2018 m. spalio 15 d.
NIEKO NEDARYK ATMESTINAI

Eglė Bloznelienė

Leidykloje prie darbo stalo
Apie mamą negali papasakoti aiškiai ir nuosekliai: „Su N. susipažinome, kai man buvo... Per pirmą mūsų susitikimą N. kalbėjo nedaug, vis šypsojosi...“ Mama yra kaip didžiulis margas tapybos paveikslas, kurio nė krašto nematyti, o tu prikišęs nosį regi tai vieną lopinėlį, tai kitą. Kažin ar kada nors gyvenime galėsi taip toli atsitraukti, kad pamatytum visą paveikslą? Nemanau.

„Nieko nedaryk atmestinai!“ – toks buvo mamos šūkis per visą gyvenimą. Tuo vadovavosi daugybę metų dirbdama „Vagos“ leidykloje (mūsų namuose buvo vadinama tiesiog leidykla, toliau aš taip ir vadinsiu). Tas pats galiojo namuose, buityje, sode, o vėliau kaime, vasarvietėje, dirbant tuos daugybę smulkių ir didesnių darbų, kuriuos dabartinės šeimininkės vargiai įsivaizduoja. Tobulumo siekė svarbiausiame savo darbe – literatūros vertimuose, kuriems skyrė daugybę rudens, žiemos ir pavasario vakarų.

Visą profesinį gyvenimą mama pradirbo vienoje vietoje – leidykloje. Kai kartais nueidavau pas mamą į jos kabinetą, nieko įdomaus ten nerasdavau – pieštukas, tušinukas, stalinis kalendorius. Knygos. Tačiau pirmame leidyklos aukšte buvo biblioteka, kurioje šeimininkavo Izabelė. Čia buvo sudėtos visos (!) „Vagos“ išleistos knygos ir galėjai bet kurią paskaityti. Mamos nuomone, knygų skaitymas buvo geriausias užsiėmimas, todėl skaityti man niekada nedrausdavo, tik ragindavo neužsisėdėti, išeiti pasivaikščioti. Apie rankdarbius buvo daug prastesnės nuomonės, manė, kad neverta jiems skirti daug laiko.

Visai jauna tapusi verstinės literatūros redakcijos vedėja, mama daugybę metų arė tą vagą: turėjo planuoti knygų leidybą (čia turėjai spręsti tokį rebusą: į griežtus iš Maskvos atsiųsto plano rėmus sudėti kuo daugiau vertingos literatūros), užsakyti vertėjams vertimus, laiku išpešti juos iš vėluojančiųjų, padalyti rankraščius redaktoriams, atsimušti nuo daugybės svarbių žmonių giminaičių ir pažįstamų, kuriems vertimų reikėdavo kaip papildomo uždarbio šaltinio, ir pasistengti, kad bent kiek jų patektų tiems, kuriems toks uždarbis buvo išties kone vienintelis. Dar reikėdavo padėti tiems, kurie tik pradeda, bet nori ir geba versti, kurie galėtų ateityje pakeisti tuometinius vertimo liūtus. Darbe tekdavo perskaityti daugybę rusų, kitų „broliškų tautų“ autorių kūrinių, bet kartu pasitaikydavo ir įdomių vakarietiškų knygų, apie kurių leidybą negalėjai nė svajoti, bet galėdavai jas perskaityti savo malonumui ir akiračiui praplėsti. Leidinių kokybei buvo teikiamas didžiulis dėmesys, prie kiekvienos knygos darbavosi būrys žmonių – redaktoriai, dailininkai, korektoriai, mašininkės ir kiti. Redaktoriai negailėdami laiko vertimus ilgai ir kruopščiai redaguodavo, lygindavo su originalu, diskutuodavo su vertėju.
 

Studentės ant Tauro kalno. Eugenija pirmoji iš dešinės. Apie 1950 m.


Daugelis leidyklos žmonių versdavo knygas, bet tuo galėdavo užsiimti tik po darbo. Mamos vakarinė norma būdavo du puslapiai. Dar jaunystėje, pradėjusi dirbti leidykloje ir paraginta vyresniųjų kolegų, mama ėmė mokytis švedų kalbos ir taip visai atsitiktinai jai atsivėrė šiaurietiška kultūra, kuri ilgainiui tapo antrąja savastimi, o vertimas suteikė prasmę ir pasitenkinimą gyvenime. Sąlygos mokytis užsienio kalbų buvo sunkios. Galėjai pasinaudoti tik rusiškais vadovėliais, rusiškais žodynais, o gyvos kalbos netekdavo išgirsti metų metus. Mamos švedų kalba nuo pat pradžių buvo knyginė: galėjo skaityti, suprasti, bet ne kalbėti. Prie gyvos kalbos prisilietė tik po kelių dešimtmečių, kai pirmą kartą nuvažiavo į Švediją, pabuvo kultūros kursuose. Iš pradžių susižavėjusi Selmos Lagerlöf kūryba, vėliau išvertė daugiau kaip penkiasdešimt jos, Augusto Strindbergo, Vilhelmo Mobergo, Päro Lagerkvisto, Astridos Lindgren, Marios Gripe’s ir kitų švedų rašytojų kūrinių. Verčiant pagrindiniai pagalbininkai būdavo žodynai (svarbiausias – švedų–rusų kalbų žodynas, dar švedų enciklopedinis žodynas, Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Sinonimų žodynas ir kiti) ir dar kartais to paties kūrinio rusiškasis leidimas. Rusiškais vertimais ne visad galėdavai pasitikėti, kartais pasitaikydavo ir kuriozų, kai nežinodamas konteksto, kultūrinių aplinkybių vertėjas tekstą suvokdavo savaip ir perdirbdavo pagal savo kurpalį. Taip kartą Strindbergo vertime mama aptiko frazę, kad gėrimo taurė buvo pastatyta prie stalo kojos, o autorius sakė, kad gėrimas buvo įpiltas į taurę ant aukštos kojelės. Jei tekstas būdavo iš specifinės srities, reikėdavo ieškoti profesionalų pagalbos. Toks atvejis buvo, kai mama vertė A. Strindbergo apysaką apie vargonininką ir prireikė suprasti, kaip tie vargonai veikia ir kaip pavadinti jų dalis.

Nuo pasaulio atskirtoje Lietuvoje užsienio knygų vertimai buvo savotiškas mažas langelis, pro kurį galėjai pažvelgti, kaip žmonės gyvena kitur. Žinoma, leidžiamos knygos buvo kruopščiai atrenkamos ir turėdavo nenukrypti nuo vyraujančios ideologijos, tačiau pasaulinei klasikai būdavo daromos išimtys. Augusto Strindbergo įniršis, Selmos Lagerlöf romantizmas, Stigo Dagermano vienatvė pasiekė lietuvių skaitytojus ir bent šiek tiek priartino neįsivaizduojamai tolimą aną Baltijos jūros krantą. Švedija vaikystėje man buvo pasakų šalis. Knyga apie Karlsoną ir Mažylį buvo pirmoji mano savarankiškai perskaityta knyga, o birželio pavakarys Vazastane, Mažylio kambaryje su vėjyje plevenančiomis užuolaidomis, atrodė jaukumo stebuklas.

Švedijoje gyvenęs mamos bičiulis Zigfrydas Kalvaitis nuoširdžiai padėjo ne tik profesinėje veikloje, jo dėka Švedija tapo mūsų namų gyvenimo dalimi. Kalvaitis siuntė mamai knygas, albumus, žodynus, žurnalus, straipsnių iškarpas, plokšteles su Lagerlöf balsu ar Vermlando dainomis, atvirukus ir nuotraukas, net padėjo išversti į lietuvių kalbą Astridos Lindgren sugalvotų pasakiškų būtybių pavadinimus, parašęs laišką rašytojai ir gavęs jos patarimų. Laiškuose aprašydavo turtingą Švedijos kultūrinį gyvenimą, kuriame pats dalyvavo ir į kurį stengėsi įpinti bent kokių lietuviškų gijų. Per Antrąjį pasaulinį karą atsidūręs Norvegijoje, Kalvaitis vėliau persikraustė į Švediją, kad būtų „arčiau Lietuvos“, ir visą gyvenimą darbavosi jos labui.

Didelės pagalbos mama sulaukdavo ir iš Švedijos vyriausybės įsteigto kultūrai populiarinti skirto Švedų instituto ir švedų leidyklų, kurie parūpindavo žodynų, atsiųsdavo naujų knygų, vėliau padėjo apsilankyti kursuose, Geteborgo knygų mugėje.

Mama visad sakydavo, kad verčiant svarbu ne tik kuo tiksliau perteikti tekstą, – visų svarbiausia, kad vertimas būtų parašytas gražia ir taisyklinga lietuvių kalba. Tai buvo jos pagrindinis profesinis kredo, kurį perėmė iš savo mokytojų, vyresnių kolegų vertėjų, ir kurį stengėsi perteikti jaunesniesiems. Pagarba ir reiklumas kalbai mūsų namuose buvo virtę tikra liga: pamenu, kaip tėvas, irgi lituanistas, pradeda skaityti naują knygą ir nė pirmo puslapio nebaigęs ima balsu piktintis radęs stiliaus, skyrybos ar kitokių klaidų. Kritiška nuostata galiojo visur ir visada: ar klausantis radijo, ar skaitant etiketę parduotuvėje, nuolaidų buvo nedaroma net krepšinio komentatoriams. Kartais pagalvoju, kad tas sluoksnis profesionalų kalbininkų, redaktorių, per kurių filtrą būdavo sunkiamas kiekvienas viešumą pasiekiantis tekstas, savo užsispyrimu pasiekė, kad iki pat nepriklausomybės atgavimo išsaugojom gražią ir turtingą kalbą. Antra vertus, tokia tvarka negalėjo toliau gyvuoti, išlikti pastaraisiais dešimtmečiais, kai kiekvienas gali skelbtis viešai ir saviraiškos laisvė tapo svarbesnė už kalbos grynumą.
 

Pirmoje eilėje iš kairės: Diana Bučiūtė, Eugenija Stravinskienė. Antroje eilėje Antanas Gailius, Laima Bareišienė, Dovilė Rimantaitė, Pranas Bieliauskas, Henrikas Bakanas. Apie 1986 m.


Mama turėjo labai darbščius ir nagingus tėvus, kuriuos laikė savo pavyzdžiu. Visi mamos darbai buvo sudėlioti griežta tvarka. Jei tai rudens ar žiemos eilinė darbo diena – tuomet pusryčiai (dvi riekelės duonos su baltu sūriu ir uogiene, puodelis arbatos), kelionė iš Antakalnio į leidyklą, kuri tuomet gyvavo Lenino pr. 50, kelionė pusiau pėsčiomis, nes judėti sveika, pusiau troleibusu. Per pietų pertrauką – dažniausiai kelionė greitosiomis atgal į namus, pietų virimas, šildymas, valgymas, vėl atgal į darbą. Vakare – du puslapiai verčiamos knygos, kasdienė norma, kurios paprastai ir savaimingai laikėsi daugybę metų. Vėlyvą pavasarį vertimo sezonas pasibaigdavo, prasidėdavo sodo laikas. Sodas buvo čia pat, Antakalnyje, vos pasuki už namo kampo į mišką, perlipi per kelis kalnus, tada takeliu tarp kitų sodininkų sklypelių, ant kalvelės, mūsų akimis, pačioje gražiausioje vietoje, – medinis namelis (25 kvadratiniai metrai, didesnis nebuvo leidžiamas), mažytis baseinėlis vidury pievelės, o aplink sodas ir daržas. Kai sodą pirko, tai tebuvo velėna apaugęs sklypas su sukiužusiu sandėliuku įrankiams pasidėti. Mamos valia, kantrybė ir darbštumas lėmė, kad sklypas buvo išartas (arklio reikėjo eiti ieškoti į gretimą Pylimėlių kaimą, įkalbinėti), velėna išpurtyta, varputis (baisiausia, mamos akimis, piktžolė) išgyvendintas. Atsirado lysvės (kaip sunku būdavo gauti mėšlo joms tręšti!), prasidėjo statybos. Sodo planas metams bėgant keitėsi, iš pradžių norėjosi sutalpinti kuo daugiau augalų, vėliau atsirado pievelė, madingas tuomet „alpinariumas“. Eksperimentams nebuvo galo. Iki šiol turiu herbariumą „Kas auga mūsų darže“ – tai buvo vasaros darbas, kurį mums uždavė mokykloje, bet niekad neprisiminė patikrinti. Herbariume didžiuliai garbanotųjų kopūstų lapai, pilnas piešimo sąsiuvinis įamžinto laiko. Šilčiausioje vietoje augo rožės – arbatinės, ʻSuper Starʼ, ʻBaccaraʼ, o palei namelio sieną vijoklinė. Pavasarį orui atšilus reikėdavo nukraustyti į sodą didžiausius nešulius – patalus, indus – ir pasiruošti vasaros gyvenimui. Sunkiausia būdavo įkalbinti taksistą vežti mus į tokią tolybę (nuo Medžiotojų gatvės galo iki sodo buvo tikriausiai koks puskilometris, bet taksistai nesiduodavo įkalbami). Visad reikėdavo sumokėti už kelionę „į abu galus“. Kai įsikuri, prasideda nuostabus laikas – į sodą eidavom dažną vakarą po darbo (dvidešimt minučių į vieną pusę), o savaitgaliais ir per atostogas gyvendavom beveik nuolatos. Mano atminty sode ištisai šviečia saulė, net žiemą, kai ateini pasiimti iš rūsio obuolių, gali pasišildyti verandoje atsukęs veidą į saulę. Tiesa, prisimenu ir vieną lietingą dieną – visą dieną su mama kažką mezgėm, o radijas ritmingai kas pusvalandį transliavo žinias. Kai namely išplauni grindis ir patiesi močiutės austus takus, kai valgai alyvinius obuolius ir ilgai ilgai skaitai J. Salingerio „Aukščiau gegnes, dailidės“ sename „Pergalės“ žurnale ar ant stalo dėlioji pašto ženklus ir su didinamuoju stiklu bandai įskaityti jų užrašus (net pašto ženklų albumus vasarą nusigabendavau į sodą!) – tai vaikystės palaimos akimirkos, kuo toliau, tuo gražesnės prisiminimuose. Jei nakvodavom sode, vakarais dažnai eidavom pasivaikščioti ir pažiūrėti, kas gražaus yra kaimynų sklypuose. Grožis, kurį pamatai savo akimis, pasakojimai ir patarimai, išgirsti iš kaimynų ar pažįstamų, – tuomet tai buvo svarbiausias ir vienintelis šaltinis, įkvepiantis, plečiantis akiratį. Pamenu, kad daug ūkininkavimo išminties mama perėmė iš Juozo Galvydžio, kuris buvo vyresnis už mamą ir draugiškai ją globojo parūpindamas įdomesnių braškių ar bulvių veislių, pamokydamas skiepyti vaismedžius. Mamos ryžtą ir gebėjimą nuversti kalnus rodo tai, kad būdama šešiasdešimties metų ir sulaukusi pirmojo anūko ji nutarė, jog sodas teikia vaikui per mažai erdvės, todėl reikia įsikurti kaime, sodyboje. Taip su Vytauto ir Irenos Balčiūnų pagalba 1988 metais atsidūrėme Luknos kaime, kur vėl daug ką reikėjo pradėti iš pradžių.

Sodas ir kaimas paliko mano atmintyje daugiausia įspūdžių, tačiau buvo daugybė kitų mamos nuveiktų darbų, kurie buvo reikalingi, bet jų rezultatai mažiau džiuginantys ar tiesiog savaime suprantami ir nepastebimi kasdienybėje. Kai buvau ketverių metų, kraustėmės į naują butą. Kelis mėnesius prieš tai tėvai eidavo į būsimą butą ir pasišviesdami žibintuvėliu dėliojo, rūšiavo parketo lenteles, kūrė piešinius, planavo, kaip jas išdėlioti didžiajame kambaryje, o kaip miegamajame, mat tokių darbų niekas už tave nepadarys. Kai parketas buvo suklotas ir nulakuotas, aš galėjau važinėti triratuku po didelį tuščią kambarį ir dainuoti „O lia lia žolė žalia, pasėdėkite šalia“. Paskiau tą parketą reikėdavo kartkartėmis lakuoti iš naujo ir nuodytis neišpasakyta smarve – ir tai buvo mamos darbas.

Dar mama megzdavo. Iš kur gaudavo siūlų, ne visai aišku. Kartais net pirkdavo parduotuvėje vilnones kojines, ardydavo ir megzdavo kažką iš naujo. Nuolat reikėdavo tiesinti siūlus – išardyto mezginio susigarankšlėjusias sruogas pervynioti virš verdančio puodo garų, kad siūlas išsitiestų ir vėl būtų kaip naujas. Savo darbo megztiniai ir suknelės buvo pagrindinė puošmena, kuo galėjai išsiskirti ir pasididžiuoti darbe ar šiaip kur išėjęs. Siūti mamai irgi tekdavo, tik siuvimas teikė mažiau malonumo. Vis prisimindavo savo mamą, kuri norėjo siuvamąją mašiną sukapoti. Matyt, panašiai pati jautėsi. O mažiausiai vertino siuvinėjimą – nors turėjo iš jaunystės laikų siuvinėtų staltiesėlių ir pagalvių užvalkalų, laikė tai visiškai nenaudingu užsiėmimu, veltui praleistu laiku.
 

Baltijos rašytojų ir vertėjų centre Visbyje su Gunilla Forsén.  Apie 2000 m.


Svarbu, kad mama ne tik nepaliaujamai dirbo, bet visuomet ieškojo būdų, kaip tuos darbus patobulinti. Namuose turėjom daugybę to meto technikos stebuklų, kurie, ilgiau ar trumpiau pagyvenę, keliaudavo į užmarštį. Pavyzdžiui, turėjom garinį puodą sultims gaminti, kuris leisdavo pro žarnelę su stikliniu intarpu – langeliu – tirštas auksines obuolių sultis – tikrą nektarą. Jis baigė gyvuoti, kai sutrūko žarnelė, o naujos negalėjai gauti. Vienu metu turėjom visą vokišką virtuvės kombainą, kuriuo plakdavau pieniškus kokteilius, keletą garpuodžių, vaflinę. Apie skalbimą – atskira kalba. Mama buvo išbandžiusi įvairiausius būdus išgauti skalbinių baltumą – ir virino didžiuliame katile ant dujinės viryklės, ir skalbė automatinėje savitarnos skalbykloje, iš kur parsinešdavo skalbinius sulipusius nuo džiovinimo preso. Galiausiai mūsų namuose atsirado pirmoji tarybinė automatinė buitinė skalbimo mašina „Viatka“, kuri kažkodėl buvo stacionariai neprijungta, gyveno kambarėlyje prie virtuvės ir atėjus laikui skalbti būdavo atstumiama į virtuvės vidurį, įjungiama į elektrą, o karšto ir šalto vandens žarnos laikinai prisukamos prie vandentiekio. Devintojo dešimtmečio pradžioje mama, visus rankraščius pati perrašydavusi spausdinimo mašinėle, noriai sėdo prie kompiuterio ir perprato dar vieną pažangos išradimą.

Visa tai pasakoju todėl, kad toje kasdienybėje reiškėsi mamos būdas, tos ryškiausios savybės, kurios charakterizuoja žmogų, nulemia jo esmę bet kurioje situacijoje – namie, darbe, su savais ir su svetimais. Darbštumas, kantrybė, smalsumas, tvirtas pareigos jausmas – mamos stiprybė ir palyginimo matas, kai klausiu savęs: ar sugebėjau nuveikti gyvenime ką nors naudingo, ar buvau drąsi, ar atlikau savo pareigą.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2018 Nr. 1 (85)

 

 

 

 

 

Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
01020304050607
08091011121314
15161718192021
22232425262728
29303101020304
Spalis
    2018     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2017 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.