2017 m. rugsėjo 25 d.
ŽMOGIŠKAS ŽUVŲ PASAULIS VLADO DAUTARTO PASAKOSE

Kęstutis Urba

 


Vlado Dautarto (1927–2000) kūryba – svarbus lietuvių literatūros istorijos puslapis. Jos savitumą pirmiausia lemia gamtos tema. Dautartas išleido daugiau kaip trisdešimt knygų, iš jų nemažas pluoštas skirtas vaikams ir paaugliams: keturi apsakymų rinkiniai, penkios realistinės, buitinės apysakos, dvi apysakos-pasakos1. Šio rašytojo kūrybos ir asmenybės portretą yra sukūręs jo bičiulis vaikų literatūros kritikas Jonas Linkevičius2.

Pats Dautartas yra pasiskelbęs realistinės vaikų ir jaunimo prozos šalininku, teigė, kad jo knygų herojai ateina iš gyvenimo: „Tą realų gyvenimą man patinka nuspalvinti romantiška spalva. Manęs niekuomet neviliojo pasakos žanras...“3 Ir vis dėlto jo palikime akį itin traukia dvi apysakos-pasakos – Auksinio lyno vaišės (1965) ir Pasaka nepasaka apie lydekutį Kikutį (1984).


Animalistinių pasakų kontekstas

Minėtosios Dautarto knygos kartais pavadinamos realistinėmis pasakomis, nors toks apibūdinimas gana oksimoroniškas4. Tam tikra prasme žanro įvardijimu galima laikyti antrosios knygos pavadinimą – „Pasaka nepasaka“. (Beje, pirmasis šią sąvoką – tokį savo knygos pavadinimą – 1915 m. pavartojo Pranas Mašiotas.) Abi aptarsimos knygos priklauso pasakų apie gyvūnus, arba animalistinių pasakų, šakai, kartu nemažu mastu – ir pažintinių pasakų atšakai. Tai esminis rašytojo siekis pristatyti vaikams vieną gamtos pasaulio sritį – vandenijos gyventojus, žuvis.

Žinoma, šio objekto ištakos autobiografinės. Žvejo sūnus, užaugęs prie didžiausios Lietuvos upės, Dautartas ir pats buvo patyręs žvejys. Tačiau, kaip žinome, literatūra randasi ne tik iš gyvenimo, bet ir iš literatūros, iš tradicijų, iš skaitymo patirties, įtakų. Apie įtakas šiuo atveju galima tik spėlioti. Vis dėlto įdomu, kad Auksinio lyno vaišės pasirodė beveik vienu metu su Jono Avyžiaus apysaka-pasaka Didžiojo užutėkio gyventojai (1963), kuri vaizduoja bebrus. Auksinio lyno vaišių veiksmas irgi vyksta užutėkyje. Prielaidą apie galimą vos truputį vyresnio rašytojo poveikį komplikuoja faktas, kad pirmą kartą žuvų pasaulį, tiesa, jo dar nesupasakindamas, Dautartas pavaizdavo apsakyme „Ateiviai iš Baltijos jūros“, kuris buvo paskelbtas rinkinyje Ištikimi draugai (1961). Dar įdomiau, kad tuos pačius vaizdavimo laukus, tiksliau, vandenis, pasirinko ir Aloyzas Každailis knygose Ko verkė plekšnytė (1985), Žvyniuko laiškai iš Karibų jūros (1994). Gal vandens pasaulis – išskirtinis lietuvių pažintinių pasakų objektas?

Būtina atkreipti dėmesį į dabarties skaitytojams beveik nežinomą Vytauto Bičiūno (1893–1943) apysaką Aukšlytė (1938). Kūrinio herojus paauglys Algutis, vasarodamas kaime, susidomi žvejyba. Sapne jis nusileidžia į ežerą ir, klausydamasis mažos žuvytės, vardu Aukšlytė, daug sužino apie žuvų pasaulį, apie joms gresiančius pavojus. Kitoje situacijoje jis pats pavirsta pūgžliu ir tuos pavojus patiria savo kailiu. Tada ir nuskamba svarbiausia knygos idėja: „Kodėl tėvelis neįspėjo manęs? Kodėl nepasakė, kad žiauru ir nežmoniška meškerioti?“5 Bičiūnas aprašo žuvų išvaizdą, apibūdina mitybą, įpročius ir kt. Ypač įspūdingas lydekos (lydžio) paveikslas skyriuje „Siaubūnas“. Ar galėjo ši Bičiūno knyga patekti vienuolikmečiam Dautartui į rankas, o vėliau – atgimti atmintyje, šiandien turbūt neįmanoma atsakyti.

Vandenijos pasaulis, ypač sužmogintos žuvys, nėra dažnas senas tradicijas turinčių, kalbančius gyvūnus vaizduojančių animalistinių pasakų objektas. Kaip pažymi australų mokslininkas Bruce’as Shaw, šio pobūdžio pasakose dažniausiai veikia žmogui artimi gyvūnai – šunys, katės, arkliai. Daugelis žinome anglų kalbos žodį „pet“, reiškiantį mylimą kambarinį gyvūnėlį, o juk tokie gyvūnėliai dažni ir realistinėje vaikų prozoje, ir pasakose. Sužmogintų gyvūnų pasaulis padeda perteikti tam tikras moralės normas, etines vertybes. (Suprantama, suaugusiųjų literatūroje gyvūnai pasitelkiami ir politinei alegorijai kurti. Bene garsiausias pavyzdys – George’o Orwello Gyvulių ūkis, 1945.) „Moralės dalykai dažnai būna suprantamesni, jei sklinda iš jaukaus naminio gyvūnėlio snukučio, mat tikėtina, kad skaitytojai su tokiais padarais lengviau tapatinasi, nesvarbu, kad jie ne visada nepavojingi ir draugiški.“6 Žuvys liaudies posakiuose neretai yra nebylūs gyvūnai. Jau ir dėl to jų sužmoginimas, gebėjimas kalbėti yra paradoksalus ir iš anksto intriguoja.


Auksinio lyno vaišės

Jauno autoriaus knyga buvo gana nedidelės apimties, talpi, paprasto siužeto, taisyklingai sukomponuota ir gana spalvinga intonaciškai. Pagrindiniai veikėjai – lynų pora Trumpis ir Auksė, drauge gyvenantys jau penketą metų. Jiedu nevadinami šeima, bet jų santykiai neabejotinai šeimiški. Birželio mėnesį Auksė ant žolės lapų paleis ikrus... Suirzusi ji priekaištauja Trumpiui: „Kitos žuvys kaip žuvys. Pagyvena ir plaukia tinkamesnių vietų ieškoti. Tik tu vienas toks...“7 Vėliau, kai Auksė vis atviriau reiškia susižavėjimą gražuoliu kiršliu, kuris, žaibiškai nėręs į vandens paviršių, atneša jai dovanų naktinę peteliškę, Trumpis išsiduoda pavyduliaująs: „Taip, vyriškai padaryta. Už tai verta gerbti. Na, žinoma, švelnūs drugelio sparnai ir pūkuotas liemenėlis turbūt taip pat šio to verti. Tačiau ar ne per daug Auksė aikčioja?..“ (p. 38). Auksės moteriškumas parodomas keletą kartų su švelnia pašaipa: „Auksė, įsispraudusi tarp šakų sidabrinę geldutės šukę, dabinosi. Žiūrėjo į šukę, maivėsi, kraipėsi“ (p. 21–22). Auksė įtaria, kad raudė paleido gandus apie ilgėjančius jos, Auksės, ūsus, o tai žeidžia moteriškas lynės ambicijas. Žodžiu, suaugę skaitytojai tai vienur, tai kitur lengvai atpažįsta švelnią pašaipą. Kai kuriuos psichologijos niuansus galbūt perpranta ir vaikai.

Žmonių bendravimo formos panaudotos ir kuriant nesudėtingą siužetą. Perpratęs brakonieriaus Vanago Akies gudrybę, Trumpis paslepia dumble masalą, paskui sukviečia į svečius kaimynus, o per vaišes paskelbia pasakojimų konkursą. Pirmiausia atplaukia artimieji užutėkio kaimynai – kuoja, strepetys, trispyglė dyglė, paskui atvyksta Melsvosios upės gilumoje gyvenąs ir srovę mėgstantis kiršlys, netikėtai pasirodo ungurys ir net lydeka. Akivaizdi rašytojo intencija teikti žinių apie žuvis. Net ir vadinamieji žmogiškieji žuvų santykiai grindžiami biologine tiesa: visi įsitempia, kai draugijoje pasirodo plėšrioji lydeka, vardu Rajūnė, kuri tarp žuvų „gero vardo neturėjo“, ir trispyglė dyglė – nedidelė žuvytė, „vikri, godi ir iki įžūlumo drąsi“ (p. 28). Dyglės godumas išryškėja prie vaišių stalo. Bet labiausiai ji nemėgstama, kad yra surijusi daugelio žuvų ikrus, „užpuolusi vos tik išsiritusias žuvis“ (p. 29).

Rašytojas kuria gana išsamius portretus: „Auksė turėjo apvalų ir standų liemenį. Nugara jos buvo tamsiai žalia, šonai auksu nulieti, o papilvė balta, sidabrinė“ (p. 10); Trumpis – „stambesnis ir turėjo ilgesnius apvaliuosius pelekus“ (p. 10); „Dyglė ant liemens neturėjo nei vieno žvyno. Vietoje jų – spalvotos kaulinės plokštelės, o vietoje pilvinių pelekų – pora aštrių ir lenktų spyglių. Dyglė spyglius taip pat nešiojo ant nugaros, pilvo“ (p. 29); strepečio „nugara tamsiai pilka, šonai pilkai mėlyni, pilvas sidabrinis, o pelekai čia pilki, čia gelsvi, čia oranžiniai“ (p. 27), jis yra „upės gyventojas“, ne užutėkio. Daug kur pateikiama žuvų klasifikacija, tad lyg netyčia sužinome, kad tai pačiai kaip ir lynai žuvų šeimai priklauso meknės, šapalai, salačiai, ūsuočiai (p. 23), giminė jiems ir kuoja Raudonpelekė, mat priklauso tai pačiai „karpinių žuvų šeimai“ (p. 24). Vaišėse kuoja rungiasi su dygle, jos turi vardyti žuvų vardus ir kokiai šeimai priklauso (p. 55). Tam tikri žuvų ypatumai išryškėja įterptiniuose pasakojimuose, kai Trumpis paskelbia konkursą papasakoti kokį nors įdomų nuotykį. O ungurys savo gebėjimą keliauti žeme per šlapią žolę abejojantiems klausytojams netgi parodo. Pasakojimų konkursas praplečia ugdomuosius knygos siekius ir gerokai padidina beletristinį kūrinio svorį, suteikia nuotykių elementų.

Žodžiu, skaitytojas įvairiais būdais sužino apie žuvų išvaizdą, rūšis, mitybos įpročius, gyvenamąją vietą. Pastangas teikti skaitytojams žinių, o ne leistis „į gilesnes filosofines mintis“ pabrėžė pirmasis knygos recenzentas: „Visa šio kūrinio vertė todėl glūdi jo meniškume bei autoriaus siekime supažindinti jaunąjį skaitytoją su gimtojo krašto gamta.“8

Šviečiamuosius užmojus išplečia siekis pateikti žuvų pavadinimų sinonimiką – tai puiki kalbos didaktikos pamokėlė! Štai strepetį labai nervina familiarus Trumpio kreipinys „jelčiau“ – slaviškos kilmės šios žuvies pavadinimas. „Aš strepetys, po perkūnais. Kitaip dar vadina baltuoju šapalu, bėgūnu, strapanu. Nejaugi nežinai?“ (p. 26). Toks draugų konfliktėlis suteikia komiškumo. Arba: „Melsvosios upės ir užutekio žuvys dyglę vadino piktžuve ir įvairiai pravardžiavo: dyglučiu, dygučiu, dygsne, durkle, duriliu, yloja, rage, raguole, spygle, stege, tridege, tridygle, vilkučiu ir dar kitaip“ (p. 29). Kai kurių šių sinonimų nėra net didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“!

Ar šį žodyną ir apskritai gausias žuvų pasaulio žinias Dautartas buvo perėmęs iš tėvo, ar įgijęs iš savosios žvejo patirties, ar studijavo kokius nors zoologijos žinynus, sunku atsakyti. Vieną atsakymą siūlo rašytojo bendraamžis ir bičiulis Mykolas Sluckis (1928–2013), rašydamas apie Dautartą kaip Komjaunimo premijos kandidatą: „Kas liečia „žvejišką“ specifiką, tai Vl. Dautartas vargu ar turi sau lygių nūdienių rašytojų tarpe.“9

Menines apysakos-pasakos spalvas turtina ir saikingi, bet subtilūs peizažai, pateikiami pasakotojo arba veikėjo lūpomis. Štai į dramatišką savo šeimos istoriją kiršlys įterpia tokių vaizdų: „Atėjo vakaras. Saulė nusileido už karpytų eglių viršūnių. Aplinkui buvo tylu, taip tylu, kad galima buvo girdėti, kaip skleidžiasi išbrinkę medžių pumpurai. Prie pat upokšnio žydėjo žalčialunkis. Jo maži, rausvi žiedai liepsnojo lyg ugnelės. Virš vandens skraidė vabzdžiai ir krito į srovę“ (p. 61). Tai tik vienas iš pavyzdžių. Peizažo kūrėjo įpročių Dautartas neatsisakė ir antrojoje knygoje apie žuvis. Šių dienų jaunieji skaitytojai iš jų gali pasimokyti ir gana gražios, turtingos kalbos.


Pasaka nepasaka apie lydekutį Kikutį

Beveik po dvidešimties metų Dautartas brido į tuos pačius kūrybos vandenis. Pasakoje nepasakoje apie lydekutį Kikutį ankstesniosios apysakos patirtis akivaizdi. Reikia sutikti su Linkevičiaus, lyginusio šias dvi knygas, teiginiu, kad Auksinio lyno vaišės pažintiniu požiūriu turiningesnės10. Bet Pasaka nepasaka apie lydekutį Kikutį turi nemažai kitokių pranašumų ar bent jau skirtybių.

Antroji apysaka-pasaka dvigubai ilgesnė. Ilgumas šiuo atveju – ne vien išorinis požymis: didesnė apimtis kūrinį tarsi atpalaidavo, išlaisvino, pats pasakojimas bėglesnis, ne toks suveržtas, įtemptas. Knyga iš trijų skyrių, bet jie be pavadinimų, pažymėti tik skaičiais. Siužetas konstruojamas tarsi iš atskirų epizodų, neva paklūstant laiko tėkmei, epizodus skiria punktyrinė linija, ir tas punktyras suvoktinas kone simboline, perkeltine prasme – epizodai nesunkiai susilieja, jungiasi vienas su kitu. Kitaip sakant, tarp epizodų, scenų nėra griežtos ribos, ištisinės linijos.

Auksinio lyno vaišių veiksmas tetruko vieną naktį. Pasakos nepasakos apie lydekutį Kikutį pasaulis erdvesnis, veiksmas trunka ilgiau. Pasakos įvykiai prasideda „balandžio mėnesio pradžioje“11, baigiasi prasidėjus žiemai, taigi trunka gerą pusmetį. Autoriui laiko kismas svarbus, kiekvienas skyrius prasideda laiko nuoroda. „Praėjo keletas savaičių. Kikutis akyse augo: ilgėjo liemuo, didėjo galva, aštrėjo dantys“ (p. 43) – tokia antrojo skyriaus pradžia. O trečiajame laikas iškart sukonkretinamas peizažu: „Atėjo ruduo...“ (p. 85). Laiko tėkmė šiame kūrinyje susijusi su dviem dalykais: pirma, autoriui rūpi parodyti, kaip auga, keičiasi pagrindinis veikėjas, o antra, panaudojama galimybė pateikti gamtos procesą, ratą, taip sukuriant platesnį, apibendrinamą gamtos vaizdą.

Platesnis antrojoje knygoje ir vaizduojamasis pasaulis. Kitaip nei Auksinio lyno vaišėse, ne kartą išnyrama iš vandens, reikšmingais veikėjais tampa ne tik žuvys, bet ir paukščiai: Kikutį į kitą ežero krantą nunešęs gandras, Kikučio mamą kažkada bandęs nužudyti apuokas Bubas, viename epizode šmėkšteli ir ančių šeimyna. Kaip matyti, tai priešiški, grėsmę žuvims keliantys paukščiai, jų paveikslai lemia siužeto konfliktiškumą, sustiprina įtampą. Tarpinė vieta tarp šių paukščių tenka kelis kartus pasirodančiam garniui. Pastebimu įvykių dalyviu ir net varikliu tampa dusė, „labai akiplėšiškas ir žiaurus vandenų vabalas“ (p. 8), gaunanti galą garnio gūžyje, nes „labai jau smalsavo“ (p. 64).

Žinoma, ir šios knygos vaizduojamojo pasaulio centre yra vandens gyvūnai, žuvys. Be lydekų, itin gražiai sužmogintas šamas Semas. Jis – geras lydekučio motinos Babilės bičiulis, padedantis gandro nuneštam ir ežeran įmestam Kikučiui grįžti į protaką (du ežerus jungiančią vandens juostą), kurioje vyksta pagrindinis veiksmas. Šamo paveikslas gražiai sužmogintas, jis atlieka globėjo, dėdės vaidmenį, jis taip pat yra sanitaras, daktaras, gydantis žvejo kabliuko paliktas žaizdas. (Nemažai paaiškina ir tai, kad patį rašytoją Semu vadino jo anūkas Pijus...) Epizodiniai pasakos veikėjai – kuojos, ešeriai, lynai, karšiai, aukšlės, vėžiai.

Ar Pasakoje nepasakoje apie lydekutį Kikutį vaizduodamas vandenijos gyvius, žuvis autorius teikia skaitytojams žinių? Taip, sužinome, kad šamas išsiskiria ilgais ir stipriais ūsais, kad „šamai gyvena šimtus metų“ (p. 32), kad „karšiai paleidžia savo ikrelius, palieja pienius, o kai pašildo saulė, po kiek laiko išsirita maži karšiukai“ (p. 41), kad kuojos minta kirmėlaitėmis (p. 53), kad apuokas „išskrenda iš savo drevės prieš kiekvieną žiemą“ ir kad „glaudžiasi arčiau žmonių“, o šie jį globoja, „net skanesnio kąsnio negaili“, nes jis „ne prasčiau už gerą katiną peles gaudo“ (p. 108). Motina Babilė gana plačiai atsako į Kikučio klausimą, kodėl lydekų giminė garsi: „Mūsų giminė juk beveik visuose pasaulio vandenyse gyvena. Pasitaiko, kad net kelių šimtų metų sulaukia... Ir būna kelių sieksnių ilgumo. Lydekų priešai mus vadina vandenų vilkais. Tai, žinoma, iš pavydo. Žinok, dar yra ir jūrinė lydeka, o vardas jos barakuda“ (p. 55).

Ir antrojoje knygoje rašytojo ranką valdo gamtos dėsniai, nenusižengiama hierarchiniams gyvūnų santykiams. Ir vis dėlto informacinis, pažintinis šios pasakos lygmuo ne toks matomas, nėra taip prikišamai rodomas kaip Auksinio lyno vaišėse. Pasakai nepasakai apie lydekutį Kikutį būdingas platesnis, bendresnis, problemiškesnis žvilgsnis į gamtos pasaulį, joje įtaigiai, vaikams suvokiamai pateikta tam tikra gamtos filosofija. Temos problemiškumą lemia jau tai, kad pagrindiniai veikėjai yra plėšrios žuvys, lydekos. (Auksinio lyno vaišėse lydeka Rajūnė buvo pagrindinė neigiama veikėja.) Kuojos, vėžiai, aukšlės – jų aukos. Taigi ne skriaudžiamojo, kaip dažniausiai būdinga vaikų literatūrai, o stipresniojo pozicija atsiduria pasakojimo centre. Antrame skyriuje motina moko lydekutį medžioklės gudrybių, kaip pulti silpnesnį, mažesnį.

Bet ar taip neatsiduria tradicinės vaikų literatūros vertybės pavojuje? Ar neskiepijama plėšrūno filosofija? Šmėkštelėjus tokiai abejonei, turime atkreipti dėmesį, kad vaizduodamas nuožmius santykius rašytojas nori perteikti gamtos dėsnius, gamtos tvarką. „Ir žinok, kad mūsų giminė, išgaudydama sergančias žuvis, apvalo ežerą nuo visokių ligų. Ne veltui kitos žuvys mus, lydekas, sanitarais vadina“ (p. 53), – aiškina Babilė. „Aš gaudau žuvį tik tuomet, kai esu alkana“ (p. 58). Šioje vietoje Dautartas pakartoja Rudyardo Kiplingo Džiunglių knygoje suformuluotą mintį, kad gyvūnai, kitaip nei žmonės, žudo vienas kitą tik siekdami išlikti gyvi. Gamtos filosofija knygoje plėtojama nuosaikiai, ji vis garsiau suskamba pasakojamai istorijai įsibėgėjus ar net baigiantis. „Motinos Gamtos viskas sutvarkyta, Kikuti. Niekas negali jos tvarkos pakeisti“ (p. 86).

Netikėtai natūraliai blyksteli ir namų, gal net ir patriotizmo idėja. Kai lydys Burbulas pataria Babilei plaukti kitur susirasti namų, ji samprotauja: „Aš suprantu, kad Brakonierius nepaliks mūsų ramybėje, netgi jaučiu kažką negero, bet negaliu va taip palikti savo gūžtą ir dangintis nežinia kur... O apie kitą ežerą tai nėra ko ir kalbėti. Kur rasi tokį švarų vandenį, kaip kad mūsų ežere, tokias tankias žolių pievas, tokius meldų miškus? Gal ir nepatikėsi, vaikuti, bet man čia viskas sava. Netgi raudonkojis gandras, kurį gerokai pašokdinau protakoje, netgi pikčiurna apuokas Bubas ne svetimi... / – Gandras tai jau jokiu būdu, mama. Argi užmiršai, kad jis mane pražudyti norėjo? / – Tas tai taip, vaikuti, bet čia Motina Gamta taip pat savo žodį tarė. Matai, gandras turi savo gyvenimą, mes savo, tačiau viskas susieina... Ir gandras šalia mūsų turi gyventi, ir mes šalia jo... Taip buvo ir taip bus“ (p. 101).

Grįždami prie minties apie įvairesnį antrosios knygos veikėjų pasaulį, turime pasakyti, kad šiame kūrinyje, kad ir epizodiškai, girdime kalbančius, bendraujančius žmones. Žmogaus santykis su gamta papildo apibendrinamąjį, filosofinį knygos klodą. Autorius parodo aiškią skirtį tarp meškeriotojų ir Brakonieriaus. Meškeriotojai paleidžia pagautą užsimiegojusį Kikutį, nes jis dar mažas, neužaugęs. „Gal kokia nauja meškeriotojų rūšis atsirado?“ (p. 76), – stebisi Babilė. O štai Brakonierius, kuris ir Auksinio lyno vaišėse vaizduojamas kaip didžiausias blogis, gamtos priešas, antrojoje pasakoje irgi yra baisi, su dramatiškiausiais siužeto momentais susijusi jėga: kažkada jis žeberklu nužudė Kikučio tėvą, medžioja žuvis povandeniniais ginklais, o pabaigoje panaudoja elektros įtaisą. Žmogaus tema Pasakoje nepasakoje apie lydekutį Kikutį, savaime suprantama, kelia gamtosaugos idėją.

Pagaliau turime aptarti veiksnį, ypač lemiantį šios pasakos artimumą skaitytojams vaikams. Joje, kitaip nei Auksinio lyno vaišėse, kuriamas vaiką imituojantis personažas, net keli personažai. Lydekos Babilės ir jos sūnaus Kikučio ryšys yra ir siužeto, ir emocinė kūrinio ašis. (Pirmojo kūrinio skyriaus nuotykiai – Kikučio veržimasis namo, pas mamą.) Tas ryšys – žmogiškosios kūrinio plotmės, skleidžiamų moralinių vertybių pagrindas. Tai lemia iš prigimties nesimpatiškų gyvių, lydekų, patrauklumą. Motinos svarba pabrėžiama jau antrame puslapyje: „Kai tik jis atsidurdavo prie Babilės, kai prisiglausdavo prie jos ilgo, stangraus kūno ir pasijusdavo laimingas, nuo visų pavojų apsaugotas, bematant pradėdavo klausinėti: / – Mam, o kodėl mes gyvename protekoje?“ (p. 6).

Knygą rašytojas dedikavo savo vyriausiam vaikaičiui Pijui Virkečiui, kuris, ją rašant, ėjo penktus metus. Turbūt artimas ryšys padėjo autoriui perteikti tokio amžiaus vaiko pasaulėjautą ir elgseną. (Penkiamečiai gali būti šios knygos klausytojai, o patiems skaityti ji idealiai tinka pradinukams.) Ankstesnėje citatoje nuskambėjęs „kodėl“ kūrinyje kartojamas daugelį kartų. Taip apibendrinamas kodėlčiaus įvaizdis – Kikutyje skaitytojai intuityviai atpažįsta smalsų, energingą, nerimastingą vaiką (Bubui nemandagiai kalbant su motina Babile, Kikutis vaikiškai niršta: „Aš jam, aš jam... liežuvį parodysiu“, p. 89). Negana to, kūrinyje yra ir daugiau vaikiškų personažų. Antrame skyriuje į svečius pasikviečiamas lydžio Burbulo sūnus Burbuliukas – storas, šiek tiek nerangus. Jų žaidimo scena, varžytuvės psichologiškai labai autentiškos. Autentiškas, atpažįstamas ir įsižeidusio Burbuliuko poelgis – išeidamas jis drebia Kikučiui skaudžią tiesą, kad šis ne tik telefono neturi: „Tu neturi ir tėčio, – metė Burbuliukas ir net neatsisveikinęs nuplaukė namų link“ (p. 49). Beje, telefonas, šiuolaikinės technikos realija, visiškai nepažeidžia gamtinio knygos pasaulio vientisumo ir meninės logikos. Motina Babilė telefoną padaro iš kelių surištų vandens lelijos stiebų su pritvirtinta prie vieno galo tuščia geldute. Trečiame skyriuje pateikta dar viena gana komiška Kikučio ir Burbuliuko žaidimų scena. Trečias vaiko paveikslas atsiranda motinos Babilės sekamoje pasakoje apie nejautrų tinginį lydžių šeimos sūnelį Nenoriuką, užsimanantį turėti ledo rūmus (p. 65–72). Mat „mama Babilė kiekvieną vakarą savo Kikutį užmigdydavo gražia pasaka“ (p. 29). Tai atvirai didaktinė, bet labai įdomi, savarankiška pasaka, puikiai tinkanti į skaitinius ar vadovėlius. Vaikus reprezentuoja ir dar viena įterptinė pasaka – apie tris lydekučius ir tris voveriukus (p. 102–106).

Kaip ir visos mamos, Babilė sūnų, net ir gerokai paaugusį, „laikė mažu, akylai saugojo ir vieno nepalikdavo“ (p. 43). „Per vasarą ir rudenį tu gerokai paaugai, vaikuti. Galima sakyti, jau daraisi tikru lydžiu... Ir vis dėlto, mano akimis žiūrint, esi dar vaikas“ (p. 101). Ji ugdė sūnui pasididžiavimą gimine, kūrė tėvo autoritetą: „Tavo tėtis, Kikuti, buvo ir didelis, ir protingas. Aš už jo kaip už kalno jaučiausi. Pasakysiu aš tau, kad jis ir žuvo mane gelbėdamas. Sujudėjo žolėse prieš Brakonieriaus akis, tai tas jį ir smeigė pirmą...“ (p. 77). Babilė su Kikučiu svajoja: „Mudu kartu gražiai gyvensime. Daug daug metų“ (p. 44).

Šitaip subtiliai išplėtojęs motinos ir vaiko santykius, rašytojas užbaigia kūrinį labai netikėtai. „Vietoj laukiamos pasakiškai laimingos pabaigos autorius pateikia skaudžią ir tragišką gyvenimo tiesą“12: plaukdama ieškoti naujų namų, Babilė žūva nuo Brakonieriaus panaudoto elektros išlydžio. Kikutis lieka gyventi vienas, skuba pas dėdę Semą...

Tokia tragiška pabaiga, be abejo, yra sąmoningas rašytojo sprendimas. Jis atspindi ir to laiko lietuvių vaikų literatūros patirtį, kontekstą. Septintojo dešimtmečio viduryje išmokusi imituoti vaiką, žaidinti, mokyti, šviesti skaitytoją, po 1980 m. vaikų literatūra jau nebijojo kelti skaudžių problemų, sukrėsti skaitytojo, taip skatindama jį mąstyti. (Priminsime, kad Pasaka nepasaka apie lydekutį Kikutį pasirodė tais pat metais kaip ir Vytautės Žilinskaitės Kelionė į Tandadriką.) Šį kūrinį galima laikyti tiltu tarp tų dviejų mūsų vaikų literatūros tarpsnių – žaidinamojo ir alegorinio, filosofinio.

 

Sužmoginimo principas aptartuose Vlado Dautarto kūriniuose lemia jų prieskyrą literatūrinės pasakos žanrui. Ištikimybė gamtos dėsniams, mokslinei tiesai laiduoja jų tikroviškumą, pažintinę, ugdomąją vertę. Šių dviejų pradų lyginamasis svoris kūriniuose pasiskirstęs nevienodai. Auksinio lyno vaišėse gamtos realijos akivaizdesnės. Pasakoje nepasakoje apie lydekutį Kikutį žinias labiau sugeria beletristinis lygmuo. Pastaroji knyga turėtų būti itin artima skaitytojams vaikams.

___________________________________________

1 Šiek tiek platesnį bendrą Vlado Dautarto kūrybinio palikimo vaikams vaizdą žr. Kęstutis Urba, „Vladas Dautartas vaikų literatūros tinkluose“, Tarp knygų, 2017, balandis, p. 34–35.

2 Jonas Linkevičius, Iš gintarų vėrinio, Vilnius: Agora, 2002, p. 201–221.

3 Vladas Dautartas, „Susitikimai su herojais“, Šiuolaikinės vaikų literatūros problemos, Vilnius: Vaga, 1979, p. 184.

4 Žr. Romualdas Skunčikas, „Vladas Dautartas. Pasaka nepasaka apie lydekutį Kikutį“, Literatūros panorama ‘84, Vilnius: Vaga, 1985, p. 132.

5 Vytautas Bičiūnas, Aukšlytė, Kaunas-Marijampolė: „Dirvos“ b-vės leidinys, 1938, p. 133.

6 Bruce Shaw, The Animal Fable in Science Fiction and Fantasy, Jefferson, North Carolina, and London: McFarland & Company, Inc. Publishers, 2010, p. 10.

7 Vladas Dautartas, Auksinio lyno vaišės, Vilnius: Vaga, 1965, p. 16–17. (Rinkiniuose kūrinys perspausdintas dar tris kartus, bet toliau cituojama iš pirmo leidimo nurodant tik puslapį.)

8 J. Mačiulis, „Auksinio lyno vaišės“, Literatūra ir menas, 1965, spalio 16, p. 4.

9 Mykolas Sluckis, „Auksinis vaikystės krantas“, Tiesa, 1968, lapkričio 23, p. 3.

10 Jonas Linkevičius, op. cit., p. 211.

11 Vladas Dautartas, Pasaka nepasaka apie lydekutį Kikutį, Vilnius: Vaga, 1984, p. 5. (Rašytojo vaikų pastangomis kūrinys pakartotinai išleistas 2004 m., bet toliau cituojamas iš pirmojo leidimo nurodant tik puslapį.)

12 Romualdas Skunčikas, op. cit., p. 133.

 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2017 Nr. 2 (82)

 

 

 

Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
28293031010203
04050607080910
11121314151617
18192021222324
25262728293001
Rugsėjis
    2017     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2017 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: informacijos apie vaikų literatūrą skaitmeninimas ir sklaida

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2017 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.