2018 m. spalio 15 d.
2018-04-25  

VERTĖJO DARBAS – ILGOS VALANDOS POKALBIŲ TIK SU VERČIAMU TEKSTU



Vertėjos Viltarė Urbaitė ir Inga Tuliševskaitė šiemet buvo apdovanotos už reikšmingiausius ir meniškiausius metų vertimus vaikams ir paaugliams.



V. Urbaitė apdovanota už Emmi Itäranta'os knygos „Vandens skonis“ (leidykla „Nieko rimto“) vertimą iš suomių kalbos, o  I. Tuliševskaitė – už Kimberly Brubaker Bradley knygos „Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“ (leidykla „Nieko rimto“) vertimą iš anglų kalbos.

Kas yra kokybiškas vertimas? Kodėl svarbu turėti galimybę skaityti knygas lietuviškai? Kokie vertėjo darbo privalumai ir trūkumai? Apie tai leidyklos „Nieko rimto“ rinkodaros vadybininkė Vaiva Rutkauskaitė kalbėjo su apdovanotomis vertėjomis.

Jūsų dėka knygos prabyla lietuviškai. Kodėl svarbu turėti galimybę knygas skaityti lietuviškai? O galbūt kaip tik knygos originalo kalba skaitymas būtų vertingesnis ir naudingesnis?

Viltarė Urbaitė: Na, pasaulyje juk labai daug kalbų ir dar daugiau vertingų knygų. Manau, skaityti originalo kalba yra naudinga ir verta, kai jau moki tą kitą kalbą ir gali suvokti knygos turinį, pajusti žodžių skonį. O vaikai pirmiausia mokosi gimtosios kalbos, būtent skaitydami (klausydami) plečia savo pasaulio suvokimą ir turtina žodyną, tad jiems tikrai svarbu skaityti lietuviškai.

Inga Tuliševskaitė: Manau, pirmiausia mažyliai turėtų išmokti ir pamilti gimtąją kalbą, perprasti jos grožį, pažinti nepakartojamus lobius. Esu iš kartos, kuri vaikystėje skaitė „Brisiaus galą“ ir „Kliudžiau“, „Skudurinę Onutę“ ir „Mikę Pūkuotuką“, ir dar daug kitų puikių knygų, lietuvių autorių ir verstinių... Nuostabus jausmas. Skaityti originalo kalba vaikai galėtų jau paaugę, turėdami tvirtus gimtosios kalbos pagrindus. Todėl ir reikia versti knygas vaikams. Tiesa, viena neatmeta kita: vaikai gali skaityti ir knygų vertimus į lietuvių kalbą, ir originalias knygas, pagal nuotaiką ir galimybes. Tik ar visi vaikai pajėgtų originalo kalbomis perskaityti Astridos Lindgren, Tove'ės Janson, Ericho Kästnerio, Giannio Rodario ar Alano Alexanderio Milne'o knygas, o skaitydami puikius jų vertimus gali džiaugtis jose aprašytais nuostabiais pasakiškais pasauliais.

Ar visi norintys gali būti vertėjais?

Viltarė Urbaitė: Nežinau, gal svarbiausia ir yra noras, jeigu pabandžius nenusvyra rankos ir rezultatas tenkina, galima eiti tuo keliu. Manyčiau, vertėjas (bent jau raštu) turi būti kantrus, gal net „krapštukas“, turėti gerą atmintį, kalbos pojūtį ir gana daug kuo domėtis: kad versti būtų lengviau, reikia nemažai žinių apie pasaulį arba bent jau mokėti jų susirasti.

Inga Tuliševskaitė: Tikrai sunkus klausimas, bet jei išties ko nors nori – gali pasiekti. Koks turi būti vertėjas? Nežinau. Gal kantrus, kruopštus, kūrybingas. Nelengva ilgas valandas kalbėtis tik su verčiamu tekstu. Ką vertėjas turi išmanyti? Kalbas ir – juk šįkart kalbame apie knygas mažiesiems – vaikų pasaulį.
 


Kaip į Jūsų gyvenimą atėjo suomių, estų ir anglų kalbos? O kaip vertėjos darbas? Ar galima tai pavadinti pašaukimu?

Viltarė Urbaitė: Su estų kalba susidūriau gal būdama penkiolikos, mūsų šeima turėjo draugų Estijoje. Ten apsilankius vieną vasarą mane ir sužavėjo ta mįslinga, visiškai kitokia kalba, tad labai užsinorėjau perprasti tą paslaptį (šypsosi). Suomių kalba panaši, taip pat kuteno ausį ir viliojo, todėl apsidžiaugiau, kai Vilniaus universitete atsirado galimybė studijuoti lituanistiką kartu su suomių kalbos specializacija. Paskui Helsinkio universitete baigiau suomių kalbos ir kultūros magistro studijas, o estų kalbos ten mokiausi kaip pasirenkamojo dalyko. Versti pradėjau dar studijų VU metais, pirmiausia dalykinius tekstus, įvairius dokumentus. Išbandžiau ir vertimą žodžiu, bet gana greitai supratau, kad tai – ne man. Baigusi magistro studijas, dalyvavau grožinio vertimo seminare Suomijoje, Helsinkyje, turbūt po tos išvykos ir įgavau drąsos imtis grožinių tekstų, daugiau sužinojusi apie šiuolaikinę suomių literatūrą, populiarius autorius. Jau daugiau kaip dešimt metų verčiu grožinę literatūrą vaikams ir paaugliams ir man tai patinka, įkvepia ir tarsi truputį pakylėja nuo žemės. Nežinau, gal tai ir galima vadinti pašaukimu – kai dirbdamas jauti malonumą ir pasitenkinimą...

Inga Tuliševskaitė: Gyvenimas – atsitiktinumų rinkinys. Anglų kalba atėjo mokykloje – atsitiktinai, nes juk galėjo ateiti ir vokiečių ar prancūzų, paskui studijos universitete – jau mažiau atsitiktinės. Su vertimais irgi buvo daug mielų atsitiktinumų arba palankiai susiklosčiusių aplinkybių. Dar mokantis  mokykloje mamos draugų dėka turėjau galimybę versti techninius tekstus – daugiausia apie architektūrą – tuometiniame Informacijos institute, buvo toks Kalvarijų gatvės pradžioje. Atsimenu, bandomasis vertimas buvo matematikos tekstas, regis, konferencijai, iš lietuvių į anglų. Buvau drąsi. O pirmas literatūrinis vertimas – Luigio Pirandello apsakymas „Sutaupytas karstas“, 1978-aisiais išspausdintas žurnale „Kultūros barai“. Pašaukimas, manau, yra tai, ko negali nedaryti.  

Ar prisimenate, kaip sekėsi versti pirmąją knygą? Ar daug jaudulio buvo, kai ta knyga pasirodė, kai paėmėte ją į rankas?

Viltarė Urbaitė: Pirmasis mano vertimas buvo Filologų moksleivių konkursui iš rusų kalbos versta knygelė apie krokodilą Geną. Atsimenu, kaip atsivertusi originalą svarsčiau, kaipgi prieiti prie to teksto – negi taip tiesiog imti ir perrašyti lietuviškai?.. Iki tol vertėjo darbas atrodė tokia mistika. Knyga buvo išleista dar po kelerių metų, man gana netikėtai, be abejo, jaudulio ir džiaugsmo buvo. Puikiai supratau, kad didelį darbą nuveikė redaktorė, tik jai prisilietus galėjo atsirasti kokybiška, skaitoma knyga.
 


Inga Tuliševskaitė
: O, taip, prisimenu, kaip kaliau spausdinimo mašinėle trim egzemplioriais per kalkę. Be abejo, visada smagu paimti į rankas savo darbo rezultatą. Pirmosios knygos atveju daugiau jaudulio patyriau ne knygai pasirodžius, o to proceso eigoje. Tada buvo virsmo metai, Lietuvos kelio į nepriklausomybę pradžia. Sutartį pasirašiau su viena leidykla, paskui, man nežinant, ji perėjo kitai leidyklai, buvo susikirtimų su jos redaktoriais, iš aukšto žvelgusių į jiems nežinomą „mergaitę“, laimė, leidyklos vadovas buvo išmintingesnis ir knyga pasirodė. 75 tūkst. egzempliorių tiražu ir... be autorinių teisių. Intriga, beveik kaip aprašytoji knygoje.

O kas yra kokybiškas vertimas?

Viltarė Urbaitė: Pirmiausia vertimas turi neiškraipyti kūrinio prasmės, bet ir aklai laikytis originalo kalbos nėra gerai, negali versti žodis žodin. Turbūt svarbiausia, kad tekstas nekliūtų lietuvių skaitytojui. Nepamenu, kas yra mokęs, kad geras vertimas yra toks, kurį skaitydamas nejauti, jog tai vertimas.

Inga Tuliševskaitė: Kaip ir bet kuris kitas tekstas, nesvarbu, verstinis ar originalus: jį skaitydamas turi jausti malonumą.

Ko iš knygų vaikams gali pasimokyti ir suaugusieji?

Viltarė Urbaitė: Gal nebūtinai iš knygų mokomės. Pirmiausia – tai atgaiva, maloniai (ir drauge su savo vaiku) praleistas laikas, galimybė pažvelgti į pasaulį atviromis, atidžiomis vaiko akimis. Vaikų knygose daug šviesos ir vilties! Gal dėl to iš vaikų literatūros man ir nesinori išaugti.

Inga Tuliševskaitė: Knygos – ne vadovėliai, ar jos turėtų mokyti? Nebent diegti meilę, atjautą, supratimą apie blogį ir gėrį, draugystę ir ištikimybę... Tokias vertybes, kurios, aiman, vis labiau atgyvena... O knygas vaikams skaitantys suaugusieji turbūt išsaugojo širdyje vaikystėje turėtą gebėjimą stebėtis mūsų nepakartojamu pasauliu su visais jo gyventojais ir... tikėjimą stebuklais.

 

 

 
Atgal   Spausdinti  

 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
01020304050607
08091011121314
15161718192021
22232425262728
29303101020304
Spalis
    2018     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2017 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.