2018 m. liepos 20 d.
SU MEILE – APIE MEILĘ (Keli žvilgsniai į verstines 2009 m.)

Gintarė Adomaitytė

 

 

„Teko nusivilti. Dvigubai mažiau knygų gavome skaityti nei pernai... Man asmeniškai niekas taip ir ne-pa-ti-ko. Pernai ilgai diskutavome, o šiemet gana aišku, kas ir kaip, - juk rinktis nėra iš ko“, - taip savo pasisakymą 2010 m. balandžio 2 d. pradėjo vienas iš verstinių knygų vertinimo komisijos narių Vilniaus universiteto studentas Šarūnas Čėsna.

Taip, taip... Beveik atpažįstu save. Studijų metais buvau itin reikli viskam, ką skaičiau. Kokia laimė, kad šiandien, kai esu beveik pakeliui į kurso susitikimą (trisdešimt metų!), jaučiuosi to reiklumo kiek nusikračiusi. Oponuodama Šarūnui, leisiu sau paskiemenuoti kaip jis: o man kai kas netgi labai pa-ti-ko. Be abejo, knygas, kurios man atrodo svarbiausios, pasilieku desertui - apžvalgos pabaigai.

Pradėsiu nuo knygos, kurioje energija trykšte trykšta. Deja, tik energija. Jeanne’s Birdsall Sesutės Pendervik (iš anglų k. vertė Aušra Kaziukonienė, leidykla „Alma littera“) yra lyg ir girdėta, lyg ir matyta, lyg ir skaityta. Sakytum, Paslaptingo sodo ir Mes Varnų saloje mišinys. O ir vertimas - beveik pažodinis. Beje, nieko itin kenkėjiško tekste neužtikau. Toks, žinote, amerikinis produktas; tebūnie.

Keista, kad leidykla būtent šią knygą pateikė konkursui. Nejau „Alma littera“, ta didžioji knygų gamykla, nerado nieko įdomesnio?

Rado, rado, kaip neras... Tik aš, nevidonė, dabar turiu kelti abi rankas ir prisipažinti: pasiduodu. Gal ir daugiau - atleiskite...

Kodėl? Už ką?

Ogi todėl, kad žymioji Cornelia Funke yra viena iš tų rašytojų, kurių, liaudiškai tariant, neįkertu. Suvokiu, kad jos kuriami pasauliai ir antipasauliai vertingi, pagaulūs, svaigūs, bet... ne man.

Varžytuvėms leidykla pateikė dvi Funke’s trilogijos knygas – Rašalo kraują ir Rašalo mirtį (iš vokiečių k. vertė Indrė Dalia Klimkaitė). Kolegos, vertinę ir 2008 m. verstines knygas, Indrę gyrė: padirbėta kur kas meistriškiau, nei verčiant pirmąją trilogijos dalį Rašalo širdis. Bet... Trilogija vertintina kaip vienis, kaip visovė. Apmaudu, kad Rašalo širdis plakė ne taip, kaip pageidavo komisijos žinovai. Vienaip ar kitaip, vertėjai reiškiu pagarbą. Ji – ištikimas vaikų literatūrai žmogus, nesibaiminantis imtis sudėtingų klodų.

Šešėlis ant akmeninio suolelio – pirmoji net ne trilogijos, o tetralogijos dalis. Jos autorė Maria Gripe man žinoma, deja, ne nuo vaikystės. Tik nuo studijų metų. Mylima rašytoja, nė karto nenuvylusi. Sunku suvokti, kodėl Lietuvoje didžioji dalis skaitytojų jai abejingi. Nudžiugau, kai sužinojau, kad Šešėlį ant akmeninio suolelio, išverstą Raimondos Jonkutės, spaudai rengia leidykla „Nieko rimto“.

Nenusivyliau. Tikras skaitymo malonumas. Veiksmas ima klostytis 1911 m., patenkame į tradicinę to meto Švedijos šeimą. Bet ar įmanoma gyventi tradiciškai, jei kambarinė Karolina – tartum ir ne šio pasaulio gyventoja? Kas ji? Kodėl tarnaitė elgiasi oriau nei ponia?

Gražių žodžių mielai paber-čiau ir daugiau. Bet... Nelemtas, amžinas bet... Esu skaičiusi ir ant rą tetralogijos dalį – ...ir baltieji šešėliai miškuos. Kaip neskaitysiu, stropuolė. Juk norėjau vertinti visovę! O toje antroje dalyje – apmaudi klaida.

Tai, kas išnašoje vadinama Oskaro Vaildo Balade apie skaitymo tikslą, iš tiesų yra Oscaro Wilde’o Te Ballad of Reading Gaol (anglų k. goal – tikslas, uždavinys; gaol – kalėjimas. – Red. past.). Taigi šiurpioji Redingo kalėjimo baladė. Koks ten jau skaitymas, kokie tikslai. Kalbama apie kartuves. Redingo baladė pirmyn stumia visą knygos siužetą, ji tekste minima ne kartą, tad klaida savaime dauginasi.

Pati esu klydusi ne kartą. Dar kaip klydusi! Štai kodėl tokie ,,atradimai“ tampa ir mano pačios liūdesiu, nerimu.

Kad jau pragydau kritiškomis gaidelėmis, mesiu ir dar vieną akmenį. Komisijos nuomone, tų knygų leidyba ne kažin kokia. Skaityti nepatogu... Abejoju ir dailininkės Linos Kusaitės sprendimu. Retsykiais neatpažindavau, kurią mergaitę matau iliustracijoje – Bertą ar Karoliną.

Pasak komisijos narės kalbininkės Ritos Urnė-žiūtės, didžiajai daliai mūsų skaitytų knygų pristigo sustygavimo. Kitaip tariant, leidyklos rūpesčio. Šešėliui ant akmeninio suolelio – taip pat.

O ką jau kalbėti apie Kai’aus Hermanno knygą Angelas ir Džo (iš vokiečių k. vertė Audrius Vaitiekūnas, leidykla „Alma littera“). Jei ne mano įžadai dirbti komisijoje, jei ne vaikų ir jaunimo literatūros apžvalgininkės dalia, kažin ar būčiau skaičiusi iki galo.

O juk gerai, kad perskaičiau. Madingasis Berlynas (jaunuomenė ten veržte veržiasi), jo Aleksandro aikštė, pankų ir skinų karai, narkomanų prieglauda palei stotį... Pasirengusiam keliauti lietuviukui nekenks sužinoti, kur važiuoja.

Penkiolikmetės Džo ir jos mylimojo panko Angelo (realus asmuo) laukia visi išmėginimai: nesantaika su tėvais, narkotikai, muštynės ir gatvės riaušės. O dar Džo nėštumas, dar ankstyva motinystė ir tėvystė... dar... dar... Neįtikėtina, bet skaitydama įsijaučiau, net nesuvokiau, kurią akimirką Džo likimas mane iš tiesų ėmė jaudinti.

Kas slėgė? Tai, kad vertėjas painioja laikus. Iš esamojo neria į būtąjį, vėl grįžta į esamąjį – visiškai nelogiškai ar bent jau negrakščiai. Nedrįstu vertinti slengo. O gal tikrai taip kalbama Vilniaus gatvėse? Kolegos komisijos nariai manė, kad kiek kitaip. Neturėtume pamiršti, kad retsykiais slengui turi įtakos populiarios knygos, bet tai – kita tema.

Išnirusi iš vokiško narkotikų liūno, lekiu į visai kitą pasaulį. Kaip kitaip. Rankose – Andri Snær Magnason Mėlynosios planetos istorija (iš islandų k. vertė Jurgita Marija Abraitytė, „Žaros“ leidykla).

Knygos idėja prasminga: Mėlynosios planetos vaikų pasaulį ima gadinti nežinia iš kur raketa atlėkęs suaugėlis. Tai – žvalusis Džiaugsminguolis. Ką primena jo elgesys? Man – nesveiką televizijos reklamų entuziazmą, jų teikiamas netikras viltis. Į ką, jei ne į vaikus, jos labiausiai ir taikosi?

Mėlynosios planetos vaikai nėra bejėgiai. Jei skaitysite knygą, sužinosite, kaip mikliai jie randa sau maisto: nudobia ruoniuką, ir tiek... Bijau, kad islandiškas gyvenimo būdas jautrioms mamoms pasirodys pernelyg atgrasus. Vis dėlto siūlyčiau rinktis knygą, net ir šią, o ne televizorių. Šį tą paaiškinti mažajam skaitytojui vyresnysis, žinoma, privalės.

Mano itin asmenine nuomone, tarp nedaugelio iš islandų kalbos verstų vaikiškų knygų Mėlynosios planetos istorija žibės ne pačia ryškiausia šviesa. Skubu pabrėžti: tai – suaugusio žmogaus požiūris. Vaikams galbūt atrodys kitaip.

O jau dabar...

Dabar vertėją Rūtą Jonynaitę galėtume vainikuoti laurais. Net trys jos verstos knygos pretendavo į geriausios vardą.

Ponia Majer, paukštelė – nuostabi“, – sakė Šarūnas. Ir tikrai. Dailininko ir rašytojo Wolfo Erlbrucho knyga Ponia Majer, paukštelė – tikras netikėtumas. Knygoje vaikams vaikų nėra. Tačiau ponią Majer, tegul ir didingo, stipraus stoto, kamuoja vaikiškos baimės. Ji visada ir dėl visko nerimauja, kol... Taip, net ir tokia tetulė turi teisę svajoti. O ar tik svajoti? Ji gali skristi!

Tiesą sakant, svarbiausias knygoje net ne skrydis, o... Taip. Ponas Majeris. Jis tartum ir nuošaly, net abejingas. Sakytum, fonas. O juk ne. Jo ramybė, jo rūpinimasis savo ponia, jo laiku patiekiama mėtų arbata alsuoja neapsakoma, neaprėpiama meile.

Daugybėje knygų mažiems ir jauniems randame suirusias šeimas. Arba yrančias. Arba per mažas – stinga ar mamos, ar tėčio. Tai aktualu, bet ir spekuliuoti, net itin kūrybiškai, padeda. Kas kita – pasakoti apie meilę...

Ar įmanoma tai daryti be meilės?

Dabar jau pats metas priminti, kad ir šią, ir kitas knygas, apie kurias tuoj pasakosiu, Rūta vertė iš vokiečių kalbos, o išleido leidykla „Nieko rimto“.

Kodėl ne Ponia Majer, paukštelė tapo geriausia metų knyga? Todėl, kad ne mažiau komisijai patiko ir įtiko Christine’s Nöstlinger Ateina šuo!

„Būtum spirdžiumi, ger-biamasis“, – sako darbo ieškančiam šuniui smuklės šeimininkas. Kitaip tariant, dirbs apsaugininku… Panašių smagių naujadarų yra ir daugiau. Pasak Ritos Urnėžiūtės, vertėja su darbu susidorojo puikiai.

Iš namų iškeliavusio senstelėjusio vienišo šuns tyko keisčiausi nuotykiai. Jis – ne tik spirdžius. Dirba teatre, kaimo mokyklėlėje, vėliau gelbsti vienišus kačiukus, įsipainioja į politiką, kol… Taip, suprantama, kol grįžta namo.

Man gražiausia knygoje štai kas: ir žmonės, ir žvėrys, ir gyvuliai yra visiškai lygūs, bendrauja ta pačia kalba. Pasaulis priklauso visiems. Rašytoja, laimei, nė nemėgina aiškinti, kodėl taip nutiko, kada nutiko. Ir… įtikina.

„O aš, o aš?“ – šmurlena man po ranka nedidukė knygutė. Vien autoriaus pavardė įkvepia greičiau skaityti. Ar įmanoma nepasitikėti Janoschu?

Janoscho Šmurliuko istorijos – tartum žaidimų knygelė. Šmurliukas susipažįsta su pasauliu, jam svarbu viskas: skrybėlė, antis, spąstai kiškiui, augalo daigas. Jis pasėja ir sagą, ir kanarėlio plunksną, ir meškiuką guminuką, ir…

O ką ir kaip šiuo metu sėja leidyklos? Ką mes raškysime kitąmet?
 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2010 Nr. 2 (54)


 
  

Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
25262728293001
02030405060708
09101112131415
16171819202122
23242526272829
30310102030405
Liepa
    2018     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2017 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.