2017 m. rugpjūčio 23 d.
2017-06-15  

KĄ JIE SKAITO? SELEMONAS PALTANAVIČIUS



Rubrikoje „Ką jie skaito?“ apie labiausiai pamėgtas savo vaikystės knygas pasakoja rašytojas, gamtininkas, akcijos „Metų knygos rinkimai 2016“ laureatas (jo knygą vaikams „Maži ežiuko sapnai“ skaitytojai išrinko Metų knyga) Selemonas Paltanavičius.


Net nežinau, ar visas savo perskaitytas knygas prisimenu. Tuo labiau – vaikų, nes prieš 50 ir daugiau metų jų į rankas pakliūdavo ir tokių, kurių skaityti nevertėjo. Na, tiek jau to – ir jos kažką paliko. Tačiau buvo tokių, kurias ir dabar matau, prisimenu; ko gero, jas ir vėl mielai perskaityčiau...

Vincas Pietaris „Lapės gyvenimas ir mirtis“. Kokia paprasta pasaka apie lapę – gudrią, galinčią savo protu įveikti ir vilką, ir mešką. Tada galvojau – kažin, ar ji tokia pati, kokią mačiau dar rankose nelaikęs šios knygelės. Tada važiavome rogėmis, ji sušmėžavo pro pusnyną ir tėtė parodė botagu – žiūrėk, lapė! O po to iš miesto parvežė Vinco Pietario knygutę. Ji buvo tokia graži, kad neišleidau jos iš rankų ir pats mokiausi pažinti raides. O kai dar pasakė, kad tas pats V. Pietaris – mūsų kraštietis, užaugęs štai tame... kaime... Šiandien atsiverčiu knygelę – plona. Ir sakiniai, atrodo, padailinti, ir žodžių, kokie buvo – jau nėra. Gal per „seni“? Tačiau knygelė ir ta lapės pasaka padėjo ne tik man. Tikiu, kad tinkamai perskaityta, o kai kur – paaiškinta, ji galėtų būti lygsvara tarp senojo kaimo ir dabarties, tarp tikrovės ir pasakos. O gal tų skirtumų net nėra? Ačiū už tai mano kraštiečiui Vincui Pietariui...

Felix Salten „Bembis“. O, kad visiems rašytojams pavyktų parašyti nors po vieną tokią knygą! Maža, kietais, bet jau gerokai nušiurintais viršeliais knygutė į rankas pakliuvo netikėtai. Pasakojimas apie mažą stirniuką, apie girios ir stirnų pasaulį, apie gerumą ir blogį, apie tai, ką man reikėjo sužinoti, buvo didelė vaikystės dovana. Tikrai ne gamtininkas F. Zaltenas kai kuriuos savo kūrinius skyrė gyvūnams, ir tą, sakyčiau, padarė meistriškai. Tai kas, kad jo gyvūnai „kalbasi“ – jei reikia mums, gali būti leista ir tokia forma.

O visas pasaulis ir viskas, kas jame vyksta, autoriaus pateikiama paties nekalčiausio gyvūnėlio akimis. Štai jis atrado jonvabalius... Prisimenu, po to ir aš jų ieškojau, turėjo prabėgti nemažai laiko, kol juos pamačiau. Štai Bembis išmoksta skirti girios garsus – ką praneša, kaip apie pavojų perspėja kėkštas, ką sako voveraitė. Ir vėl – stebėjausi: kaip anksčiau nesupratau kėkšto tarškimo ir žinios, kurią jis perduodavo giriai pamatęs mane. Nuostabiausia figūra – Bembio tėvas, stirninas, kurio nėra su jais, bet kuris visada greta. Kai ateina audra, tik jis žino, kaip reikia elgtis. Kai užgriūva medžioklė, jis geriausiai žino, kaip išsigelbėti. Nežinau, ar daugeliui vaikų ši knyga buvo tokia paveiki ir laukiama, kaip man. Tačiau visame pasaulyje leista ir leidžiama knyga skaityta milijonų, o stirniukas Bembis užkariavo vaikų (ir ne tik jų) širdis, tapo gėrio simboliu. Tiesa... man buvo ir išliko mielas tas senasis leidimas, nes... kalti dailininkai, Bembį kažkodėl mėgstantys vaizduoti ne stirniuku, o amerikiniu baltauodegiu elniu. Buvo išleista ir dar viena knyga – „Bembio vaikai“, smagu, kad ja autorius nesugadino įspūdžio apie Bembį. O tai  – jau labai daug...

Tadas Ivanauskas „Gamtininko užrašai“. Kas jums sakė, kad tai – ne vaikams skirta knyga? Buvau tik mažai pasaulio matęs pradinukas, kai paėmiau ją į rankas – garbaus mokslininko, Lietuvai ir jos kultūrai, gamtai dariusio daugybę gerų darbų žmogaus veikalas man buvo pats tinkamiausias. Kas žino, gal jis ir padėjo brėžti tolesnę gyvenimo liniją? Tačiau tada virpėdamas verčiau lapą po lapo... štai jo gimtinė Lebiodka ir pirmosios knygos, štai Čepkeliai ir raisto pakraščiuose stovinčios drevėtos pušys. Pagaliau Musteika, pirmoji lietuviška mokykla šiame krašte, pasakojimai apie žalčius, kurtinius ir briedžius. O kur dar kelionės, kur namuose augintas meškėnas Kukulis, kranklys Krumka ir kiti. Dabar suprantu, kad šią knygą tuo pat metu sėkmingai skaitė ir mokytojas, ir miškininkas. O man ji buvo knyga, dovanojanti svajonę. Arba – brėžianti kelią. Galiu pasakyti, kad tuo keliu ir nuėjau, jo niekada neatsisakiau. Ko reikia, kad dabar ją skaitytų vaikai? Gal su jais kalbėtis – kitaip, nei daugelis mano ir moka. Tačiau nelaikau to neįmanoma misija. 

Anna Sakse „Pasakos apie gėles“. Ne tiek daug vaikų, tuo labiau – berniukų, kuriems būtų įdomios tokios pasakos – apie gėles. Tiesa, jeigu jos parašytos taip meistriškai, kaip rašė latvių rašytoja A. Saksė, viskas gali būti kitaip. Kiekviena pasaka – vis apie kitą gėlę, ir ji – istorija, kokios iki tol nebuvo. Tam ne tik reikia mylėti gėles, bet ir būti labai pastabiam, išradingam, išsaugoti vaiko akis. Be to, juk žiūrėdamas į paprastą žiedą  nepaklausi: kodėl? O rašytojos pasakos kaip tik atsako į šį, labai vaikišką klausimą. Atsako išradingai, sakyčiau, labai pagarbiai. Kiek jau metų prabėgo nuo dienų, kai ją skaičiau, bet negaliu pamiršti pasakos apie pelkinį žinginį (jo žiedas panašus į visų mūsų žinomą kaliją), kuri vadinasi „Kiaulausiukas“. Kartą berniukas (bandau atpasakoti) ganė kiaules, ir viena jų, neklusni, įkrito į liūną, ėmė skęsti. Išsigando piemenėlis, kad praras gyvulį, pats šoko liūnan, nutvėrė kiaulę už ausies... Tik mažas ir silpnas jis buvo, tad abu nugarmėjo, o virš dumblo liko kiaulės ausis ir Kiaulausiuko kumštukas. Iš tikro – pažiūri į žinginio žiedą, jis toks ir yra.

Ernest Seton Thompson „Rolfas giriose“. Neseniai paklausiau vaikų – gal šeštokų, o gal septintokų, kokias knygas apie indėnus jie skaito, ir buvau nesuprastas. Apie kokius indėnus? Kas tie indėnai ir kodėl apie juos reikia skaityti. O, varge... Mano vaikystės knyga – ne visai apie juos. Arba – truputį apie juos, daugiau apie gamtą. Prieš tai buvo nuostabi E. Seton Tompsono knyga „Lobas vilkų karalius“, kurią laikiau gamtai skirtos literatūros viršūne. Na, o „Rolfas giriose“ apie berniuką, paauglį, besimokantį žengti Kanados miškų takais. Jis turi pagalbininkų ir patarėjų, jis daug ką atranda pats ir sykiu su savimi vedasi skaitytoją, tuo jį viliodamas ir užkrėsdamas daryti tą patį. Tikiu, kad ne vienas, skaitęs šią knygą, daug ką pabandė ir pats.

Ne viską iš šios knygos prisimenu. Tačiau ji man išliko kaip šviesus pavyzdys jaunatviškos patirties,  formuojančios  žmogų. Kartais pagalvoju – o dabar? Ar dabar vaikus dar galima tuo sudominti? Ar tokia knyga jau turi būti perkelta į skaitmeninę erdvę, prieš tai virtusi žaidimu? Nemanau, kad rašytojo žodį ir paties autoriaus iliustracijas (jis iliustravo visas savo knygas)  būtų galima iškraipyti kokiomis nors kitomis formomis. Tačiau tikiu, kad visoje Lietuvoje tikrai atsiras bent keletas vaikų, kurie ją skaitys, svajos ir augs dideli.

Ką jie skaito?

 

Rubriką „Ką jie skaito?“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
 








 

 

 
Atgal   Spausdinti  

 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
31010203040506
07080910111213
14151617181920
21222324252627
28293031010203
Rugpjūtis
    2017     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2017 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: informacijos apie vaikų literatūrą skaitmeninimas ir sklaida

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2017 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.