2018 m. spalio 15 d.
VERTUSI TIK MĖGSTAMAS KNYGAS

(Eugenijos Stravinskienės  90-osioms gimimo metinėms)

Asta Gustaitienė
 


Įžymi vertėja Eugenija Stravinskienė (1928– 2004), klausiama apie literatūros kūrinių pasirinkimą, atsakė: „Beveik niekada neverčiau knygų, kurios svetimos mano dvasiai.“1

E. Stravinskienė buvo pirmoji mūsų vertėja, kuri iš esmės savarankiškai išmoko švedų, norvegų kalbas, išvertė į lietuvių kalbą didžiąją dalį klasikinės švedų literatūros, jos lobyną. Vertė tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Jos dėka lietuviai perskaitė Selmos Lagerlöf, Sally Salminen, Bjørnstjerne’s Bjørnsono, Augusto Strindbergo, Moa Martinson, Pero Olofo Ekströmo, Päro Lagerkvisto, Hjalmaro Söderbergo ir kitų autorių kūrinius. Artimųjų sudarytame vertimų sąraše – 56 knygos. Pirmoji pasirodė 1954 m., paskutinė  – 1999 m. Nemažai kūrinių sulaukė pakartotinių leidimų.

Ypač gausiai kartojamos, iki šiol nuolat leidžiamos jos verstos knygos vaikams. Pirmoji E. Stravinskienės versta vaikų literatūros knyga buvo Astridos Lindgren Rasmusas klajūnas (1965), dvi paskutinės pasirodė tais pačiais 1999 m. – tai buvo dviejų jos mylimų vaikų literatūros rašytojų A. Lindgren ir Marios Gripe’s kūriniai Nykštukas Nilsas Karlsonas ir Varpų metas. E. Stravinskienės, kaip A. Lindgren knygos Mijo, mano Mijo vertėjos, pavardė 1996 m. buvo įrašyta į pasaulinės vaikų literatūros organizacijos IBBY Garbės sąrašą. Jos versti Broliai Liūtaširdžiai iki šiol išleisti 4, Padaužų kaimo vaikai ir Pepė Ilgakojinė – po 5, Mūsų visų Madikė – 7, Rasmusas klajūnas  ir Emilis iš Lionebergos – po 8, Mes Varnų saloje – 12, Ronja plėšiko duktė – 16 kartų. Nepaprastą atsakomybę verčiant vaikams (konkrečiai – apysaką Ronja plėšiko duktė) liudija vertėjos susirašinėjimas su Švedijos lietuviu Zigfrydu Kalvaičiu. Jo fragmentų yra paskelbusi archyvarė Jolita Dimbelytė2.

E. Stravinskienė ne kartą pažymėjo ypatingą, tiesiog lemtingą susidūrimą su S. Lagerlöf kūryba. Šią rašytoją, Nobelio literatūros premijos laureatę, galbūt apskritai geriausiai atspindinčią švedų dvasią, ji laikė savo gyvenimo autore, įkvėpėja. Kaip tik tai paskatino mokytis švedų kalbos ir išversti didžiąją dalį šios autorės kūrinių. „Puikiai žinau, kodėl pasirinkau švedų kalbą. Net nesusimąsčiau, ar ji populiari. Mane užbūrė Selma Lagerliof. Aš dievinu ją, dėkinga jai, jos dėka radau savo pašaukimą. Tai irgi buvo atsitiktinumas. <...> Vien dėl Selmos Lagerliof verta iš mokti švedų kalbą.“3

Kai kalbame apie E. Stravinskienės vertimus – tiek vaikams, tiek suaugusiesiems, – dažnai vartojame tokius juos apibūdinančius žodžius: pirmasis, geriausias, puikus, meniškas... Neatsitiktinai ir ilgametė vertėjos bendradarbė, žymi redaktorė ir vertėja Bronė Balčienė ją pavadino „tikra žodžio meistre ir vertimų fanatike“4.

Jau sirgdama ir nebegalėdama versti, E. Stravinskienė parašė atsiminimų knygą Mano metai, kurioje atsiskleidžia jos požiūris į daugelį dalykų, kaip gyvi iškyla jai svarbūs gyvenime sutikti žmonės, didieji mokytojai. Kaip įžangoje teigia vertėjos vyras, taip pat vertėjas, redaktorius, dabar jau šviesaus atminimo Vincentas Stravinskas, atsiminimai rašyti, kai ji jau buvo „ištikta negalios“, nebegalėjo versti „pamėgtos švedų literatūros autorių“5. Gal dėl to juose nemažai nusivylimo, kartėlio, kai kada – neatlaidumo kitiems gaidų. Ko gero, visus tuos santykių su kitais žmonėmis apmąstymo momentus galima palikti skliaustuose, priskirti ligos nulemtai prislėgtai nuotaikai ir susitelkti tik į tuos prisiminimų momentus, kurie rodo ją kaip kūrėją, kaip gebančią įdomiai kurti naratyvą, kaip tą, kuri, apmąstydama nueitą kelią, netikėtai priartėja prie savo gyvenimo paslapties: kaip buvo vedama, kaip buvo artinama prie netikėtos savo gyvenimo misijos – tapti kelių kultūrų, kelių tautų tiltu...

Savo charakterį, jo dvilypumą E. Stravinskienė suvokia kaip genetinio paveldo iš tėvų dalį, savikritiškai pripažįsta esanti „pikta, priekabi“, ta, kuriai „sunku įtikti“, ir tvirtina: „Aš paveldėjau iš tėvo veržimąsi į tobulybę, o iš mamos miklumą, didelę dalį atjautos, o visi šie bruožai sunkiai suderinami, ir man kartais tikrai būna keblu“ (p. 26). Paradoksaliai skamba ir kita vertėjos įžvalga, susijusi su požiūriu į savo šaknis – tėvus: „Matyt, reikia paveldėti ir tėvų dalią, kad gautum kaip palikimą ir jų charakterį“ (p. 73). Vieni šviesiausių E. Stravinskienės atsiminimų momentų – prisiminimai apie vaikystės žaidimus, žaislų stoką ir fantaziją juos kuriant. Apskritai tuose atsiminimuose jos vaikystė tiesiog kvepia, iškyla su ypatingais, nepakartojamais kvapais (<...„man kvepėjo pažeme sklandantys dūmai pavasario vakarais, džiūstanti dirva, trobos pašaliai, želianti žolė, visa tai tik čia, tik tėviškėje“, p. 32; „Bet koks darbas, daiktas atmintyje liko neatskiriamas nuo kvapo“, p. 37).

Ryškindama savo ypatingą, kaimo vaikui būdingą jautrumą gamtai, jos grožiui, E. Stravinskienė ne kartą priartėja ir prie Dievo temos: pasakoja ypatingus vaikystės nutikimus, dvasinius išgyvenimus per bažnytines šventes, atlaidus, bet vis dėlto sako pamažu nusivylusi Bažnyčia, dvasininkais, o galiausiai prieina prie išvados, kad jeigu reikėtų rinktis religiją, rinktųsi pagonybę, ir tvirtina: „<...bažnyčią ir Dievą aš palikau Veliuonoje“ (p. 50).

Kaip minėta, didysis, daug ką gyvenime pakeitęs, buvo susitikimas su rašytoja S. Lagerlöf, su jos ypatingą dvasinį užtaisą turinčia kūryba, atveriančia giluminius ir krikščionybės klodus, tikėjimo padiktuotas galimybes pasirinkti, susitaikyti su savimi ir kitais, atleisti. Ko gero, kalbėdama apie Dievą ir religiją, E. Stravinskienė iš tiesų turi mintyje žmones, santykius su jais – kaip nelengva buvę patirti jų meilę ar būti jų priimtai. Net pirmąkart nuvykusi į Švediją, ji niekaip negalėjusi prisibelsti prie Švedijos lietuvių (<...„vienas išvažiuoja, kitas serga ir taip toliau, o ponia Būgienė patarė kreiptis į sovietų atstovybę“, p. 53), kol galiausiai duris jai plačiai atvėrė žydų šeima – Aleksandras Jarmovskis ir Ulla Hillarp, kurie tik po kelių viešnagės dienų paklausė jos pavardės. Prisimindama šį ypatingą susitikimą, E. Stravinskienė jautriai pažymi esanti „dėkinga ne už tai, kad nereikėjo gyventi viešbutyje, o už nepaprastą nuoširdumą, nesavanaudišką pagalbą jo gimtinės žmogui“ (p. 54). Taigi artimaisiais šiomis aplinkybėmis tampa ne tautiečiai – tikrą meilę parodo žydų tautybės žmonės. Kita vertus, E. Stravinskienė peržengia asmenines nuoskaudas, geba įžvelgti ir Švedijos lietuvių poelgių grožį, meilę Lietuvai, kai atsiminimuose pasakoja apie vieną tenykštį lietuvį, paprašiusį per jo laidotuves žmonių suaukotus pinigus skirti Lietuvai remti, labdarai, o „ant jo karsto tebuvo vienintelė graži puokštė“ (p. 51).

Apskritai E. Stravinskienei, kaip rodo atsiminimai, visą gyvenimą buvę svarbūs susitikimai su žmonėmis, tarp kurių ji atpažindavusi artimąjį. Pavyzdžiui, kaip stebuklą ji aprašo vieną svarbiausių gyvenime susitikimų su rašytoja A. Lindgren ir galiausiai retoriškai klausia: „Argi tai buvo susitikimas su žymiausia šių laikų vaikų rašytoja? Greičiau su be galo mielu ir nuoširdžiu žmogumi“6 (p. 149).

Klausinėdami rašto žmones – rašytojus, vertėjus – dažniausiai teiraujamės jų apie mėgstamiausias vaikystės (ir ne tik) knygas ir tarsi savaime tikimės išgirsti ilgoką jų sąrašą. E. Stravinskienė apie tai ironiškai sako: „Dabar įprasta girti kiekvieną gudročių, esą vos vaikas iškėlė koją iš lopšio, tuoj paniro į knygas, tik ausys kyšo. Deja, nė iš tolo tuo nepasigirsiu“ (p. 60). Atsiminimuose ji atvira: vaikystėje jokių knygų, išskyrus religines, nebūta, jai niekas nesekę pasakų, nedainavę lopšinių. Dėl to, apmąstydama ankstyvąją patirtį, ji ir pati stebisi, „iš kur galėjo atsirasti potraukis knygai, fantazijai“ (p. 57). Kita vertus, atsiveria įspūdingas ryšys su jau vėliau mokykloje įsimylėtais autoriais, pirmiausia Maironiu, žavi jautrus požiūris į vadovėlius („Man kiekvieną vadovėlį norėjos myluoti, jie buvo tokie neįprasti, tokie puošnūs ir gražūs“, p. 60). Apskritai E. Stravinskienė buvo linkusi išaukštinti visa, kas susiję su jos pačios mokykla ir mokytojais. Net lygindama Vilkijos gimnazijos ir universiteto dėstytojus ji prieina prie išvados, kad „jei nors pusė universiteto dėstytojų būtų buvę tokios kvalifikacijos kaip Vilkijos gimnazijos mokytojai, studijos būtų davusios kur kas daugiau naudos, negu davė“ (p. 87).

Skaitant E. Stravinskienės atsiminimus, netikėtai iškyla paralelė su Josteino Gaarderio romanu Cirko direktoriaus duktė, kuriame pasakojama apie nepaprastos vaizduotės vunderkindą, idėjomis, rašinių siužetais aprūpindavusį dalį klasės mokinių. Panašią patirtį prisimena ir E. Stravinskienė: „O aš nesukau galvos, jei reikėdavo ar kas prašydavo, padėdavau, ypač daug kas puldavo prašyti, kad padaryčiau vokiečių kalbos atpasakojimą, tokių atpasakojimų prieš pamokas kartais padiktuodavau du ar tris“ (p. 91). Neatsitiktinai ir rinkdamasi studijas ji pirmiausia norėjo mokytis anglų kalbą (deja, tais metais nebuvo grupės), paskui – matematiką, kas rodo loginį mąstymą ir racionalumą (būtų tekę važiuoti į Vilnių, dar labiau nutolti nuo gimtųjų namų), o nepavykus šiems planams studijavo Kaune lituanistiką drauge su žymiuoju lietuvių literatūrologu Vytautu Kubiliumi. Daug E. Stravinskienės kurso draugų tapo puikiais mokytojais, ir ji sako: „<...manau, jog ta mūsiškių dalis, kuri nuėjo mokytojauti, pasirinko patį rimčiausią ir atsakingiausią barą, užtat juos ypač gerbiu“ (p. 97).

Eugenija Stravinskienė gimė 1928 m. kovo 21-ąją, taigi per patį pavasario lygiadienį, Pasaulinę poezijos dieną. Šiemet jai būtų sukakę 90 metų. Jau daugiau kaip prieš dešimtmetį šį pasaulį palikusi vertėja gyva savo išverstose, vis iš naujo leidžiamose ir skaitomose knygose. Jos darbai svarbūs Lietuvai kaip tarp mūsų šalies ir Skandinavijos nutiesti tiltai. Ši sukaktis – gera proga pasakyti vertėjai ačiū, įprasminti jos vardą. Ko gero, gražiausias tokio įprasminimo pavyzdys – jos vardu pavadinta reikšmingiausio ir meniškiausio vertimo vaikams premija, 2017 m. įsteigta IBBY Lietuvos skyriaus ir kasmet teikiama Tarptautinę vaikų knygos dieną.

__________________________________

1 „Nuo maldaknygės iki Selmos Lagerliof knygų“. Vertėja Eugenija Stravinskienė atsako į Elonos Varnauskienės klausimus“, Rubinaitis, 2003, Nr. 2 ( 26), p. 23.

2 „Kaip Astrida Lindgren padėjo versti savo apysaką „Ronja plėšiko duktė“, http://www.archyvai.lt/lt/idomybes/ lindgren.html.

3 „Nuo maldaknygės iki Selmos Lagerliof knygų“, p. 22.

4 „Reikia susitaikyti su mintimi, kad tarnauji literatūrai“. Kazimiera Kazijevaitė kalbina Bronę Balčienę“, https:// www.llvs.lt/vertimo-kritika/646.

5 Eugenija Stravinskienė, Mano metai. Prisiminimai, Vilnius: Garnelis, 2008, p. 7. (Toliau cituojant šią knygą nurodomas tik puslapis.)

6 Susitikimo su Astrida Lindgren įspūdžiai atsiminimų knygoje perspausdinti iš mėnraščio „Naujos knygos“, 1987, Nr. 8.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2018 Nr. 1 (85)




 

Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
01020304050607
08091011121314
15161718192021
22232425262728
29303101020304
Spalis
    2018     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2017 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.