2017 m. gegužės 26 d.
2017-05-09  

JUBILIEJŲ ŠVENČIA RAŠYTOJA VIRGINA ŠUKYTĖ


Virgina Šukytė (g. 1957 05 09, tikrasis vardas – Virginija Genienė) – prozininkė, laisvai samdoma žurnalistė; novelės buvo spausdintos „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“, „Nemune“. Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos IBBY Lietuvos skyriaus narė. Lietuvos rašytojų sąjungos narė (nuo 2012 m.). Išleidusi 6 knygas vaikams.


Kūryboje vaikams V. Šukytė nuosekliai laikosi pasakinio žanro. Siužetus ji konstruoja originaliai panaudodama tautosakos motyvus, dažnai juos motyvuotai įpindama į dabarties vaiko gyvenimą. Savo nuostatą atkreipti dėmesį į šiandienos pasaulį autorė deklaruoja jau pirmojoje trumpųjų pasakų knygoje „Ančių močiutė“ pirmosiomis pasakos „Katinas, tigro pusbrolis“ eilutėmis: „Ne visos pasakos apie tai, kas atsitiko seniai seniai vienoje karalystėje už devynių kalnų. Visokių stebuklų pasitaiko ir dabar. Kur? Visur. Namuose, gatvėje, miške. Pavyzdžiui, zoologijos sode kasdien nutinka kas nors nepaprasto“ (p. 9). Jos pasakų veikėjai ‒ vaikai, personifikuoti žvėreliai, kiti gyvūnėliai. Vaikų ir gyvūnėlių pasauliai vienas prie kito priartėja tiek, kad jie gali vieni kitus suprasti, bendrauti tarpusavyje. Dažnai būtent gyvūnai padeda rasti išeitį iš keblių situacijų, į kurias linkę patekti ikimokyklinio amžiaus vaikai: zoologijos sode pasiklydusiam Mantukui žirafa pasiūlo lipti jai ant sprando ir taip vaikas pamato tėvus, netyčia prisėdusiai ant ką tik išdažyto suoliuko Karolinai zebriukas pataria, ką daryti, kad suknelė neatrodytų susitepusi, bet dailiai išmarginta dryžiais... Pasakos vertas atrodo iš kasdienybės stebėjimų atkeliavęs šiltas geraširdės Ančių močiutės Antaninos paveikslas: „Antaniną visi vadino Ančių močiute. Ne todėl, kad jos vardas prasideda kaip žodis „antis“. Ir ne todėl, kad močiutė vaikščiojo lėtai krypuodama kaip antelė, nes jai dažnai skaudėjo kojas. Ir net ne todėl, kad jos nosis, tarp mūsų kalbant, buvo labai panaši į anties snapą: ilga ilga, o pats galiukas ‒ plokščias. Nežinau, kaip jums, bet antims tokios nosys atrodo tiesiog puikios. Todėl Antanina miesto antims atrodė gražiausia mieste. Jos ją labai mylėjo.“ (p. 31).

Kaip ir liaudies pasakose, V. Šukytės kūryboje už gerus darbus sulaukiama tinkamo atlygio, o blogis nugalimas. Veikėjai vaikai pasakų pabaigoje tampa stipresni ir išmintingesni, vadinasi tai ‒ kartu ir pasakojimai apie augimą, brendimą („Mažieji miško gyventojai be pasakų gyveno labai liūdnai. Juk jos labai reikalingos. Pasakos, kaip ir vitaminai, padeda vaikams augti“, „Vaikai neauga be pasakų“, kn. „Ančių močiutė“, p. 67). Tad ypač svarbi tampa pasakų didaktinė funkcija. Knygoje „Pasaka apie ežiuką, kuris nenorėjo būti žvaigžde“ kalbama apie tai, jog kiekvienas turi gyventi pagal savo prigimtį ir tik tada jausis gerai. Pasakos pradžioje pateikiama dangaus žvaigždžių gyvenimo interpretacija: „Ar žinai, kodėl žvaigždės krinta į žemę? Jei tik kuri pajunta, kad į ją niekas nežiūri, kad ji niekam neįdomi ‒ ima ir nukrinta.“ (p. 8). Ežiukas susižavi žvaigždžių spindesiu ir nebenori būti ežiuku. Jis pakeičia įvaizdį, nusiauksina spyglius, o lapinas kuriam laikui jį paverčia šou žvaigžde: nusiunčia į Žvaigždžių mokyklą, moko sceninių judesių, patarinėja, kaip kalbėti su žurnalistais... Moralas aiškus ir tiesmukas ‒ ežiuko gyvenimas jam pačiam jau nebepriklauso. Tai autorė bando pasakyti ir išoriniu televizijos šou žvaigždžių gyvenimu pernelyg susižavėjusiam skaitytojui vaikui. Čia pat, kūrinyje, atskleidžiama ir gamtos pasaulio įvairovė: šikšnosparnis nesuka galvos, į ką yra panašesnis ‒ į paukštį ar į pelę, drugeliai kartais būna panašūs į gėles, kartais ‒ į paukščius, jonvabaliai šviečia tamsoje, kaip dvi žvaigždės spindi pelėdžiuko akys... Taip norima pasakyti, kad kiekvienas švyti savaip, jei tik yra pats savimi.

2012 m. išleista apysaka-pasaka „Karalaitis ir šunys“ už mitologinę temą buvo apdovanota Martyno Vainilaičio premija. V. Šukytė pateikia savą versiją, kaip lietuviai prisijaukino šunis, ji mini sėlių su žiemgaliais gentis, tačiau su tautosakine medžiaga elgiasi laisvai, panaudoja tik stebuklinių pasakų personažus ir siužeto schemą: karaliaus sūnus keliauja į pragarą gelbėti ten velnių nunešto keikūno tėvo (vėlgi matome didaktinę V. Šukytės pasakos funkciją – keiktis ne tik negražu, bet ir pavojinga). Stebuklingu karaliaus sūnaus pagalbininku tampa kadaise išgelbėtos kalaitės vaikas Tindi Rindi Riuška. Personažai aprašomi su švelniu humoru, pasakojimo kalba ekspresyvi, vaizdinga, tai pasakojimą daro artimesnį šiandieniniam skaitytojui.      

V. Šukytės „Laimės formulė“ (2013) pakliuvo į akcijos „Metų knygos rinkimai 2014“ penketuką paaugliams. Taigi tarsi būtų galima numanyti, kad joje sudėti tekstai skirti ne ikimokyklinio ar jaunesniojo mokyklinio amžiaus skaitytojams. Daugumos šių istorijų pagrindas ‒ baugios istorijos, tautosakoje priskiriamos šiurpių žanrui: jų veikėjai yra vaiduokliai, numirėliai, velniai ar piktosios dvasios, pati Mirtis. V. Šukytė ir čia nevengia didaktikos: būsi blogas, skriausi silpnesnįjį ‒ nusipelnysi bausmės („Medžiotoja ir lapė“, „Vilkais paversti vaikai“). Tačiau autorė tuos motyvus aktualizuoja, perkelia į šiandienos pasaulį: jame rieda troleibusai, vaikai naudojasi mobiliaisiais telefonais, mirusio žmogaus dvasia apsigyvena jo automobilyje... Kai kurias istorijas pasakotoja prisipažįsta skaičiusi internete („Ištekėjusi už numirėlio“). Kliūva net ir merui, iškirtusiam kapinių medžius: „O vėliau tame mieste ėmė dėtis dar šiurpesni dalykai: vienas namas užsidegė be priežasties, kitas ‒ sugriuvo, smegduobė centrinėj aikštėj atsivėrė, uraganas stogus nurovė... Meras tik laksto už galvos susiėmęs.“ (p. 57, „Iškirsti kapinių medžiai“). Tik sunku įsivaizduoti, kad šias šiurpes skaitytų paaugliai ‒ knygos formatas ir iliustracijos akivaizdžiai rodo, kad adresatas ‒ jaunesniojo amžiaus. Jiems, beje, šiurpės labiausiai ir patinka.     

Naujausią V. Šukytės knygą „Stebuklų pripoškėjęs pasaulis“ (2016) galima būtų pavadinti pastanga aprėpti ir susisteminti vaikui priimtina forma visa, ką galima sužinoti apie senovės lietuvių dievybes ir tikėjimą. Autorė teigia, kad čia panaudojusi autentiškas sakmes, pasakas, padavimus, maldeles, patarles ir mįsles, rėmusis etnologų ir religiotyrininkų G. Beresnevičiaus, P. Dundulienės, A. J. Greimo, N. Laurinkienės, N. Vėliaus ir kt. darbais. Tačiau ši medžiaga aktualizuojama perkeliant apysakos-pasakos veiksmą į šiandienos pasaulį. Brolis ir sesuo Joris ir Jorė vasarai baigiantis riešutauja ir sutinka senelį ‒ Dangaus dievą, kurio lazda pavirsta žalčiu Želekčiu. Vaikai gyvena kaime, maudosi, grybauja, lauže kepa bulves, sode skina serbentus... Kai Joris suserga, prireikia gydytojo Auštauto. Vaikai sužino apie Perkūną, Velnią, Patrimpą, iš kur atsirado Saulė, Bubilą ir Austėją, Gabiją... Gal labiausiai dabartis atpažįstama epizode, kur aplankomas Raganų kalnas Juodkrantėje: ten vaikai pamato daug skulptūrų – Neringą ir Naglį, Eglę, žalčių karalienę, Jūratės mylimąjį Kastytį, našlaitę Sigutę, slibiną. Jie pastebi, kad daugiausia ten raganų skulptūrų. Viena iš jų papasakoja Joriui ir Jorei apie raganas senovėje. Šioje knygoje estetinę ir didaktinę funkcijas, kurios buvo ryškios ankstesnėse V. Šukytės kūryboje, gerokai nustelbia pažintinė. Tačiau akivaizdu, kad autorė ir turi savą stilių ir nusistovėjusias temas, kurios jai rūpi labiau nei kitos, kur ji jaučiasi stipri. Vadinasi, įdomių interpretacijų iš šios rašytojos galima tikėtis ir ateityje.      


Bibliografija

  • Ančių močiutė: pasakos. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2008. – 90 p. 
  • Pasaka apie ežiuką, kuris nenorėjo būti žvaigžde: apysaka-pasaka. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2009. – 85 p.
  • Vilkai plėšikai: pasaka. – Vilnius: Homo liber, 2009. – 31 p.
  • Karalaitis ir šunys: apysaka-pasaka. – Vilnius: Žara, 2011. – 79 p.
  • Laimės formulė: šiurpės ir kitos istorijos. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2013. – 131 p.
  • Stebuklų pripoškėjęs pasaulis: senovės lietuvių dievai ir sakmės apie juos: apysaka-pasaka. – Vilnius: 700 eilučių, 2015. – 127 p.
     

Apdovanojimai

  • 2008 m. konkurso „Šiuolaikinė dramaturgija vaikams XXI a. kontekste“ nominacijos „9 jėgos“ nugalėtojos diplomas už pjesę „Kaip ežiukas norėjo tapti žvaigžde“.
  • 2012 m. Martyno Vainilaičio premija už mitologinę temą knygoje „Karalaitis ir šunys“.
  • 2014 m. knyga „Laimės formulė“ nominuota akcijoje „Metų knygos rinkimai“ knygų paaugliams kategorijoje.

 

Rekomenduojame paskaityti

Parengė Neringa Mikalauskienė

 

Vaikų literatūros kalendorius.


 
 
Rubriką „Vaikų literatūros kalendorius“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.




 

 

 

 
Atgal   Spausdinti  

 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
01020304050607
08091011121314
15161718192021
22232425262728
29303101020304
Gegužė
    2017     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2017 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: informacijos apie vaikų literatūrą skaitmeninimas ir sklaida

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2017 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.