2017 m. rugpjūčio 23 d.
PANORĖK...

Jurgita Brasiūnaitė


 

Recenzuojamos knygos*  autorė yra svarbi, garsi anglakalbės vaikų literatūros istorijoje, kontekste, tai enciklopedinė rašytoja. Lietuvių skaitytojai iš kelių ankstesnių jos kūrybos vertimų (kažkodėl – ne iš originalo kalbos…) šį vardą vargu ar įsidėmėjo, tad verta jį plačiau pristatyti.

Enid Mary Blyton (1897–1968) gimė Londone, buvo vyriausia iš trijų vaikų. Jos tėvas Thomas Carey Blytonas dirbo pardavėju, o laisvalaikiu mėgo skambinti pianinu, mokytis užsienio kalbų, piešti, rašyti poeziją ir pan. Motina Thereza Mary Hamilton vyro pomėgiais nesidomėjo, neskatino dukros ir netgi neleido jai domėtis kuo nors panašiu. Nekreipdama dėmesio į kai kurių šeimos narių tvirtinimą, kad kūryba tėra laiko gaišimas, Enid vis dėlto pradėjo rašyti ir periodikoje publikuoti istorijas, poemas, straipsnius. Jos pirmoji poema „Ar turi?“ („Have You?“) buvo publikuota 1917 m. leidinyje „Nash’s Magazine“. Pirmoji E. Blyton nuotykinė knyga vaikams Paslaptingoji sala (The Secret Island) išspausdinta 1938 m. O 1942 m. pasirodė pirmoji „Šauniojo penketuko“ („The Famous Five“) apysakų serijos knyga. Nuo tada beveik kasmet išeidavo po knygą iš šios serijos. 1995 m. buvo pradėtas kurti televizijos serialas pagal „Šauniojo penketuko“ nuotykius. Šios XX a. pirmosios pusės anglų rašytojos kūrybos didžiąją dalį ir sudaro nuotykinė literatūra, kuri tuo laikotarpiu apskritai suklestėjo. E. Blyton mirė Hampstedo slaugos namuose 1968 m. lapkričio 28 d.

Lietuvoje 1999 m. išleistos keturios E. Blyton „Šauniojo penketuko“ serijos knygos: Penketukas lobių saloje, Nauji penketuko nuotykiai, Penketuko pabėgimas, Kontrabandininkų gūžtoje. Ir štai pernai pasirodė kitokio žanro šios autorės knyga Stebuklingas Tolumų medis. Joje – trys apysakos-pasakos: „Užburtas miškas“, „Stebuklingas Tolumų medis“, „Tolumų medžio gyventojai“. Kiekvienoje iš jų pavaizduota daugybė nepaprastų nuotykių. Pirmos apysakos-pasakos pradžioje pasakotoja pristato dalį pagrindinių veikėjų – broliuką ir sesutes: Džo, Betę ir Franę, kurie su tėvais persikelia gyventi į kaimą. Jau nuo pat pradžių autorė skaitytoją rengia gausiems nuotykiams: „– Kaime bus visokiausių nuotykių, – mąstė Džo“ (p. 11). Kad dar labiau užtikrintų, jog tikrai neteks nuobodžiauti, pasakotoja tai itin pabrėžia: „Bet jis klydo. Trijų vaikų laukė neįtikėtini nuotykiai“ (p. 11). Atvykę į kaimą, jie greit sužino apie Užburtą mišką, kuriame girdėti šnabždesys: „Panorėk panorėk panorėk!“ (p. 16), ir apie stebuklingą Tolumų medį: „– Tai labai keistas medis, – tarė kitas elfas. – Jo viršūnė kažkaip nesuprantamai pasiekia vis kitus tolimus kraštus“ (p. 19). Tad įdomūs, keisti nuotykiai prasideda jau nuo pirmųjų puslapių. Pirmoje apysakoje Džo, Betė ir Franė susipažįsta su įvairiais miško ir stebuklingojo medžio gyventojais. Su kai kuriais iš jų (Mėnulveidžiu, Šilkaplauke) bendrauja daugiau, kartu lanko nepaprastas šalis Tolumų medžio viršūnėje. Vaikai, kaip ir kiti herojai, išsamiau necharakterizuojami, kai kurie jų būdo bruožai (pavyzdžiui, Džo atsakingumas už sesutes ir pan.) atsiskleidžia iš elgesio. Medyje taip pat gyvena ir pikčiurna Kaukas, pro kurio namo langelį žiūrėti nepatartina, nes supykęs jis ką nors iškrečia smalsuoliams. Ponia Skalbikė, gyvenanti aukščiau, nuolat skalbia ir pila pamuiles, tad kopiantiems kamienu reikia būti atsargiems, nes priešingu atveju peršlaps iki paskutinio siūlelio. Gyvena čia ir ponas Kaipjisten, kuris dažnai miega bei neprisimena savo tikrojo vardo. Pas jį apsigyvena iš vienos į Tolumų medžio viršūnę atkeliavusios šalies atėjęs Prikaistuvinis. Tai savotiškas, netgi žavus personažas, kuris visas apsikarstęs puodais, keptuvėmis. Jis dar ir neprigirdi, dėl to kartais kyla nesusipratimų: „– Dėkui, ne, – atsakė Džo. – Atvykom jus prašyti arbatos. – Batų? – nustebo Prikaistuvinis. – Atleiskit, batų neturiu, tik puodus ir keptuves. – Ne batų, – pataisė Džo. – Mes kalbėjom apie arbatą. – Badą? – pasipiktino Prikaistuvinis. – Aš nebadauju. Valgau, ką širdis geidžia. Kokios keistos jūsų šnekos. – ARBATA, ARBATA, ARBATA! – išrėkė Džo. – A, arbata, – pagaliau išgirdo Prikaistuvinis. – Kodėl iš karto nepasakei? Šneki apie kažkokius batus. – Aš ir pasakiau iš karto, – teisinosi Džo. – Ką? Kokie vartai? – nieko nesuprato Prikaistuvinis. – Kur tu matai vartus?“ (p. 70–71) ir t. t. Tokios šypseną ar net juoką keliančios situacijos suteikia kūriniui komiškumo atspalvių. Beje, Prikaistuvinis dar kuria kvailokus, bet mielus, juokingus posmelius. Pavyzdžiui, trečioje apysakoje jis supyksta ir savo pyktį išreiškia tokiu poezijos „šedevru“: „Dvi beržo košės Konei, / Dvi smarkios pylos Džo, / Du skaudūs kirčiai Betei / Tokie, kad o ho ho. // Du smūgiai Mėnulveidžiui, / Du spyriai Kaipjisten, / Du sprigtai Šilkaplaukei / Išdidėlei veidan“ (p. 376). Sukuria Prikaistuvinis ir ne tokių „grėsmingų“ posmelių: „Dvi pasagos žirgui, / Dvi kiaulės į tvartą, / Dvi skrybėlės tigrui, / Raudonos šį kartą“ (p. 75). Šis smagus personažas kartu su vaikais, Mėnulveidžiu ir Šilkaplauke keliauja po įvairias šalis (Imk Ką Nori, Žaislų, Niršulio, Gimtadienių ir t. t.) ir patiria visokiausių nuotykių.

Knygoje yra tarsi du susiduriantys pasauliai: pasaka ir kasdienė namų aplinka, kur vaikai geranoriškai dirba, padeda tėvams. Taip išreiškiama švelni didaktizmo linija. Jie rūpinasi vienas kitu bei savo draugais ir būdami Užburtame miške. Pirmoje apysakoje tų dviejų erdvių skirties miško gyventojai neperžengia. Tėvams vaikai nepasakoja, ką veikia su draugais. Antroje apysakoje leidžiama suprasti, kad mama žino apie Tolumų medį, jo gyventojus. Tačiau ji nesistebi, nėra išreikštų abejonių, kad tokie nepaprasti nuotykiai nutinka vaikams. Pavyzdžiui, pas juos į namus atėjo ir pernakvojo ponas Kaipjisten, o Prikaistuvinis ir Mėnulveidis kartą padėjo vaikų mamai dirbti. Antroje apysakoje, kaip ir pirmojoje, aplankomos įvairios šalys, ir vėl užgriūva lavina nuotykių. Ir vėl nutinka ne tik gerų įvykių, bet nemažai pasitaiko ir keblių, pavojingų situacijų, tačiau herojai iš jų ne taip sunkiai ir beveik nenukentėję išsikapsto. Pirmame kūrinyje Džo, Betė ir Franė patys susipažįsta su Užburto miško įdomybėmis, o antrame – „Stebuklingas Tolumų medis“ – nuotykius patiria su atvykusiu paviešėti pusbroliu Riku. Ryškiausia jo ypatybė ta, kad mėgsta daug pavalgyti: „– Rikai! Šitiek prisirijęs tu dar gali galvot apie vakarienę? – apstulbo Džo“ (p. 261). Ryškesnių būdo bruožų turi trečioje apysakoje į kaimą atvykusi pasisvečiuoti draugė Konė, kurią trumpai ir taikliai apibūdina Betė: „Oi, mama, vieną kartą matėm Konę, ji baisi savanaudė ir lepūnė, ir dar didžiausia smalsuolė – visur kiša nosį!“ (p. 313). Tad Konei tenka patirti įdomių, kad ir ne visada malonių, nuotykių, nors iki tol ji netikėjo Užburtu mišku. Šioje apysakoje irgi galima įžvelgti švelnią didaktikos gaidelę, nes Konės būdas pamažu tampa aplinkiniams priimtinesnis: „– O, dabar tu visai pakenčiama, – kilniaširdiškai tarė jis. – Atvažiuok dar kada nors. Tada pasidarysi dar geresnė“ (p. 453). Ir trečioje apysakoje herojai keliauja po šalis ir patiria ne ką mažiau nuotykių nei ankstesnėse knygos dalyse. Tik jau gali apimti inercijos ir monotonijos jausmas, nes iš tiesų visa knyga tarsi turi tam tikrą eiliškumo schemą: vaikai dirba namuose, paskui keliauja į Užburtą mišką, lipa į Tolumų medį, susitinka draugus, kopia į jo viršūnėje apsistojusią šalį, gauna porciją nuotykių ir sėkmingai grįžta namo, o kitą kartą – vėl viskas būna labai panašiai, išskyrus kai kurias detales. Nors nuotykiai ir nėra labai vienodi, bet jau pats tas schemiškumas ilgainiui gali skaitytojui pabosti ir tapti kūrinio trūkumu. Tiesa, kiekviena iš apysakų gana logiškai užbaigiama (pirmosios pabaigoje vaikai užmiega, antrosios – keliauja namo su dovanomis tėvams, trečiosios pabaigoje išvyksta Konė). Galų gale viską vainikuoja didvyriškas herojų žygis: jie išgelbsti Tolumų medį nuo jam kenkiančių trolių. Iš visų trijų apysakų-pasakų tik paskutinėje kiek ryškesni didaktizmo atspalviai. O iš esmės tai nuotykinio tipo literatūrinės pasakos.

Reikia pasidžiaugti tikrai geru ir išradingu vertimu. Vertėjai D. Žalytei greičiausiai nebuvo lengva ir paprasta lietuvių kalboje rasti veikėjų vardų, šalių pavadinimų ir panašius atitikmenis, kurie gyvai išreikštų kūrinio meninį aspektą bei teiktų vienokią ar kitokią konotaciją kaip ir originalo kalboje. Kai kurie žodžiai yra vadinamieji okaziniai naujadarai: pavyzdžiui, norint vaizdingai pavadinti nepaprastas bandeles, vartojamas žodis „šnypštbandės“, saldainiai – „tąsiukai“, taip pat „sprogučiai“ ir pan. Įdomūs ir kai kurių šalių pavadinimai: Karusėlynė, Drebžemis, Arbatėlių šalis ir t. t. Išradingai išversta ir jau minėtoji Prikaistuvinio „poezija“, žaismingi veikėjų vardai – be jau anksčiau minėtų, dar yra ir raganius Umbumbumas, ponas Keityla (jis nuolat keičia savo pavidalą), Trepsius, Gerkliūgė ir dar daug kitų.

Knygos autorė tiksliai nenurodo, kokio amžiaus yra Džo, Betė ir Franė, bet galime įtarti, kad jiems maždaug nuo 7 iki 11 metų. Tad Stebuklingas Tolumų medis – knyga pirmiausia pradinukams. Tačiau tokiam adresatui problemų tikriausiai sukels... knygos apimtis: joje sudėtos trys apysakos galėjo būti išleistos kiekviena atskirai. Juk tokio amžiaus vaikai mieliau skaito mažesnės apimties kūrinius. Tokią storą knygą savarankiškai skaityti pasiryš ne kiekvienas pradinukas. Kiti – nebent kartu su tėveliais... Beje, tėveliams irgi turėtų patikti Stebuklingas Tolumų medis, jei jie nėra atsitvėrę nuo žėrinčio vaikystės fantazijos pasaulio neperžengiama siena. Juk beveik kiekvienas dar vaikas vaizduotėje sukurdavo neįtikėtinų istorijų, nuotykių. Tik metams bėgant daugeliui naivios, bet guvios fantazijos sparnus pakirpo „rimtas kuo rimčiausias“ suaugusiųjų gyvenimas. Bet jei kas nori turiningai praleisti vakarą su vaikais, kurie džiaugsis nuotykiais, arba tiesiog išskleisti tuos didingus fantazijos sparnus, tereikia atsiversti linksmą, kupiną neįtikėtinų nuotykių E. Blyton knygą Stebuklingas Tolumų medis ir įsiklausyti į Užburto miško lapų šnaresį: „Panorėk panorėk panorėk.

* BLYTON, Enid. Stebuklingas Tolumų medis / iš anglų k. vertė Danguolė Žalytė. - Vilnius: Garnelis, 2005. 453 p. ISBN 9955-428-64-3.
 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2006 Nr. 1 (37)
 
 

Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
31010203040506
07080910111213
14151617181920
21222324252627
28293031010203
Rugpjūtis
    2017     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2017 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: informacijos apie vaikų literatūrą skaitmeninimas ir sklaida

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2017 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.