2018 m. spalio 15 d.
JEI NEUŽTENKA DIENOS, YRA NAKTIS

Rašytoja, aktorė, režisierė, dailininkė Kristina Gudonytė atsako į Eglės Baliutavičiūtės klausimus.
 

 

Kristina Gudonytė


– Gimėte Kaune, dar mažytė persikėlėte su šeima į Vilnių. Taigi užaugote ant asfalto. Ar laikote save miesto vaiku? Kuo ypatinga vaikystė mieste?

– Gimiau Kaune, Šančiuose, bet ne visai ant asfalto. Pirmieji mano namai, į kuriuos buvau parvežta iš Kauno gimdymo namų, buvo įsikūrę mažų medinių namukų kvartale ant pat Nemuno kranto. Namelius supo daržai, sodai, ten netrūko įvairių ūkinių pastatų: malkinių, tvartelių, dirbtuvėlių, būdelių, kur visada buvo galima pasislėpti ir ką nors įdomaus nuveikti. Močiutė (mamos mama), pas kurią bendro gyvenimo aušroje apsigyveno mano tėvai, laikė ožkytę, kurios pienu mus girdė, daugybę triušių, iš kurių vilnos mums megzdavo šiltus megztinius, po kiemą lakstė vištos ir du šunys: vienas didelis, sarginis, kitas visai mažas, kambarinis. Ant didžiojo aš jodinėdavau. Taigi aplinka buvo gana kaimiška ir ilgą laiką, iki su mamyte pradėjome ištrūkti „į miestą“, nė neįsivaizdavau, kad gali būti kitaip.

Su mamyte traukiam prie Nemuno. Kaunas, Šančiai. Apie 1954 m.Ir pirmieji mano prisiminimai nelabai miestiški. Vienas jų – apie mandagumo mieste ypatumus. Prisimenu, kai buvau maždaug dvejų, mamytė man papriekaištavo, kad nemandagiai elgiuosi. Mat kai už tvoros gyvenantys kaimynai su manimi pasisveikindavo, žiopsodavau į juos kvailai šypsodamasi, bet tylėdavau kaip užsiūta. Tada mama apšvietė, kad ką nors sutikus reikia sakyti „labas“. Na, ir prasidėjo! Pamatau prie šiukšlyno besikapstančią vištą – „Labas!“, šunį – „Labas!“, kokį nors paukštelį – „Labas!“. Buvo pasveikintos visos sodo sraigės, sliekai, drugeliai, skruzdės, bitės ir kiti vabzdžiai. Ir, žinoma, žmonės. Kol su mama nueidavome iki nedidelės Šančių krautuvėlės, pasisveikindavau su visais sutiktaisiais, netgi su tais, kurių mama nepažino. Visi stebėjosi ir gyrė mamą, kad gražiai auklėja dukterį.

Viskas šiek tiek pasikeitė, kai išplaukėme į platesnius vandenis, t. y. kai su mama nutarėme autobusu nuvažiuoti pas jos draugę, gyvenančią miesto centre. Įsėdome, iš konduktorės nusipirkome bilietą. Mama užsikalbėjo su kažkokia pažįstama tetule, o aš, nuslinkusi jai nuo kelių, per sausakimšą autobusą patraukiau atiduoti visiems keleiviams mandagumo duoklės. Kai mama apsižiūrėjo, kad dingo vaikas, buvau jau gerokai pažingsniavusi tikslo link. Kilo šioks toks sąmyšis, stotelėje autobusas užtruko kiek ilgiau, kol keleiviai mane iš rankų į rankas perdavė susijaudinusiai mamytei. Kai galų gale išlipome, sužinojau, kad ne su visais būtina sveikintis, tik dar ilgai nesupratau, kaip tuos sveikintinus atsirinkti. O kai man sukako šešeri, persikėlėme į Vilnių ir tada jau prasidėjo tikras gyvenimas ant asfalto.

 – Kaip atsiradote kino ir teatro pasaulyje ir kaip apibūdintumėte tą tarpsnį, kai buvote vaikas, į kurio vietą pakliūti svajojo daugelis kitų? Ką iš jo išsinešėte, ką geriausiai prisimenate?Mokyklos išvykoje su palapinėmis į Rūdninkų girią – stovyklos dailininkė. Apie 1963 m.

– Viskas prasidėjo nuo muzikos pamokų. Buvau, regis, šešerių ar septynerių. Per vieną fortepijono pamoką pas mano mokytoją paplepėti užsuko jo draugas kino režisierius Henrikas Šablevičius. Jis tuo metu Kino studijoje su Arūnu Žebriūnu rinko aktorius naujam filmui. Pamatęs mane prakaituojančią prie fortepijono, nusprendė, kad turėčiau atvykti į aktorių bandymus. Tėvai neprieštaravo ir mamytė mane ten nuvedė. Taip ir prasidėjo...

Iš Kino studijos – į televiziją, iš televizijos – į teatrą. O kur dar „Ąžuoliuko“ koncertų vedimas Filharmonijoje ir kitur, diktorės vaidmuo Dainų šventėse ir pan. Nežinau, ar kas norėjo atsidurti mano vietoje, – niekas man, bent jau garsiai, to nepasakė. Pavyzdžiui, mano geriausia mokyklos laikų draugė Laura labai anksti suprato, kad bus gydytoja, ir mano pavyzdys jos neužkrėtė.

O šiaip aš turbūt savotiškai laiminga, kad taip viskas susiklostė. Kai nuo mažens gyveni tokį intensyvų gyvenimą, labai anksti pradedi suprasti, kas yra atsakomybė, patikimumas, punktualumas, pareiga, laiko planavimas, kas yra kolektyvinis darbas ir kad kiekvienas sraigtelis yra svarbus... Jau vaikystėje sužinojau daug gerų dalykų, kurie labai pravertė gyvenime. Žinoma, mano vaikiškoje aktorinėje biografijoje buvo ir kuriozų. Dabar tie prisiminimai kelia šypseną, o tada man, aštuonmetei ar devynmetei, atrodė, kad atėjo pasaulio pabaiga. Pavyzdžiui, kad ir ši istorija.

Tąkart televizija kruopščiai ruošėsi labai atsakingai laidai apie Lietuvą ir jos pasiekimus. Laida turėjo būti transliuojama per „Interviziją“, o tai reiškia, kad ją matys ne tik penkiolika buvusios Sovietų Sąjungos respublikų, bet ir kitos „draugiškos“ šalys –  Čekoslovakija, Bulgarija, Vengrija, Lenkija, VDR ir t. t. Dar vienas šiurpus dalykas buvo tas, kad laida turėjo būti transliuojama tiesiogiai, t. y. nepalikta jokios galimybės perfilmuoti, pakeisti, patobulinti ir pan. Taigi atsakomybė milžiniška. Kažkokia komisija nusprendė, kad ją vesti turiu aš. Tekstą rusų kalba su įvairių tautų kalbų intarpais man įteikė prieš gerus du mėnesius, todėl turėjau gražaus laiko jį išmokti atmintinai. Su režisieriumi, jo padėjėjais ir dar kažkokiais veikėjais „iš aukščiau“ ne kartą jį buvau pasikartojusi – viskas ėjo kaip iš pypkės.

Studentė. Po biografinio darbo apie M. Mironaitę  ir jos kūrybą pristatymoTą baisią dieną į televiziją susirinkome prieš kelias valandas. Visi tyliai kraustėsi iš proto, įtampa pamažu užsikrėčiau ir aš. Ir staiga, tarsi to būtų buvę maža, ateina žinia (paklaikusios laidos redaktorės pavidalu), kad iš aukščiausios valdžios gautas nurodymas pakeisti dalį mano teksto. Pamačiusi lapą su naujais žodžiais, supratau, kad pražuvau. Iki transliacijos buvo likusi maždaug valanda. Ką gi... Visi aplinkiniai suprato, kad to teksto aš net ir labai norėdama nespėsiu išmokti, ir puolė ieškoti išeities. Tuo metu vadinamųjų suflerių televizijoje dar nebuvo. Taigi iš rekvizito sandėlio buvo atgabenta didelė mokyklinė lenta, besisukanti apie savo ašį, ir visas tekstas buvo balta kreida tvarkingai užrašytas abiejose jos pusėse. Lentą pastatė šalia kameros, kad gerai matyčiau.Kadras iš muzikinio filmo „Skambantis namelis“.  Apie 1969 m.

Galų gale atėjo lemtinga minutė, kamera įsijungė, transliacija prasidėjo. Pirmoji dalis – šalių pasveikinimas įvairiomis kalbomis – pavyko puikiai ir atsirado šiokia tokia viltis, kad kaip nors išsisuksime. Visai pusėtinai perskaičiau ir naująjį tekstą vienoje lentos pusėje. O tada buvau priversta akimirką kitą stabtelėti, mat režisieriaus padėjėja pamiršo lentą persukti, kad galėčiau skaityti toliau. Tuo metu buvau eteryje, negalėjau jai priminti ar duoti jokių užuominų – būčiau tik dar labiau viską sugadinusi. Taigi supratusi, kad išsigelbėjimas nuo tarptautinio fiasko – tik mano pačios reikalas, nusišypsojau ir pradėjau viską malti savais žodžiais – juk rusiškai skaičiau ir kalbėjau pakenčiamai, o tekstą buvau ne kartą perskaičiusi. Akies krašteliu mačiau, kad filmuotojai trumpai susižvalgė, matyt, pajutę, kad kažkas ne taip, bet lentos taip ir neapsuko, tai niekam į galvą neatėjo. Šiaip ne taip pabaigiau savo „opusą“, o kamerai išsijungus atsisėdau ten pat ant žemės ir pravirkau. Man tada buvo maždaug aštuoneri ar devyneri, galima suprasti.

– Kalbant apie dirbančius vaikus dažnai turima omenyje ne tik sėkmė, bet ir tamsioji jų darbo pusė (apie ką jau ir užsiminėte): įtampa, stresas, pervargimas ir kiti sunkumai, kuriuos jie patiria. Kaip prisimenate tą gyvenimo tarpsnį?Džonas (su akiniais) iš spektaklio „Piteris Penas“. Apie 1978 m.

– Taip, nuovargis buvo begalinis. Visą mokyklos laikotarpį atsimenu kaip metą, kai nuolatos norėjau miego. Galėjau užmigti per pamoką mokyklos suole ar pradėti snausti prie lentos, jei mokytoja įsileisdavo į ilgesnius samprotavimus. Prisimenu, kaip laukdavau sekmadienių ir atostogų, kai nereikėdavo eiti į mokyklą ir gyventi nuolatinėje įtampoje dėl neparuoštų iki galo pamokų. Nors vasarą ir sekmadieniais taip pat tekdavo vesti laidas televizijoje, kartais filmuotis TV spektakliuose, vaidinti radijo pjesėse, garsinti filmus, važinėti į gastroles su teatru, visgi krūvis gerokai sumažėdavo. Žinoma, toks gyvenimėlis atsiliepė sveikatai. Kai kartą mokykloje nualpau ir gydytojai nustatė išsekimą, tėvai ne juokais susirūpino. Nuo tada pas mus kartą ar du per savaitę ateidavo tokia maloni medicinos seselė ir suleisdavo man kažkokių vitaminų. Prisimenu, skausmingiausi buvo B grupės vitaminai – dar ilgai jausdavau dūrio vietą.

– Ar Jūsų šeimoje skaitymas buvo svarbus? Ar patiko skaityti pačiai? Galbūt prisimenate pirmąsias knygas?

– Neįsivaizduoju savęs be knygų, skaitau nuo tada, kai išmokau skaityti. Vaikystėje skaičiau viską iš eilės, viską, kas tik atsirasdavo mūsų namų knygų spintoje, – nuo geografijos žemėlapių ir enciklopedijų iki meilės romanų, močiutės Naujojo Testamento, Katekizmo ir maldaknygių. Didžiausia knygų entuziastė mūsų šeimoje buvo mamytė: ji knygas pirkdavo, keitėsi su draugėmis, parsinešdavo iš bibliotekos. Tą patį dariau ir aš. Pirmosios mano knygos buvo Eduardo Mieželaičio Zuikis Puikis, kurį mokėjau atmintinai, namų bibliotekoje turėta Salomėjos Nėries, Maironio, Kazio Binkio, Vinco Mykolaičio-Putino, Žemaitės, Antano Vienuolio, Juozo Baltušio kūryba, Nikolajaus Nosovo Nežiniuko ir jo draugų nuotykiai, Jurijaus Olešos Trys dručkiai, nuostabioji Lewiso Carrollio Alisa Stebuklų šalyje, Marko Twaino knygos, Jonathano Swifto Guliverio kelionės, Gianni’o Rodari’o Čipolino nuotykiai, Danielio Defoe Robinzonas Kruzas, įvairių šalių pasakos, graikų mitai – visko net ir neatsimenu.

Kūrybinė jaunimo stovykla prie Alaušo ežero.  Skaitau K. Binkio eiles. Apie 1974 m.– Ar nuolat dirbdama turėjote laiko skaityti paauglystėje, o gal teskaitėte privalomąją literatūrą? Kokios to laikotarpio knygos labiausiai įsiminė?

– Geriems dalykams laiko visada atsiranda – jei neužtenka dienos, galima tuo užsiimti naktį po antklode, pasišviečiant žibintuvėliu. Iš privalomosios literatūros sąrašo didžiąją dalį knygų paprastai jau būdavau iš anksto perskaičiusi. Bet iš jų nelabai ką ir atsimenu, matyt, ne visos padarė neišdildomą įspūdį. Visai kas kita – Fiodoras Dostojevskis, Antonas Čechovas, Michailas Bulgakovas, Guy de Maupassant’as, Theodore’as Dreiseris, Alexandre’as Dumas, Jules’is Verne’as, Agatha Christie. Į rankas pakliuvo ir žiauriai pritrenkė knygos rusų kalba – Franzo Kafkos Rinktinė ir Pierre’o Choderlos de Lacloso Pavojingi ryšiai, kiekviena savaip, bet labai stipriai paveikė. Visgi mano mėgstamiausi buvo Williamas Shakespeare’as (ypač tragedijos) ir Charlesas Dickensas. Jų knygas skaitydavau ne po kartą ir visada rasdavau ką nors tokio, ko anksčiau nepastebėjau. Dar vėliau pradėjau kraustytis iš proto dėl Ernesto Hemingway’aus, Maxo Frischo, Somerseto Maughamo ir Arthuro Conan Doyle’io.

Kadangi nuo pat vaikystės vaidinau teatre, iškaulydavau iš Literatūrinės dalies vedėjo ir perskaičiau daugybę pjesių – Tennessee’io Williamso, Luigi’o Pirandello, Jeano-Paulio Sartre’o, J. B. Priestley’io, Knuto Hamsuno, Augusto Strindbergo ir kitų dramaturgų. O kai perskaitai pjesę, labai įdomu žiūrėti spektaklį, lyginti skaitant susikurtą vaizdą su režisieriaus interpretacija. Kartais labai nusivildavau, o kartais iš teatro išeidavau priblokšta ir ilgai negalėdavau atsigauti nuo užplūdusių emocijų. Prisimenu įspūdį, kurį man, moksleivei, padarė Panevėžio teatre pastatytas Strindbergo „Mirties šokis“ (rež. Juozas Miltinis) arba Vilniaus akademinio dramos teatro spektaklis pagal Sartre’ą „Altonos atsiskyrėliai“ (rež. Henrikas Vancevičius). Visko nenupasakosiu, žodžiais to apsakyti neįmanoma.

– Į meno, kultūros pasaulį patekote dar visai vaikas. Ar suvokimas, kad Jūsų vieta čia, yra iš vaikystės ar atėjo vėliau – bręstant arba net subrendus?Sašenka iš spektaklio „Stepančikovo dvaras ir  jo gyventojai“. 1971 m.

– Nelengva į tai atsakyti, juolab kad įdomu buvo viskas, o pagundų – daug ir įvairių. Pavyzdžiui, viena iš įdomiausių negrožinių vaikystės knygų, pagal kurią ilgai išdarinėjau įvairius bandymus, buvo Jakovo Perelmano Įdomioji fizika. Iki ją įveikiau ir viską išbandžiau, rimtai maniau, kad fiziko profesija – pati įdomiausia pasaulyje. Nepaprastai gerai parašyta knyga, iki šiol ją turiu, reikėtų perleisti, kad ir šiandieniniai vaikai pajustų smagiąją fizikos pusę. Dar viena be galo kabinanti, šiurpoka knyga buvo Kriminalinė medicina, skirta kriminalinės medicinos ekspertams. O kur dar magijos ir burtų knygos! Kai į kosmosą pakilo pirmasis žmogus Jurijus Gagarinas ir visas pasaulis tik apie tai tekalbėjo, nusprendžiau, kad baigusi mokyklą tapsiu kosmonaute, be galo norėjau paskraidyti beorėje erdvėje, valgyti iš tūbelių ir pamatyti, kaip mūsų planeta atrodo iš aukščiau. Jeigu gerokai už mane praktiškesnės klasės draugės iš gerų paskatų nebūtų manęs nusodinusios ant žemės, dar klausimas, kaip viskas būtų pasibaigę.

O jeigu rimtai, mano profesija, matyt, buvo nulemta „iš aukščiau“. Taip anksti pradėjus suktis įvairiose kultūros srityse sunku buvo įsivaizduoti ką nors kita. Meninis gyvenimo būdas jau buvo kraujyje, tapo kone prigimtiniu dalyku. Juk, be visų vaidybų televizijoje, Kino studijoje ir teatre, maždaug nuo septynerių aš dar mokiausi groti fortepijonu, turėdama absoliučią klausą po metų buvau išsiųsta į Juozo Tallat Kelpšos muzikos mokyklą ir grojau smuiku, lankiau meninę gimnastiką, mergaičių vokalinį ansamblį ir dramos būrelį. Galima sakyti, gyvenau ir kvėpavau kultūra, taigi neturėjau pasirinkimo, o svarbiausia, kad tai man labai patiko.

– Savo pirmojoje knygoje Gėlių dvaras rašėte: „Turbūt sutiksite, kad visi jie [tėvai] yra kažkuo nepaprastai panašūs, visi nuolatos neturi laiko, dažniausiai būna susiraukę, baisiai susirūpinę dėl niekada nesibaigiančių svarbių reikalų, ir tai bene pagrindinis visų tėvų skiriamasis bruožas. Jeigu jau kuris nusišypsojo tau be jokios apčiuopiamos priežasties <...>, nesitikėk nieko gera: lauk klastos arba įsitikink, ar tavo gimdytojui neprasidėjo laikinas proto užtemimas“ (p. 10). Suprantu, kad čia hiperbolizuojate, bet knygose gana kritiškai vertinate suaugusiuosius, tad smalsu, ar tokius regėjote ir savo tėvus?

– Tokius ir regėjau. Mano knygose viskas iš gyvenimo, ypač veikėjų charakteriai – kartais šiek tiek utriruoti, hiperbolizuoti išryškinant vyraujančias savybes, bet realūs. Turbūt kitaip ir būti negali. Ypač tai atsispindi Blogos mergaitės dienoraštyje. Valdingas tėvas, prie jo prisitaikyti linkusi motina, mylinti savo vaiką, bet nedrįstanti prieštarauti sutuoktiniui, kai šis ne visada tinkamai elgiasi. Mano mama buvo linkusi savo įsitikinimus ir principus paaukoti dėl šventos ramybės. Nuolatos teisindavosi, kad yra tokia, kokia yra, pasislėpusi paverkdavo arba nedrąsiai puse lūpų pasiguosdavo, jautėsi nevykėlė, pati kentėjo ir nesąmoningai vertė kentėti mane. Atrodo, Istvánas Örkény yra pasakęs: „Kai žmogus nieku laikomas, ilgainiui nieku ir virsta.“ Man visada norėjosi mamą apginti, atverti jai akis, bet ji tam priešinosi, bijojo bet kokių permainų. Blogos mergaitės dienoraščio Kotrynos mama ryžtingesnė: nors būdama švelnaus, minkšto charakterio, ji išdrįsta žengti drąsų žingsnį ir išsiskirti su dukros tėvu. Mano mamytė su viskuo susitaikė... Mano gimdytojai visą gyvenimą vaidino idealią mylinčią šeimą, o iš tikrųjų apgaudinėjo vienas kitą ir galbūt save. Mama – nutylėdama, kas dedasi širdyje, tėvas – apgaudinėdamas ją, meluodamas. Kai pradėjau tai suprasti, pasibaisėjau, kiek daug ten buvo melo... Abu jau iškeliavę toli toli, bet nelengva tai prisiminti ir apie tai kalbėti...

– Savo pačios šeimoje stengėtės puoselėti visai kitokius santykius. Kaip juos apibūdintumėte? Ar skaitėte savo augantiems vaikams?

– Taip, stengiausi viską daryti atvirkščiai. Labai norėjau, kad mes visi būtume tikri draugai. Jokios prievartos, jokio diktato, visiška demokratija ir pasitikėjimas vienų kitais. Bet, regis, taip pat būsiu perlenkusi lazdą, tik į kitą pusę.

Turiu prisipažinti, kad savo vaikams skaitydavau retai. Skaitymą mums atstodavo tylūs pasikalbėjimai prieš miegą, jie taip norėdavo: „Kriste, papasakok ką nors!“ Šnekėdavomės, su fantazuodavome visokių nuotykių, istorijų, kurios galėtų nutikti, kalbėdavomės apie gyvenimą, kol jie užmigdavo... Mano vaikai dar iki mokyklos buvo išmokę šiek tiek skaityti ir greitai pradėjo ryti knygas patys, be mano pagalbos, abu nuo mažens buvo labai savarankiški. Šeštoje klasėje dukra jau buvo perskaičiusi visą mano Shakespeare’ą.Vilniuje prie savo namų. 1975 m.

– Atrodote kaip žmogus, kuriuos vadina neramiomis, bet stipriomis asmenybėmis: turėjote drąsos ir atkaklumo daryti ir gyventi, kaip norite, eksperimentuoti, rizikuoti, neapsiribojote viena veikla. Papasakokite apie savo jaunystės nuotykius, studijas, kūrybinius darbus.

– Jaunystės nuotykius?! Ooooo... Net neįsivaizduoju, nuo ko reikėtų pradėti, o pradėjusi – kada galėčiau tas istorijas baigti... Aišku viena, kad turbūt tektų rašyti romaną, nes išties yra ką papasakoti. Iš pradžių baigiau du kursus Vilniaus universitete, kur studijavau vokiečių kalbą ir literatūrą. Mat reikalai šeimoje taip susiklostė, kad tėvai po ilgų diskusijų pasakė griežtą „ne“ mano svajonėms studijuoti aktorystę. Aš tada dar buvau gera mergaitė, nusileidau jiems ir pasirinkau kalbos studijas.

Po poros metų gatvėje susitikau režisierių Vancevičių – buvome pažįstami nuo mano teatrinės vaikystės laikų. Jis pasakė, kad tuometinėje Konservatorijoje rengiasi rinkti aktorių kursą, pasiūlė ir man prisidėti. Pagunda buvo begalinė – tėvams nieko nesakiusi atsiėmiau iš universiteto dokumentus ir įstojau į aktorinį. Jį baigusi dešimt metelių dirbau teatre, bet ilgainiui aktorystės man pasirodė per maža. Pradėjau daug tapyti, dalyvauti parodose ir svajoti, kaip gyvenimą padaryti dar spalvingesnį. Tad kai sužinojau, kad Maskvos kinematografijos institute renkamas jau studijavusiųjų menus kursas, nedvejodama ten nuvažiavau, įstojau ir įgijau kino režisieriaus dokumentininko profesiją. Na, dar buvo televizijos ir kino prodiuserių kursai Bornholme (Danija) – reikia mokėti organizuoti darbą ir gauti būsimiems filmams pinigų, ar ne? Juk ko pats nepadarysi, ir niekas kitas nepadarys. O šiaip tai labai mėgstu mokytis, gilintis į nežinomas sritis. Ir knygas rašydama kaskart labai rimtai ruošiuosi: skaitau reikiamą literatūrą, siekiu, kad mano knygos turėtų ir tam tikrą edukacinę vertę.

Su dukrele Elzyte prie namų Žvėryne. 1986 m.– Kodėl pradėjote rašyti, ir dar paaugliams? Kokia Jūsų pirmosios knygos atsiradimo istorija?

– Knyga gimė iš neįgyvendinto scenarijaus. Tuo metu LRT jau buvau pastačiusi du videofilmus: „Dvynukės“ (pagal Ericho Kästnerio apysaką vaikams) ir „Dvynukės ir dvynukai“ (pagal savo pačios scenarijų). Šie filmai turėjo aukštą reitingą, buvo rodomi daugybę kartų, televizija ir aš gaudavome daug laiškų su prašymais nufilmuoti istorijos tęsinį. Taigi parašiau scenarijų, pradėjau ieškoti papildomų pinigų filmui, bet visus tuos pasirengimo darbus nutraukė nelaimingas atsitikimas – netikėtai susilaužiau koją. Tapo aišku, kad nei režisuoti, nei prodiusuoti mažiausiai pusmetį tikrai negalėsiu. Apėmė juoda neviltis – juk tiek darbo jau įdėta! Taigi kad neišsikraustyčiau iš proto be paliovos galvodama, kaip man gyvenime nesiseka, pradėjau, iš pradžių lyg žaisdama, iš scenarijaus kurti prozos kūrinį. Tuo metu net neplanavau tos rašliavos kam nors rodyti. Bet baigus pasidarė įdomu, ar man pavyko, ar tai grynas niekas. Smalsumas nugalėjo. Internete susiradau arčiausią leidyklą – tai buvo „Lietus“ Dominikonų gatvėje. Po ilgų svarstymų surizikavau pasiramsčiuodama ramentais šiaip taip ten nukėblinti ir įteikiau tekstą kiek nustebusiam leidėjui. Ir ką sau manote? Po poros dienų man paskambina ir sako: „Valio! Leidžiam!“ Va jau šito tai nesitikėjau... Taigi nukėblinau dar kartą, išklausiau vieną kitą pastabą ir prašymą pakeisti vokiškus vardus lietuviškais. Namie taip ir padariau. Ir dienos šviesą išvydo Gėlių dvaras.

– Bendraujant su Jumis, skaitant Jūsų knygas justi, kad paauglių pasaulis, problemos, mąstymas Jums labai artimi. Jūsų knygos paauglių mėgstamos, statomos teatre, verčiamos. Ar Jūsų pačios paauglystė išliko tokia ryški, ar iš kažkur kitur ateina ta jauno žmogaus pasaulėjautos pajauta?

– Turbūt ir viena, ir kita. Kai žiūriu į jauną žmogų, girdžiu, kaip jis samprotauja, atpažįstu save ir tai mane jaudina. Norisi jam daug ką paaiškinti, ko dar nežino, bet netrukus sužinos, gal net be galo skausmingai. Norisi apginti nuo kvailų klaidų, kurių ir pati esu pridariusi daugybę. Matau, kaip jie sukinėjasi bendraamžių būryje ir neturi šalia vyresnio, išmintingesnio geranoriško žmogaus, autoriteto, kuriuo galėtų pasitikėti, kuris padėtų jiems spręsti problemas. O tokio žmogaus kiekvienam iš mūsų labai reikia, ypač šiame be galo sudėtingame gyvenimo etape. Kita vertus, aš – gal dėl aktorinės prigimties – lengvai įsijaučiu į kiekvieną vaidmenį, šiuo atveju – į paauglį. Ir man nesvarbu, kokia forma tai atlikti: suvaidinti scenoje, aprašyti Blogos mergaitės dienoraštyje ar nutapyti įtaigų portretą. Tai pavyzdys, kaip viena profesija gali padėti kitai. Todėl jas ir kolekcionuoju.

– Jūsų knyga Blogos mergaitės dienoraštis sulaukė didelio pasisekimo. Ji išversta į kelias užsienio kalbas, o Rusijoje išleista net tris kartus. Skaitytojai ir kritikai ją išrinko į reikšmingiausių visų laikų lietuvių vaikų literatūros kūrinių sąrašą „Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai“, o dabar dar kuriate televizijos filmo scenarijų pagal šią knygą. Kokia jos atsiradimo istorija?

Blogos mergaitės dienoraštis atsirado, kai vieną gražią dieną ryžausi padaryti šiokią tokią tvarką savo popieriuose: išmesti, kas nereikalinga, ir padaryti vietos naujoms knygoms. Kuisdamasi suradau senus mokyklinius dienoraščius, kur buvo jausmingai aprašyti pirmieji susižavėjimai, meilės seilės, tais laikais rašyti eilėraščiai ir pan. Skaičiau išsižiojusi, nes daug ką jau buvau primiršusi, buvo ir gražu, ir graudu, ir juokinga vienu metu. Svarbiausia, viskas be galo tikra. Tada ir kilo mintis: kodėl gi neparašyti knygos? Dienoraščių nekopijavau, bet visiškai atsidaviau juose vyravusiai nuotaikai. Beje, eilėraščius panaudojau beveik netaisytus. Dabar turbūt taip neparašyčiau.Su vaikais Karoliu ir Elžbieta. 1990 m.

– Jūs, kaip sakoma, – plataus profilio menininkė: tapote, rašote ir knygas, ir scenarijus populiariems televizijos serialams. Kaip suderinate tokias skirtingas ir daug energijos, ypač intelektinės, reikalingas veiklas? Kaip atrodo Jūsų darbo diena (o gal naktis)? Gal turite kokių kūrybinių prietarų?

– Viskas vyksta savaime, svarbiausia – pradėti ir nugalėti savyje išankstinį pasipriešinimą ir visokius kompleksus. Paskutiniai dveji metai man buvo ypač sunkūs – vienu metu rašiau ir knygą, ir serialą. Daug geriau, kai gali atsiduoti vienam darbui ir padaryti jį kuo geriau. Bet kartais gyvenimas pakoreguoja savaip.

Mano dienotvarkė pasižymi tuo, kad jos iš viso nėra: atsikeliu, išsiverdu kavos ir tada, ją gerdama, pradedu rikiuoti dienos darbus. Beje, galiu labai protingai viską sudėlioti, bet tai nereiškia, kad po minutės viskas neapsivers aukštyn kojomis. Žodžiu, visiška netvarka: jausmai sau, mąstymas sau. Vos nusprendusi bent keturias valandas pasėdėti prie serialo, stveriu storą sąsiuvinį ir užsirašinėju mintis knygai, kad nepamirščiau. Taip ir gyvenu.

– Atrodote labai ekstravertiška, komunikabili, besiveržianti į pasaulį asmenybė, bet kūrybai, ypač rašymui, būtinas atsiskyrimas ir vienatvė. Ar mėgstate ją?

– Be galo – tai pati mieliausia mano būsena. Vienatvės, o tiksliau, kokios nors gyvos būtybės trūkumo, šalia savęs aš nejaučiu. O ir kaip galiu jaustis vieniša (ta niūriąja prasme), kai aplinkui tiek knygų, kai smegeninėje nuolat grumiasi visas būrys personažų? Kartais pasigendu tikros, turbūt šiek tiek utopinės vienatvės – gebėjimo užsimiršti, apie nieką negalvoti.

– Kurį kūrinį laikytumėte gyvenimo darbu? O gal kiekvienas jų yra didelės dėlionės dalis?

– Tokio kūrinio, ko gero, neturiu... O tiksliau, kad ir ką rašyčiau, tapyčiau, režisuočiau, atsiduodu visiškai: stengiuosi padaryti arba labai gerai, arba iš viso nė nebandau... Todėl kiekvienas darbas man savaip brangus, tai tam tikras daug reiškiantis gyvenimo etapas... Bet gal dar atsiras ir tasai gyvenimo darbas, juk niekada negali žinoti.

– Kokie tolesni Jūsų planai? Nauja knyga? Spektaklis? O gal koks nors visai netikėtas nuotykis?

– Kol kas viskas labai neaišku. Turiu porą pasiūlymų statyti spektaklius: vieną Lietuvoje, kitą užsienyje. Norėčiau imtis naujos knygos, bet dar nežinau serialo reikalų. Taigi šiek tiek palūkėjus, tikiuosi, viskas išsispręs. O nuotykiai visada šalia.

Nuotraukos iš K. Gudonytės asmeninio archyvo

Žurnalas „Rubinaitis“, 2018 Nr. 1 (85)




Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
01020304050607
08091011121314
15161718192021
22232425262728
29303101020304
Spalis
    2018     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2017 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.