2017 m. gruodžio 16 d.
BARBĖ VIENADARBĖ, ARBA ŽAISLO GALIA

Vytautė Žilinskaitė
 


Kai atsigręžiu į save mažą, matau šalia ir pliką kaulinę lėlę – šit siuvu jai apdarėlį, kerpu skiautę kepurėlei, suku galvą, kuo apauti plikas pėdeles... „Čiūčia liūlia“, – niūniuoju guldydama, rūpestingai apklostydama, juk ji – kūdikis, reikalingas globos, bejėgis ir savaip gyvas, kas gi juo pasirūpins, jei ne aš – kone mama...

Žinoma, rasdavosi ir kitokių žaislų, bet mums, mergaitėms, artimiausia buvo lėlė – kaulinė ar skudurinė, o ją kiek apleidus krimstelėdavo sąžinė...

Berniukus, žinoma, traukdavo kitokie žaislai. Sykį, prieš išvažiuodama į tolimą miestą, paklausiau sūnų, ką jam parvežti.

– Traukinuką su bėgiais, – bemat atsakė. – Mačiau pas draugą, oi koks!

Buvau ir aš tokį mačiusi, tik jau išmestą šiukšlynan. Vis dėlto pažadėjau nupirkti, tad man sugrįžus sūnaus akys godžiai susmigo į krepšį. Atsegiau jį ir kaltu balsu tariau:

– Nepatikėsi, kas atsitiko... Jau tiesiau ranką paimti traukinuko, kai išgirdau verkiant. Žiūriu: tolėliau sėdi meškiukas, atsukęs į mane snukutį. Ir pro ašaras prašo: „Mane, mane paimk! Noriu pas Marių!“ – „Iš kur žinai mano sūnaus vardą?“ – nustebau. „Žaislai viską žino, – atsakė, – vienas kitam per šimtą kilometrų pasako. Užtatai dar žinau, kad Marius neturi nei sesutės, nei broliuko, nei tikro draugo!“

– Teisybė! – patvirtino sūnus. – Kur jis? Paduok greičiau!

Taip pliušinis meškiukas tapo jam geriausiu draugu. Kartu guldavo, ant sofos šalia sėdėdavo, vėliau lentynėlėje įsitaisė. Ilgainiui apšiuro, išbluko, tad vieną dieną buvau beįbrukanti į šiukšlių maišą.

– Ma, ką darai? – pasibaisėjo sūnus. – Jo negalima išmesti. Niekada!

Ištraukęs padėjo atgal – taip žaislas ir likosi, įtvirtindamas prieraišumo galią...

Panašiai įgyvinau ir anūkei pirktą beždžionėlę – esą kumšteliu man grūmojo, uodega plekšnojo: norinti pas Mantę, tik pas Mantę! Paskui šnibždėdavosi sugulusios, Mantė jai savo paslaptis ir nuoskaudas patikėdavo – neišplepės, nesišaipys. Kas be ko, Mantė tebežaidė ir su kauline lėle, jau dailiau aprengta, mat dėlei jos pramoko siūti, siuvinėti, megzti...

Ir tada atėjo Barbė!

Ne tiek atėjo, kiek iššoko – tarsi spyruoklės pamėtėta. Tvirtai atsistojusi ant ilgų mergiškų kojų, spirte išspyrė lėlę kūdikį ir žiū! – jau šimtai, tūkstančiai lėlių panelių užtvindė vaikų kambarius, parduotuves, vitrinas, lentynas...

Ne, netroško jos būti čiūčiuojamos, globojamos, myluojamos; atvirkščiai, geidė, kad mergaitės labiausiai mylėtų pačios save, tai yra būtų tokios kaip ji, Barbė, – peroksidinė blondinė, madinga, pasidažiusi, gundančių kūno formų panelė, visu kuo pranašesnė už nevertėles vaikiškas lėles ir skudurines onutes, be to, su drabužėlių pamaina, tad mergaitės liovėsi siuvusios ir mezgusios... Reklama taip pat nesnaudė, tad Barbės populiarumas augo kaip ant mielių, ji netgi buvo tituluojama „mis Amerika“. Mergaitės pagal išgales įsigydavo pasirodančių vis naujesnių, madingesnių barbių, antai viena man gyrėsi jau turinti keturias. Radosi ir Barbės vyras, barbiukų, bet populiarumo nesulaukė, liko jos šešėlyje. Įdomu, kad anoji čiūčiuojama liūliuojama, bet atstumtoji lėlė kūdikis, žiūrėk, atsidurdavo pasakoje ar apsakyme, o apie Barbę neteko (bent man) ko nors paskaityti...

Taip slinko metai, o kadangi nieko nėra amžino, Barbė kiek nublanko, bet pakaitalo nesirado, tad ir liko pasipūtusi. O kaipgi! Ar ne šauniai atliko ir tebeatlieka jai pavestą darbą? Pavestą tų, kurie įbruko ją į vaikų pasaulį puikiai žinodami, ko siekia: menkinti kūdikystės svarbą, slopinti motinystės instinktą, klibinti šeimos patvarumą, taip pat skatinti savimeilę, o ypač dėmesį išvaizdai – mat ji, tik ji atneš visapusę sėkmę!.. Kaip grybai dygsta grožio salonai, kosmetinės chirurgijos kabinetai, plinta įvairiausių paslaugų centrai, o tuoj pat gausėja gražuolių pulkai... tuoj tuoj suskris aibė jaunikių, ims sukti lizdus, tik... tik kažkodėl ima daugėti perbrendusių panelių ir viengungių vyrukų, o šalia to – bergždžių šeimų, vėlyvų gimdymų, beglobių vaikų...

...Svečiuodamasi kartais užsuku į vaikų kambarį ir apstulbstu nuo žaislų gausos. Buvę trokštami, išprašyti, nepasidalyti – jau atsibodę, nereikalingi, paspiriami, užgožti populiarėjančių filmukų... Šit brangiai kainavęs robotas su nulaužta antena, meškiukas be vienos akies, pasakų knyga perplėštais lapais... Ar užaugęs vaikas nebus karštakošis, ar užjaus silpnesnį, ar nepabos jam mergelė vos vos padraugavus, ar turės kantrybės savo paties vaikui, ar lengvapėdiškai nepames savo gimtosios žemės?

Daug kas prasideda nuo žaislo. Viena motina man pasakojo, kad, dukrelei atsižaidus su kokiu žaislu, paslėpdavo jį ir jau primirštą grąžindavo: esą pabėgo, kad jos nemylimas buvo, bet pas piktą berniūkštį pakliuvo ir pasiilgęs sugrįžo... Vaizduotei ribų nėra. Tėvai net nenutuokia, kokią galingą auklėjimo priemonę turi, tereikia tik smegenis pakrutinti – kaip kad jas krutino Barbės kūrėjai savo tikslų siekdami...

Žurnalas „Rubinaitis“, 2017 Nr. 3 (83)

 

 

 

Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
27282930010203
04050607080910
11121314151617
18192021222324
25262728293031
Gruodis
    2017     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2017 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: informacijos apie vaikų literatūrą skaitmeninimas ir sklaida

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2017 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.