2018 m. liepos 20 d.
Knyga, kurios reikėjo

Diana Gancevskaitė
 


Debiutinėje Gajos Gunos Eklės slapyvardžiu pasirašytoje knygoje Brolis, kurio nereikėjo* nagrinėjama įvaikinimo tema. Socialiai aktualių temų jauniesiems skaitytojams skirtoje lietuvių literatūroje daugėja. Vaikų globos namų, jų auklėtinių pasaulis vaizduojamas Kristinos Gudonytės, Renatos Šerelytės, Dainos Opolskaitės knygose vyresniesiems paaugliams. Iš jų Gajos Gunos Eklės knyga išsiskiria keletu aspektų. Pirma, ji skirta vaikams (tiksliau, vaikams, stovintiems ant ankstyvosios paauglystės slenksčio). Antra, dėmesys čia telkiamas ne į vaikų globos namų vaiką ir jo vidinį pasaulį, o į vienturtį ketinančios įsivaikinti šeimos sūnų.

Apysaka vaizduoja beveik dešimtmečio Gvido išgyvenimus, patirtį ir poelgius tėvams pranešus, kad jie ketina įsivaikinti tokio paties amžiaus berniuką iš vaikų globos namų. Įprasta skaitant knygą atjausti silpnesnį, likimo nuskriaustą personažą (šiuo atveju tai būtų Tomas – dažnai sergantis, mandagus ir geras vaikų namų globotinis). Tačiau autorės sumanymas iš arčiau pažvelgti į, rodos, net skvarbesnio dėmesio nevertą, geroje šeimoje augantį, jokio nepritekliaus nejaučiantį, sveikatos bėdų neturintį Gvidą nustebina netikėtais atradimais.

Taigi Gvidas – pilnoje šeimoje augantis vienturtis vaikas, ketvirtokas. Akivaizdu, kad šioje šeimoje gyvenama ramiai ir gražiai: čia tėtis sukiojasi prie viryklės (p. 16, 91), o mama vis dar skaito sūnui prieš miegą knygas (p. 69). Kaip ir dauguma bendraamžių, Gvidas žaidžia kompiuterinius žaidimus, nejaučia itin karštų jausmų mokyklai, daugeliu klausimų jam svarbi geriausio draugo, bendraklasio Adomo, nuomonė ir pritarimas.

Tad „[k]odėl toks puikus gyvenimas staiga apsivertė aukštyn kojom“ (p. 22)? Kai tėvai Gvidui praneša, kad turės „tiek daug kartų“ (p. 6) prašytą broliuką, vaiką ši naujiena taip nudžiugina, kad „jis nežinojo, nei kur dėti tą laimę, nei ką su ja daryti“ (p. 8). Tik bėda, kad tėvai buvo neteisingai suprasti ir Gvidas veltui džiaugėsi įsivaizduojamu mamos nėštumu (net pabučiavo jai pilvą), nes tiesa buvo kur kas netikėtesnė. Tačiau kol jos dar nesužino, vaikas džiūgauja ir net nusprendžia pradėti rašyti dienoraštį, kad vėliau skaityti išmokęs broliukas sužinotų, kaip Gvidas kažkada juo rūpinosi (p. 11). Tokia šios apysakos pradžia. Jei ne pavadinimas, a priori kreipiantis skaitytoją į konfliktinį siužetą, būtų galima kone tikėtis vėliau sulaukti brolių nuotykių, smagiai drumsčiančių ramų pavyzdinės šeimos gyvenimą.

Tačiau, pasidžiaugęs klaidingai suprasta naujiena, kitą rytą Gvidas sužino tai, kas perkeičia ne tik jo gyvenimą ir pasaulėvoką, bet ir santykį su tėvais, – šie rengiasi įsivaikinti jo amžiaus berniuką. „Ir tada pasaulis staiga apsivertė – dribo tiesiai Gvidui ant galvos. Ištvino upės, pakilo uraganai, griuvo namai ir visa ši nevaldoma masė trenkėsi į jį“ (p. 20). Ką gali padaryti tokios naujienos priblokštas vaikas? Gvidas nulekia į savo kambarį ir užsirakina. „Liūdesys ir nusivylimas keitė pyktį. O pyktis – liūdesį ir nusivylimą“ (p. 22). Gvidui kyla galybė klausimų: ar tėvams jo vieno neužtenka, ar jie jo nebemyli ir kam jiems prireikė kažko svetimo (p. 21, 22). Galiausiai įsiskaudinęs ir iš pykčio net tris dienas nesikalbantis su tėvais Gvidas, visaip bandydamas suprasti susiklosčiusią padėtį, nutaria, jog tėvams svetimo vaiko prireikė todėl, kad „tas vaikas kuo nors ypatingas“ (p. 30), ir ši mintis berniuką baugina.

Vėliau skaitytojui leidžiama nuosekliai ir nuodugniai patirti, ką išgyvena Gvidas. Ne, tėvai savo sprendimo nekeičia – jie jau net išsirinkę konkretų berniuką, negana to, deda visas pastangas, kad Gvidas su Tomu – būsimuoju įbroliu – susidraugautų. Pasibaigus Gvido „nekalbadieniams“, tėvai darsyk, kaip ir apysakos pradžioje, susėda pasikalbėti su sūnumi ir papasakoti jam apie Tomą: kad šis buvo paliktas gyvybės langelyje, kad gimė ligotas ir jam reikėjo operacijų, o tokių vaikų niekas nepageidauja. Išaiškėja ir tai, kad mama, renginių organizatorė, su Tomu susipažino ir susidraugavo jau prieš metus, kai jo vaikų globos namuose rengė kalėdinį koncertą. Visa šia istorija tėvai, atrodo, nori suminkštinti Gvidui širdį, sukelti gailestį likimo nuskriaustam Tomui, bet jų sūnus, žvelgdamas pro langą į šimtus daugiabučių su tamsoje šviečiančiais langais, pirmą kartą „panoro atsidurti kitur“ (p. 47), ne namie. Mamai pareiškus, kad šeštadienį jie visi važiuos susitikti su Tomu, o Gvidui kovingai atsisakius, tėtis pasiūlo sūnui vieną iš svarbia tapsiančių apysakos siužeto gijų – parašyti Tomui laišką, papasakoti apie save ir taip po truputį susipažinti (p. 49).

Laiške Gvidas stengiasi išlikti bent kiek mandagus, net atjaučiantis, bet ir aiškiai išreiškia savo poziciją: „Manau, kad visi vaikai turi turėti savo namus. Man labai gaila, kad tu jų neturi. Bet savo mama ir tėčiu aš nesidalysiu. Tad nė nebandyk pas mus brautis“ (p. 54). Kai mama šeštadienį išvažiuoja aplankyti Tomo ir perduoti jam Gvido laiško, tėtis su sūnumi praleidžia nuostabią dieną – pasižiūri filmą, paslampinėja po žaidimų parduotuves, užeina į piceriją. Bet vakare skaitydamas mamos iš Tomo parvežtą laišką Gvidas pamato, kaip anas smulkiai, gražiai, raiškiai ir taisyklingai rašo apie save, apie tai, kaip susipažino su Gvido mama, ir net kelis sykius pakartoja visada norėjęs „turėti ką nors, ką pamačius būtų gera“ (p. 66), – o čia štai ne tik „teta Rita“ (taip jis vadina Gvido mamą), bet ir visa šeima. Deja, nuoširdus Tomo pasipasakojimas apie ligas, ligonines ir vaikų globos namų ypatybes Gvido pernelyg nesugraudina, atvirkščiai, jis nusprendžia, kad „taip gražiai rašantis žmogus – kaip tas vilkas iš pasakos: nusiplonins liežuvį taip, kad čiulbės kaip paukštelis“ (p. 67).

Gvidas ir toliau atsisakinėja šeštadieniais važiuoti pas Tomą, mama kaskart paima šiajam sūnaus rašytus laiškus ir parveža rašytuosius Tomo. Galiausiai tėvai Gvido atsisakymų nebepaiso ir vieną šeštadienį susitikti su Tomu jau važiuoja visi, maža to, vaikų globos namų auklėtinį jie parsiveža savaitgaliui namo. Paaiškėjus, kad Tomas – „mažas liesutis berniukas“ (p. 80), Gvidas kaipmat atsipalaiduoja ir pasijunta galįs su tokiu daryti, ką nori. Tomui leidžiant laiką su būsimąja šeima, Gvidas „puikiai apsimetinėjo pritampąs prie draugijos, bet kas akimirką vis stengėsi Tomui įgelti“ (p. 80). Kitą dieną berniukai tik dviese praleidžia nemažai laiko lauke ir nors Gvidui kiekviena proga „patiko jaustis viršesniam“ (p. 86), didesnių konfliktų nekilo, berniukai mamos net buvo nuvaryti į vieną vonią maudantis sušilti. Vėliau Tomas dar kelis savaitgalius praleidžia Gvido namuose ir šis, atrodo, susitaiko su neišvengiama lemtimi. Bet iš tiesų tik „prie tėvų greitai išmoko atrodyti geras“ (p. 94), o Tomui vis „pasistengdavo priminti, kad jis čia tik svečias“ (p. 94).

Galiausiai vieną tokių įprastais tampančių savaitgalių, tėvams išvykus į prekybos centrą, berniukai lieka vieni namie ir Gvidas pasiūlo žaisti seklius – pašniukštinėti po tėvų daiktus. Išnaršę drabužių spintą, prisismaginę matuodamiesi joje rastus drabužius, lentynoje, kabančioje virš mamos stalo, jie randa dėžę su užrašytu ant jos Gvido vardu. Joje sekliai aptinka įvairiausių Gvido vaikystės daiktų, „keliančių sentimentus“ suaugusiesiems (p. 100), bet jais susidomi ir pats prisiminimų užplūstas Gvidas, o Tomas pačiame dėžės dugne randa „kelis rašalu išterliotus ir negrabiai išplėštus sąsiuvinio lapus“ (p. 101) ir imasi juos skaityti.

Paslaptį (ir skaitytojui, ir abiem jauniesiems veikėjams) atskleidžianti akimirka tokia – tyli. Kiekvienas berniukas užsiėmęs savais atradimų tyrinėjimais, ir štai Tomas it įgeltas išbėga iš kambario, o Gvidas pamato Tomo skaitytus lapus – savo laiškus. Gvidas pasiveja jau tolokai nuėjusį Tomą ir įkalbinėja jį grįžti. „Kodėl tu manęs taip nekenti?“ (p. 107) – klausia nenorimas brolis, o Gvidui atsakymas išsprūsta kaip ilgai besikaupusių jausmų jūra, priblokšdama abu vaikus (be abejo, ir skaitytoją) nuoširdumu: „Manai, kad manęs kas klausė, ko aš noriu? Pasakė, ką rengiasi daryti? <...> Ne. Tėvai tik ir rūpinosi, kaip tau sulįsti į šikną. Kad tik Tomukas būtų patenkintas. Tomukas tą, Tomukas aną. Tomas toks geras, Tomas tiek daug patyrė, Tomas toks protingas. O kaip aš? Jie net neatsiklausė manęs. Susirado įdomesnį vaiką ir nusprendė pasiimti“ (p. 110). Įdomu, kad šioje – lemiamoje – situacijoje Gvido tėvai nedalyvauja, abu daug jausmų išgyvenę ir juose tiesiog skęstantys vaikai autorės pastatomi akistaton vienas su kitu. Ir kas gi nutinka? Vienas jų parodo kone suaugėlišką brandą – Tomas apkabina Gvidą. Šiam iš pradžių nejauku to apsikabinimo, bet „pagaliau pasidarė gera ir ramu. <...Pagaliau jį kažkas suprato“ (p. 111).

Apysaka baigiasi antruoju Gvido įrašu savo dienoraštyje, kurį jis padovanoja Tomui, atsiprašydamas už anuos laiškus: „Taigi aš turiu brolį! Jo man nereikėjo, bet dabar į nieką nekeisčiau“ (p. 117).

Žvelgiant į šį kūrinį platesniame kontekste, kai kam gali pasirodyti, kad jis patrauktų tik su įvaikinimo patirtimi susidūrusius skaitytojus, bet tai klaidingas įspūdis. Neabejotina ir tiesiog pagirtina šios knygos vertybė – pasakotojas, lydintis skaitytoją nuo pat pirmo puslapio. Vyresniojo mokyklinio amžiaus skaitytojus ir paauglius toks lydėtojas, matyt, gerokai erzintų, trukdytų jiems, bet šioje apysakoje tai – esminis kūrinio psichologinės įtaigos ir vertės klodas.

Kuo šis pasakotojas toks ypatingas? Jis priima vaiką visokį – su visais jausmais ir nuoskaudomis, su egoizmu ir blogais ketinimais. Šis savotiškas vaiko skausmo, jausmų sąmyšio legalumas, apskritai netiesioginis teigimas, kad jausmus, o ypač skausmą ir liūdesį, kiekvienas išgyvena savaip, kad nėra jokių taisyklių, kaip reikia jaustis, Gajos Gunos Eklės knygoje Brolis, kurio nereikėjo itin ryškus. Pasakotojas stovi šalia Gvido, jį atjaučia, bet kartu lyg už rankos laiko ir skaitytoją, parodydamas jam, kad pagrindinio veikėjo jausmai nei blogi, nei geri – jie natūralūs ir turi savo priežastį, kurią galima išspręsti (!). Pasakotojo balsas kartais pristabdo įvykių eigą, kviečia skaitytoją stabtelėti ir pamąstyti, neskubėti daryti išvadų: „Kaip manai, ką galvojo ir jautė laišką perskaitęs Gvidas?“ (p. 67); „Galbūt manai, kad taip elgtis negražu? Gal, bet juk Gvidas tik taip temokėjo. Iki šiol tai niekam netrukdė. O dabar visi užsinorėjo, kad jis imtų ir taptų kitoks“ (p. 79) ir pan.

Visgi tiek pačioje apysakoje, tiek platesniame ne tik literatūriniame, bet ir socialiniame kontekste svarbu, kad šios istorijos pasakotojas išdrįsta teigti, jog tėvai būna neteisūs: tegul ir geriausių ketinimų vedami jie nori įsivaikinti berniuką iš globos namų, bet su savo pačių sūnumi elgiasi nesąžiningai visus metus slėpdami nuo jo tiesą, primesdami jam savo sprendimą kaip galutinį faktą, reikalaudami, kad Gvidas tiesiog pasikeistų ir susitaikytų su būsimomis permainomis, maža to – apgaudinėja jį neperduodami jo laiškų Tomui. Tiesa, abiejų tėvų paveikslams trūksta ryškumo, jie labiau neišplėtoti (tas pat pasakytina apie Adomo ir Tomo paveikslus), bet galima būtų teigti, kad tvirtas, ramus, paaiškinantis ir palydintis pasakotojo balsas šį trūkumą atsveria: lydėdamas skaitytoją per emociškai sunkų ir skausmingą Gvido gyvenimo tarpsnį, jis skamba tvirtai, įtikinamai ir, kas ne mažiau svarbu, drąsinamai.

Kalbant apie dalykus, kuriems apysakoje lyg ir pritrūko autorės dėmesio ar kurių nepasisekė kruopščiau išplėtoti, galima būtų paminėti dažnu atveju nenatūraliai skambančias abiejų berniukų frazes laiškuose ar Gvido ir Adomo susirašinėjime, gana blankiai sukurtą Tomo personažą (vargšas, ligotas našlaitis, labai mandagus, rašantis labai gražius nevaikiškus laiškus, be jokių charakterio trūkumų). Be to, apysakos pradžioje Gvido būsenai, mintims, veiksmams perteikti tekstas įvairiai grafiškai segmentuojamas, o vėliau šis – išties žavus, patrauklus – aspektas tiesiog pametamas ir nebeatkartojamas.

Visgi tai knyga, kurios reikėjo. Knyga, kurioje atsiranda ir į tekstą, pasakojimo tėkmę subtiliai įpinama ir kitų – vaikų literatūros klasikos – knygų, tampančių pagrindinio veikėjo gyvenimo esamybe, kasdieniais ne tik asmenybę ugdančiais, bet ir guodžiančiais skaitiniais. Brolį, kurio nereikėjo rekomenduotina skaityti ne tik vaikams, bet ir tėvams, nesvarbu, ką jie augina – berniuką ar mergaitę, ir ar jų šeimoje aktuali įvaikinimo tema. Knyga patraukli ne tik išoriškai (iliustravo Asta Skujytė), bet ir tuo, kad joje be atviros didaktikos, be badymo į akivaizdžius dalykus pirštu kalbama apie dalykus, su kuriais susiduriame kasdien, – apie jausmus, jų pažinimą, šeimyniškumą, galimybę išreikšti meilę ir įsiklausyti į kitą.
______________________________________

*  EKLĖ, Gaja Guna. Brolis, kurio nereikėjo. – Vilnius: labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2016. – 120 p. ISBN 978-609-8161-15-1

Žurnalas „Rubinaitis“, 2017 Nr. 4 (84)

 

Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
25262728293001
02030405060708
09101112131415
16171819202122
23242526272829
30310102030405
Liepa
    2018     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2017 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.