2018 m. spalio 15 d.
PYPAS, KERAVIRĖ IR STEBUKLINGOJI BARZDA

(2017 m. pasakinės prozos apžvalga)

Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė

Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė




 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
Smulkioji pasakinė proza


Gausiai iliustruotos knygos

Pasakinės prozos apžvalgą pradėsiu nuo knygų mažiausiems – tų, kuriose tekstas ir iliustracijos užima daugmaž vienodai vietos. Bet teksto ir iliustracijų svarba šiose knygose gali skirtis. Lietuvoje įsivyravusi tradicija esminių minčių reiškėju laikyti tekstą, tas pastebima ir 2017 m. leidiniuose. Bet yra ir išimčių – knygų, kuriose tekstas ir piešiniai lygiaverčiai.Viršelio dail. Aušra Kiudulaitė

Viena tokių – paveikslėlių knyga Draugystė ant straublio galo. Tokį intriguojantį pavadinimą knygai davė Marius Marcinkevičius ir Aušra Kiudulaitė. Už 2016 m. išleistą knygą Laimė yra lapė, sukurtą drauge su rašytoja Evelina Daciūte, dailininkė Kiudulaitė pelnė pripažinimą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. 2017 m. pasirodžiusi Draugystė ant straublio galo taip pat sulaukė aukšto įvertinimo – dailininkei skirta Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premija. Šios knygos iliustracijas ir tekstą sieja konkretumas ir poetiškumas, humoras ir žaismė, o svarbiausia – erdvė vaiko vaizduotei. Ją visų pirma atveria kontrastingų veikėjų pasirinkimas: pasakojama apie laaabai didelio dramblio Džeraldo ir labai mažos pelytės Patricijos draugystę. Šaunus Marcinkevičiaus sumanymas įkurdinti pelytę mažulyčiame namelyje ant dramblio – taip motyvuojamas nuolatinis Džeraldo ir Patricijos buvimas drauge. Apie namelį rašytojas daug nepasakoja, tik viename epizode išskiriamos komišką kontrastą ryškinančios detalės: pakvietusi dramblį išgerti ramunėlių arbatos, Patricija sau jos prisipila puodelį, o Džeraldui – pilną vonią. Į namelio vidų skaitytoją veda dailininkė, iliustracijomis parodydama jo įdomybes, kaip antai narvelyje laikomą naminę blusą ar paveikslus su įvairiausių rūšių sūrio atvaizdais. Kiudulaitė ne tik išmoningai vizualizuoja dramblio ir pelytės erdvę, bet ir išplečia ją kitų pasakoje minimų ir neminimų objektų vaizdais. Ir daro tai žadindama vaikų fantaziją, pavyzdžiui, tekstą, kuriame pasakoma, kur stovėjęs pelytės namelis, supa itin savotiški visokių gyvūnų piešiniai, sumodeliuoti sujungiant gyvūno kūno ir pastato elementus. Marcinkevičiaus sekamoje pasakoje nėra jokių ypatingų įvykių, o naratyvui būtina dramatinė įtampa sukuriama nerimastingais Patricijos klausimais apie jos ir Džeraldo draugystę, kuriuose užkoduota filosofinė savo tapatybės problema.

Džeraldo atsakymai įtampą panaikina, ir pokalbis apie draugystę virsta žodiniu žaidimu, kuriame tariamą Patricijos tapimą kuo nors kitu tuoj pat palydi tariamas Džeraldo pasikeitimas: „– Tarkim, jeigu aš būčiau kregždutė, ar draugautum su manim? / – NA, NEŽINAU. KOKIA GI ČIA DRAMBLIO IR KREGŽDUTĖS DRAUGYSTĖ? GAL AŠ TADA BŪČIAU DEBESĖLIS. <...> / – O jeigu būčiau žuvis? / – AŠ BŪČIAU UPĖ. / – O jeigu būčiau laiškas? / – AŠ BŪČIAU PAŠTO ŽENKLAS. / – O laivas? / – BURĖ. / – O kaminas? / – DŪMAS. / – O dviratis? / – RATAS. / – Dramblys? / – PELYTĖ.“

Antroji prie išimčių priskirtina paveikslėlių knyga – Riešutortas. Jos tekstą – pamokomą istoriją apie voveriuko Tiklio ir jo draugo varniuko Kirnio „nekaltą melą“ – sukūrė Benas Bėrantas, o iliustracijas – Vilija Kvieskaitė. Džiugina kūrybingas autorių bendradarbiavimas. Vienomis iliustracijomis, tarsi sustabdytais animacinio filmo kadrais, vizualizuojamas pasakos veiksmas, o kitos, portretinės, pateiktos virš humoristinių pasakos veikėjų apibūdinimų.

Kitų autorių mažiesiems skirtose knygose viršenybė atitenka tekstui.Viršelio dail. Kęstutis Kasparavičius

Bandymas tapti kitu – pagrindinis dailininko ir rašytojo Kęstučio Kasparavičiaus knygos Šuniškas gyvenimas siužeto principas. Šuo Amsius panorsta būti žmogumi ir su šeimininku Amsėnu susimaino vietomis: Amsius apsigyvena name, o Amsėnas grandine pririšamas prie būdos. Su šypsena pasakojama, kaip Amsius ragauja šaldytuve rastus produktus, tik jie nenudžiugina, palaikęs kostiumu, apsirengia Amsėno pižama, eina į šeimininko darbą ir ten visą dieną prasnaudžia prie kompiuterio. Amsėnui prasčiau, nes būdoje naktį šalta, atgrasu šuniškas maistas, o nuo vaikščiojimo keturiomis skauda delnai. Užtenka savaitės, kad abu imtų trokšti vėl būti savimi. Bandymas atsidurti kito kailyje padeda įvertinti savo gyvenimą, drauge – geriau suprasti kitą. Patyręs, kaip jaučiasi prie būdos pririštas šuo, Amsėnas priima Amsių gyventi kartu su juo name.

Buvimo savimi problemai skirta ir dailininko bei rašytojo Virginijaus Malčiaus knyga Ilgų kojų istorijos. Dėl ilgų kaip elektros stulpai kojų Anuprui Smilgiui vienos bėdos: svajojo tapti futbolo žaidėju, bet kamuolys vis lėkė jam tarp kojų; sumanė būti plaustininku, bet ilgos kojos netilpo valtyje, teko jas merkti į vandenį – dėl to jis vos nepaskandino bandytos perplukdyti karvutės Marytės; nutarė vairuoti taksi, bet suprato, kad kojas teks iškišti pro stoglangį. Šios ir kitos Anupro nesėkmės įvaizdintos komiškais piešiniais. Vis dėlto rankų nenuleidžiantis herojus randa darbą, kur jo ilgos kojos yra ne bėda, o privalumas, – tampa ugniagesiu. Pagrindinė kūrinio mintis aiški iš pasakojimo, tad nevertėjo jos kaip kokio didaktinio šūkio („NEBIJOKITE BŪTI KITOKIAIS!“) knygos gale parašyti atskirai.

Kūriniu deklaruojamos tiesos („MEILĖ – svarbiausia“, „Svarbu BŪTI ATSARGIAM“, „DŽIAUKIS KIEKVIENA TAU DUOTA DIENA“, „TYRINĖK PASAULĮ IR MOKYKIS“) didžiosiomis raidėmis išskiriamos ir debiutinėje Rūtos Dzin knygoje Peliūnės vasara – taip pabrėžiami edukaciniai jos tikslai. Daugiausia tokių pamokomų tiesų, apibendrinančių pasakojamas istorijas, įdėta į mamos Peliūnės, mažytį sūnelį supažindinančios su pasauliu, lūpas. Palyginti su pasakos tekstu, iliustracijos daro didesnį įspūdį, ir tai, ko gero, suprantama, nes knygos autorė – dailininkė.

Edukacinę paskirtį galima įžvelgti ir dar vienos dailininkės ir rašytojos, Giedrės Bulotaitės, pernai išleistoje knygoje Gailutė, tik ne tekste, o iliustracijose. Jos ir poetiškos, ir pažintinės, mat tiksliai atspindi pasakoje veikiančių gyvūnų, iš kurių reikia ypač išskirti vabzdžius, kūno sandarą. Istorija apie darbščiąją geraširdę skruzdėlę Gailutę atitinka vaikų literatūroje nusistovėjusias skruzdžių vaizdavimo tradicijas, bet esama ir šiokio tokio savitumo – Gailutės paveikslo dominantė yra vaišingumas. O pagrindinė tikrosios bičiulystės problema knygoje sprendžiama be atvirų pamokymų, tiesiog pasitikint mažojo skaitytojo nuovoka.

Dviem knygomis vaikų literatūroje debiutuoja Šarūnė Baltrušaitienė, abi jos – edukacinės. Knygoje Kaip zuikis jausmus pažino mokoma atpažinti ir tinkamai reikšti liūdesį, pavydą, baimę, pyktį ir džiaugsmą. O knygos Kariesas, Ėduonis ir Domo dantukai edukacinė paskirtis dvejopa: paaiškinti, kodėl būtina valytis dantis, o kartu – atgrasyti nuo priešgyniavimo, kai į viską reaguojama žodžiu „nenoriu“. Abiejų knygų siužetai nuotykiniai, nestokojantys humoro, gerai jaučiamas adresatas, o antroji knyga nustebina ir netikėta fantazija. Erzina tik pasitaikančios kalbos klišės. Su tekstu dera ekspresyvios Edgaro Strauko iliustracijos.

Debiutinė Viltės Sabalienės knyga Sapniukas Liukas ir sidabrinis kabliukas, jei tikėsime ketvirtajame viršelyje pateiktais pagyrimais, padės vaikams užmigti. Fantastinis knygos pasaulis gana įdomus: pasakojama apie sapnų planetoje gyvenančias originalios išvaizdos esybes sapnus ir jų vaikus sapniukus, kurių kiekvienas, baigęs mokyklą, turi keliauti į Žemę, pagal kvapą susirasti jam priskirtą žmogų ir rūpintis jo sapnais. Tačiau veržlaus siužetinio pasakojimo autorei sukurti nepavyksta, įvykius užgožia aprašinėjimai ir aiškinimai. Iliustracijos, nors nupieštos šios knygos reklamose labai išgirto dailininko Vlado Mackevičiaus, atrodo mėgėjiškos pernykščių vaikų knygų kontekste. O tai, kad pirkėją bandoma privilioti drauge su knyga parduodamu vadinamuoju miego aliejumi, verčia manyti, kad tikroji šios knygos paskirtis – komercinė.

Prie komercinių leidinių turbūt reikėtų priskirti ir Audros Baranauskaitės knygą Kaip Mytaras ir Varčius kelionę keliavo. Skaitytojas suintriguojamas pavadinime parašytais vardais Mytaras ir Varčius, kurie, pasirodo, yra žaismingai iškraipyti knygos prototipų žurnalistų Vytaro Radzevičiaus ir Martyno Starkaus vardai. Bet į pasakos plotmę perkelta garsiųjų žurnalistų kelionė į Australiją nė iš tolo neprilygsta filmams, pasakojantiems apie nuotykingas jųdviejų ekspedicijas po pasaulio žemynus. Negelbsti ir Viktorijos Ežiuko iliustracijos.
 

Pasakų rinkiniai

Prie gausiai iliustruotose knygose skelbiamos smulkiosios pasakinės prozos galima šlieti Onos Jautakės pasakų rinkinį Balta skrybėlaitė. Jautakės pasakų dominantė – etiškumas, o raiška dažnu atveju remiasi į vaikišką tikrovę, mat dalyje pasakų sužmoginti pasaulio objektai ir mąsto, ir elgiasi kaip vaikai. Pasakomis kalbama apie buvimą reikalingam, ir mažieji tai išgyvena ypač džiaugsmingai. Sužinojusi, kad niekada neužaugs, mažoji kėdutė nuliūdusi susigūžia savo kamputyje, bet kai atstriksėjusi Simona klesteli į ją, pasijunta laiminga: „Kėdutei pasirodė, kad tą akimirką ji šiek tiek paaugo. Na, visai visai mažai. Kokį milimetrą“ (p. 57). Pasakomis teigiama, kad gerumas yra esminis įvairiausios prigimties pasaulio objektų santykis. Ši mintis pulsuoja ir kryptingai į mažuosius skaitytojus orientuotuose optimistinės tonacijos kūriniuose („Praniuko baimė“, „Dulkių siurblys“), ir liūdesiu paspalvintoje anderseniško tipo pasakoje „Kaminas, į kurį įkrito žvaigždė“. Stilistinis Jautakės pasakų spektras gana platus – nuo poetinės prozos („Stiklo širdelė“, „Obuoliukas“) iki komiškosios su nonsenso elementais (ciklas „Katino Prunelijaus nutikimai“).

Antras pasakų rinkinys – Aido Jurašiaus Naktis su raktininku. Tai kryptingai surikiuotų keturių pasakų ciklas. Kiekvienos paskesnės pasakos centre – vis vyresni veikėjai: pirmoje vaizduojami vaikai, antroje jauni įsimylėjėliai, trečioje pagyvenę sutuoktiniai, ketvirtoje neapibrėžto amžiaus įsakymų mirti vykdytojas ir senis atsiskyrėlis. Pasakos viena po kitos darosi vis sudėtingesnės, gilesnės, bet drauge ir slogesnės, o paskutinė, iš kurios sklinda sunkiai pakeliamas egzistencinis sielvartas, gali turėti gniuždantį poveikį dvasiškai dar nesubrendusiam jaunajam skaitytojui. Labiau į suaugusįjį, o ne į vaiką nukreipti ir pasakas įrėminantys poetinės stilistikos puslapiai, bylojantys apie vienišumą ir pristatantys simbolinį pasakotoją raktininką. Pačios pasakos sekamos kūrybingai perdirbtu liaudies pasakų stiliumi. Atpažįstami tradiciniai veikėjai, bet ir atrodo, ir veikia jie savotiškai – identifikuodami save kaip liaudies pasakų personažus, kurių elgesys apribotas taisyklių, bet tų taisyklių besilaikantys savo nuožiūra. Antai specifinis Jurašiaus raganos išorės ypatumas – kojų nykščiai, jie „tokie apžėlę, kad būtum galėjęs nupinti kasytę“ (p. 14), o berniukui, kuris nori atgauti atimtą dūdelę, ragana nusprendžia skirti ne tris, bet vieną užduotį ir tai pareiškia itin išraiškingai plūsdamasi: „Bet pirma turėsi atlikti tris užduotis. Taisyklių juk reikia laikytis, net jei, šuns iltį tau į kulną, esi ragana. Kita vertus, gal užteks ir dviejų? Nors ne, durnaropę tau į košę, atsibos man kiurksoti šioje pasakoje, kol krapštysiesi. Duosiu tau, šungrybi, vieną užduotį ir pakaks“ (p. 21).

Ir siužetai, ir pagrindiniai pasakų veikėjai yra originalūs, o semantinės gelmės pasakoms teikia jas siejantis pasiaukojimo motyvas – etiniu poveikiu svarbus jaunajam skaitytojui, o suaugusįjį pastūmėjantis į filosofines refleksijas.
 

Stambesnioji pasakinė proza
 

Nepaprasti vaikų draugaiViršelio dail. Audrius Arlauskas

Apysakų-pasakų apie sužmogintus žaislus mėgėjai 2017-aisiais sulaukė dviejų knygų. Pirmąją, Marcipanas. Pliušinio šuns istorija, parašė vaikų literatūroje debiutuojanti Eglė Jasė. Laimingai prasidėjęs mielo geltonkailio šuns Marcipano gyvenimas, kai iš visų Prekybos centre buvusių žaislų jį išsirinko berniukas Marius, netikėtai nutrūksta. Mariui nežinant, jo mama Marcipaną grąžina į parduotuvę, nes per televiziją išgirdo, kad gaminant geltonuosius šunis per klaidą panaudota nuodingų dažų, todėl šie žaislai turi būti parvežti atgal į Fabriką ir sunaikinti. Ši žinia Marcipaną sukrečia ir jis, padedamas negražaus, niekieno neperkamo, bet kilniaširdžio pliušinio šuns Kūtvėlos, pabėga iš Prekybos centro. Sužinojęs, kur dingo spėtas pamilti Marcipanas, Marius skuba jo gelbėti – pavogs draugą iš parduotuvės, bet ten jo neberanda. Knyga patraukia sumaniai pinamu įtemptu siužetu, individualizuotais veikėjais, jautriu psichologizmu ir paveikia pasakojimo intonacija. Pliušinio šuns istorija knygoje nebaigiama, ji nutrūksta emociškai išsekusiam Marcipanui patikėjus, kad draugystė su Mariumi nebeįmanoma, ir nusprendus pačiam vykti į Fabriką. Tikėtina, kad autorė rašo tęsinį.

Išskyrus piktąjį pavyduolį Mopsą Roksą, visiems, su kuriais tik susiduria, Marcipanas nevalingai sužadina norą jam padėti, jį globoti, tai aukos tipažas. Visiškai kitokia yra Rasos skudurinė lėlė Sara iš Egidijaus Žiedo apysakos-pasakos Rasa, Sara ir Kiti – antros 2017 m. knygos, kurioje veikia sužmoginti žaislai. Nors šios knygos centre – į antrą klasę eisianti mergaitė Rasa, spalvingiausia kūrinio veikėja yra Sara – pramuštgalvė papuolusiųjų į bėdą gelbėtoja. Vienose situacijose Sara vaizduojama ne visai susigaudanti tikrovėje (per spektaklį apie Raudonkepuraitę įsiveržia į sceną ir įsiterpinėja į veikėjų dialogus, perspėdama, kad vilkas meluoja), kitose – nuovokesnė ne tik už vaikus, bet ir už suaugusiuosius (trukdo žaidžiančias mergaites liesti nepažįstamam dėdei, kaip netrukus paaiškės, pedofilui, arba sukliudo aferistams iš senolės išvilioti pinigus ir žiedą). Knygoje nemaža vietos skiriama nūdienos aktualijoms, gal net šiek tiek persistengiant: Rasa auga be tėčio ir labai norėtų jį turėti, ji pavydi pasiturinčių šeimų mergaitėms, besididžiuojančioms savo barbėmis, Rasos draugę Verutę pagrobia pedofilas, padėjusios jį susekti, Rasa su Sara išgarsėja ir neatsigina paparacių (autorius pamiršta, kad Lietuvoje vaikus be tėvų leidimo fotografuoti draudžiama) ir t. t.

Charakteriu Sarai į brolius tiktų Pasaiba, Danguolės Kandrotienės sumanytas padaras, Sofijos ir Martyno draugas, apie kurį 2017-aisiais išleista jau trečia knyga – Pasaiba ir dingęs liūtas. Šįkart nuotykių mažiau, bet užtat kokie! Geraširdis pramaniūgas Pasaiba sumano, kaip sukeisti nebenorintį vaidinti cirko liūtą Albertą su zoologijos sodo liūtu Romeo, svajojančiu tapti artistu. Palyginti su ankstesnėmis knygomis apie Pasaibą, ši atrodo vientisiausia.
 

Vaikai išgalvotuose pasauliuose

Sunku rasti vaiką, kuris nejaustų pagundos išbandyti, kas draudžiama. 2017 m. pasirodė dvi debiutinės apysakos-pasakos apie gyvenimą uždarose teritorijose ir vaikų bandymą sužinoti, kas yra už jų. Indrės Pavilonytės parašytoje ir jos brolio dvynio Martyno Pavilonio iliustruotoje knygoje Didžiosios tvoros paslaptis pasakojama apie keistą Girios slėnio miestelį: „Jame tebuvo keturios gatvės – Pavasario, Vasaros, Rudens ir Žiemos, bet visas jas skyrė milžiniška tvora. Ji buvo tokia ilga ir aukšta, kad jos nebuvo galima nei apeiti, nei perlipti“ (p. 7). Kiekvienoje iš gatvių tik vienas metų laikas, tas, kurio vardu gatvė pavadinta, o kas slypi anapus tvoros, gaubia nežinia. Vasaros gatvėje gyvenančiam Martynui prisakyta nė nesiartinti prie didžiosios tvoros, bet, vieną dieną tarp tvoros lentų išvydęs plyšį, berniukas neatsilaiko smalsumui. Šmurkšteli ir netenka amo – prieš jį atsiveria neregėtas vaizdas. Taip Martynas atsiduria Žiemos gatvėje ir susidraugauja su mergaite Marija. Jie ima lankytis vienas pas kitą ir iš Martyno senelio išpeša didžiosios tvoros atsiradimo paslaptį. O tada, nepaisydami senelio draudimo, vaikai išsiruošia pas tvorą pastačiusį Didįjį Vėją – prašys ją nugriauti ir sugrąžinti visus keturis metų laikus. Išvykdami iš namų Martynas ir Marija džiūgauja – tai bus didžiausias nuotykis. Laukia nuotykių ir skaitytojas, bet jam tenka nusivilti: kelionė greit baigiasi, nes vėjas pats atskuba pas patekusius į pavojų Martyną ir Mariją. Pagrindines kūrinio mintis – supeikti suaugusiuosius ir iškelti pokyčių nebijančius vaikus – autorė sudėjo į vėjo ir senelio monologus, tik, gaila, kad perdėm tiesmukus ir didaktiškus.

Nuotykiais Indrės Pavilonytės apysaką-pasaką gerokai lenkia Virgio Šidlausko knyga Ulfas ir stebuklinga barzda. Kaip ir Martynas, Ulfas gyvena uždaroje erdvėje – Ulfopotamijos mieste, už kurio ribų nedaug kas yra lankęsis. Tik, kitaip nei Martynas, kuris nekart pavadinamas klusniu vaiku, Ulfas demonstratyviai elgiasi priešingai, nei prašo tėvai. Nepaklausęs tėčio neimti tariamai stebuklingo jo skustuvo, Ulfas pasislėpęs persibraukia skustuvu per skruostus ir iš ryto išvysta save su barzda. Baisiausia, kad ji nepaprastai greit auga. Išsigandęs Ulfas pabėga iš namų ir leidžiasi į kelionę už Ulfopotamijos, ieškodamas Paslaptingojo Atvykėlio ir tikėdamasis, kad šis padės atsikratyti barzdos. Taigi Ulfo išvykimo priežastis gėdinga, bet grįžęs jis sveikinamas kaip herojus – toliausiai nukeliavęs Ulfopotamijos gyventojas, Pasaulio atradėjas. Ulfo kelionė driekiasi per vis sunkesnių kliūčių ruožus, kuriuos įveikdamas berniukas daug ko išmoksta, įgyja draugų ir po truputį keičiasi – susiduriame su universalia vaikams skirtos literatūrinės pasakos schema. Semantinis-stilistinis kūrinio audinys itin margas. Į akis krinta originali fantastika, atausta spalvingomis komizmo gijomis, pagyvinta kosmogoninės mitologijos motyvais, o audinio nyčių vaidmenį atlieka didaktika. Žanrinė šios Šidlausko knygos apibrėžtis – didaktinė pasaka. Tik didaktikos raiška ne visada vykusi, užkliūva kalbėsena ne vaiko, o suaugusiojo intonacijomis. Štai ko trokšta nuo išbandymų pavargęs Ulfas: „Daugiau jokių šunybių, jokių piktų pokštų, jokių pasaulio atradimų ir mirtinų pavojų – tik idiliška šeimos ramybė, mokykla ir saugi tėvų meilė“ (p. 151). Sunku įsivaizduoti šitaip apie save prabylantį pradinuką.
 

Atsinaujinusi nonsenso poetika

2016 m. lietuvių vaikų literatūroje įteisinęs detektyvo parodiją (Dingusios šluotos byla), pernai Tomas Dirgėla tęsė šios žanro atmainos kūrinių ciklą Domas ir Tomas: pasirodė antroji knyga Išklerusio autobuso detektyvas ir trečioji – Mokyklos vaiduoklio mįslė. Pagrindiniai veikėjai, siužeto modelis ir nonsensiškomis situacijomis paremtas pasakojimas išliko tokie pat kaip ir pirmojoje knygoje. Tik veiksmas tapo veržlesnis, nes sumažėjo, ypač trečiojoje knygoje, jį pristabdančių mokyklinius testus parodijuojančių teksto gabalų.Viršelio dail. Inga Navickaitė

Naują, lietuvių vaikų literatūroje iki šiol mažai eksploatuotą nonsenso versmę knygoje Pypas ir jo nutikimai atvėrė Aidas Jurašius. Už šią knygą autorius 2016 m. pelnė Nacionalinio vaikų literatūros konkurso antrąją premiją. Nonsensas čia grįstas lingvistiniais žaidimais, o ypatingas tuo, kad apima ne tik stiliaus lygmenį, kas mūsų vaikų literatūroje įprasta, bet ir personažų sistemą ir siužetą. Skaitytoją Jurašius suintriguoja pirmu sakiniu: „Pypas, kaip ir daugelis stebėtinų dalykų, gimė paspaudus nosį. Spaudi, spaudi, sakai: „Pyyyp“, ir štai tau – Pypas!“ (p. 5). Knygoje vyrauja iš jaustukų kilę personažai (Šniurkšt, Šlept, Šnirpšt, Šurum Burum, Čiūčia ir Liūlia), bet yra ir kitokių, pavyzdžiui, Moralas. Įdomi jo atsiradimo situacija. Į Tiriamąjį Žygį išsiruošęs Pypas skelbimų lentoje perskaito, kad kiekviena gera istorija turi būti su moralu, ir nusimena, kad jo istorija be moralo – vadinas, niekam tikusi. Toliau eidamas dairosi, ar nepamatys kur laisvo moralo, ir išvydęs linksmą šuniuką nusprendžia, kad jis esąs moralas, o jei paaiškėtų, kad tai vis dėlto ne moralas, duoda jam Moralo vardą. Nežabota rašytojo fantazija nedaiktiškas sąvokas sudaiktina. Pypas gimė, nes turėjo Savų Sumetimų, ir, išsiruošęs į žygį, išskalbtus Sumetimus susideda į kuprinę; bekeliaujant Pypo Tokios Tokelės tampa nebe tokios; pagaugus, kurie, anot posakio „kūnas nuėjo pagaugais“, atsiranda Pypui ant kūno sutikus Šnirpšt, nurenka Šurum Burum, atiduoda Pypui, šis išpučia pilną pagaugų balionėlį ir įteikia jį Šnirpšt. Knyga daugiasluoksnė, skirta visokio amžiaus ir intelekto skaitytojams. Dalis lingvistinių žaidimų paremti intertekstinėmis aliuzijomis (tarkim, Pypo ir Šurum Burum „filosofiniai“ dialogai, kurių, tiesą sakant, knygoje galėjo būti ir mažiau) ir bus komiški tik išmanantiems specifinę terminiją. O vaikai, mėgaudamiesi jų suvokimui prieinamu nonsensišku pasakojimu, pajus, kokios neribotos galimybės kurti istorijas glūdi kalboje, ir puiku, jei patys pabandys panašiai kalba žaisti.
 

Kelionės laiku

Net trijose 2017 m. knygose iš dabarties kokiu nors stebuklingu būdu patenkama į praeitį. Domas Austis 2016 m. debiutavo apysaka Mergiotė ir mirusi kalba, kurioje bendraklasius Kristupą ir Laurą tunelis nuvedė į senovės Romą. 2017-ųjų knygoje Mergiotė ir įkalinta saulė tie patys Kristupas ir Laura su dar trimis draugais po jų lėktuvo supurtymo virš Bermudų trikampio atsipeikėja inkų mieste Maču Pikču, kenčiančiame ispanų konkistadorų priespaudą. Palyginti su pirmąja knyga, šioje gerokai mažiau įtampos – nei sukrečiančių įvykių, nei gniaužiančios baimės, kad gali negrįžti į savo laiką. Patirti nuotykiai primena ganėtinai patogią ekskursiją: niekas vaikais perdėm nesistebi, apgyvendina juos atskirame name, tarsi turistai nustatytu laiku jie kasdien randa paruošto maisto, o savotišką gido vaidmenį atlieka konkistadorams atstovaujantis vienuolis, su kuriuo Laura, mokanti lotynų kalbą, nesunkiai susišneka. Inkų kultūros pristatymas knygoje didelio pasitikėjimo nekelia. Antai didžioji inkų šventė – Saulės įkalinimas – pavaizduota taip, tarsi vyktų ne prieš kelis šimtus metų, o būtų suvaidinta šiandien, mat vieną iš sakraliųjų vaidmenų leidžiama atlikti Laurai. Šventės desakralizacijos viršūne laikytinas vaikų parengtas numeris – jie repuoja pagal Billie Jean muziką, sklindančią iš turimo mobiliojo telefono. Visos knygos kontekste šis numeris yra svarbiausia, dėl ko vaikai rūpinosi būdami pas inkus. Taip ir lieka neaišku, kokia šios kelionės laiku prasmė.Viršelio dail. Jonas Liugaila

Ignės Zarambaitės apysakos Elzė ir senojo dvaro paslaptis herojė Elzė nusikelia į mažiau nutolusią praeitį – į tas pačias vietas, kur neseniai persikraustė, tik maždaug prieš 150 metų. Bet iš tiesų laikas yra labiau mitinis, nei istorinis. Atsitiktinai rastu raktu atsirakinusi tunelio duris, Elzė išlenda prie medinės trobos, kurioje gyvena raganiaus šeima. Nustebina paties raganiaus, jo vaikų ir artimų giminaičių vardai: Auštautas, Galius, Andajus, Kernius, Joris, Girstis, Vaivora, Vakarė – XIX a. viduryje tokie nebuvo duodami. Dalis jų šiandien žinomi iš senųjų istorinių ir mitologinių šaltinių, taigi vardus galime traktuoti kaip nuorodą į mitinę plotmę. Mitinei knygos erdvei priklauso ir tokios folklorinei tradicijai įprastos būtybės kaip kaukai, baubai, monai, ir autorės išgalvotos esybės kleoptai, eternitai, vaikštantys medžiai gajūnai. Apskritai mitinės fantastikos pasaulį Zarambaitei sekasi vaizduoti įtikinamiau negu įvykius, neva nutikusius istoriškai apibrėžtoje aplinkoje (omeny turiu romansiškai sentimentalią Andajaus meilę dvarininkaitei). Knyga perkrauta siužetinių linijų, ypač – brėžiamų pasakojant apie Elzės gyvenimą dabartyje. Dar kad bent būtų jos nors kuo išsiskiriančios, betgi ne – stereotipinės.

Pagal Ausčio ir Zarambaitės pasirinktą siužeto strategiją praeityje atsiduriama atsitiktinai, o Dalios Dilytės apysakoje Gedimino paslaptis kėlimasis į praeitį tikslingas ir visų pirma nulemtas idėjinių autorės sumetimų – ugdyti patriotizmą. Bet atsitiktinumo momento neatsisakyta: pirmą kartą patenkama ne į kunigaikščio Gedimino, kaip tikėtasi, epochą, o pas pokario partizanus, kuriems vadovauja Geležinio Vilko rinktinės vadas Gediminas, numatytasis tikslas pasiekiamas antru bandymu. Ausčio apysakoje galima įžvelgti vieną kitą kelionių ir istorinių knygų požymį, Zarambaitės – matomas sąlytis su fantasy žanru, o Dilytės – pastebimas ryšys su mokslo fantastika, istorine ir etnografine literatūra. Į praeitį vaikai Gintautas, Mangirdas ir Rugilė keliasi naudodamiesi dėdės sukurtu prietaisu odochronu, jie turi specialias apsaugines apyrankes, įsitraukę į kovas, prie pergalės prisideda lazeriniu ginklu ar ypatingais magnetais. Bet svarbiausia šioje knygoje – įvairi patriotiškai orientuota pažintinė informacija: partizanų ir XIV a. pilėnų kasdienybė, rugiapjūtės ir Žolinės papročiai, karinės apeigos, archajinės ir partizanų dainos, tėvynės meile alsuojančios poetų eilės, atitinkamą laikotarpį nušviečiantys politinio turinio pokalbiai ir kita. Deja, pažintinė medžiaga nevirsta psichologiškai pagrįstu meniniu tekstu. Apie dabarties Lietuvą vaikai pasakoja lyg pranešimą skaitantys politologijos profesoriai. Abu Gediminai kalba vadovėliniu stiliumi, tik dar pastiprintu patriotine retorika. Sakytinė ir rašytinė kalba skiriasi, ir liūdna, kai rašytojai to nejaučia, – dėl to, prarasdami psichologinį tikrumą, nukenčia veikėjai. Dilytės knygoje šį tikrumą naikina dar ir kitkas – vaikų vaizdavimas neįtikimais lietuvybės puoselėtojais. Štai Rugilė, XXI a. mergaitė, ne tik užveda rugiapjūtės dainas, bet ir imasi vadovauti pabaigtuvių apeigoms: išmano, kaip pinti jievarą, pabaigtuvių vainiką, rėžia pabaigtuvių oraciją, kitu metu traukia partizanų dainas, atmintinai deklamuoja Maironį, negana to, lyg priekabi mokytoja nutraukinėja berniukus, kad, primindama taisykles, ištaisytų jų kalbos kultūros klaidas.
 

Gręžimasis į mitologiją

Atskira vaikų literatūros linkme laikytinos knygos, atsiremiančios į nacionalinės mitologijos palikimą. 2017 m. tokių pasirodė dvi.Viršelio dail. Gediminas Skyrius

Justino Žilinsko Kaukas Gugis ir kerų karas  – 2006 m. išėjusios knygos Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas tęsinys. Nors abiejų pavadinimuose išskirtas kaukas Gugis, antrojoje dėmesys sutelktas ne tik į jį. Gerokai pagilėja problematika: sprendžiama mitinio masto, t. y. ne atskiro asmens, o bendruomenės likimo, problema. Kalbant apie kaukų giminę, keliamas universalus klausimas, ar visos priemonės leistinos siekiant gerovės savo bendruomenei, tautai, valstybei. Pirmojoje knygoje kaukų giminė kaip darni, draugiška, neužsikrėtusi godumu buvo priešpriešinta žmonėms. Naujojoje knygoje paaiškėja, kad ne viskas čia taip gražu, esama paslapčių, dengiančių labiausiai gerbiamų kaukų senolio Urkio ir motutės Gubės praeitį. Gugiui tas paslaptis atskleidžia kipšų ir kaukų karą norinti sustabdyti kipšiukė Rimilė. Pasirodo, kipšų ir kaukų konflikto priežastis yra keravirė – nepaprastas indas, sustiprinantis visus žolelių nuovirus, tepalus ir žodinius kerus. Ją, pasinaudojęs kipšų svetingumu ir pamindamas kipšo Alsio draugystę, pavagia Urkis. Atsisakydamas keravirę grąžinti, jis laikosi požiūrio, kad visa, kas naudinga jo giminei, taip pat ir vagystė, yra leistina, nors, tiesą sakant, tuo metu, kai vogė, apie giminę nė negalvojo – tik kaip įtikti mylimajai Gubei. Keravirės kipšams grąžinti nenori ir žiniuone tapusi Gubė, nes mano, kad ji padės išlikti benykstančiai kaukų giminei: daugiau jaunų kaukių susilauks vaikų, šie augs stipresni. Bet kai gražiuoju keravirės neatgavę kipšai dėl jos pradeda karą, žūva daug kaukų, negana to, žuvusiųjų skaičių dar padidina Gubė, nes, nemokėdama gerai keravirės valdyti, vietoj įprasto lietaus iškviečia ugnies lietų. Kipšai šioje knygoje nevaizduojami kaip blogio įsikūnijimas. Jie – tiesiog kita gentis, išsiskirianti gebėjimu kerėti, bet iš esmės taiki, nesigviešianti į kaukų gerą. Netgi priešingai, savo kerais jie galėtų visiškai sunaikinti kaukus, bet to nedaro. Tik senolis Urkis, slėpdamas tikrąsias karo priežastis, kaukvaikiams apie kipšus pasakoja kaip apie klastingus piktadarius. Kaip elgtis tiesą sužinojusiam Gugiui: kartoti Urkio klaidas ir žinant, kad kerų kare kipšų nugalėti neįmanoma, pasmerkti savo giminę pražūčiai ar surasti slepiamą keravirę, grąžinti ją kipšams ir Urkio akyse tapti išdaviku? Knyga patraukia sudėtingais, psichologiškai motyvuotais veikėjų charakteriais, veiksmo ekspresija ir kaip reta vaizdinga kalba. Tai, ko gero, brandžiausias lietuvių magiškosios fantastikos kūrinys.Viršelio dail. Gediminas Pranckevičius

Vytauto V. Landsbergio knygos Iš gyvenimo laumių pavadinimas asocijuojasi su garsiuoju Jono Basanavičiaus sudarytu sakmių rinkiniu Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Tai tarsi nuoroda į sakmišką pasaulio konstravimo būdą, tik veiksmas vyksta mūsų laikais. Esminis skirtumas – tradicinių sakmių žmogus mokėjo atpažinti mitines būtybes, žinojo jų keliamas grėsmes ir išmanė, kaip apsisaugoti, o Landsbergio knygos žmonės, nenujaučiantys, su kuo susiduria, yra bejėgiai. Pagrindinė mitiniam laumių pasauliui atstovaujanti laumė Barbora sakmiškąsias prototipes atitinka ir išvaizda (seksuali ilgaplaukė, turinti vištišką odą), ir ryšiais su vandens ir miško sferomis (gyvena Rubikio ežero saloje), ir pagrindinėmis funkcijomis (pavojinga vyrų viliokė, žmonių kūdikių vagilė). Individualumo Barboros paveikslui teikia vienišumas, sumišęs su piktdžiugišku mėgavimusi prieš žmones nukreiptomis destruktyviomis savo galiomis. Netrūksta destrukcijos ir žmonių pasaulyje – knygos centre esančioje dvylikamečio Jauniaus šeimoje, kurią vaizduodamas rašytojas bando užgriebti daug socialinių šiandienos problemų. Didžiausias sukrėtimas patiriamas „Velnio akmens“ festivalyje Jauniaus artimiesiems susidūrus su Barbora. Knygoje daug pasakotojų, nes atskiruose skyriuose pirmuoju asmeniu savo įvykių versiją pateikia vis kitas veikėjas. Gal veikėjų kiek per gausu – žmogžudžio ir baltosios vilkės siužetinės linijos pasirodė perteklinės.

 

Vertinant tam tikro laikotarpio pasakinę prozą, manyčiau, visai derėtų toks papildomas pasakinis kriterijus: ar esama joje stulbinančių fantastinių objektų, pretenduojančių tapti vaikų vaizduotės savastimi ir literatūrinio pasaulio dalimi? Smagu, kad 2017 m. knygose tokių objektų ne vienas: Pypas, keravirė, stebuklingoji Ulfo barzda... O paisant įprastinių kriterijų pasakytina, kad pasakinė proza išlaiko pastaruoju metu nusistovėjusį lygį, yra įvairi ir besikeičianti. Džiugina paveikslėlių knygų autorių meniniai atradimai, kūrybiškai išplėstos nonsenso erdvės, aktualizuoti santykiai su nacionaline mitologija. Reagavimu į šiuolaikinio gyvenimo skaudulius pasakinė vaikų proza nelabai atsilieka nuo realistinės, o etine-filosofine problematika – nuo suaugusiųjų literatūros, tik retkarčiais užsimiršta, kas tikrasis jos adresatas. Jau keleri metai pastebima tendencija stiprinti taikomuosius, ypač edukacinius, pasakinės prozos tikslus – kai kuriais atvejais taip pridengiant meninį nepajėgumą. Ryškesni trūkumai įprastiniai: polinkis deklaratyviai išsakyti esmines mintis, autentiško stiliaus ir pasaulio matymo stoka.
 

Rubriką remia


 
 
 Žurnalas „Rubinaitis“, 2018 Nr. 1 (85)



 

 

Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
01020304050607
08091011121314
15161718192021
22232425262728
29303101020304
Spalis
    2018     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2017 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.