekranizacijos. 

Knyga „Dėdė Fiodoras, šuo ir katinas“ skaitytojus pasiekė 1974 metais, šį kartą filmas „Trejetas iš Rūgpienių kaimo“ atsirado stebėtinai greitai – jau 1975 metais žiūrovai pamatė ir pamilo garsiąją Rūgpienių kaime apsigyvenusią trijulę. Tiesa, keli animaciniai filmai buvo sukurti remiantis tik pirmąja knyga.

Reikia pastebėti, kad Uspenkis yra neįtikėtinai produktyvus autorius. Pavyko suskaičiuoti net 74 jo knygas. Santvarkos pasikeitimas šio autoriaus nesustabdė, – pusė knygų jis išleido jau subyrėjus Tarybų sąjungai, todėl galima teigti, jog vietoj to, kad tik gyventų iš „senais gerais laikais“ sukurtų personažų šlovės, jis ir toliau juos populiarina, tobulina grafinę išvaizdą, tęsia jų istorijas ir t. t. Oficialioje E. Uspenskio svetainėje net yra paskelbti atnaujinti paveikslėliai, kaip šiais laikais TURI atrodyti visi Rūgpienių bei krokodilo Genos istorijų veikėjai ir primygtinai prašoma, kad žiniasklaida naudotų būtent tuos, atnaujintus įvaizdžius.

E. Uspenskis rašo ne tik knygas. Jis yra net 60 animacinių filmukų scenarijų autorius. Ir ne tik tų, kurie buvo sukurti pagal jo knygas. Pavyzdžiui, buvo toks vienas įdomesnis, kuris vadinosi „Plastilininė varna“ – irgi Uspenskio scenarijus.

Atsivėrus sienoms padaugėjo ir vertimų į užsienio kalbas, bent jau savo svetainėje autorius mėgsta pasigirti, kad jo knygos yra išverstos į 25 kalbas. Paradoksalu, bet jo kūriniai į lietuvių kalbą pradėti versti jau tik nepriklausomybės laikotarpiu. Ir matyt ne dėl milžiniško, kaip mėgsta pats autorius pabrėžti, „prekinio ženklo“ populiarumo, o labiau iš nostalgijos ar leidyklų siekio atsiriekti dar neužgrobtą knygų rinkos dalį.

2012 metais leidyklos „Nieko rimto“ išleistą E. Uspenskio knygelę „Dėdė Fiodoras, šuo ir katinas“ būtų ir galima pavadinti ta duokle nostalgijai – knyga, labiau skirta vyresniesiems, kad šie, prisimindami jaunystę, paskaitytų savo mažiesiems (nors tie mažieji gali ramiai sau pasižiūrėti ir animaciją).

Taip, čia rasite praktiškai viską, iš ko buvo sukurtos trys senosios animacijos serijos ir dar daugiau, kaip sakoma, kas „dainon nesudėta“ ar į filmus netilpo. Joje ir tos kultinės frazės: „Ne taip tu, dėde Fiodorai, tą sumuštinį valgai. Tu jį dešra į viršų laikai, o reikia dešra ant liežuvio guldyti. Tada skaniau“, ir visos kitos. Būtent ši knygelė yra versta iš 1973 metais pasirodžiusio rusiško leidimo.

Vyresniesiems skaitytojams turėtų būti labai įdomu perskaityti, iš ko vis dėlto atsirado kultinių filmų siužetas. Tiesiog skaitant paanalizuoti, kaip atrodo knyga ir kas iš jos lieka, kai autorius ją perkuria į filmo scenarijų. Arba tiesiog galima mėgautis tikrai talentingu pasakojimu. Tiesa, mėgautis gali trukdyti keli nesklandumai. Pavyzdžiui, gali kliudyti tiesiog akis badantys reklaminiai leidyklos intarpai (o jų iš tiesų labai daug): „Čia aš, paštininkas Pečkinas. Atnešiau žurnalą „Laimiukas“ („Dėdė Fiodoras, šuo ir katinas“, p. 31). Manau, daugelis suaugusių skaitytojų, kurie šiomis dienomis skaito šią knygą savo vaikams, užsimerks ir mintyse atgamins, kad animaciniame filme paštininkas dėdei Fiodorui atnešdavo žurnalą „Murzilka“. Kita vertus, originalaus leidinio pavadinimo būtų nesupratę šių dienų mažieji skaitytojai, bet leidyklai vis dėlto derėjo nepamesti saiko jausmo.

Kai atsisėdau su pirmąja knyga ant sofos, susirūpinę artimieji paklausė, ar aš ruošiuosi skaityti TAI savo vaikams. Sakiau, kad iš karto ne, pirmiausiai patikrinsiu pati. Ir iš tiesų, turiu pasakyti, bijojau skaityti. Bijojau TŲ laikų, bijojau propagandos, bijojau, kad čia bus dalykų, kurių šių dienų vaikai niekaip nesupras, o aš nežinau, ar noriu prisiminti, ar aiškinti.

Tiesą pasakius, bijojau veltui. Nežinau, ar čia geras vertimas ir adaptacija, o gal iš tiesų ideologiškai švarus E. Uspenskio originalas – tai atskiro straipsnio verta tema. Bet šioje knygoje neradau nieko, kas bylotų apie tarybinę santvarką, jos privalumus ir t. t. Sakyčiau, temos netgi universalios ir aktualios dabar: tėvų ir vaikų konfliktas, tėvų ir tėvų konfliktas. Pavyzdžiui, mama sako: „Dabar aš daug ką supratau. Jeigu dėdė Fiodoras atsiras, aš jam įtaisysiu auklę. Kad nė per žingsnį nuo jo nesitrauktų. Tada jis niekur nepabėgs.

– Ir visai tu neteisi, – sako tėtis. – Juk jis berniukas. Jam reikia bičiulių, palėpių visokių ir palapinių. O tu nori iš jo muslinę panelytę padaryti“ (ten pat, p. 83).

Taigi, apie artimos sielos, draugų paiešką ir nuotykius, meilę gyvūnams, laisvą, bet atsakingą gyvenimą iš tiesų yra ši knyga.

Nuotykių šioje knygoje žymiai daugiau, nei animaciniame variante. Čia ir profesoriaus Siomino linija (o ji svarbi, nes eina per visas kitas knygas). Ir pasakojimai apie tai, kaip dėdė Fiodoras bandė šunį Šariką paversti naminiu pudeliu, kaip jie atsisiuntė iš Saulės fizikos instituto tikrą šildančią mažą saulę. Ir kad tėvai dėdės Fiodoro iš tiesų ieškojo 22-juose vienodą pavadinimą turinčiuose Rūgpienių kaimuose. Ir visa tai pasakojama šmaikščia, truputį slaptai ironiška autoriaus kalba: (pvz.: „Bet mudviejų charakteriai nesutapo. Man patinka, kai žmogaus būdas linksmas – dešrinis vaišinamasis. O jos charakteris priešingai – sunkus. Šluotinis vejamasis“ (ten pat, p. 12).

Apie šios knygos iliustracijas net nekalbu – sunkus uždavinys teko dailininkei Jurgitai Rancevienei – labai sunku iliustruoti knygą, kuriai tarsi už nugaros alsuoja senosios animacijos istorija, todėl šių knygų vertintojai recenzijose apie jos darbą tik lakoniškai užsimenama, kad iliustracijos atkartoja animatoriaus Popovo braižą.

Tačiau Rūgpienio istorijas apsiėmusi leisti leidykla ne tik atidavė duoklę seniesiems laikams. Viena po kitos išleisto trys knygos: „Dėdės Fiodoro teta“ (2013), „Mylima dėdės Fiodoro mergaitė“ (2014) ir „Dėdė Fiodoras eina į mokyklą“ (2016) yra skirtos tiems, kuriems įdomu, kaip E. Uspenkis rašo atėjus naujiems laikams. Ir tai visai menkai žinoma niša – kas darosi jau ne Tarybų sąjungos, o Rusijos vaikų literatūroje? Tegul nesuklaidina jūsų knygų metrikos, kad esą versta iš 1973 metų leidimo. Iš tiesų visos šios trys knygelės Rusijoje pasirodė atitinkamai 1994, 1997 ir 1999 metais. Trumpai galima pasakyti, kad Uspenskis pernelyg nesirūpina dėl chronologijos ar dėl to, kad „praėjo daug metų“. Štai kad ir citata iš knygos „Dėdė Fiodoras eina į mokyklą“: „Laikas Rūgpienių kaime palengva, bet nenumaldomai slinko daugėjimo kryptimi: metai dėjosi prie metų, o ne atvirkščiai. Ir greitai dėdei Fiodorui sukako šešeri“ (p. 5).

Vadinasi, 1974 metų knygoje dėdei Fiodorui buvo penkeri, o štai šešeri suėjo 1999 metais. Veikėjai tiesiog buvo teleportuoti iš vieno laikmečio į kitą (juk praėjo ne tik „daug metų“, bet pasikeitė ir santvarkos), tačiau autorius, atrodo, dėl to visai nesuka galvos. Dėdė Fiodoras ir visi jo draugai be jokio vargo toliau gyvena mūsų laikuose, kur jau vyksta demokratiniai rinkimai, yra internetas, elektroninis paštas ir kt.

Tiesa, man pasirodė, kad „naujų laikų“ knygose šiek tiek pasunkėja autoriaus stilius. Mažiau žaismingumo, šmaikštumo. Skaitant knygą „Dėdė Fiodoras eina į mokyklą“ kartais norėjosi ją mesti į šoną: kai kurie intarpai man labiau priminė knygas „Kompiuteris žaliems“ arba „Kas yra internetas – pradedantiesiems“. Naujasis pasaulis yra apsivertęs radikaliai: netoliese kaime atidaroma gimnazija-licėjus, kurią dėdė Fiodoras gali lankyti, netoli Rūgpienių kaimo leidžiasi lėktuvai iš užsienio šalių (reisas: „Panama–Gajana–Amsterdamas–Helsinkis–Maskva–Rūgpieniškis), paštininkas Pečkinas susipažįsta su egzotiška dama Rytų Žvaigžde Nense iš interneto, kuri į Rūgpienius atvyksta iš užsienio.

Tačiau daugeliui veikėjų tai nekelia nei nuostabos, nei nepatogumų. Tik paštininkas Pečkinas dar tebegyvena truputį įstrigęs „ten“. Pavyzdžiui, laukdamas egzotiškosios draugės jis taip svarsto: „Vienos nuotraukos visai užtenka. O charakteristiką iš paskutinės darbovietės ir pasą ji, žinoma, atsiveš su savimi“ („Dėdė Fiodoras eina į mokyklą“, p. 32). Taigi, smagesni yra tokie senų ir naujų laikų susikirtimai tekste, nei nuotykiai, vykstantys „dabar“. Galima reziumuoti, kad paskaityti bent vieną „šių laikų knygą“ – tikrai įdomus eksperimentas.

Krokodilas Gena lietuvių vaikus irgi pasiekė jau nepriklausomybės laikais, 2002 metais, kai pasirodė knyga „Krokodilas Gena ir jo draugai“ (iš rusų kalbos vertė Viltarė Urbaitė). Knyga verta dėmesio: ir joje esančios 27 žaismingos istorijos ir dailininkės Rūtos Baltakienės iliustracijos (jeigu nekreipsime dėmesio į viršelį)  – monochrominės, ir tarsi išsivaduojančios iš animacinio filmuko apie krokodilą Geną stilistikos. O kelios kitos nedidelės, bet labai spalvotos knygelės apie Kūlverstuko nuotykius jau atrodo kaip pigi masinė gamyba.

Rusijoje mėgstama girtis, kad Kūlverstukas yra populiariausias rusų vaikų literatūros ir animacijos personažas (šiais laikais juo ypač susidomėję japonai – prieš 15 metų japonai iš studijos „Mosfilm“ nusipirko teisę platinti garsųjį animacinį filmuką apie Kūlverstuką) ir populiarumu pasaulyje jis esą prilygsta Tomui ir Džeriui arba Disnėjaus personažams. Ir nors Uspenskio personažų atvaizdai smarkiai tiražuojami ant visko, pradedant knygomis ir baigiant šokoladu (Kūlverstukas net buvo išrinktas Rusijos olimpinės rinktinės emblema), jie negali pasigirti tokia gera komercine rinkodara, kaip kad „kolegos“ iš už Atlanto.

Todėl nieko keisto, kad prieš penkerius metus atsirado ambicingi planai pastatyti „Kūlverstuko namus-muziejų“, o viename iš Rusijos sostinės parkų buvo ketinama atidaryti Eduardo Uspenskio bulvarą. Atrodo, kad kol tai ir liko tik planai, o Kūlverstuko muziejus veikia dviejuose ankštuose kambarėliuose. Bene vertingiausias šio muziejaus eksponatas – rašomoji mašinėlė, kuria Uspenskis esą ir parašė visas savo žymiausias knygas bei scenarijus mažiesiems. Nors muziejus ir nedidelis, jame vyksta kūrybinės dirbtuvės, dažnai pasakojama apie knygų parašymo aplinkybes, cenzūrą, vyksta susitikimai su knygų rašytojais, žinoma, labai dažnai ir su pačiu E. Uspenskiu. O šis garbaus amžiaus rašytojas yra gyvas, aktyvus (vis įsiveliantis tai į politinius, tai į asmeninio gyvenimo skandalus), sveikas, vis dar rašo ir, beje, turi savo profilį Feisbuke.

Vis dėlto galima išbandyti vieną iššūkį – perskaityti šio autoriaus kelias knygas ne tik iš nostalgijos ir stengiantis nelyginti su originalo kalba animaciniuose filmuose. Tiesiog mėgaujantis arba pažintiniais tikslais. Juo labiau, kad kai kurie šių knygų vertimai tikrai neblogi (kalbu apie visas „Rūgpienių“ knygas bei 2002 metų „Krokodilo Genos ir jo draugų leidimą“).

Pabandykite galvoje „išjungti“ visus tarybinių filmukų vaizdinius (nors ir būtų be galo sunku) ir įsiklausyti į smagią pasakojimų tėkmę, pasimėgauti lakonišku autoriaus stiliumi, šnekamosiomis intonacijomis, sekti prie nonsensiškos poetikos priartėjančių istorijų vingius. Ir tai bus atostogos.

 

Bibliografija lietuvių kalba

  • Dėdė Fiodoras eina į mokyklą: apysaka-pasaka / Eduard Uspenskij; iliustravo Jurgita Rancevienė; iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė. – Vilnius: Nieko rimto, 2016. – 75 p.
  • Mylima dėdės Fiodoro mergaitė: apysaka-pasaka / Eduard Uspenskij; iliustravo Jurgita Rancevienė; iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. – 52 p.
  • Dėdės Fiodoro teta: apysaka-pasaka / Eduard Uspenskij; iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė; iliustravo Jurgita Rancevienė. – Vilnius: Nieko rimto, 2013. – 92 p.
  • Didžioji Kūlverstuko knyga / Eduard Uspenskij; iliustravo Aleksandr Alir ir Tania Reksc. – Kaunas: Obuoliukas, 2013. – 238 p.
  • Dėdė Fiodoras, šuo ir katinas: apysaka-pasaka/ Eduard Uspenskij; iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė; iliustravo Jurgita Rancevienė. – Vilnius: Nieko rimto, 2012. – 106 p.
  • Kūlverstukas / Eduard Uspenskij; iš rusų kalbos vertė Jurgita Jėrinaitė; iliustravo Aleksandr Alir. – Kaunas: MEDIA INCOGNITO, 2011.
    • Kn. 1, Naujieji draugai. – 2011. – 31 p.
    • Kn. 2, Pažinčių skelbimas. – 2011. – 31 p.
    • Kn. 3, Draugystės namai. – 2011. – 46 p.
  • Krokodilas Gena ir jo draugai: apysaka-pasaka / Eduardas Uspenskis; iš rusų kalbos vertė Viltarė Urbaitė; dailininkė Rūta Baltakienė. – Kaunas: Šviesa, 2002. – 79 p. 

Parengė Asta Plechavičiūtė

 

Vaikų literatūros kalendorius.

 
Rubriką „Vaikų literatūros kalendorius“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.









 
Atgal   Spausdinti  

 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
01020304050607
08091011121314
15161718192021
22232425262728
29303101020304
Sausis
    2018     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2017 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: informacijos apie vaikų literatūrą skaitmeninimas ir sklaida

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2017 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.