2018 m. sausio 20 d.
Literatūrinės pasakos pradininkas

Lina Satkutė

Sunku nustatyti tikslią prancūzų literatūrinės pasakos pradžios datą. Yra žinoma, kad jau XII a. pradžioje stebukliniai elementai buvo plačiai vartojami tiek bažnytinėje, tiek pasaulietinėje literatūroje, pavyzdžiui, Marijos Prancūzės. (Marie de France) kūryboje. Jų aptinkama senuosiuose riterių romanuose. Šių elementų ypač gausu XVII a. kūriniuose: Gambervilio (Gamberville), Urfės (Urfė) romanuose, Vua-tiuro (Voiture) poezijoje, jų esama Kornelio (Corneille) komedijose, Ponios de Sevinjė (M-me de Sevigne) laiškuose, Bualio (Boileau) satyrose ir t.t. XVII a. pabaiga -XVIII a. pradžia vadinama prancūzų literatūrinės pasakos aukso amžiumi. Tuo metu kūrė ištisa literatūrinės pasakos kūrėjų plejada: de Maiji (De Mailly), de Miura (de Murat), Žanas de Prešakas (Jean de Prechac) ir kt. Pasakų elementus - žmogų su vienuolika burnų, kalbančius gyvulius - savo pasakėčiose vartojo Fene-lonas (Fėnelon). Netgi Liudvikas XIV (Louis XIV) bei jo ministrai mėgo pasakas, vaidinusias nemenką vaidmenį saloniniuose pokalbiuose. Iškiliausia asmenybė tarp šio laikotarpio pa-sakininkų, be abejo, yra Šarlis Pero (Charles Perrault)1. Pasakos žanro, klasicistų priskirto prie "žemesniųjų", prilyginimas kitiems literatūros žanrams yra būtent jo nuopelnas. Klasicistų (rašytojų ir meninkų) modelis ir idealas -klasikinių autorių kūriniai. Klasicistai reikalavo aiškumo, nuoseklumo, tikroviškumo, vertė laikytis griežtų taisyklių. Klasicizmo amžiaus pabaigą išgarsino grupės menininkų maištas prieš antikos imitavimą. Šis maištas vadinamas Senų-jų ir Naujųjų ginču2. Naujieji, tarp jų ir Š.Pero, teikė pirmenybę savo laiko literatūrai, siekė atnaujinti literatūrines formas ir temas, nemažai dėmesio skyrė folklorui ir, juo remdamiesi, kūrė originalias pasakas, įtraukdami peizažą, portretą, psichologizmą ir t.t. Siužetai tapo sudėtingesni, tobulesni.

Kaip minėta, Š.Pero yra žymiausias iš visų XVII a. pasakų kūrėjų. Su jo pasakomis siejama tikrosios literatūrinės pasakos pradžia. Jos pirmosios buvo skirtos ne tik suaugusiems, bet ir vaikams.

Š.Pero gimė 1628 m. sausio 12 d. (mirė 1703 m. gegužės 16 d.). Jis buvo septintas ir paskutinis vaikas paryžiečio advokato šeimoje. Kaip ir vyresnieji broliai, Šarlis lankė koledžą, kur greitai tapo vienu geriausių mokinių. Septynerius metus pasimokęs, susiginčija su direktoriumi, meta koledžą ir toliau į mokslus gilinasi savarankiškai: mokosi istorijos, gilinasi j Bibliją, Vergilijų, Horacijų, Tacitą. Studijuoja Orleano universiteto Teisės fakultete ir įgyja advokato laipsnį. Dirba karaliaus valdininku. Pirmas kūrinys - eiliuota parodija "Trojos sienos, arba Burleskos atsiradimas". Rašo satyras, alegorines poemas, progines odes, dialogus. 1671 m. tampa Prancūzijos akademijos nariu. Vis dėlto pasaulinę šlovę jam atneša 1697 m. Išleistos Motušės Žąsies pasakos*, arba Praėjusių laikų istorijos ir pasakos su pamokymais. Rinkinį sudarė 8 pasakos proza (Miegančioji gražuolė, Raudonkepuraitė, Mėlynbarzdis, Batuotas katinas, Fėjos, Pelenė, Rikė Kuodys, Nykštukas) ir 3 eiliuotos (Griselidis, Asilo oda, Juokingi norai). Asilo odos yra du variantai. Kiekviena pasaka baigiasi vienu ar net dviem eilėmis parašytais moralais, kuriuose sutelktos pagrindinės mintys. Eiliuotosios pasakos prasideda dedikacijomis kilmingiems asmenims su trumpu kūrinio pristatymu ir išgyrimu. Baimindamasis kritikos puolimo, S.Pero šį rinkinį išleido sūnaus vardu ir dedikavo karaliaus dukterėčiai. Pasakų pasisekimą liudija jau po autoriaus mirties pasirodę nauji leidimai.

SIUŽETŲ IŠTRAUKOS

I. Folkloras

Folkloras - neišsenkamas šaltinis literatūrinės pasakos kūrėjui. Ne išimtis ir Š.Pero - pasiskolintos keleto pasakų temos (pvz. Juokingų norų) ir daugybė jų elementų: pradžios formulė "Kartą gyveno..." (jos neturi tik Batuotas katinas ir eiliuotosios pasakos); laiminga pabaiga (išskyrus Raudonkepuraitę, kuri kitaip nei vėliau Brolių Grimų perkurtame ir švelnesniame variante, baigiasi mergaitės mirtimi, kad bausmė už nepaklusnumą ir patiklumą būtų įtaigesnė. O Juokingų norų pradžia tolygi pabaigai: žmogus, nesugebėjęs tinkamai pasinaudoti dangaus dovanomis, lieka vargšas.); magiški skaičiai 7, 12; tokie personažai kaip fėjos, žmogėdros, nykštukai, pamotės, našlaičiai, kalbantys gyvūnai, princai ir princesės. Š.Pero nevengia folklore paplitusių epitetų, palyginimų, nors ten jie gerokai santūresni.

II. Visuotiniai (tarptautiniai ar klajojantys) siužetai

Š.Pero medžiagos savo pasakoms ieško ne tik prancūzų folklore, bet naudojasi ir visuotiniais siužetais. Puikus pavyzdys - Pelenė (Pelenė), kurios istorija pasklidusi po visą pasaulį: užrašyta daugybė versijų - viena net iš IX a. Kinijos. Nykštukui (Nykštukas) analogiški personažai taip pat egzistuoja daugelio šalių pasakose, skiriasi tik vardas: Graikijoje - Pipiro grūdelis arba pusė Žirnelio, Afrikoje - Mažylis su didele galva, Brolių Grimų pasakoje - Nykštukas, Didelis-kaip-pirštas slavų folklore, Tomas Nykštys anglo-saksų tradicijoje, Nykštys - Lietuvoje. Pasakose visuotinai paplitęs ir žmonių bendravimas su gyvuliais - tokios yra Š.Pero Raudonkepuraitė ir Batuotas katinas. Kaip ir daugelyje pasaulio pasakų, gyvuliai žudomi vietoj žmonių antiherojams apgauti: Miegančiojoje gražuolėje vietoj jaunosios karalienės ir dviejų jos vaikučių papjaunami ėriukas, ožiukas ir jauna elnė. Pasaulio pasakose nereti epizodai, kai atpažįstama iš žiedo ar kurpaitės, kai slepiamasi po lova ir kt.

III. Antikos mitologija ir antikinių autorių kūryba

Akivaizdu, kad Š.Pero įkvėpė ir mitai. Rašytojas savaip interpretuoja jų elementus (nors ir būdamas antikos medžiotojų priešininkas). Jo Asilo oda panaši į Apulėjaus Psichę, Princo ir piemenaitės (Griselidis) susitikimas primena pastoralinius pasakojimus. Minimi pagonių dievų, herojų vardai, mitologinės vietovės: medkirtys (Juokingi norai) labai norėjo nuvykti pailsėti ant Acherono krantų, princas (Asilo oda) panašus į šviesiaplaukį Apoloną. Asilo odoje užsimenama apie Pario teismą, Juokinguose noruose yra "deus ex machina" pavyzdys. Eiliuotus moralus galima palyginti su antikinėmis epigramomis.

Š.Pero, gerai susipažinęs su antikos literatūra, priešpriešina jai savo pasakas. Jo supratimu, antikos autoriai, ne taip kaip jis pats, nepaisė gerų papročių, jų pasakos esą stokojusios pamokomo moralo, kuris išryškintų naudą būti garbingam, kantriam, darbščiam, atsargiam ir blogį, ištinkantį nedoruosius.

Reikia pažymėti, kad mitologiniai motyvai atlieka tik dekoratyvinę funkciją. Prozinėse pasakose jie išnyksta. Tačiau čia esama nemažai įvairiausių metamorfozių (jos, beje, žinomos ne tik iš antikos klasiko Ovidijaus, bet ir iš liaudies pasakų): moliūgas Pelenėje virsta karieta, žmogėdra Batuotam katine turi galią pasiversti įvairiais gyvūnais. Tam tikra psichologine metamorfoze galima laikyti vilko virtimą senele Raudonkepuraitėje ar bjauriojo Rikės Kuodžio (Rikė Kuodys) - gražiausiu pasaulio vyru.

IV. Viduramžių romanai

Viduramžių riterių romanams būdingas fėjų, lemiančių naujagimio likimą, motyvas, kuris panaudotas Miegančiojoje gražuolėje. Princas toje pačioje pasakoje net neabejoja, kad jam skirtas "toks gražus nuotykis" (1. P.135). Įsimylėti pamačius gražuolės portretą - irgi viduramžių romanų motyvas: Rikė kuodys "ją pamilo iš portretų, keliaujančių per pasaulį" (1. P.185). Pasakoje Griselidis yra net užuomina į kryžiaus žygius, Kristaus gimimą.

V. Klasicistiniai kūriniai ir XVII a. pabaigos realijos

Ne vienoje Š.Pero pasakoje atsispindi XVII a. pabaigos Prancūzijos realijos, daugybė su humoru pateiktų kasdienio aristokratijos gyvenimo smulkmenų. Štai karalius ir karalienė iš Miegančiosios gražuolės išbando visus gydomuosius pasaulio vandenis, kad tik susilauktų vaikų. Moraluose kreipiamasi į tuometinės epochos žmones, ir tuo jie skiriasi nuo liaudies pasakų moralų: Raudonkepuraitės pabaigoje nuskamba perspėjimas jaunoms merginoms, kurios pavojingai elgiasi pasitikėdamos visokio plauko žmonėmis, ir todėl nieko keista, jei būna "vilkų" suėstos; jos mokomos būti atsargios su "saldžiabalsiais" vilkais, kurie yra visų pavojingiausi.

Pasakų veiksmas vyksta įvairiose vietose -ir prašmatniuose rūmuose, ir skurdžiose lūšnose, ir mieste, ir kaime.

Š.Pero, kaip ir visi XVII a. rašytojai, stengiasi tikroviškai vaizduoti aplinką, naudojasi racionalistinio apibendrinimo principu, kad pasakojimą padarytų įtaigesnį ir tikroviškesnį. Jis vaizduoja lauko darbus {Batuotas katinas), rūmininkų minią, tarnų apsuptus princus {Miegančioji gražuolė), puotą {Pelenė). Nepamiršta ir socialinių aktualijų: praturtėjęs prasčiokas {Batuotas katinas), vedybos su nuskurdusiais aristokratais {Mėlynbarzdis), perkamos tarnybos {Nykštukas) ir t.t.

Yra detalių iš karalių gyvenim medžioklė ir kitos pramogos, vedybos {Asilo oda). Princas iš (Griselidžio) akivaizdžiai panašus į Liudviką XIV. Užsimenama apie notaro ir prokuroro dalyvavimą turto dalybose, vaikų auklėjimą vienuolynuose, šarlatanus. Daug rašytojo gyvenamajam metui įprasto pompastiškumo, rafinuotum Raudonkepuraitė savo senelei sako "jūs", katinas kreipiasi į šeimininką "mano metre!", į karalių - "sere". Netgi fėjos paklūsta tradicijoms: jos apdovanoja ką tik gimusią princesę, "nes tai buvo to meto fėjų paprotys" (1. P.131). Paminimi buvę madingi meilės nuotykiai: kai princas {Miegančioji gražuolė) nenakvoja keletą naktų pilyje, jo motina neabejoja, kad čia įsivėlusi moteris. Ir neklysta - josios sūnus susilaukia dviejų nesantuokinių vaikų.

Nors Š.Pero nemenką dėmesį skiria aristokratijai, karaliams, jo pasakose veikia ir medkirtys, virėjai, karininkai. Apibūdinti jų apdarai (kilmingų namų virėjai dėvėjo kepures su lapės uodega), valgiai. Tai priartino pasakas prie autoriaus gyvenamojo meto skaitytojų ir klausytojų, o mums dabar teikia galimybę geriau pažinti jo epochą.

Keletą detalių ar net ištisus siužetus savo pasakoms Š.Pero pasiskolino iš amžininkų. Pradinis Griselidžio šaltinis - Bokačo (Boccaccio) Dekameronas, kai kurie epizodai atpažįstami Bualo (Boileau) satyrose, Moljero (Moliere) komedijoje Moterų mokykla. Lafonteno (La Fon-taine) kūrinyje Ausų dirbėjas ir moliuskų taisytojas aprašomos analogiškos apgaulės kaip ir Š.Pero Nykštuke.

Remdamasis įvairiais šaltiniais, rašytojas sukūrė savo pasakų pasaulį. Tik viena Raudonkepuraitė neturi precedento.

KOMPOZICIJA

Savo paprastumu Š.Pero pasakų kompozicija artima liaudies pasakoms: po vargų ateina džiaugsmai, už nuopelnus apdovanojama, už nusižengimus baudžiama. Herojus patiria išbandymus ir, jei nesuklumpa, yra atlyginamas. Pavyzdžiui, jaunesnioji sesuo (Fėjos), maloniai atsakiusi fėjai, apdovanojama: jai kalbant, iš burnos krinta gėlės arba brangakmeniai, na, o vyresnioji, kuri su fėja elgėsi grubiai, nubaudžiama: jai kalbant, iš burnos lenda čia gyvatė, čia rupūžė. Beveik visose pasakose herojus konfliktuoja su antiherojumi - mistine būtybe, svetima gyvenamosios teritorijos bei giminystės požiūriu. Beveik visada herojus fiziškai silpnesnis (Batuotas katinas, Nykštukas), bet galiausiai laimi išmintimi ir apsukrumu. Dažniausiai antiherojus laikosi miškuose (Raudonkepuraitės vilkas,Nykštuko žmogėdra), t.y. vietose, kur paprastai nesti žmonių. Taigi remiamasi civilizacijos ir laukinio būvio priešprieša. Ši priešprieša būdinga ir liaudies pasakoms, ja siekiama kurti baimės įvaizdį. Baimės jausmas būdingas visų Š.Pero pasakų herojams. Netgi katinas (Batuotas katinas) baisiausiai išsigąsta išvydęs liūtą. (Antra vertus, atrodo, kad ši katino baimė šiek tiek apsimesta, kad tai autoriaus ironija.) Didžioji dalis Nykštuko veiksmo rutuliojasi tankiame ir tamsiame miške. Naktis, stiprus vėjas, vilkų staugsmas nepaprastai gąsdina vaikus.

Š.Pero laisvai žaidžia bazine pasakos struktūra, kaskart keisdamas "tempą, tonaciją, dialogo, aprašymo ir pasakojimo santykį" (1. P.32). Pasakų apimtis labai skirtinga: nuo 2-3 iki 10 puslapių ir daugiau. Miegančioji gražuolė susideda iš 2 dalių (lietuviškame vertime yra tik viena).

Rašytojas mėgsta kontrastą, apvertimą: didžiulį ir kvailą žmogėdrą nugali silpnas ir protingas Nykštukas (Nykštukas), katinas tvarko savo kvailo šeimininko gyvenimą, (Batuotas katinas), asilas, žarstantis pinigus, užmušamas dėl savo bjaurios odos (Asilo oda).

Pasakose gausu realistiškų aprašymų: medžioklė Griselidyje, miegantys žmonės Miegančiojoje gražuolėje. Dialogai ir monologai trumpi, bet labai praturtina, pagyvina pasakojimą ir puikiai atitinka juos sakančių personažų prigimtį (vilko ir Raudonkepuraitės dialogas lovoje, Mėlynbarzdžio ir jo žmonos - ant laiptų).

Nemažai autoriaus įterpinių, kreipimųsi į skaitytoją ar klausytoją: "tarp mūsų šnekant", "yra daugybė žmonių, kurie su tuo nesutiktų", "tie žmonės teigia" - jie daro pasakojimą įtaigesnį.

Š.Pero adresuoja pasakas vaikams, turėdamas tikslą, kad "vaikas išmoktų" (1. P.115), tad kiekvienoje iš jų slypi žaisme apgaubtas moralas, - kad ir pamokytų, ir palinksmintų. Pasakos teigia dorumą, liaupsina drąsą, gerumą, nesuinteresuotumą, atkaklumą. Nors, tiesą sakant, jų pačių pasaulis nėra pernelyg dorybingas; praktiškas požiūris j gyvenimą, atsargumas, kartais ir klasta personažams padeda pasprukti nuo nehumaniškų tėvų, žiaurių priešų, išvengti bado ir skurdo. "Vienų laimė retai sukuriama be daugelio kitų nelaimės, o dažnai ir mirties" (1. P.28), - teigia pasakininkas. Š.Pero pasakos buvo ambivalentiškos, skirtos ne tik vaikams. Jos skaitytos salonuose. Atpildo už gėrį ir blogį, lemties, apsukrumo, meilės, šeimyninių santykių, pinigų, tikro ir dirbtinio gerumo, proto ir grožio, žmogaus vertės problemos skatino ir suaugusiuosius leistis į apmąstymus, ginčus.

PERSONAŽŲ PASAULIS

Pasakų pasaulyje personažai paprastai kuriami kontrasto principu. Jie gražūs arba bjaurūs, protingi arba kvaili, kilnūs arba niekšiški. Tokia opozicija akivaizdi ir Š.Pero pasakose. Fėjos (išskyrus aštuntąją Miegančiojoje gražuolėje), neturtingieji, našlaičiai, vaikai ir net katinas priskirtini prie teigiamų herojų, nes niekam nedaro bloga, tik antiherojams. Nė vieno pikto žodžio nepasakoma ir prieš karalius. Priešingai, jie visada giriami. Tai rodo pasakininką buvus didelį Liudviko XIV šalininką. Visi Š.Pero personažai pakankamai statiški. Čia galima prisiminti klasicizmo principus, kuriais buvo remtasi. Pasak klasicistų, gamta sukuria charakterius, kurie nebekinta. Savo kūriniuose jie iškeldavo vieną kurį personažo bruožą: dorybę arba ydą (plg. Moljero Tartiufą).

Taigi gerieji lieka geri, blogieji - blogi iki pat pabaigos, išskyrus tik Pelenės seseris, "kurios puolė j kojas, prašydamos atleisti už visą blogą elgesį, kurį per jas teko iškęsti" (1. P.177).

Antiherojų vaidmenį Š.Pero pasakose atlieka pamotės su savo dukterimis, žmogėdros, vilkas. Jie vaizduojami tokie blogi, kokie tik begali būti. Beje, jie ir fiziškai negražūs, o daugumos teigiamų personažų možis ir gerumas yra idealizuojami - kaip ir viso pasaulio pasakose.

Atskirai minėtini medkirtys iš Juokingų norų ir Batuoto katino šeimininkas, kurie nei teigiami, nei neigiami. Pirmasis įkūnija idėją, kad maža tėra žmonių, gebančių tinkamai pasinaudoti dangaus dovanomis, o antrasis, toks neveiklus ir bukaprotis, padeda išryškinti katino sumanumą. Jaučiamas ironiškas autoriaus požiūris į liaudies pasakų "trečiąjį brolį", kuris patiria herojiškus išbandymus. Š.Pero pasakoje šis jaunuolis išties kvailas ir visai neherojiškas.

Kai kurie personažai turi prototipus. Žilis de Rė (Gilles de Rais) davė pradžią mitui apie Mėlynbarzdį. Žmogėdros gimė iš vengrų invazijų sukelto siaubo (XV a. jie vadinosi Oigous ir vėlesniuose įrašuose romanų kalba išliko kaip Ogres - pranc. „žmogėdros"). Jei susimąstytume, kodėl Š.Pero vienu iš Raudonkepuraitės personažų pasirinko vilką, reikėtų atkreipti dėmesį, jog iki pat praėjusio šimtmečio pabaigos šių žvėrių buvo labiausiai bijomasi, Europoje jie smarkiausiai naikinti. Be to, anot E.Fromo, vilkas yra seksualinės prievartos simbolis.

Pasakotojas niekada neaprašinėja savo personažų. Jis kuria juos pasitelkdamas pačias ryškiausias ir efektingiausias detales. Kartais tas detales iškelia ir į pavadinimus, kur jos tampa pavardėmis: Raudonkepuraitė, Mėlynbarzdis, Rikė Kuodys.

Herojai nėra žaislai antgamtinių jėgų rankose, o fėjos ne tokios jau galingos: „Aš neturiu pakankamai galios", - sako viena iš jų Miegančiojoje gražuolėje. Pelenės fėjos burtai tetrunka vos iki vidurnakčio. Kartais patys herojai (Batuotas katinas, Nykštukas'), niekuo kitu nepasikliaudami, veikia tarytum fėjos. ienas veikėjas gali figūruoti keliose pasakose.

Nykštukas septynmyliais batais, įspėjantis fėją Miegančiojoje gražuolėje, greičiausiai yra tas pats mažasis berniukas iš Nykštuko, kuris tuos batus nuauna nuo užsnūdusio žmogėdros kojų. Fėjos ir žmogėdros veikia beveik visose pasakose. Pasitaiko situacijų, detalių, bruožų, suartinančių personažus: Batuotas katinas klauso šeimininko, o Nykštukas - tėvų kalbos, neišduodami savo tikrųjų jausmų.

Antraeiliai personažai sudaro pasakojimo foną, yra trumpai paminimi ar išvardijami, pavyzdžiui, pilies gyventojai Miegančiojoje gražuolėje. Š.Pero pasakose vaizduojami tik du ant-ropomorfizuoti žvėrys - vilkas ir katinas. Vilkas klastingas. Jam pasiseka apgauti mažąją mergaitę ir jos senelę. Jis kalba keisdamas balsą. Katinas - tipiškas liokajus. Karalius jam duoda arbatpinigių, o, kaip žinoma, Š.Pero laikais liokajai išties gaudavo nedidelių dovanėlių už atliktas paslaugas.

Tik nedaugelis personažų turi vardus: Ana iš Mėlynbarzdžio, Žavotė iš Pelenės, Piero iš Nykštuko. Keletas turi pravardes: Pelenė, Rikė Kuodys, Mėlynbarzdis. Galima tvirtinti, kad Š.Pero vadovaujasi klasicistų pamėgtais racionalistiniais apibendrinimais, nors tai būdinga ir liaudies pasakoms.

STILIUS

Š.Pero vartojo daugybę stilistinių priemonių. Kadangi tai pasakos, jose apstu stebuklingų daiktų (užburtas ratas, septynmyliai batai, burtų lazdelė ir 1.1.), įvykių (per ketvirtį valandos pilis apauga tankiu mišku, Pelenės per skubėjimą pamesta kurpaitė po vidurnakčio nebeatgauna savo pirmykštės formos).

Pasakose gausu simbolių. Jau pačios fėjos, kaip nurodo simbolių žodynas, reiškia antgamtines dvasios galias arba puikius vaizduotės sugebėjimus. Tai žmogaus gebėjimas vaizduotėje kurti planus, kurių jis negali realizuoti. Fėjos lazdelė yra galios, įžvalgumo simbolis. Simboliški yra skaičiai 7, 12, kai kurie personažai (vilkas). Net visa pasaka gali būti simboliška ir turėti keletą interpretacijų. „Ehistoire de la littera-ture fantastiąue en France" pateikia prielaidą, kad Miegančioji gražuolė simbolizuoja visada gają, bet susilpnėjusią tradiciją (tradiciją apskritai), o drąsusis riteris - tai lemtingasis ieškotojas, kuris ją atranda ir atgaivina (11. P.90).

Š.Pero mėgsta palyginimus, dažniausiai tokį: „ji buvo gražiausia, kokią galėjai pamatyti". Pasakose gausu kontrastų, aprašymų, hiperbolių; pasakojimas pagyvinamas monologais ir dialogais.

Mėlynbarzdis - pati dramatiškiausia pasaka, baugi ir įtikinama. Visos scenos puikiai sukonstruotos: suvilioti bandoma kviečiant pasivaikščioti, paskui į puotą; gundoma atrakinti draudžiamas duris; raktas grąžinamas drebančia ranka ir 1.1. Dramatiškumą sustiprina pakartojimai: „Ana, mano sese Ana, ar nieko nematai atvykstant?"

Š.Pero pasakose rasime ir psichologinių niuansų: princui malonu kartkarčiais supykinti žmoną, kad neleistų „meilei susilpnėti" (1. P.79). Įtaigą sustiprina pakankamai realistinės ir ironiškos detalės: Miegančiojoje gražuolėje „pirmą vestuvių naktį jie mažai miegojo, nes princesė tam nebejautė didelio poreikio" (1. P. 136).

Pasakų kalba labai vaizdinga. Yra istorizmų ir archaizmų, nebevartojamų mūsų dienomis. Kai kurie žodžiai šiandien turi visai kitą prasmę. Esama žodžių žaism žmogėdra liepia žmonai „eiti viršun aprengti tų mažų berniūkščių" (1. P.198) - prancūziškas žodis habil-ler reiškia ir „aprengti", ir „išmėsinėti"; keiksmų („prakeikta kvailė"); retorinių sušukimų („O! Koks kartus buvo jos skausmas" (1. P.77); frazeologizmų („Ateisiu, kai sausa šaka žaliuos" (1. P.122). Čia vėlei reikėtų prisiminti klasicistus, kurie teigė stilių ir kalbą turint atitikti kūrinio žanrą, kalbą turint būti tikslią, logišką, paprastą. Š.Pero stengėsi ją praturtinti, padaryti kuo išraiškingesnę. Jo siekimas sudominti tiek vaikus, tiek salonų publiką nulėmė pasakojimo būdą, tam tikrą precioziškumą, moralą, norą pralinksminti ir pamokyti.

Ne visi amžininkai palankiai vertino Š.Pero pasakas. Priekaištauta dėl „betikslių ištęsimų, lėkštų pajuokavimų", loginių netikslumų, veiksmų motyvacijos stokos ir 1.1. Galėtume pasakyti, kad šie alogiškumai yra nepaklusimas klasicistinei doktrinai, reikalavusiai visuose kūriniuose preciziškos logikos. Šiaip ar taip, Š.Pero dėka pasakos žanras suklestėjo, tapo lygiavertis romanui, dramai ir kitiems literatūros žanrams, o tai nustelbia menkus šio rašytojo kūrybos trūkumus. Jo vardas minimas šalia kitų garsių rašytojų, įėjusių į vaikų literatūros istoriją: Dž.Svifto, D.Defo, H.K.Anderseno, Brolių Grimų.

BIBLIOGRAFIJA

1. Perrault Ch. Contes. - Paris, 1981.

2. Andersen. Contes choisis. - Paris, 1987.

3. espinet J. Enfants d'aujourd'hui. Livres d'aujourd'hui. - Paris, 1985.

4. TVigon J. Histoire de la littėrature enfantine. - Paris, 1950.

5. Delacroix N. Cours abrėgė d'histoire de la littėrature francaise. - Paris, 1987.

6. Dictionnaire des littėratures de langue francaise. - Paris, 1987.

7. Dictionnaire des symboles. - Paris, 1992.

8. II ėtait une fois. Contes littėraires francais XII-XXs. - Moscou, 1983.

9. Langue et littėrature. - Paris, 1992.

10. Littėrature, textes et documents XVIIs. - Paris, 1987.

11. L'histoire de la littėrature fantastiąue en France. - Paris, 1987.

12. Michant G. Notės pour l'ėtude de la littėrature francaise en XVIIs. - Paris, 1979.

13. Nouvelle encyclopėdie Bordas. - Paris, 1989.

14. Le petit Robert I. - Paris, 1992.

15. Le petit Robert II. - Paris, 1992.

16. Kerbelytė B. Liaudies pasakos prasmė. - V, 1986.

17. Frommas E. Mito, pasakos, ritualo ir romano simbolių kalba // Literatūra ir menas, 1995, rugpj. 26 - spalio 14.

18. Vickienė R. P.Cvirkos literatūrinės pasakos. - V, 1987.

19. Užsienio literatūros istorija. - V, 1972.

20. Visuotinės literatūros istorija XVII-XV1H a. - V, 1992.

1.Prancūziškų žodžių „sekti pasaką" reikšmė laikui bėgant kito. pradžioje tai reiškė tiesiog pasakoti. Renesanso laikais dar išsilaikė dviguba reikšmė: pasaka gali būti tiek tikrų, tiek išgalvotų dalykų pasakojimas. Tik XVII a. žodis pasaka, pasirodantis pasakojimų su stebukliniais elementais rinkinių pavadinimuose, įgauna šiuolaikinę reikšmę. Tikrosios literatūrinės pasakos pradininkas Š.Pero laikomas ir pirmu tikruoju pasakininku.

2.1687 m. Prancūzijos akademijoje ...„Š.Pero karaliaus pasveikimo proga iškilmingai perskaitė panegirinę poemą, kurioje teigiama, kad antiką reikia gerbti, tačiau nebūtina aklai ją imituoti; dabar žmonės gali sukurti tokių pat ir geresnių veikalų nei antikos autoriai. Tarp akademikų išryškėjo du skirtingi požiūriai į Pero pasakytą kalbą. Dviejų grupuočių ginčai tęsėsi keliasdešimt metų, kol galų gale baigėsi gynusiųjų to meto autorius pergale. Istorinė ginčų reikšmė yra ta, kad jie privertė susimąstyti, koks turi būti santykis su antika ir kartu panaikino aklą pasitikėjimą literatūros autoritetais. Naujųjų autorių šalininkų pergalė išlaisvino iniciatyvius rašytojus nuo prievolės laikytis griežtos literatūrinės tradicijos, praplėtė kūrybos erdvę" (19. P.186).

3.Motušės Žąsies pasaka - prancūzų liaudies tradicijoje reiškia pasakojimą, kuriame nėra nė kruopelės tiesos. Aliuzija į legendinę senutę, kuri, manyta, sukūrė visas pasakas.
 

Žurnalas „Rubinaitis“, 1997 Nr. 2 (7)
 
 

Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
01020304050607
08091011121314
15161718192021
22232425262728
29303101020304
Sausis
    2018     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2017 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: informacijos apie vaikų literatūrą skaitmeninimas ir sklaida

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2017 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.