2017 m. rugpjūčio 23 d.
2017-07-10  

KĄ JIE SKAITO? EVELINA DACIŪTĖ



Rubrikoje „Ką jie skaito?“ apie labiausiai pamėgtas savo vaikystės ir dabarties knygas pasakoja vaikų rašytoja Evelina Daciūtė.


Skaityti pradėjau vasarą prieš pradėdama lankyti mokyklą. Ir įkritau į šį užsiėmimą visa galva. Prieš miegą slėpdavausi tualete, už užuolaidų... kad tik galėčiau kuo ilgiau paskaityti. Namie knygų nors ir buvo nemažai, bet po kurio laiko skaitant tokiais tempais pritrūko, tai savaitgaliais su seserimi keliaudavome į Martyno Mažvydo biblioteką, kur paimdavome tiek, kiek leidžia išsinešti. Už savaitės traukdavome tuo pačiu maršrutu. Anksti pradėjau skaityti ne vaikams skirtą literatūrą: antroje klasėje prarijau „Tris muškietininkus“, paskui L. Welskopf-Henrich seriją apie indėnų berniuką Harką, J. F. Cooperio, J. Londono, J. Verne‘o, A. C. Doyle‘io knygas. Pas močiutę kaime knygų buvo vos kelios, likusios nuo mano mamos, tarp jų, pavyzdžiui, žymaus smuikininko N. Paganinio biografija, kurią perskaičiau net kelissyk.

Iš vaikystės knygų šiandien į galvą ateina šios (tiksliau, ateina kur kas daugiau, bet susivaldysiu paminėdamas tik šias):


Brolių Grimų pasakos
. Mano vaikystės namuose buvo pilna pasakų knygų: Haufo, H. Ch. Anderseno, įvairių pasaulio šalių pasakos, bet labiausiai mėgau brolių Grimų pasakas. Užaugusi, skaitydama jas jau savo vaikams, šias pasakas dar labiau pamilau. Jose galima rasti beveik visas situacijas, kurios gali pasitaikyti žmonių gyvenime, per pasaką pamatyti, kaip jas galima išspręsti ar kaip vienoks ar kitoks sprendimas keičia jų veikėjų gyvenimą ir juos pačius. Pamenu, kaip visu kūnu išgyvendavau veikėjų nuotykius, o galvoje sukdavosi jau pačios sukurti vaizdai. Prieš miegą būdavo ką veikti.


 

Astrid Lindgren „Ronja plėšiko duktė“.
Mėgau visas Astridos Lindgren knygas, o „Ronją“ išskyriau dar ir todėl, kad ji buvo pirmoji mano perskaityta. Baltai pavydėjau Ronjai jos laisvės, bastymosi po mišką, gyvenimo taip, kaip tau pačiai patinka. Ji buvo stipri, valinga, o tuo pačiu – jautri ir labai žmogiška. Kaip ir Pepė Ilgakojinė. Vėliau stiprius ir labai paveikius paveikslus sutikau ir kitose A. Lindgren knygose. Prieš pora metų skaitydama vyresnėliams „Brolius Liūtaširdžius“ verkiau. Siužetą išgyvenau jau kitaip, iš suaugusiojo pozicijų, o tuo pačiu dar vis prisiminiau, kaip jis mane veikė, kai dar buvau vaikas.        


 

Pamela Lyndon Travers „Merė Popins“.
Tikrai žinau, kad knygas apie žymiąją auklę paėmiau iš M. Mažvydo bibliotekos, namuose jų neturėjome. Visi knygos personažai atrodė tokie blankūs šalia ekstravagantiškiosios Merės Popins, tokie paprasti šalia jos – tokios išsiskiriančios, žinančios savo vertę, nebijančios būti kitokia nei visi aplinkiniai. Dar vienas stiprios, valingos moters paveikslas, kurių vaikų literatūroje ne tiek jau ir daug.
 


 

 

Hector Malot „Be šeimos“.
Ši knyga – viena tų, kurios lavino emocinį intelektą, suteikdavo galimybę „pasivaikščioti kito batuose“. Nelengvas nuoširdaus ir jautraus berniuko, vardu Remis gyvenimas, patirti nuotykiai, bandymas išgyventi atšiauriame pasaulyje labai stipriai veikė. Ilgai išgyvendavau tokias knygas, kurių būriui dar priskirčiau Ch. Dickenso „Oliverį Tvistą“, H. B. Stowe „Dėdės Tomo trobelę“, M. Twaino „Tomą Sojerį“ ir nemažai kitų.


 

 

J. R. R. Tolkien „Hobitas“.
Ši knyga labai išsiskyrė iš kitų: tiek visokių išgalvotų personažų ir neįtikėtinų nuotykių. Nykštukai, goblinai, elfai, slibinai – nuo jų galva tiesiog sukosi. Manau, kad kiekvienam vaikui labai sveika pateikti į tokį fantastinio pasaulio tornadą, iš kurio išsivadavus supranti, kad vaizduotė neturi ribų, kad tavo galioje yra sugalvoti naujus pasaulius, juos sugriauti ir vėl pastatyti. Esi savo sukurto pasaulio valdovas ir gali daryti jame, ką tik panorėjęs.

 


Dar noriu paminėti kelias knygas, kurias perskaičiau dėl savo vaikų. Man labai gaila buvo pamačius jų skaitomų knygų sąrašus ir supratus, kiek knygų netekau savo vaikystėje. Na, nors suaugusi atsigriebiau. Kadangi mano vaikai jas skaitė angliškai, tad ir aš su jomis susipažinau orginalo kalba.



Roald Dahl „Čarlis ir šokolado fabrikas“.
Mėgstu visas R. Dahlo knygas – nuostabus, kartais ir kandokas jo humoro jausmas, įtraukiantis žongliravimas žodžiais ir prasmėmis, spalvingi personažai, aiškios moralinės vertybės, kurios perteikiamos labai smagiai, o ne didaktiškai. Čarlio nuotykiai buvo pirmoji perskaityta šio puikaus rašytojo knyga, tačiau puikios ir visos kitos: „Matilda“, „DGM“, „Džeimsas ir milžiniškas persikas“, „Raganos“, „Nuostabusis ponas Lapinas“, etc.


 

Jacqueline Wilson „Lilė nori būti viena“.
Šią rašytoją man rekomendavo dukra Agota. Man patiko tai, kaip autorė įtaigiai pasakoja istoriją. Mane visgi labai žavi anglosaksų sugebėjimas papasakoti istoriją, nenukrypstant į lyrikas, nuosekliai ir labai įtikinamai. Knygos veikėja Lilė – taip pat stiprios mergaitės paveikslas. Matyt mane traukia tokios. Ir kartu ji tikras vaikas – palūžtantis, abejojantis, pykstantis ir mylintis. Knygą skaitantiems vaikams kartu perteikiama ir žinutė, kad gyvenime pasitaiko visko, tai išgyvenama (o ir pasiduoti, palūžti yra nieko tokio, žmogiška). Po to, kas atsitiko, tu tampi dar stipresnis, išgyveni savotišką transformaciją (kas atrodė nelabai svarbu, tampa svarbu arba atvirkščiai).


 
Michael Morpurgo „Šešėlis“ (Shadow).
Šios knygos lietuvių kalba dar nėra, bet tikiuosi, kad tik laikinai. Ją mane paskatino perskaityti sūnus Anupras – knygą buvo pasiėmęs į kelionę po Kambodžą. Pamenu, kad važiavome keliu iš Pnompenio į Siem Reapą, ant mano nosies akiniai nuo saulės, o iš po jų ritasi ašaros kaip pupos. Kuo labiau suaugu, tuo labiau jautrėju, ypač skaitydama knygas ar žiūrėdama kino filmus. Kūrinys „Šešėlis“ – tai tikroviškai atvaizduota berniuko iš Afganistano istorija: tragiškas šeimos likimas, pavojinga berniuko kelionė iš neramumų draskomos šalies pas dėdę į Londoną, ištikimo šuns vardu Šešėlis netektis. Istorija, kuri nepalieka abejingų. Tokių knygų, kurių pasakojimus vaikai apibūdina „kaip iš gyvenimo“, lietuviškų knygynų ir bibliotekų lentynose kol kas dar labai trūksta. Į skaitymo pasaulį jos pritrauktų vaikus, kuriems patinka panašios į tikrais gyvenimo faktais pagrįstas istorijos.

Ką jie skaito?

 

Rubriką „Ką jie skaito?“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

 

 

 

 

 

 

 

 

 
Atgal   Spausdinti  

 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
31010203040506
07080910111213
14151617181920
21222324252627
28293031010203
Rugpjūtis
    2017     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2017 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: informacijos apie vaikų literatūrą skaitmeninimas ir sklaida

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2017 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.