2018 m. rugsėjo 21 d.
2018-06-29  

BIRŽELIO 30 D. JUBILIEJŲ ŠVENČIA VOKIEČIŲ RAŠYTOJAS IR ILIUSTRUOTOJAS WOLFAS ERLBRUCHAS


1948 m. birželio 30 d. Vupertalio mieste Vokietijoje gimė vaikų knygų iliustruotojas ir rašytojas Wolfas Erlbruchas, pelnęs ne tik viso pasaulio įvairaus amžiaus skaitytojų simpatijas, bet ir profesionalų palankumą bei daugybę apdovanojimų už savo kūrybą, iš kurių svarbiausieji – 2006 m. gautas Hanso Christiano Anderseno medalis bei 2017 m. gauta Astridos Lindgren atminimo premija.


Beje, pastarajai W. Erlbruchas buvo nominuotas jau ne kartą ir tapo pirmuoju vokiečių autoriumi, pelniusiu šį garbingiausią vaikų literatūros apdovanojimą.
 
Baigęs grafinio dizaino studijas Eseno (Vokietija) Folkvango aukštojoje mokykloje, nuo 1974 m. Wolfas Erlbruchas dirbo iliustruotoju reklamos srityje bei bendradarbiavo su žurnalais, tarp jų – „Stern“ ir „Esquire“. Tik praėjus kiek daugiau nei dešimtmečiui nuo savo karjeros pradžios W. Erlbruchas iliustravo pirmąją knygą vaikams – tai buvo Jameso Aggrey „Erelis, kuris nenorėjo skraidyti“ (vok. „Der Adler, der nicht fliegen wollte“, 1985). Po šios knygos sekė dar kelios dešimtys W. Erlbrucho kūrinių vaikų auditorijai – jis ne tik iliustravo kitų autorių knygas, bet ir pats ėmėsi plunksnos; pirmoji jo paties parašyta ir iliustruota knyga – „Baisusis penketas“ (vok. „Die fürchterlichen Fünf“, 1990). Be to, dirbdamas kūrybinį darbą, 1990–2011 m. Wolfas Erlbruchas net trijuose Vokietijos universitetuose ėjo iliustravimo profesoriaus pareigas ir dėstė studentams.
 


Savo kūryboje W. Erlbruchas imasi svarbių, „didelių“ temų: iliustracijos Barto Moeyaerto knygai apie kūrinijos istoriją „Pradžioje“ (vok. „Am Anfang“, 2003), gyvenimo prasmės klausimai savo paties parašytoje knygoje „Didysis klausimas“ (vok. „Die große Frage“, 2004), mirties tema Dolfo Verroeno „Dangus mažiems meškučiams“ (vok. „Ein Himmel für den kleinen Bären“, 2003) bei vienoje žymiausių W. Erlbrucho knygų „Antis, mirtis ir tulpė“ (vok. „Ente, Tod und Tulpe“, 2007). Astridos Lindgren atminimo premijos laureatas teigia nemėgstąs vaizduoti to, kas sąmoningai yra sukurta vaikams: „Daugelis tų dalykų yra visiškas kičas – pavyzdžiui, barbės, peliukas Mikis... Imkime kad ir Pinokį: tikrasis Pinokis yra nedidelė pliauska, o Disney‘jaus animacijoje jis atrodo lyg padarytas iš gumos ar zefyro, neturintis nieko bendra su medine lėle. Vaikams galima piešti rimtai, rimtus dalykus – tą visuomet ir dariau. Man patinka suartinti vaikus su tėvais – kad jie kalbėtųsi, diskutuotų.“1

Bene kiekvienoje recenzijoje ar W. Erlbrucho kūrybos apžvalgoje sutinkame teiginį, kad šio autoriaus darbai skirti dvilypiam adresatui arba keliamas klausimas, ar jo knygos skirtos labiau vaikams, ar suaugusiesiems. Nepaneigiama tai, kad kone visos šio kūrėjo knygos tampa šiuolaikine klasika – nors jose veikia įvairiausi gyvūnai, iliustruotojas juos kuria su tokia išmone ir subtilumu, o jiems nutinka tokie filosofiški, absurdiški ir itin rimti dalykai, kad savo netikėtumo estetika jos patraukia visų amžiaus grupių skaitytojus ir galbūt net nesvarbu, ar tarp jų daugiau vaikų, ar suaugusiųjų.

Kaip pasakoja pats Wolfas Erlbruchas, pirmąją knygą vaikams – vienintelį afrikiečių kilmės amerikiečio intelektualo, misionieriaus ir mokytojo Jameso Aggrey kūrinį, parabolinį pasakojimą „Erelis, kuris nenorėjo skristi“ – jis iliustravęs tikėdamasis vėliau parodyti ją savo neseniai gimusiam sūnui ir pasakyti: „Štai, ją nupiešė tėtis“2. Tiesa, sūnui ši knyga didelio įspūdžio nepaliko. Beje, su gimtajame Vupertalio mieste įsikūrusia leidykla, pasiūliusia W. Erlbruchui iliustruoti šią knygą, bendradarbiavimas tebesitęsia iki šiol – daugiau nei du dešimtmečius W. Erlbruchas kūrė šios leidyklos leidžiamų „Vaikų kambario kalendorių“ (vok.  „Kinderzimmerkalender“) apipavidalinimą. Tiesa, 2018 m. šį darbą perleido taip pat iliustruotoju tapusiam savo sūnui (taip, Leonardui, prieš kurį norėjo pasididžiuoti pirmąja iliustruota knyga!).

Po kelerių metų W. Erlbruchas iliustravo tikra vaikų literatūros sėkme tapusią paveikslėlių knygą – Wernerio Holzwartho „Apie kurmiuką, kuris norėjo sužinoti, kas jam pridirbo ant galvos“ (vok. „Vom kleinen Maulwurf, der wissen wollte, wer ihm auf den Kopf gemacht hat“, 1989), o kurmiukas su kakučio „kepuraite“ tapo atpažįstamu simboliu net neskaičiusiems šios knygos su žavingai komiškomis iliustracijomis. Paties iliustruotojo teigimu, ši knyga galėjo tapti arba visišku šnipštu, arba išties puikiu kūriniu – kokiu ir tapo.3 Tokio didelio pasisekimo pasakojimas apie piktą kurmį, ieškantį, kas gi jam ant galvos paliko kakutį, sulaukė tik skaitytojų vaikų dėka – tai jie „kėlė triukšmą“ knygynuose, reikalaudami šios knygos. Anot W. Erlbrucho, tuometiniams šių skaitytojų tėvams knyga ne itin patiko – jie nenorėjo laužyti jokių tuo metu egzistavusių tvirtų tabu, tačiau tuo pat metu šie praeito amžiaus paskutiniojo dešimtmečio tėvai norėjo išsivaduoti iš senų nuostatų, būti „modernūs“4.

Kaip pastebi W. Erlbrucho kūrybos tyrinėtojai, jo darbas, kuriant „Vaikų kambario kalendorių“, suteikė iliustruotojui galimybę tobulėti ir išbandyti daug piešimo stilių ir būdų, vėliau perkeliant šią patirtį ir į iliustruojamas knygas. Pirmosios W. Erlbrucho iliustracijos savo stilistika yra gana „kurmiškos“ (t. y. lengvai atpažįstamos kaip to paties autoriaus kūriniai pagal žymiausiąjį iš jų). Tačiau vėliau, dėstytojaujant universitete, o ir gaunant vis daugiau užsakymų iliustruoti knygas vaikams bei pačiam ėmus rašyti, W. Erlbrucho skiriamuoju iliustracijų bruožu tampa koliažo technika – savo sumanymams įgyvendinti jis jungia pačias įvairiausias popieriaus rūšis, o personažai kuriami dažniau dėliojant ir sluoksniuojant nei vien piešiant. Ilgainiui žirklės W. Erlbruchui tampa svarbesnės už pieštuką, nors koliažuose nestokojama ir papildomų pieštų akcentų, tad, kaip pastebi jo kūrybos tyrinėtojai, W. Erlbruchas – mišrios technikos iliustruotojas, kaskart iš naujo ieškantis, kas geriausiai tinka konkrečiai temai.

Lietuvių kalba, deja, turime išleistas tik tris Wolfo Erlbrucho knygas – paties rašytas ir iliustruotas „Ponia Majer, paukštelė“ (vok. „Frau Meier, die Amsel“, 1995; liet. k. išleido „Nieko rimto“, 2009) bei „Antis, Mirtis ir tulpė“ (liet. k. išleido „Odilė“, 2017) ir jo iliustruotą Gioconda‘os Belli „Kaip atsirado drugeliai“ (isp. „La historia de la creacion de las mariposas“, 1994; liet. k. išleido „Nieko rimto“, 2010). Lieka tikėtis, kad, W. Erlbruchui 2017 m. gavus Astridos Lindgren atminimo premiją, mūsų leidyklos išleis dar bent porą šio nusipelniusio kūrėjo knygų (ar bent jau laikmečiui ir literatūrinėms madoms nepavaldžią klasiką – „Apie kurmiuką, kuris norėjo sužinoti, kas jam pridirbo ant galvos“).

Pirmoji lietuvių kalba pasirodė paties W. Erlbrucho rašyta „Ponia Majer, paukštelė“. Ši knyga Lietuvoje buvo viena pretendenčių tapti reikšmingiausiu ir meniškiausiu 2009 m. vertimu vaikams (iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė), o ir „tikru netikėtumu“5 – juk tai knyga jauniesiems skaitytojams, kurioje nėra vaikų! Puikus knygos vertimas, vaikų literatūros pasaulyje ne itin įprastas pasakojimas ir žavingos autoriaus iliustracijos išties pelno ne tik jaunųjų, bet ir suaugusių skaitytojų simpatijas.
 
Ponia Majer nuolat dėl kažko susirūpinusi, vis baiminasi, kad gali nutikti nenumatyti baisūs dalykai – ar nebus į pyrago tešlą įdėjusi per mažai razinų, ar nenukris kuris iš nuolat virš jų su ponu Majeriu sodo praskrendančių lėktuvų, ar rytoj patekės saulė... O štai ponas Majeris „gyveno labai nerūpestingai“ ir nuolat primindavo žmonai – „Štai šviečia saulė, o greitai gal pradės snigti – juk nieko nepadarysi.“ Be abejo, skaitytojas jaučia, kad kažkas poniai Majer turi nutikti – juk knyga apie ją, o ir kodėl ji „paukštelė“? Ir štai vieną rytą sode ji aptinka mažytį bejėgį paukščiuką, ir „(d)abar poniai Majer buvo ko sunerimti, ir ji tuoj pat užmiršo saulę ir šaltį, tamsą, sagas, pyragus, lėktuvus ir moliūgų žiedus.“ Parsinešusi radinį namo, vienintelio rūpesčio nuo šiol kamuojama ponia Majer vyro skrybėlėje augina, kaip paaiškėja, juodąją strazdelę, kurią nuolat maitina muselėmis, vikšrais ir uodais. Paukštelė, gavusi Ciepukės vardą, netrunka užaugti, o paukščiai turi skraidyti! Tad ponia Majer nusprendžia savo augintinę būtent to ir išmokyti, parodyti, kaip skraidoma – „(j)uk tikri paukščių tėveliai parodo savo vaikams“. Knygoje tiek mažas, tiek didelis skaitytojas atras mokytojo ir mokinio santykio stebuklą, ir ne šiaip, o tikrą – skraidymo – stebuklą, kuriam lemiamos reikšmės turi ne tik ponios Majer ryžtas ir rūpestis, bet ir ramusis, „nerūpestingasis“ ponas Majeris. Tiesa, pilnai suprasti pono Majerio vaidmenį šiame pasakojime įmanoma tik iliustracijų dėka, o ir jis pats šiek tiek panašus į patį Wolfą Erlbruchą. Vieno karto knygai perskaityti neužteks!  „Ponia Majer, paukštelė“ – tikras lobis, nusipelnęs garbingos vietos kiekvienų namų knygų lentynoje.

Nikaragvos žurnalistės, poetės, rašytojos pasakojimas „Kaip atsirado drugeliai“ (iš ispanų kalbos vertė Irena Plaušinaitytė), atgyjantis įsimintinomis, mišria technika kurtomis Wolfo Erlbrucho iliustracijomis, be abejo, byloja taip pat ne vien apie drugelius, o aprėpia iliustruotojui taip artimą, kur kas platesnį rimtų temų lauką. W. Erlbruchas imasi kūrinijos temos, kurią vizualiai įtikinamai, o kartu neribojant fantazijos ir skaitytojui patraukliai išpildyti – nemenkas iššūkis bet kuriam dailininkui. Iš kur atsirado daiktai, gyvūnai, augalai?
 
Pasirodo, juos kuria visų dalykų Piešėjai! Tačiau jiems leidžiama kurti „tik Žvėrių karalystės žvėris ir Augalų karalystės gėles, vaisius bei augalus“ (p. 5). Visgi tarp Piešėjų atsiranda ir nenuorama Orimtas, mėgstantis svajoti, ką būtų galima sukurti, jei įvairių dalykų Piešėjai nebūtų tokie rimti ir turėtų daugiau drąsos, o „labiau už viską jis troško sukurti ką nors, kas būtų panašu ir į paukštį, ir į gėlę“ (p. 5). Tuo labai susirūpina vyriausioji žinių Senolė, besirūpinanti pasaulio tvarka, aprašyta Kūrybos įstatymuose ir neketinanti leisti nei vienam Piešėjui jiems nepaklusti. Bet Orimtas jai, žinoma, nepaklūsta! „Ar turiu išsižadėti svajonės tik todėl, kad kiti to nesupranta ir šaiposi iš manęs? Nejau turiu suabejoti grožiu ir atsisakyti savo sumanymo?“ (p. 14) – klausia jis ne tik didesnių troškimų neturinčio ir savo gyvenimu patenkinto šuns, bet ir skaitytojo. Galiausiai Orimtas sukuria tai, apie ką svajojo ir „(...)suprato, kad ne veltui ištvėrė tiek daug liūdesio, baimės ir vienatvės valandų, nemigos naktų. Juk drugelis gimė ir iš jo ašarų. Jis galėjo visiems pasakyti: ‚kai nori sukurti ką nors labai gražaus, turi kantriai dirbti.‘ Tada truputį pagalvojo ir nusprendė, kad drugeliai atsiras kaip negražios kirmėlytės ir tik paskui virs nepaprasto grožio būtybėmis“ (p. 40). Beje, iliustracijose vaizduojami gana nerangūs, dideli veikėjai (didžiausia, žinoma, vyriausioji žinių Senolė) žaviai priešpastatomi tam, ką Orimtas stengiasi sukurti – drugelio grakštumui. Rodos, skaitydamas net jauti, kaip pats nori, kad Orimtas kuo greičiau sukurtų tą lengvą, mažytį, trapų gyvį, nes (pasakojimo) pasaulyje jo taip trūksta.

Prieš metus lietuviškai (iš vokiečių kalbos vertė R. Jonynaitė) pasirodžiusi ir viena reikšmingiausių visos Wolfo Erlbrucho kūrybos knygų – „Antis, Mirtis ir tulpė“ – neabejotinai laukta ne tik vaikų literatūros tyrinėtojų bei mylėtojų. Mirties tema galbūt nebėra tokia reta ir bauginanti knygose, skirtose jauniesiems skaitytojams, tačiau paveikslėlių knyga apie mirtį – net ir dabar, praėjus vienuolikai metų nuo pirmojo knygos leidimo vokiečių kalba, vis dar yra drąsus ir sveikintinas autoriaus žingsnis. Juk teksto paveikslėlių knygose įprastai būna mažai, o šioje dar iš puslapio į puslapį keliauja piešta Mirtis! Kaip pastebi Eglė Baliutavičiūtė, ši knyga iš pirmo žvilgsnio atrodo labai paprasta: minimalistinės sodrių žemės spalvų iliustracijos su viena kita ryškesne mėlyna, raudona linija, jose vaizduojami tik svarbiausi suabstraktinti kūrinio subjektų ir objektų koliažai beorėje bežemėje gelsvoje erdvėje: Antis, Mirtis, keletas augalų, vanduo ir pan.6 Ir išties, dvi kitos lietuvių kalba išleistos W. Erlbrucho knygos – spalvingos, ryškios. Visgi šioje autorius linkęs neapkrauti temos papildomais trukdžiais – nei spalvomis, nei paaiškinimais; vyrauja visiškas minimalizmas, kurį galbūt taikliausia pavadinti tobulai glaustu talpumu.

Ar knyga baugi – kiekvienas skaitytojas atsakytų iš savo jausminės, patirtiminės perspektyvos, tačiau skaitant šią istoriją, žvelgiant į ją perteikiančias iliustracijas atsiveria plačios interpretacinių klodų galimybės, o taupiuose, minimalistiniuose paveikslėliuose slypi prasmės, kurias skaitytojui net nebūtina iškart suvokti – šią knygą jis neabejotinai į rankas paims dar ne kartą. Žodžio talpumas, metafizinis teksto svoris, žaismingas dialogų paprastumas tiek skaitančiojo, tiek klausančiojo gali būti priimtas ir kaip „paprastas būdas“ pasikalbėti apie mirtį, ir kaip ledkalnio viršūnės, ties kuriomis net malonu stabtelėti, žvelgiant į jas iliustruojančius vaizdus. „Aš visada, kol tu gyva, esu netoliese – šiaip, dėl viso pikto“ – sako Ančiai Mirtis, ir šis „šiaip, dėl viso pikto“ kuria keistą, baugų, o kartu raminantį jausmą, kad mirtis šalia mūsų – ne tik Anties – dėl viso pikto egzistuoja kone kaip angelas sargas, jei „(b)jauri sloga užpultų ar šiaip kokia nelaimė“.

W. Erlbrucho Mirtis nesineša jokio dalgio, tačiau pirmosiose ir paskutinėse iliustracijose matome ją turint tulpę. Šios gėlės simboliką kūrinyje plačiau apžvelgia E. Baliutavičiūtė7, o mūsų jaunesniojo amžiaus skaitytojams ši tulpė galbūt primins Kęstučio Kasparavičiaus „Ąsočio“ gėles, kurios, nepaisant savo grožio, taip pat neišvengia baigties. Ar mirusi Antis pateks į rojų? Ar Mirtis bus jai švelni? O kas paskui?.. Klausimai, kylantys ne tik vaikams, šioje knygoje sulaukia neperkrautų, nesudėtingų, glaustų, bet be galo talpių atsakymų, kuriuos Mirtis pateikia taip, lyg ji būtų pono Majerio iš knygos „Ponia Majer, paukštelė“ įsikūnijimas (arba atvirkščiai): Ančiai mirus, „Mirtis atrodė beveik truputį nusiminusi. Bet ką padarysi – toks gyvenimas“, o juk ir ponas Majeris rūpesčių kamuojamai žmonai primindavo – „juk nieko nepadarysi“. Knygos „Antis, Mirtis ir tulpė“ pasirodymas lietuvių kalba – tikra dovana mūsų skaitytojams, o kartu ir tam tikras kokybės matas lietuvių vaikų autoriams.

Pastaraisiais metais W. Erlbruchas rašo ir iliustruoja mažiau. Savo namuose Vupertalio mieste jis įkūrė fondą savo darbų išsaugojimui, šis fondas suteikia apgyvendinimą ir darbo galimybes jo kūrybos tyrinėtojams.
 

Bibliografija lietuvių kalba

  • Ponia Majer, paukštelė / iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2009. – 32 p.
  • Kaip atsirado drugeliai / iš ispanų kalbos vertė Irena Plaušinaitytė. – Vilnius: Nieko rimto, 2010. – 44 p.
  • Antis, Mirtis ir tulpė / iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė. – Vilnius: Odilė, 2018. – 30 p.
     

Rekomenduojame paskaityti (ir pažiūrėti)
 

_____________________________

1Interviu su Wolfu Erlbruchu. Prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=JcpJV6UAhqk (Žiūrėta 2018-06-18)
2 Ten pat.
3 Ten pat.
Ten pat.
5 Gintarė Adomaitytė, „Su meile – apie meilę (keli žvilgsniai į verstines 2009 m. knygas)“Rubinaitis, 2010 Nr. 2 (54), p. 11–13.
6 E. Baliutavičiūtė: Memento Mori (knygų apžvaga). Prieiga per internetą: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/26/205593/e-baliutaviciute-memento-mori-knygu-apzvalga (Žiūrėta 2018-06-19)
Ten pat.           

Parengė Diana Gancevskaitė
Nuotraukos autorius Stefan Tell

 

Vaikų literatūros kalendorius.

 

Rubriką „Vaikų literatūros kalendorius“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.





 
Atgal   Spausdinti  

 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
27282930310102
03040506070809
10111213141516
17181920212223
24252627282930
Rugsėjis
    2018     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2017 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.