2018 m. rugpjūčio 19 d.
2018-03-30  

KĄ JIE SKAITO? EGLĖ BALIUTAVIČIŪTĖ



Rubrikoje „Ką jie skaito?“ apie savo svarbiausias vaikystės knygas pasakoja vaikų literatūros kritikė ir knygos „Brolis, kurio nereikėjo“ autorė Eglė Baliutavičiūtė (Gaja Guna Eklė).



Mėgstamiausių dalykų trejetukai, penketukai ar kiti -tukai – visada yra žaidimas, puikių ir mylimų kūrinių yra daugiau negu prašoma, be to, vieną dieną į galvą ateina vieni, kitą kiti. Todėl ir šis yra tik čia ir dabar, kai rašau. Stengiuosi bent kiek privengti tų, kurias jau minėjo kiti, nors sunkiai įsivaizduoju savo pačių pačiausiųjų sąrašą be L. Lowry „Siuntėjo“, Sh. Tan „Prarasto daikto“, K. Dicamillo „Pasakos apie Desperą“, Babbitt „Amžinųjų Takių“, A. Milne „Mikės Pūkuotuko“ ir daugybės kitų nuostabių knygų. Tačiau nusprendžiau prisiminti vaikystės, paauglystės skaitinius, kas tuo metu labai žavėjo, o ir dabar laikau geromis ar net labai geromis.

Astrida Lindgren „Pepė Ilgakojinė“.

 Tai mano vaikystės knyga ir mano vaikystės herojė. Visada patiko Astridos Lindgren knygos – jų linksmumas, žaismingumas, perteikiamos vertybės ir dėmesys autentiškam vaikystės pasauliui.  Tačiau „Pepė Ilgakojinė“ iš visų jos knygų man buvo ypatingiausia – Pepė stipri ir kūnu, ir dvasia. Nepaprasta mergaitė. Ji maištautoja: nesuvaldoma, nepaklūstanti suaugusiųjų primestoms taisyklėms, neretai dargi parodydama jų paviršutiniškumą, arbitralumą, tačiau kartu ji ir žaisminga, geranoriška, išradinga ir labai drąsi. Kitas toks svetimas šiame pasaulyje susigūžtų kamputyje arba stengtųsi prisitaikyti, tik ne Pepė. Ne pasaulis kuria ją, bet ji kuria pasaulį aplink save.

O dar daikteliavimas! Prisiklausę pasakų apie Pepę vaikystėje su draugais naršydavome tarp nykių Vilniaus monolitų kiemus, o dar dažniau po kone kieme vykusias statybas ir ieškodavome. Sąvaržėlė, margaspalvis plasmasinis šovinukas, paukščio plunksna, – viskas būdavo panaudojama žaidimams. 

Vytautė Žilinskaitė „Robotas ir peteliškė“.

Man labai patinka Vytautės Žilinskaitės kūryba, alpėjau skaitydama „Kelionę į Tandadriką“, kvatojausi panirusi į „Tiputapę“, liūdėjau skaitydama noveles. Bet nė vienas jos tekstas nepaliko tiek, kiek „Robotas ir peteliškė“. Tikriausiai todėl, kad ją perskaičiau vaikystėje, gal kokioje 5-oje ar 6-oje klasėje, nebeprisimenu, bet prisimenu, kiek emocijų sukėlė ši novelė. Skaitydama „Brisiaus galą“ ar „Baltą katytę“ verkdavau, paprasčiausiai verkdavau dėl neteisybės, gailesčio, pykčio ir savo bejėgystės, o „Robotas ir peteliškė“ pajudino kažkokius kitokius išgyvenimus, sukėlė ne tik liūdesį, bet ir jau kiek intelektualesnius svarstymus apie mūsų pasaulį, prigimtį, draugystės svarbą.

J. K. Rowling „Hario Poterio“ serija.

Ne, tikrai nepavadinčiau šios serijos aukščiausio lygio vaikų literatūra, tai tiesiog gera pramoginė literatūra, tačiau šis pasakojimas tikrai ypatingas, ne veltui jis tapo tuo, kuo tapo, ne veltui, tiek vaikų iš viso pasaulio pasinėrė į šį magijos pasaulį.

Pirmąsias dvi tris knygas paskolino pusseserė, o gal net mano teta jas įdavė, gerai nebeprisimenu. Jos buvo populiarios, skaitomos, o aš dar nieko apie jas nežinojau... Čiupau ir surijau. Nė nekramčiusi.
 


Dabar skaitydama tas knygas matau jose įvairiausių trūkumų, tačiau kartu prisimenu, kaip visa tai užpildydavo mano pačios vaizduotė. Taip dar gyvas tas jausmas, kai vaikystėje svajodavau, kad šis pasaulis nėra toks paprastas, koks atrodo, kad egzistuoja ir milžinai, ir raganos, ir drakonai. Prieš eidama miegoti prisimindavau įvairių girdėtų ir skaitytų pasakų nuotrupas, kurpdavau naujus siužetus tikėdamasi, kad užmigsiu ir sapnuosiu tai, apie ką galvojau prieš užmigdama. Kartais pavykdavo.

„Haris Poteris“ – man buvo tokių svajų tęsinys, kuris netikėtai pasirodė realybėje, lobynas, kuriame sutilpo visos slapčiausios (ir ne tik) svajonės, norai, žaidimai. O ir pats Hario Poterio personažas palenkė – koks gi vienišokas, liūdnas vaikas, kurio gyvenime nieko įdomaus nevyksta, nesvajoja, kad netikėtai jo gyvenimas apsivers aukštyn kojom? Kad įvyks kažkas nuostabaus ir netikėto? Tau, paprastam, niekuo neypatingam...

Tik kiek paaugusi, skaitydama vėlesnes serijos knygas, pradėjau suprasti, kad „Haris Poteris“ ne tik įdomus fantastinis pasaulis, nuotykiai, įdomūs charakteriai, bet daug pasakoma ir apie patį gyvenimą, mirtį, draugystę, kurios galima pavydėti, kokios suktos gali būti pranašystės, kad gėris ir blogis nėra tik banalios vienaplanės opozicijos ir t. t.

David  Almond „Skeligas“.

Su šia maginio realizmo istorija niekada neturėjau jokio asmeniško santykio, tačiau ji man paliko neišdildomą įspūdį (ir dabar tebepatinka). Tai istorija apie vienišoką berniuką Maiklą. Jis su šeima neseniai persikėlė į naujus namus ir turi sunkiai sergančią sesutę, gydomą ligoninėje. Vieną dieną vos besilaikančiame garaže jis randa keistą sulysusią žmogystą, kurią palaiko valkata. Netrukus į garažą jau žengia lydimas naujos keistos draugės iš gretimo namo. Paaiškėja, kad rastas žmogus ypatingas – jis turi sparnus..! Negalėdamas niekuo pagelbėti sesutei, Maiklas su drauge iš visų jėgų stengiasi padėti Skeligui. Iš pradžių ši atgrasi būtybė tenori būti palikta ramybėje, tačiau jie nenusileidžia... o istorijos pabaigoje kiekvienas jos dalyvis gauna ypatingą dovaną, ir tik viena iš jų apčiuopiama.

„Skeligas“ – atmosferiška knyga, gali kone viską užuosti ir pajusti, taip pat knygoje nemaža simbolikos, ypač stiprūs įvairių paukščių vaizdiniai, nuorodų į gyvenimo ir mirties klausimus. O pasakojimas pakankamai subtilus, kad nepaliktų vienareikšmio atsakymo ir priverstų skaitytoją patį spėlioti apie Skeligo prigimtį. Kas jis? Angelas ar netikėtas evoliucijos padarinys?

Bet pirmiausia ši istorija yra apie liūdesį, gerumą kitam, meilę savo artimiesiems ir tai, kad pasaulis nesibaigia tiek tavo aplinkos riba.

Felix Salten „Bembis. Bembio vaikai“ ir Erich Knight „Lesė grįžta“.

Man nuo mažumės labai patiko knygos apie gyvūnus, ypač tos graudžios: J. Biliūno, A. Sewell, J. Londono ir kt. Ieškodavau tokių skaitinių, nes jie jaudino, buvo nepaprastai įdomūs, atrodo, pasakydavo kažką daugiau nei bet kokia kita knyga. Parodydavo kitą – tą nepažinų kitą – gyvą, jaučiantį, besidžiaugiantį ir kenčiantį, bet kitokį, gyvenantį pagal kitokius dėsnius. Tai nepaprasta literatūros galia.

Dabar štai sėdžiu ir negaliu apsispręsti, kuris tekstas man buvo svarbesnis. Ar E. Knighto „Lesė grįžta“ – istorija apie nepaprastai ištikimą draugą, kuris dėl tavęs išketės viską, nes jis tavo – o tu jo. Ar F. Salteno „Bembis. Bembio vaikai“ – nors pažinau pirmiausia šios istorijos fragmentus per lėkštoką Disnėjaus produkciją, tačiau atmintin labiausiai įsirėžė ta nutriušusi, minkšta knygelė su smulkiomis raidėmis. Be abejo, pirmiausia ją skaičiau kaip knygą apie stirniuką Bembį, tačiau radau kur kas daugiau – pasakojimą apie gyvenimą ir mirtį, gyvybės ciklą, neišvengiamas gyvenimiškas pamokas, galiausiai teko pasižiūrėti į save kaip į kitą gyvūno akimis, to kurio miško gyventojai prisibijo. Dabar galiu įvertinti ir grakštų Salteno stilių – atidumas detalėms ir gebėjimas įsijausti į kiekvieną, kas gyvas. Ar prisimenat besikalbančius lapelius artėjant žiemai? Nepaprasta.

„Ką jie skaito?


Rubriką „Ką jie skaito?“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.




 

 

 
Atgal   Spausdinti  

 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
30310102030405
06070809101112
13141516171819
20212223242526
27282930310102
Rugpjūtis
    2018     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2017 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.