2018 m. gegužės 24 d.
2018-05-02  

LEONORA CARRINGTON, ARBA VĖJO NUOTAKA



Prieš kelerius metus nusileidusi iš Torre Latino Americana bokšto (Meksike, kur šiuo metu gyvenu), pamačiau žavias magiškas skulptūras, nuo kurių negalėjau atplėšti akių. Taip pirmą kartą susidūriau su siurrealistės Leonoros Carrington (1917–2011) – tapytojos, skulptorės ir rašytojos – kerais.


Kas ji, ši paslaptinga menininkė? Imu rankioti po trupinėlį žinias – straipsniuose, knygose, parodose... O sužinojusi, jog šį balandį atsidaro jos pirmasis muziejus – San Luis Potosi miestelyje (apie 400 km nuo Meksiko miesto), lekiu apsidairyti ir... dalinuosi įspūdžiais.

Muziejuje, kuris įrengtas buvusiame kalėjime, eksponuojama skulptūrų, juvelyrikos, tapybos, asmeninių menininkės daiktų kolekcija, kartu su dokumentiniais filmais, išgraviruotomis citatomis ant suoliukų ir fantastiškais sutvėrimais, nulietais iš bronzos ir besiilsinčiais erdviuose pastato kiemeliuose.

Filmą primenantis gyvenimas

L. Carrington gimė šiaurės Anglijoje 1917 m. balandį ir nuo pat vaikystės sukiojosi „teptukų“ pasaulyje. Tapybos mokėsi Florencijoje ir Londone, o būdama dvidešimties pradėjo naują gyvenimą Paryžiuje kartu su savo meile garsiuoju menininku Max Ernst, tapdama jo žymiausių paveikslų mūza. „Gyvenimas su Max Ernst nepaprastai pakeitė mano gyvenimą todėl, kad jis matė daiktus tokiu būdu, kokio aš neįsivaizdavau, kad yra įmanomas. Jis atidarė man duris į daugybę pasaulių“, – teigė L. Carrington.
 


Prancūzijoje menininkė su džiaugsmu buvo priimta į siurrealistų gretas ir vadinama Vėjo Nuotaka. Tačiau laimingas dienas nutraukė Antrasis pasaulinis karas. Jos mylimasis M. Ernst buvo suimtas, o Leonora priversta bėgti į Ispaniją. Patyrusi nervinį išsekimą, ji buvo gydoma psichiatrinėje ligoninėje, iš kurios paspruko, ir, ieškodama pagalbos, kreipėsi į Meksikos ambasadą. Čia sutiko savo draugą, poetą ir žurnalistą Renato Leduc, su kuriuo „suderėjo“ vedybas ir kartu išplaukė į Ameriką. Pora, praleidusi porą metų Niujorke, persikėlė į gimtąjį R. Leduc miestą – Meksiką, kur draugiškai išsiskyrė. Atvykus į saulės lepinamą šalį, Leonora įsiliejo į emigrantų menininkų bendruomenę ir čia pragyveno daugiau nei 60 metų. Čia susipažino ir su savo būsimuoju vyru – vengrų fotografu Emeric Weisz, su kuriuo susilaukė dviejų sūnų. Įsikūrusi Meksike, greitai susipažino su kita dailininke emigrante Remedios Varo (1908–1963). Abi kartu praleido daugybę laiko virtuvėje tapydamos, rašydamos ir ruošdamos siurrealistines vaišes iš absurdiškų receptų, turėjusių skatinti svajonių išsipildymą…



 

Simboliai, mitinės būtybės ir kasdienybės magija

L. Carrington pasaulis apgyvendintas mitinių būtybių, apsuptas pasakiškų vietovių, pripildytas simbolinių reikšmių, kurias nėra lengva iššifruoti. Tačiau didžioji jos darbų dalis – ir tapyba, ir rašymas – susiję su magija, randama  kasdienybėje.

Daugelis L. Carrington paveikslų yra nutapyti namų interjeruose, kurie transformuojami į neįprastas, nepaaiškinamas, jaudinančias vietas. Pavyzdžiui, „Priešingas Namas“ (angl. „The House Opposite“, 1945): elegantiškos moterų figūros juda įvairių grindų paviršiais, virsta medžiais ar lėtai slystančiomis sraigėmis, susikaupusios maišo katile paslaptingą mikstūrą...

Menininkės darbuose vyrauja moterų figūros, beje, dažnai vaizduojamos ir vyresnės moterys. Pavyzdžiui, „Senė Gėlė“ (angl. „Kron Flower“, 1987), nutapytas septyniasdešimtmetės L. Carrington. Čia žaidžiama žodžiu „senė“, vaizduojant tris paslaptingas raganas, juodai apsirėdžiusias senas moteris. Jų veidai suskilinėję tarsi sukiužęs šaligatvis, iš kurio stebuklingai stiebiasi raudona gėlė.

Leonoros darbuose viskas įgauna magišką galią, net, rodos, tokia paprasta daržovė kaip kopūstas. Apie jį kalbėdama L. Carrington naminiam jaukumui tarsi suteikia mistikos: „Kopūstas yra rožė, Mėlyna Rožė, Alcheminė Rožė, Mėlynoji Peyote (kaktusas, turintis psichotropinių medžiagų, naudojamas ritualams – aut. past.), ir senovinis Dieviškas valgis, bet tik neseniai atrastas „civilizuotų vakariečių“. 

Kas įkvėpė menininkės fantazijas? Nuo vaikystės Leonorą prižiūrėjo airių kilmės auklė, kuri, kartu su jos aire senele, sekė daugybę vaikiškų istorijų ir pasakojimų, supažindindamos būsimą dailininkę su airių folkloru ir uždegdamos norą visą gyvenimą domėtis pasakomis. „Istorijos, kurias mano senelė papasakojo, įsitaisė mano galvoje ir įkvėpė mano paveikslus, kuriuos vėliau sudėjau į popieriaus lapus“, – prisiminė Leonora.

Atvykus į Meksiką, vyraujantys kolonijinės ir indėnų kultūros deriniai taip pat paliko gilų pėdsaką: „Kai tik jūs kertate sieną ir atvykstate į Meksiką, pajuntate, kad atvykote į vietą, kurią dažnai lanko vaiduokliai“ („Leonora Carrington Baimių name“, BBC dokumentinis filmas, 1992).

Jos paveikslai, skulptūros ir parašytos istorijos sukelia jausmą, jog keistos būtybės sklando tarp mūsų. Jų rankose smilkstantys fakelai meta mirgančius šešėlius ant užmirštų kambarių, jos nuplevena kartu su elnių bandos atspindžiais, slepiasi už pravirų durų vidury nakties ir švelniai kutena mūsų vaizduotę, virpindamos jausmus. „Kokios paslaptingos būtybės gyvena mumyse? Kokios paslaptingos būtybės gyvena tarp mūsų?“, – L. Carrington užduoda šiuos klausimus mįslingai šypsodamasi.
 



 


„Svajonių pienas“, arba knygelė vaikams

Originalioji siurrealistė Leonora Carrington taip pat mėgo kurti istorijas vaikams ir jas iliustruoti. Jos sūnūs prisimena, kaip sėdėdavo dideliame kambaryje, kurio sienos buvo „apsuptos“ stebuklingų būtybių, aukštų nesuvaldomų kalnų ir nepaprastos laukinės augmenijos vaizdų, kai mama sekdavo neįtikėtinai smagias istorijas. Tas kambarys vėliau buvo nubalintas, bet kai kurie sienų stebuklai liko išsaugoti mažoje užrašų knygelėje, kurią Carrington pavadino „Svajonių Pienu“ (isp. „Leche Del Sueño“).  Būtent pagal ją išleista to paties pavadinimo knygelė vaikams. Jos angliškas vertimas „The Milk Of The Dreams“ pirmą kartą išleistas 2017 m. „New York Review Books Children's Collection“ serijoje, sukurtoje 2003 metais, kad pristatytų knygas, kurios savo laiku nebuvo išspausdintos arba nesulaukė pelnyto dėmesio.

Knygelėje „Svajonių pienas“ absurdiškos ir netipiškos istorijos dera kartu su gluminančiomis L. Carrington iliustracijomis. „Tai yra knyga, kuri išlaisvina vaizduotę.... Joje yra du pasakojimai: vienas – parašytas, o kitas – iliustruotas, tarsi dvi priešingybės vienas su kitu kuria keistą dialogą, kurį reikia išgliaudyti“, – pasakoja Gabriel Weisz, L. Carrington sūnus.

„Knygos piešiniai yra paslaptingi, kurioziški, viliojantys ir originalūs. Vien jų pakanka, kad sudomintų skaitytoją. Kartą čia apsigyvenę, sutiksite fontaną dalykų, kurių niekada anksčiau nebuvote pastebėję,“ – pastebi vaikų knygų autorė ir iliustratorė Cindy Helms.

Neįprasti charakteriai, tokie kaip Vaikas Georgė, kuris valgo sienas ir todėl pastebi, kad jo galva virto namu; Ofelija, kuri pagamino želė vien todėl, jog norėjo surasti sustingusį grifą deserto viduryje; mėsininkas Don Crecencio, kuris gamina rožes iš ožkienos mėsos. Istorijos nuplevena knygos puslapiais.
 


Taip pat tarp istorijų rasime kruopščiai suklostytų mažų meno kūrinių šmaikščiais pavadinimais. Epizodiškai pasirodo pižamas siuvanti Senjorita Gomez Castillo, vienas į kitą žiūrintys Senjoras Bigote Bigote ir jo kalakutas, bauginanti mašina, pavadinta Janzamajoria... Tai viena iš tokių knygų, kurias atrandi visam gyvenimui. Tokia neįtikima, piktinanti ir svajinga kaip ir pačios svajonės.

**

Beje, svarbu paminėti, kad L. Carrington turėjo ištikimą globėją Sasekso milijonierių Edward James (1907–1984), kuris rėmė ne vieną to meto pradedantį menininką ir kuris Meksikos džiunglėse, šalia Xilitla miestuko, įkūrė unikalų siurrealistinį parką „Las Pozas“. Toje pačioje provincijoje (San Luis Potosi) kaip ir magiškieji Edward James sodai, atidarytas ir L. Carrington muziejus, po kurį kviečiu pasidairyti „sklaidant“ teksto nuotraukas.
 



Naudota literatūra

· Susan L. Aberth „Leonora Carrington: Surrealism, Alchemy and Art“ (2010 m., liet. „Leonora Carrington: Siurrealizmas, Alchemija ir Menas“)
· Fermín Llamazares. Leonora Carrington Black book. Testigo escultórico / sculptural witness (2017 m.)
· Žurnalas „Casa del tiempo“, skirtas Leonorai Carrington (2017 m. gegužė, leidžiamas UAM (Universidad Autónoma Metropolitana)
· Remedios Varo katalogo razonado (2002 m.)
· Leonora Carrington. Leche del sueño (2013 m.)

Jolanta Vitkutė

Nuotraukos autorės ir J. Andrés Cedillo
 
 

Jolanta Vitkutė – žurnalistė ir menininkė, knygos vaikams „Murmisiukai geria arbatą penktadieniais“ autorė, IBBY Lietuvos skyriaus narė.
 

 

 

 

 

 
Atgal   Spausdinti  

 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
30010203040506
07080910111213
14151617181920
21222324252627
28293031010203
Gegužė
    2018     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2017 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.