2018 m. liepos 20 d.
VIOLETOS PALČINSKAITĖS POEZIJA

Loreta Žvironaitė

“Vaikas skaito kokią knygą, užauga, skaito ją savo vaikui, šis užauga… (…) Kaip smagu suvokti, kad tai, ką parašei prieš daug metų, gyvena savo gyvenimą”, – rašė V. Palčinskaitė1. Nuoširdumas ir pasitikėjimas skaitytoju – tai vertybės, kurios prikelia eilėraštį ilgai gyventi.

Kita vertus, V. Palčinskaitės kūryba žaismingai netikėta, pasakiška, stilistiškai lengva, grakšti, skaidri, kartkartėmis perteikianti subtilaus liūdesio ar romantinio ilgesio nuotaikas. Ne vienas eilėraštis paprasčiausiai gražus pirmapradžio vaikystės džiaugsmo aliuzijomis, šviesos ir beribio gerumo paieškomis. Šiandien poetė neskuba rašyti naujų eilėraščių vaikams, tačiau tai, kas sukurta anksčiau, randa vietą įvairiausiuose žurnaluose, skaitinių knygose, pradinių klasių vadovėliuose. V. Palčinskaitė vaikams yra išleidusi devynias poezijos knygas: Žirnių namelis (1965, 1967), Einu per miestą (1966), Braškių karalienė (1967), Baltosios nykštukės (1970, 1986), Ku-kū, pagalvėlė pūkų! (1972), Namai namučiai (1977, 1984), Lietaus nykštukai (1980), Senamiesčio lėlės (1990), Sapnų taškuota sraigė (1997). Kai kurios pakartotos antrą kartą. Pačiam mažiausiam skaitytojui, labiausiai stokojančiam geros, meniškos literatūros, skirtos žaislinės knygelės Visi ką nors turi (1988), Alkani peliukai (1999), Triušiukai žaidžia (1999) ir kt. Įspūdingas ir britų tautosakos vaikams vertimas Motušės Žąsies eilėraščiai (1998). 1978 m. už knygą Namai namučiai poetei paskirta Lietuvos TSR valstybinė premija. V. Palčinskaitės kūryba yra pastebėta ir įvertinta pasaulyje. Poetės pavardė 1988 m. įrašyta į Tarptautinės jaunimo knygų tarybos (IBBY) Garbės knygą.

Kūrybiniai impulsai – vaikystėje

Rašant apie vaikų kūrėją, visada norisi ieškoti sąsajų ir brėžti paraleles su paties poeto vaikyste, nes, kaip teigė V. Palčinskaitė, į vaikystės pasaulį “galbūt visą gyvenimą – kiekvienas savaip – ieškome kelių grįžti”2. Matyt, tokiu keliu poetei bus tapusi vaikų poezija, kur nėra ribos tarp fantazijos žaismo, kūrybinio impulso magijos ir grįžimo į savo vaikystę.

V. Palčinskaitė yra sakiusi, jog ir perskaitytos knygos, ir vaikystė, ir namai, kuriuose buvo tiek šviesos ir džiaugsmo, lėmė, kad ji tapo rašytoja. Tai “paskatino pirmuosius fantazijos protrūkius, norą sugalvoti ką nors nebūta, pačiai nesuvokiant, kad rimuojami sakiniai, eilutė prie eilutės – jau poezijos pradžia… Paskui tai tampa tavo dalimi, savastimi, gyvenimo būdu”3.

Laiminga vaikystės aplinka turėjo įtakos namų, kaip jaukios ir būtinos egzistencijos dalies, įvaizdžiui. Namai – vertybė. Juos turi lėlė, lapė, ežiukas, pelė, lokys, “net ir vėjas neramus / Turi vis dėlto namus”. Sraigė, nešanti namą ant pečių, – dažnas ir apibendrinančią funkciją atliekantis įvaizdis. Jei neturi namų – esi vienas. Taip nepastebimai žaidžiant vilko tinginyste vaikui peršama moralinių nuostatų sistema: “Ak, tas rąstas, tas nedoras, – / Čia per laibas, ten per storas. // Čia per lygus, ten per kreivas. / Vilkas žiovaudamas raivos. // Vilkas vėpso į mėnulį / Ir kanapėse sau guli. // Ir todėl jis, kiek menu, / Liko vienas. Be namų” (“O vilkas?”). Prarasti namų nevalia. Papuošta kambaryje eglutė “lyg ne ta”, jos vieta miške, ten, kur tikrieji jos namai, todėl ją kankina ilgesys (“Eglutė”). Akivaizdi H. K. Anderseno pasakų dvasia. Beje, tai irgi ateina iš pačios poetės vaikystės. Namai, nesvarbu, kur jie būtų, kaip dvasinės šilumos vieta, būtini kiekvienam: “Saulelė leidžias, / Takelis žvilga. / Namai namučiai / Nors ir po smilga” (“Piešiam namučius”). Eilėraščių vaizdai reikalauja erdvę įprasminti. Namų erdvėje saugu, jauku, šilta. Jaukumo iliuzija sukuriama iš dėmesio ir meilės kiekvienam – mažai žolytei, lapui, žiogui, skruzdėlei ir vaikui. Upeliukui siuva pūgos antklodėlę, žemė sūpuoja rugį kaip mylinti mama, patyliukais atkeliavęs vakaras sutirpsta prijuostėlėje mamos… Ilgainiui namų įvaizdis įgauna metaforišką, platesnę prasmę, ir kuriama lyrinio subjekto saugumo, darnos, vienovės pasaulyje jausena: “Visi, kas gyveno… / Už tavo pečių / Tylius jų žingsnius / Aš per naktį girdžiu. (…) Neverk, mano vaike. / Pasaugos tave / Žibuoklė ir sraigė, / Ir aš – kelyje” (“Žibuoklė ir sraigė”). Toks eilėraštis – vaikiška suaugusiųjų meditacinės lyrikos atmaina su savo lyrizmu ir filosofija.

Iš pačios poetės vaikystės, jos perskaitytų knygų ateina ir gerumo samprata. Epitetu “geras” įvardijamas santykis su aplinka: geras dėdė Rugsėjis, mamytė pati geriausia, geras, ramus vakaras, gera senų namų dvasia. Akcentuotu gerumu sąmoningai slopinama pagieža, pyktis, jam V. Palčinskaitės poezijoje dažniausiai neatsiranda vietos: net ir besitrankančiam vėjui nėra ūpo bartis (“Svečiuose pas bobutę”). Pyktį keičia žaismingas juokas: balionai sprogsta ne iš pykčio, o iš juoko (“Aus baus”). Kita vertus, V. Palčinskaitės poezijos pasaulis nėra sterilus, ir ryškių emocijų, nuspalvinančių lyrinio subjekto pasaulį, neatsisakoma. Paerzintas ir įsižeidęs, kaip tik iš pykčio užverda arbatinukas: “Šū-šū-šū! / A-ta-ta! / Pasipylė arbata!” (“Senas virdulys”). Pasak pačios poetės, svarbiausia, kad vaiko širdelėje neliktų “miesčioniško abejingumo aplinkiniam pasauliui, žmonėms”4. Gerumo ir jautrumo ieškoma visur, svarbiausia – tikima, jog tai slypi paties vaiko sieloje: “Palesinti paukštį… / Priglobti paklydusį šunį. / Ir sapną pašaukti, / Siūbuojantį eglės viršūnėj. (…) Pakalbinti gražiai / Mūsų kiemą bešluojančią sargę. / Sugrįžus namo, / Apkabinti močiutę – ji verkia…” (“Palesinti paukštį”). Gerumu ir iš gerumo kuriamas lyrinio subjekto pasaulis: “Iš ko padarytas pasaulis? / Iš medžių, drugelių ir krūmų. / Iš saulės šešėlių, / Iš vargo upelių, / Iš tavo ir mano gerumo” (“Iš ko padarytas pasaulis”). Siekdama meninės įtaigos, V. Palčinskaitė neretai vartoja išvardijimus, primenančius formulinių kumuliacinių vaikų dainų kompozicijai būdingus išskaičiavimus. Tokia kompozicija paremti eilėraščiai “Paprašykime paukščių”, “Baltas eilėraštis”, “Žaislų parduotuvė”, “Kas?” ir kt. Poetei nepaprastai svarbu vertybių paieškos ir jų įtaiga vaikui. Kita vertus, ne mažiau svarbu, pasak pačios poetės, “kokia kalba prabilti į savo mažametį skaitytoją, kad jis suvoktų esąs dalelytė visos mus supančios gamtos, visatos, kuri turi savo amžiną gėrio, grožio, tiesos – amžiną pražydėjimo ir nuvytimo dėsnį”5. Svarbiausia, jog cikliškame grįžimo ir atsinaujinimo periode pagrindiniu vaiko jausenos matu visada išlieka gerumas ir džiaugsmas, kad vaikas yra to pasaulio dalis: “Naktį pakeičia dienelė. / Verksmą pakeičia dainelė. / Rudą lapą – žalias lapas. / Sniego kvapą – šilo kvapas. (…) Tam pasaulį – iš tiesų / Kaip gerai, kad aš esu!” (“Aš esu”). Eiliuotam pokalbiui su vaiku poetė renkasi keletą būdų: netikėtą personifikacijų pasaulį, linksmą, žaismingą, nuotaikingą veiksmo situaciją, eilėraštį-mįslę, klausimų-atsakymų derinius, eilėraštį-fragmentą, įspūdį, monologo formą su paslapties ir nuostabos priemaiša.

“Grynakraujės miestietės” etiketė ir (ar) tolyn nuo tautosakos?

Lietuvių vaikų poezijos neįsivaizduojame be tautosakos stilizacijų. Folklorinę jauseną laikome svarbiausia kūrybinių galių versme. Tuo tarpu V. Palčinskaitė ne viename straipsnyje vadinama miesto poete, teigiama, kad jos poezija nutolusi nuo tautosakos motyvų ir stilistikos. V. Palčinskaitės eilėraščio erdvė – miestas, kitaip tariant, poetinis miesto kasdienybės pasaulis. Miestas jos poezijoje – tai ne bedvasė erdvė, ji nekuriama kaip romantinio polėkio, idealų kontrastas. Miesto balos žydros, o laivelio burės baltos, pasivaikščiojimas senamiesčio stogais ankstų rytmetį smagiai švilpaujant dainelę sukuria darnaus pasaulio vaizdinį: “Tai smagu, / Tai smagu, / Laukia vėl / Šimtai / Stogų. // Noriu aš, / Kad mūsų / Miestas / Ryto saulėj / Auksu šviestų” (“Kaminkrėčio dainelė”). Lyrinio subjekto pasaulis spinduliuoja šviesa ir džiaugsmu. Mieste linksma ir smagu. Rodos, nieko ypatinga nenutinka, tačiau įprasti daiktai stebina, džiugina, kelia naivų juoką: “Rieda melsvas troleibusas. / Troleibuso ilgas ūsas. / Vienas ūsas, / Antras ūsas, – / Tai juokingas / troleibusas!” (“Troleibusas”). Kita vertus, mieste pilna stebuklų. Įprasti daiktai virsta paslaptingais. Nuostaba kuria pasakiško miesto pasaulio vaizdinį. Lyg gyvas vaikus gundo skelbimų stulpas, viliodamas į cirką ar koncertą, iš automatinio telefono galima paskambinti net į mėnulį (“Telefonas automatas”). Mieste knibždėte knibžda linksmybių, į kurias kviečiami “maži linksmi piliečiai”. Miestas šurmuliuoja ir gyvena įprastu ritmu. Nenurimstama ne tik dieną, bet ir naktį: vikriai sukdamiesi, kepėjai naktį kepa duonutę (“Duonutę kepa”). Miestietiško kolorito apstu ne tik kūryboje, bet ir jausenoje. Ir iš tiesų pačios poetės filosofija veda ją “kreida išrašinėtom grindinio plytelėm į siaurą miesto skersgatvį, kur gėlėta sudaužyto puodelio šukė (neįkainojamas turtas!), stumdoma akmeniniais langeliais, gali suteikti tiek džiaugsmo, kiek nesuteiktų brangiausia lėlė, nupirkta parduotuvėje. Nulytas grindinys taip gaiviai dvelkia pavasariu, taip juokingai atsispindi veidai kreivame balos veidrodyje.”6 Gražiausi poetės prisiminimai susiję su miestu. Siaura miesto gatvelė, nuaižėjusi siena senamiestyje jai reiškia kur kas daugiau nei pats gražiausias peizažas. Gamtoje poetė jaučiasi svetima, jos prisibijanti ir bet kokioje situacijoje pirmenybę atiduodanti miesto vaizdiniui7. Miesto vizija – subtili dvasinė būsena, užliejanti sąmonę, persikūnijanti į būtį, pripildanti eilėraščių erdvę. Vaiko fantazijos erdvė – ne bet koks miestas, o senamiestis su savo skersgatviais, lėlių teatru, fotografo ar laikrodžių meistro dirbtuvėle, naktinio miesto gyvenimo paslaptimis, su savo kasdienybės džiaugsmais ir įprastu liūdesiu. Kita vertus, vertybių paieškos, pastangos, kad jų atspindžiai poezijoje pasiektų adresatą, tapatūs ir miesto, ir kaimo vaikui. Galbūt tik tai, kas supa miesto vaiką, V. Palčinskaitės poezijoje jam yra artima ir geriau pažįstama. Pasak V. Kukulo, iki V. Palčinskaitės vaikų poezijoje “nebuvo taip lengvai kalbama su miesto vaiku, pagaliau nebuvo ir tokio vitališko temperamento”8. Miesto filosofija leidžia įžvelgti kasdienybės grožį. Ant palangės auginama azalija, agava, alijošius ir net žalias svogūnas, miega aikštėje fontanai, parkuose – suoliukai, rūdija karuselė, pabunda vidurnaktį iš sapno paslaptingieji stikliai…

Kita vertus, “tautosakinė meninio mąstymo forma sąmoningai ar nesąmoningai glūdi autorės kūryboje”9, – teigia P. Jokimaitienė ir tautosakinio mąstymo apraiškomis laiko aplinkos sudvasinimą bei įasmeninimą. Pasakojimo paprastumas ir įtaigumas, kalbos muzikalumas – tai tik dar keletas bruožų, kurie artintų V. Palčinskaitės eilėraštį prie folkloro ištakų. Poezijoje ryški pasakų fantazija. O vienas iš pagrindinių bruožų, pasak M. Vainilaičio, ir yra “poetinės fantazijos, kuri remiasi tautosakos motyvais ir elementais, spalvingumas. Dažname eilėraštyje, rodos, viskas prasideda nuo pasakos, nuo mįslingo klausimo, nuostabos, kurią sukelia situacijos nekasdieniškumas.”10 Įtaigūs tradiciniai tautosakos personažai – lapės, ežiai, vilkai. Gyvūnai įasmeninami, sugyvinama viskas – daržovės, žaislai, buities daiktai, gamtos reiškiniai: “Susikibę už rankučių, / Lietui lyjant, vėjui pučiant, / Šokam šokam sau ratu – / Ir po vieną, ir po du. // Tru-tu-tū! Tru-tu-tū, / Ir po vieną, ir po du” (“Agurkų dainelė”). V. Palčinskaitės eilėraščio stilistika artima liaudies dainai. Originaliai įkomponuotas refrenas primena lopšinės žanrą. Paprasti žodžiai, kalba apie miegą, kreipimasis į vaiką, grafinis išskyrimas, supimo judesio imitacija ryški eilėraštyje “Dėdė miegas”: “– Jau pavargot? / Aš einu. / Daug sapnų / Da-a-linu. (…) Jau pavargot? / Aš einu. / Daug žvaigždžių / Da-a-linu… (…) – Jau pavargot? / Dalinu / Daug saldžių / Sa-a-ap-nų…” Jaustukiniais, onomatopėjiniais žodelyčiais (“Gegutė”, “Gaidys žadina”), garsų sąskambiais, kartojimais, klausimų ir atsakymų deriniais, humoristinėmis situacijomis V. Palčinskaitės eilėraštis artimas liaudies dainos kompozicijai. O įkomponuotas mįslės modelis ar skaičiuotės ritmika primena smulkiųjų tautosakos žanrų stilistiką: “Vienas du, / Vienas du, / Kuo tu, vasara, vardu?” (“Vasaros vardai”). Pasak V. Palčinskaitės, “visais laikais poetai sėmėsi įkvėpimo iš liaudies dainų, kuriose glūdi ir mūsų vaikų poezijos ištakos. Kokios nepakartojamos yra mūsų lopšinės, žaidimai, vaikiškos skaičiuotės, artimos vadinamajai nonsenso – absurdo poezijai. Kiek jose spalvų, netikėtų garsų ir žodžių derinių, lavinančių ne tik poetinę klausą ir įtraukiančių mažuosius į žaidimą. Čia yra labai daug elementų, iš kurių rašytojas taip pat mokosi žaisti poetiniais garsais, keičia savo stereotipinį santykį su žodžiu. Tokia poezija labai artima vaikams. Juk ir patys vaikai, vos pramokę kalbėti, artikuliuoja garsais, tam tikra eilės tvarka dėlioja žodžius, kurdami savąją – paradokso poeziją.”11 Dainiškos intonacijos, lyrizmo apraiškos ir žaismės bei ypač džiaugsmingo pasaulėvaizdžio kūrimas lemia V. Palčinskaitės poezijos tautosakiškumą, o žaidimo pojūtis V. Palčinskaitės poezijoje kyla iš folklorinės jausenos ir, matyt, iš pačios poetės prigimties.

Žaidimas ir šventė

 “Vaiką prajuokinti yra kur kas lengviau, negu priversti jį susimąstyti. Bet vaikams labai reikia ir tų linksmų eilėraščių, kuriuos jie mielai skaito ir deklamuoja. Kas bekurtų vaikams, koks bebūtų kūrėjo talentas – pirmiausia jis išreiškia save”12, – teigė poetė. V. Palčinskaitės eilėraštis vaikų poezijos raidoje pirmiausia išsiskiria optimistine pasaulėjauta. Tokia linksmo, nuotaikingo eilėraščio jausena būdinga nebent L. Žitkevičiaus ar A. Karosaitės kūrybai. Viskas V. Palčinskaitės poezijoje džiugina, spindi, žaižaruoja ir savo linksmumu primena vaikystės kaip žaidimo ir šventės atmosferą. Neretai V. Palčinskaitės eilėraščio vaizdas detalus, spontaniškas ir netikėtas. Juokas giedras ir įtaigus, toks, kuris būdingas tik vaikui. Linksmos snaigės, linksmas fotografas, pavasaris buria ir barsto džiaugsmą, kad būtų linksmiau gyventi, juokias akmenys saulytei, o nepaprastas klouno juokas turi neregėtą galią, kad net “apkurtęs apuokas / Tyliai gieda giesmelę”. Paprasčiausiai nesmagu, “kai nesupranti juokų”. Džiugesio ir linksmumo nuotaikai perteikti V. Palčinskaitė renkasi ne tik humoristines situacijas, ne tik įvardija ar pabrėžia džiugesio, siautulio antplūdį, bet ir perteikia esamas būsenas poetinės formos žaidimais – garsažodžių junginiais, ritmo elementais, primenančiais liaudies vaikų dainų ar žaidimų derinius. V. Palčinskaitės žodis skamba lengvai ir grakščiai, tarytum muzika. Viskas vaikų poezijoje prasideda žaidimu13, – įsitikinusi V. Palčinskaitė. O eilėraštis “Lietučio pasaka” – tipiškas eilėraščio, atsiradusio kaip žaidimas, pavyzdys: “Kas ten trepsi, kas ten šoka, / Kas ten vaikščioja po stogą? // Ci-ku ca-ku, tu-ku tu-ku, / Daug žydrų lietaus nykštukų. // Ilgos plonos jų kojytės, / Žydro stiklo kepurytės.” Žaidiminės poetikos elementai vaikų eilėraštį artina prie žaidimo sukelto įspūdžio, o, pasak V. Palčinskaitės, “tik išmanydamas, perprasdamas žaidimo taisykles, gali ką nors sukurti”14.

Jau trejų metų vaikas nesunkiai skiria pasaką ir realybę, nors ir mėgaujasi pasakiniu pasauliu, dažnai nebrėždamas ribos tarp “būna” – “nebūna”, “tikra” – “netikra”. “Vaiko prigimčiai yra artimas žaidimas, tam tikras teatrališkumas, vaizduotė jam padeda nesunkiai tapti kita būtybe, perimti visus tos būtybės charakterio bruožus. Vaikas ir meno kūriniuose lengvai supranta sąlygiškumą”15, – teigia poetė. Gal dėl to žaidimas su atgijusiais daiktais sukelia ypatingą reakciją, džiugesį, suteikia galimybę išmonės pasaulį paversti žaidimų objektu, jį keisti ir juo džiaugtis: “Visas pulkas buratinų – / Kraustykitės nuo lentynų. // Šen visi – mašinos, lėlės, / Sviediniai ir kaladėlės. // Kol gili naktis už lango, / Kol sapnai praeivius lanko, // Lig pirmųjų spindulių – / Žaisim, šoksim rateliu” (“Žaislų parduotuvė”). Spalvingi, ryškūs, artistiškomis grimasomis veidai lyg per kaukių balių įtraukia į nesibaigiantį šurmulį, pirmiausia – kasdienybėje: šiek tiek koketiška išdykėlė morka džiūgauja, kad ridikėlis dar girdi plakant gelsvą jos širdį, burokas ir bulvė erzina vienas kitą, raudonskruostis pomidoras iš storumo ruošiasi plyšti, išsipuošęs ir išsipustęs maivosi kopūstas, jausdamasis gražiausias ir protingiausias, žirniai žaidžia, juokauja, nenurimsta, išdykauja ir kelia puotą. Puota naktį primena ypatingą šventę. Groja Rinktinių Agurkų žaliasis orkestras, burokas pernakt šoka su morka, kas naktį po šiaurės delčia šoka vėtrungės, fėja groja fleita, o popierinių lėlių šalyje vyksta didžiulė puota, artima pasakų pasaulio fantazijai: “Popierinių lėlių šalyje, / Kur pražydo marga lelija, / Aš nepaprastą knygą skaitau. / Kai ateisi – / Paliksiu ją / Tau” (“Tau”). Iliuzijų pasaulis stulbina savo tikrumu, ištirpsta realybėje (“Cirkas”, “Juokdarys”). Toks persikūnijimas primena vaiko vaizduotės žaidimą: “Senamiesčio keistos lėlės… (…) Jos būna juokingos ir liūdnos (…) Jos pasakoj – virsta į žmones” (“Lėlių teatras”).

V. Palčinskaitės eilėraščio patrauklumą lemia žaidimas paradoksaliomis situacijomis, dar labiau stiprinantis džiugesio nuotaiką: “Ant palangių zuikiai lakstė, / Gėlės – sodininką laistė, / Ir jisai – tiesiog baisu – / Ėmė augt lig debesų” (“Buvo buvo”). Tai, kas suaugusiajam, veikiamam moralinių normų, nepriimtina, vaikui atrodo įprasta ir laukiama: “Aš praeiviams plaukus vėliau, / Skrybėles į viršų kėliau. / Kad atrodytų gražiau, / Dangų su žeme maišiau” (“Pūga”). Juokas kyla iš absurdiškų kasdienybės džiaugsmų: balandis kaip patyręs dažytojas žalia spalva nudažo net kiemsargio ūsus (“Balandis”), o sniego bobai sopa širdį dėl kaimynystėje stovinčio ir iš aukšto žvelgiančio sniego senio, nes jis turi šluotą, kepurę, kibirą ir net dvi sagas – akis (“Sniego boba”). Savo sąmoju V. Palčinskaitės eilėraštis labai artimas M. Vainilaičio posmams. Tuo tarpu spontaniškumą, iš paprastumo kylantį žaismą, lakonišką poetinę kalbą, impulsyvumą, matyt, iš poetės bus “pasiskolinę” jaunesnieji autoriai – V. Kukulas ar L. Degėsys.

Poetinio žaidimo su vaiku sėkmę lemia gebėjimas pačiam persikūnyti į vaiką, pajusti jo norus, pripažinti vaiko kūrėjo fenomeną, nusimesti pedagogo pamokslautojo kaukę, pagaliau – priimti vaikų pasiūlytas žaidimo taisykles. Be šito niekada nebūtų atsiradę daugelis linksmų, tikrą vaiko prigimtį perteikiančių V. Palčinskaitės eilėraščių.

H. K. Anderseno pasakų paslaptis

Paslapties trauka vaikui ypatinga ir susijusi su pasaka. V. Palčinskaitė mena pirmąją vaikystės knygą – H. K. Anderseno pasakas. “Vaikystės šalyje gyvena vienas burtininkas. Jo vardas – Kristijonas Andersenas. Nežinau nieko nuostabesnio už jo pasakas (…). Gal tai jos, Anderseno pasakos, dar tada, vaikystėje, uždegė neapsakomai didelį norą ir pačiai kada nors sukurti tokį fantastinį stebuklų pasaulį, kuriame viskas paklūsta tavo valiai, kur viskas yra įmanoma, kuriame visada nugali tai, kas šviesu, gera, teisinga”, – sakė V. Palčinskaitė16. Nelieka abejonių, kad sukurti kai kuriuos eilėraščius paakino vaikystėje skaitytos H. K. Anderseno pasakos.

V. Palčinskaitė nekartoja H. K. Anderseno pasakų siužetų. Kita vertus, eilėraštyje, net jeigu jis ir turėtų begalinį semantinį lauką, niekaip netelpa (kitaip nei eiliuotoje pasakoje) nuoseklus siužetas. Poetės akiratyje – motyvai, įspūdžiai perskaičius pasaką, nuotaikos niuansai ar bendra, romantinės pasaulėjautos persmelkta plazdenanti nuojauta. Prisiminimu (“Prisiminkim Hansą Kristianą, / Prisiminkim Hansą Kristianą…”) grindžiamas net ne pasakinis, o tik numanomas ar juntamas pasaulio vaizdinys. Iš nieko, kita vertus, iš visko, iš sapno ar tvyrančios paslapties, tos ypatingos dvasinės jausenos, kuriamas ir pasakos, ir eilėraščio pasaulis: “Sukūrei mane, Kristianai keistuoli, / Iš nieko. / Iš sapno kaip žėrinčio sniego. / Dabar aš po kabančiu pasakos tiltu / Degtuką įžiebsiu, / Kad pirštai sušiltų. // Dabar aš jau būsiu. Dabar aš jau būsiu / Ir niekad liepsnelės mažos neužpūsiu, / Kurią dovanojai” (“Mergaitė su degtukais”). V. Palčinskaitė iškelia ypatingą jausmą – padėką rašytojui už gebėjimą matyti pasaulį kitokį: “Dėkingas esu, Kristianai, aš tau – / Kad gulbinu baltu / Staiga pavirtau” (“Bjaurusis ančiukas”). Savo įspūdžius poetė išsako ryškindama vertybes, būdingas H. K. Anderseno kūrybai.

Ilgesys, vienatvė, nusivylimas, laimės iliuzija ir trapumas, siekis ir svajonė – tokie jausmai veikia lyrinio subjekto saviraišką: “Aš juodas kaip anglis, / Aš juodas kaip naktis, – / Galėčiau būti princas, / O esu kaminkrėtys. / Bet sieloj aš poetas – / Ir veidrodžių dugne / Matau pasaulį margą, / Užbūrusį mane” (“Kaminkrėtys”). Beje, polėkio, romantinės svajonės motyvas būdingas visai V. Palčinskaitės kūrybai. Eilėraštyje “Pasakos pradžia” sraigei prasikala taškuoti sparnai, o “Gimtadienis. Vaikų kambarys” – sraigės išmoksta bėgioti kaip vaikai.

Vaiko sielos adoravimas – vienas svarbiausių H. K. Anderseno pasakos motyvų ir esminė V. Palčinskaitės eilėraščių prizmė. Eilėraščiai neperžengia vaikystės pasaulio ribos, jie skirti vaikui. Tuo tarpu, jei bandytume žvilgtelėti į S. Gedos eilėraščius, parašytus H. K. Anderseno pasakų motyvais, pastebėtume, kad nuo pasakų tolstama daug labiau, poetas mėgaujasi ypač savita pasakų pasaulio interpretacija. Tiesioginis V. Palčinskaitės bendravimas su skaitytoju dar labiau artina eilėraštį prie adresato ir primena, kad jis skirtas vaikui: “Mažyli, kur prapuolei? / Ateik / Ir tu, ir tu…” (“Kaminkrėtys”).

Pasak poetės, “dažnai norisi paprastuose daiktuose ir reiškiniuose surasti kažką nepaprasta, o sudėtinguose – paprastumo esmę”17. V. Palčinskaitės poezijoje paprasta tampa nepaprasta, tikrovė virsta pasaka, ir atvirkščiai. Tai labai primena H. K. Anderseno pasakų filosofiją.

Apie vakaro šnabždesius, tylą ir dar daugiau…

Šiandien vaikų eilėraštis vis dažniau kviečia susimąstyti, išgyventi, spręsti sudėtingiausius būties klausimus, filosofuoti ar net medituoti. Nors V. Palčinskaitę traukia kupinas šviesos ir žaismo pasaulis, tačiau daugelis dalykų vaikystėje išgyvenama labai skausmingai, todėl, pasak poetės, “net su pačiu mažiausiu skaitytoju galima ir reikia kalbėti apie viską. Žinoma, pasirinkus atitinkamą, jam suprantamą formą”18. Vaikystė – ne “vien nerūpestinga džiaugsmo sala”19, – ne kartą yra sakiusi poetė, o tyli, susimąstyti akinanti lyrika gali tapti “pirmuoju susilietimu su amžinom vertybėm, pirmąja poetinio susikaupimo minute, pirmu neramiu nujautimu, kad ne visada pareinama… Kur kas vėliau visa tai bus įprasminta gyvenimo pamokose. Tie švelnumo, grožio, žavaus ilgesio daigai, kurie kiekvieną mažą širdį pavers geresne, jautresne”20. V. Palčinskaitė meistriškai kuria situacijas, įprasminančias džiaugsmingus buities reiškinius, jas kaitalioja su apmąstymų, susikaupimo akimirkomis. Štai čia, regis, sąsajos su suaugusiųjų lyrika akivaizdžios. Šalia gyvenimo džiaugsmu trykštančių vaikų eilėraščių atsiranda eilėraštis-įspūdis ar, pasak V. Areškos, aptariančio V. Palčinskaitės suaugusiųjų lyriką, eilėraštis-fragmentas, eskizas, ekspromtas, leidžiantis pasaulį matyti estetiškai gražesnį, šiltesnį ir jaukesnį21, kupiną vidinės nuojautos, nuotaikos ir prasmės. Eilėraštis-fragmentas – meditacinio tipo lyrikos atmaina, atskilusi nuo baladės, romanso ar elegijos22, ir pirmasis sąlytis su visuotinėmis vertybėmis, pirmasis poetinis susikaupimas, pasinėrimas į savo mintis. Poetinis žaidimas atveria įsiklausymo, įsižiūrėjimo ir įsijautimo prasmę: “Tyliai / Kartojasi / Mūsų žaidimas. / Lapkritis / Lapkritis, / Lapų kritimas. /Rudas, / Geltonas, / Raudonas, / Auksinis… / Kas paskutinis? / Kas paskutinis?” (“Lapų kritimas”). Šį eilėraštį V. Auryla įvardija kaip vieną iš melodingiausių23 ir, derėtų pridurti, gražiausių V. Palčinskaitės lyrikoje, nesvarbu, kad nuo jo tik vienas žingsnis iki B. Sruogos “Supasi, supasi lapai nubudinti…” Kita vertus, amžino judėjimo, ciklinės kaitos parafrazės V. Palčinskaitės poezijoje primena kosmologinio pasaulio modelio sampratą (“Taip mes tapome suaugę”). Čia derėtų vėl grįžti prie folklorinės jausenos įprasminimo. Pasak J. Linkevičiaus, V. Palčinskaitės poezijos pasaulis “pilnas ne tik spalvų, bet ir atspalvių bei šešėlių, ne tik garsų, bet ir aidų bei šnabždesių…”24 Emocinis, vaizdinis teksto suvokimas be galo stiprus. Prislopintos intonacijos, tylus susimąstymas, paslaptinga rimtis, švelnumas atveria vienatvės ir liūdesio, įsiklausymo prasmę. Tokie ypač jautrūs ir subtilūs eilėraščiai yra “Paslaptis”, “Iš kur aš”, “Aš esu”, “Vakaro šnabždesiai”, “Žydras puodelis” ir kt. Tačiau net ir meditacinis V. Palčinskaitės eilėraštis nepraranda vaikiškum “Tyla, įsisupus į skarą pūkinę, / Pasiėmė didelę skujų pintinę. / Ji paliepė varnų pulkams netarškėti, / Pasupo prie kelio miegūstą erškėtį. (…) Nutolo. Išskleidė didelę skarą. / Prisėdo ant žemės. Ir buvo taip gera” (“Tyla”). Vaikui susikaupti, susimąstyti, įsiklausyti ir išgirsti, ką šneka tyla, ar suvokti paslapties esmę reikia nemažai pastangų, tačiau tik taip galima pajusti dvasios pilnatvę. Šiuo požiūriu V. Palčinskaitės poezija galėtų būti lygintina su J. Degutytės kūryba. Kita vertus, V. Palčinskaitės kūryboje tokių eilėraščių ne tiek daug. V. Palčinskaitei svarbesnis jaukaus, linksmo, žaismingo ir nerūpestingo, laimingo vaiko pasaulio modelis. Tokie siekiai lemia V. Palčinskaitės eilėraščio savitumą vaikų lyrikos fone.

Sunku šiandien nagrinėti ir vertinti Baltųjų nykštukių meniškumą. Suvokiame buvusios situacijos tragizmą, pripažįstame problematikos gelmę, emocijų įtaigą, tačiau įvertiname ir tai, kad manifestacinio pobūdžio lyrika šiuolaikinio vaiko sąmonėje sulaukia tik tolimo atgarsio, neišliekančio, neužsibūnančio ir, tebūnie, niekad nepasikartojančio.

V. Palčinskaitės eilėraštis – lyg ėjimas nuo paprastesnės prie sudėtingesnės meninės formos, atsižvelgiant į vaiko amžiaus tarpsnius, suvokimo galimybes, žaidžiant ir pamažu artėjant prie gilesnių apibendrinimų, potekstės svarbos, prie to, kas gražu ar paslaptinga. Jei “Poetas pajėgs savo žodžio galia brandinti vaiko sąmonėje tauriausius teisingumo, gėrio ir grožio daigus, – Poetas bus atlikęs savo misiją”25, – sakė V. Palčinskaitė. Ar abejosime, jog pavyko?..

_________________

1 PALČINSKAITĖ, Violeta. Juodos avytės baltoj išsipildymų pievoj. Rubinaitis, 2002, nr. 2, p. 26–27.

2 LINKEVIČIUS, Jonas. “Namų namučių” slenkstį peržengus. Literatūra ir menas, 1978, liep. 8, p. 4.

3 PALČINSKAITĖ, 1 išnaša, p. 23.

4 PALČINSKAITĖ, Violeta. Apie žąsiną moliūgą. Šeima, 1982, nr. 5, p. 38.

5 PALČINSKAITĖ, Violeta. Ieškant stebuklo. Naujos knygos, 1987, nr. 11, p. 19.

6 PALČINSKAITĖ, 4 išnaša, p. 36.

7 PALČINSKAITĖ, 1 išnaša, p. 22.

8 PALČINSKAITĖ, Violeta. Atsinaujinimo viltys. Nemunas, 1985, nr. 8, p. 32.

9 JOKIMAITIENĖ, Pranė. Vaikų poezija ir tautosaka. Iš Šiuolaikinės vaikų literatūros problemos. Vilnius, 1979, p. 120.

10 LINKEVIČIUS, 2 išnaša, p. 5.

11 PALČINSKAITĖ, Violeta; ir SKRIPKA, Vytautas. Takas ar visas vieškelis? Literatūra ir menas, 1984, gruod. 22, p. 6.

12 PALČINSKAITĖ, 11 išnaša.

13 PALČINSKAITĖ, 1 išnaša, p. 25.

14 PALČINSKAITĖ, 1 išnaša, p. 27.

15 PALČINSKAITĖ, 4 išnaša, p. 38.

16 PALČINSKAITĖ, Violeta. Yra tokios planetos… Iš Kelionė į poezijos šalį. Sudarė Dana Levickaitė, Martynas Vainilaitis. Vilnius, 1969, p. 161.

17 Violeta Palčinskaitė. Iš Interviu su rašytojais. Vilnius, 1980, p. 511.

18 PALČINSKAITĖ, Violeta. Rašytojos žodis. Naujos knygos, 1977, nr. 7, p. 30.

19 PAlČINSKAITĖ, Violeta. Ne vien džiaugsmo sala. Nemunas, 1984, nr. 9, p. 8.

20 PALČINSKAITĖ, 8 išnaša, p. 33.

21 AREŠKA, Vitas. Iš Lietuvių tarybinė lyrika. Vilnius, 1983, p. 423.

22 AREŠKA, 21 išnaša, p. 420.

23 AURYLA, Vincas. Iš Lietuvių vaikų literatūra. Vilnius, 1986, p. 200.

24 LINKEVIČIUS, 2 išnaša, p. 5.

25 PALČINSKAITĖ, Violeta. Poetas ir vaikas. Iš Literatūros panorama ‘79. Vilnius, 1980, p. 234.
 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2003 Nr. 4 (28)
 
 

Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
25262728293001
02030405060708
09101112131415
16171819202122
23242526272829
30310102030405
Liepa
    2018     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2017 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.