2017 m. spalio 21 d.
2017-09-14  

LIETUVIŠKASIS DAKTARAS AISKAUDA


 
„Sveiki, mieli vaikučiai ir jų mamytės“ – su šia prof. Ričardo Kazlausko (1927 09 14–2014 09 06) fraze užaugo ne viena Lietuvos vaikų karta, negalėjusi atitraukti akių nuo egzotiškų gyvūnų pilno ekrano. Gyvatės, didžiuliai driežai, milžiniški vorai, skorpionai, margaplunksniai paukščiai, keisčiausi vabzdžiai ir galybė visokio plauko padarų: apie kiekvieną jų profesorius kalbėjo mielai, jaukiai, su šypsena, savo suteiktomis žiniomis priartindamas egzotiką prie mums įprastos, namų, aplinkos. Juk daugelį jų pats namuose ir augino.


2004 m. televizijos eteryje nebeliko laidos „Langas į gamtą“, o 2014 m. – ir profesoriaus Kazlausko. Kaip žmogus, be galo gerai pažinęs gamtą ir iš arti stebėjęs jos gyvenimą, jis puikiai suvokė gyvenimo laikinumą ir trapumą – kas gimė, turi ir mirti.

Viename interviu, duotame jau būnant garbaus amžiaus, jis teigė: „Svarbiausia, kad po tavęs liktų kažkas gero. Tavęs nebebus, bet darbai lieka. Knygos lieka.“[1]Viskas profesoriaus gyvenime buvo susiję: rašydavo ant peties, rankos ar net rašiklio tupint kuriam nors iš globojamų paukštelių. Rašė apie gamtą. Rašė vaikams, nes tikėjo: „Brakonieriaus tu neperauklėsi, o vaikui tu gali parodyti, ko nereikia daryti, ir ką reikia saugoti. Nes vaikai kada nors bus suaugę ir galbūt nuo jų priklausys mūsų gamtos likimas. Tai mūsų ateitis.“[2]

Išnaršė visą Lietuvą, Baltijos šalis, keliavo ir po Azijos šalis. Iš visur parsiveždavo gyvūnų, kurių mūsuose dar niekas nebuvo regėjęs, o tuo labiau – auginęs. Buvo pirmasis Lietuvoje orchidėjų augintojas-mėgėjas (stažas 60 m.), vadino save „seniausiu akvariumistu Lietuvoje“, buvo žymus mokslininkas, Vilniaus universitete išugdęs ne vieną biologų, zoologų kartą, bet laikėsi nuostatos, kad savo žinias turi perteikti paprastai ir visiems suprantamai, kad ir paprasti žmonės iš to gautų naudos. Daug matė pasaulio ir gamtos grožybių, bet labiausiai mylėjo Lietuvą. Daug ko buvo profesoriaus gyvenime, tad pradėkime nuo pradžių.

Ričardas Kazlauskas gimė Vilniuje 1927 m., bet vaikystę praleido Dzūkijoje, netoli Druskininkų, girių glūdumoje. Abu jo tėvai mokytojavo. Mama labai mylėjo gėles ir daug jų augino. Visa ši aplinka, matyt, ir suformavo neišdildomą meilę gamtai. Nors, pasak profesoriaus, „meilė gamtai – įgimtas dalykas“, bet vaikystėje bandytos auginti žuvelės, perinti žalčiukai, pasigaminti pirmieji „akvariumai“ iš butelių ir dubens be dugno, bandyta išmaitinti suopio jauniklius... – Kazlauskas nuo vaikystės jautė nepasotinamą norą tyrinėti aplinkinį pasaulį ir vis kokį nors gyvį parsinešti namo. Įsimintinas vaizdelis iš vaikystės, kai mama prie pietų stalo pamato butelyje slieką ryjantį tritoną ir išmeta jį į lauką[3] .

Dar mokykloje susidomėjo drugiais ir tai tapo gyvenimo aistra. Ne vieną naktį praleido viliodamas į šviesą naktinius drugius, juos tyrinėdamas, aprašinėdamas. Ši patirtis nugulė į knygą „Lietuvos drugiai“, kuri tapo pirmuoju iliustruotu drugių atlasu lietuvių kalba. Ši knyga mokslinė, rimta mokslo kalba parašyta, detaliai ir tiksliai iliustruota. Baigęs mokyklą įstojo į mediciną, įveikė didžiulį stojimo į šią specialybę konkursą. Taip pageidavo tėvas. Ir nors pateko į prestižinę specialybę, širdis visada traukė į biologijos mokslus, tad neilgai trukus iškeitė mediciną į viso savo gyvenimo pašaukimą. Buvo Tado Ivanausko studentas, išmoko iš jo gaminti iškamšas ir sužinojo, kad pažintiniais tikslais kartais tenka gyvūną ir sumedžioti, tačiau plačiai šios praktikos netaikė.

Kazlauskas ne veltui vadinamas lietuviškuoju daktaru Aiskauda. Jo namuose Vilniuje nuolatos gyveno įvairiausi floros ir faunos atstovai. Ko tik profesoriaus neauginta: papūgos, kregždutės, pelėdos, įvairūs driežai, žalčiai, vorai, pelės ir žiurkėnai, net „baisusis“ varanas – visko net neišvardinsi. Iškalbingas faktas, kad Kazlausko namuose yra pabuvoję net trečdalis Lietuvoje gyvenančių paukščių rūšių – 111, o kurį laiką prie stalo su šeimą sėsdavęs ir augintinis bebras, turėjęs atskirą lėkštutę ir iš jos valgydavęs.

Globotiniams skirtos knygos „Žalioji Kukulakė“ ir „Mano numylėtiniai“. Jose profesorius glaustai, bet pakankamai išsamiai, su visada juntama vidine šypsena ir puikiu humoro jausmu pasakoja apie laukinių gyvūnų auginimo namuose ypatumus, su jais atsitikusius nuotykius ir istorijas, o neretai – ir liūdną baigtį. Juk visi šie laukinės faunos atstovai atsirado profesoriaus namuose ar laboratorijoje neatsitiktinai, juos iš visų pašalių nešdavo žmones: sužeistus, per atsitiktinumą likusius gyvus, norimus atsikratyti... Kai kurie atkeliaudavo iš tolimų kraštų edukaciniais tikslais – ne vieno jų elgsena ir įpročiai buvo pirmą kartą Lietuvoje tyrinėti. Per visą savo gyvenimą ne kartą susidūręs su žmonių neteisybe ir žiaurumu gyvūnų atžvilgiu, nepalankumu jo paties asmeniui, Kazlauskas sugebėjo į viską žvelgti šiltai ir su subtiliu humoru, tai atsispindi jo pasakojamose istorijose: „Kaimynė skubiai užtrenkė duris. Po to kelias dienas nesisveikino. Vėliau apsiprato – kur dėsies? Kai po kurio laiko krausčiausi į kitą butą, ji buvo nepaprastai linksma.“[4]

Kad ir kiek kraštų būtų apkeliavęs, Lietuva visada buvo brangiausia ir nuostabiausia. Vaikams skirtos kelios knygos apie tėviškę, jos gamtą: „Po tėviškės dangum“ (kartu su Libertu Klimka ir Živile Lazdauskaite), „Lietuvos gamta“ (kartu su Diana Kazlauskiene), „Lietuvos girių glūdumoje“ (kartu su Dijana Ieva Kazlauskiene). Knygos pažintinės, bet jų stilius, pasakojimo maniera dažnai priartėja prie grožinės literatūros, susipina į vientisą pasakojimą apie gamtos pasaulį, jo gyvenimą, ciklus. Ypač sklandžiai parašyta knyga „Lietuvos girių glūdumoje“. Girių gyvenimas atspindėtas visais metų laikais, jų gyventojai – visi su charakteriais, vaizdingai aprašyti: „Nakties tamsoje kūdros link tursena usūrinis šuo. Negražus jis – tas skarmalotas kudlius. Ilgus žieminius kailinius keičia į trumpaplaukį vasaros apdarą. Perkaręs, pilvas įtrauktas – matyti, kad ilgai badavęs. Juk jis žiemojo įmigęs lapės ar barsuko oloje. Ilgai miegojo snudžius, todėl dabar ir varlytė – tikras skanėstas. Skuba lašinių prisiauginti.“[5]

Tikriausiai nepameluosiu pasakydama, kad profesorius ir gyveno, ir rašė su šypsena. Tai visada justi skaitant jo knygas. Kitas esminis kūrybos bruožas – kad į gamtą visada žiūrima kaip į visumą, neapsieinama vien atskirų rūšių aprašymu. Štai knyga Lietuvos gamta pradedama nuo kambario floros ir faunos aprašymo. Kokia, sakysite, kambaryje gali būti fauna? Ogi 8 kandžių rūšys, juodieji ir rudieji tarakonai, pelės, skruzdėlės, musės, naminiai vorai, ką jau kalvėti apie augintinius – žiurkėnus, papūgėles, kates ir šunis. Visi verti dėmesio!

Profesoriaus meilė Lietuvai, jos gamtai atsispindėjo ir rūpestyje dėl jos išsaugojimo, dėl nykstančių rūšių. Šis rūpestis sugulė į kuklią knygelę „Jie neturi išnykti“, kuri tapo Lietuvos Raudonosios knygos pramote. Jo dėka ne tik į knygą surašytos visos nykstančios Lietuvos gyvūnų ir augalų rūšys, bet ir įsteigti pirmieji Lietuvoje draustiniai.

Profesorius yra prasitaręs, kad didžiausias gyvenimo įvertinimas – kad žmonės jį prisimena. Tad tebūnie šis tekstas – dar vienas prisiminimas, įvertinimas, galvos nulenkimas prieš didį žmogų ir jo didžius darbus.

____________________________________

[1] Laida „SUSITIKIMAI 2014-09-09 Ričardas Kazlauskas“, vaizdo įrašas Youtube platformoje: https://www.youtube.com/watch?v=v29QuurlPYI (Žiūrėta 2017-09-14)

[2] Laida „Prof. Ričardas Kazlauskas |„Yra šalis“|Mokslininkai“, vaizdo įrašas Youtube platformoje: https://www.youtube.com/watch?v=7QoHMe2ASSo (Žiūrėta 2017-09-14)

[3] Kazlauskas, Ričardas. Mano numylėtiniai. – Kaunas: „Šviesa“, 1997, p. 8-13.

[4] Ten pat, p. 49.

[5] Kazlauskas, Ričardas. Lietuvos girių glūdumoje. – Vilnius: Alma littera, 2000, p. 24.

 

Bibliografija (kūriniai vaikams ir jaunimui)

  • Jie neturi išnykti. – Vilnius: Mokslas, 1979. – 112 p.: iliustr.
  • Žalioji Kukulakė: leidinys vaikams. – Vilnius: Spauda, 1995. – 50 p. : iliustr.
  • Po tėviškės dangum: knyga vaikams, suaugusiems, pedagogams, visai šeimai / Libertas Klimka, Ričardas Kazlauskas, Živilė Lazdauskaitė. – Vilnius: Lietuvos pedagogų kvalifikacijos institutas, 1997. – 175 p.: iliustr.; Žara, 2005.
  • Mano numylėtiniai. – Kaunas: Šviesa, 1997. – 231 p.: iliustr.
  • Lietuvos gamta: skaitiniai / Ričardas Kazlauskas, Diana Kazlauskienė. – Vilnius: Alma littera, 1997. – 214 p.: iliustr., 1998.
  • Lietuvos girių glūdumoje / Ričardas Kazlauskas, Dijana Ieva Kazlauskienė. – Vilnius: Alma littera, 2000. – 101 p.:iliutr.
     

Inga Mitunevičiūtė

 

Vaikų literatūros kalendorius.

 

Rubriką „Vaikų literatūros kalendorius“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.




 

 
Atgal   Spausdinti  

 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
25262728293001
02030405060708
09101112131415
16171819202122
23242526272829
30310102030405
Spalis
    2017     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2017 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: informacijos apie vaikų literatūrą skaitmeninimas ir sklaida

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2017 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.